Tuos, kurie dar nežino, informuojame, kad į Utenos ligoninę grįžo dirbti daugelio pacientų pamiltas gydytojas pilvo chirurgas Edgaras Kulikauskas. Pusmetį padirbėjęs Klaipėdoje jaunas specialistas neatsispyrė Aukštaitijos gamtos grožio vilionėms ir dabar tikriausiai visam laikui apsigyveno Utenoje. Šis interviu – apie gyvenimo pamoką, dvejones ir lemtingus sprendimus.

Kodėl sugalvojote išvykti iš Utenos, kas Jus traukė į Klaipėdą?

Dar studijų metais norėjau gyventi ir dirbti Klaipėdoje. Tai buvo miestas numeris vienas. Negalvojau nei apie Vilnių, nei apie Kauną. Bet išėjo taip, kad gyvenimas atvedė į Uteną. Pasirašėme trišalę penkerių metų sutartį su Utenos ligonine ir Utenos rajono savivaldybe. Sutarčiai pasibaigus gavau pasiūlymą atvažiuoti dirbti į Klaipėdą. Laiko apsispręsti buvo nedaug – dvi ar trys savaitės. Seniai norėjau išbandyti save didesnėje ligoninėje, kur yra atliekamos sudėtingesnės operacijos, tuo labiau kad Klaipėdos universitetinė ligoninė nusipirko robotą. Mane kvietė skyriaus vedėjas, taip pat pažįstu ir klinikos vedėją – kartu dirbome rezidentūros metais. Nusprendžiau pabandyti. Taip ir buvo: nuvažiavau ir pabandžiau (juokėsi).

Kodėl grįžote į Uteną?

Nepasakyčiau, kad Klaipėdoje buvo blogai, tiesiog kitaip. Iš tiesų, lyginti sunku, nors kiekvieną darbo dieną lygindavau. Apėmė nostalgija Aukštaitijai: ten nėra kalvų, ežerų, netgi vasarą sudėtinga išsimaudyti – jūra yra, bet ji šalta. Pradėjo kirbėti mintis – galbūt reikėtų grįžti atgal. Mane bandė atkalbėti, sulaikyti: pakentėk, pažiūrėk, pabandyk, reikia priprasti. Bet norėjau grįžti čia…

Kaip reaguoja pacientai, išvydę Jus Utenos ligoninėje?

Labai gerai. Tai buvo vienas iš motyvų sugrįžti. Su šeima visada nagrinėjame argumentus už ir prieš, galimybes bei trūkumus. Viena iš priežasčių, kodėl norėjau sugrįžti, buvo ta, kad net Klaipėdoje turėjau pacientų iš Utenos. Jie atvažiuodavo pas mane gydytis. Kai grįžome, parduotuvėje sutikti žmonės sveikinasi ir džiaugiasi. Man smagu. Džiaugiasi ne tik žmonės, bet ir visas ligoninės personalas.

Ar nebus taip, kad dabar pas Jus važiuos pacientai iš Klaipėdos?

Labai abejoju. Sulaukiu klaipėdiškių pacientų skambučių, bet tada, kai pasakau, kad ten nebedirbu, jie apgailestauja ir prašo rekomenduoti kitą gydytoją.

Ko Jus išmokė ši gyvenimo pamoka?

Su žmona įsitikinome, kad visur gerai, kur mūsų nėra, ir tik tada, kai prarandi, gali iš tiesų įvertinti tai, ką turėjai. Dabar reikia viską pradėti iš naujo. Prieš tai Utena viską – ir tam tikrą poziciją, ir pacientų pagarbą – man davė gana greitai. Atrodė, kad daugiau nėra kur tobulėti. Dėl to išvažiavome. Bet ten tobulėjimas nebuvo toks, kokio tikėjausi. Važiuodamas vyliausi, jog daug kas bus panašu į Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikas, kur prieš tai dirbo Klaipėdos universitetinės ligoninės vadovas. Pajūryje viskas vyksta šiek tiek kitaip – ten mokymosi procesas sustoja. Utenoje, pavyzdžiui, yra daugiau laisvės. Klaipėdoje laisvės neturi, esi įspraustas į tam tikrus rėmus.

Ko labiausiai pasiilgote gyvendamas Klaipėdoje?

Gamtos. Ežerų. Per pusmetį mes čia buvome atvažiavę gal penkis kartus. Man labai trūko vietinės gamtos. Be to, žmonės čia visai kitokie. Aukštaičiai nuo žemaičių daug kuo skiriasi. Žemaičiai labai užsispyrę, bet tas užsispyrimas nėra gerai. Klaipėdiškiai ligoniai dažnai atvažiuoja ar yra atvežami užleisti, jie nesilaiko rekomendacijų. Tada visas darbas eina šuniui ant uodegos.

Kaip Jums pavyko patobulėti dirbant Klaipėdoje?

Pirmiausia, šis darbas suteikė šiek tiek pasitikėjimo savimi. Pamačiau, kad įmanoma dirbti, kai krūviai yra „nesvietiškai” dideli. Žiūrint iš šalies atrodo, kad taip dirbti neįmanoma. Žodžiu – galima (juokėsi), tik ribotą laiką. Išmokau naujų dalykų ir suktis iš sudėtingų situacijų.

Kas, be gamtos, Jums labiausiai patinka Utenoje?

Labai gerai tai, kad čia gali viską susitvarkyti greitai. Tai būdinga visiems nedideliems miestams. Kai atsikraustėme į Klaipėdą, buvo sudėtinga ir su vaikų darželiu, ir su mokykla. Ten, kol gavome vietą darželyje, važinėjome iš vieno miesto galo į kitą. Mus žavi tai, kad Utenoje visus reikalus gali susitvarkyti per pusę valandos ar valandą.

Ar planuojate dar ką nors keisti savo gyvenime?

Gyvenimas tuo ir žavus, kad jis kiekvieną dieną duoda kažką naujo. Tu gali bandyti vienaip ar kitaip. Jeigu užsisėdi, tampi kaip tas stovintis vanduo, kuris turi nemalonų kvapą. Išvažiavimą į Klaipėdą traktuoju kaip stažuotę. Ten aš šio to išmokau. Jei ateityje pasitaikys proga pasitobulinti – kodėl ne?.. Negalvoju apie tai, kad gyvensiu visiškai sėsliai, nors jau pradėjome spręsti klausimus su nekilnojamuoju turtu Utenoje. Kol kas tikrai planuojame likti čia, bet juk niekada negali žinoti, kaip pasisuks gyvenimas.

Edgaro Kulikausko įrašas socialiniame tinkle
„Kartais gyvenime tenka priimti nelengvus sprendimus. Niekas kitas to už tave negali nuspręsti. Šiemet ši „malonė” mums buvo atseikėta net du kartus. Pirma, kai nusprendėme viską mesti: patogų gyvenimą, aiškų darbą, draugus, ir pasileidę plaukus išbėgome gaudyti savo laimės paukštės, kuri, pasak legendos, gyveno kažkur prie Baltijos. Išėjome iš komforto zonos, kaip patarinėja didieji protai, tam, kad pajustume gyvenimo grožį ir suvoktume, kiek iš tiesų nedaug reikia žmogui. Mes, kaip tas Coehlo piemuo Santjagas, turėjome perplaukti jūrą, pereiti smėlio audrą, atlaikyti išpuolį, kad galų gale suvoktume, jog laimė yra ne kažkokioje vietoje, o su tam tikrais žmonėmis. Todėl priėmėme dar sunkesnį sprendimą – mes grįžtame ten, iš kur išėjome, ir vėl pradėsime viską nuo pradžių. Mes grįžtame ten, kur kalvos, kur ežerai, kur žmonės kalba tavo tarme, kur saulė gulasi miegoti į mišką. Mes grįžtame namo. Nepykit, nepavydėkit, neįsižeiskit!
Norime padėkoti visiems ir kiekvienam atskirai, kuriuos sutikom šioje savo „stažuotėje”. Vieniems, kad grūdino, kitiems, kad patarė ir padėjo, tretiems, kad guodė, kai buvo velniškai sunku, o dar kitiems, tiesiog, kad buvo.
Atskirai noriu padėkoti „apaštalams” Jonui ir Pauliui už suteiktą galimybę išbandyti save svajonių mieste. O Eglė primygtinai reikalavo padėkoti „skaistyklos” vedėjui Ričardui.
Bet labiausiai aš noriu padėkoti žmogui, kuris visada buvo šalia, kaip kažkada ir žadėjo (ir laimėje, ir nelaimėje), kuris mane palaikė, net ir egoistiškai siekiant savo tikslų. Ačiū Eglei. Ačiū mano šeimai, kuri toleruoja tokį nenuoramą kaip aš.”

Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Jurgita ULKIENĖ

Autorės nuotr.