Ne paslaptis, kad didelė dalis jaunosios kartos atstovių nesidomi močiučių, mamų užsiėmimais – rankdarbiais, neturi noro gaminti pačios. O pasisukiojęs vyresnės kartos moterų būryje gali išgirsti, kad viena mezga, antra – neria, trečia – karpo, ketvirta… Ir taip be galo… Dažna iš jų neapsistoja ties viena sritimi, pavyzdžiui, jei neria, tai, žiūrėk, ir mezga, jei velia, tai, žiūrėk, ir siuva… Barbe devyndarbe galima tituluoti ir uteniškę tautodailininkę, vaikų lopšelio-darželio „Saulutė” auklėtoją Aušrą Būgienę, savo dirbiniais stebinančią artimuosius bei bendradarbius, o karpiniais – ir didesnę auditoriją.

Noras piešti

Aušra – Utenos krašto žmogus. Užaugo Narkūnų kaime, yra trečia iš penkių seserų. Kurį laiką su šeima pagyvenusi mieste, šiandien moteris su vyru Ričardu kursto namų židinį Narkūnuose, laukia retkarčiais apsilankančių vaikų: dukra Sandra į namus grįžta palikusi įprastą gyvenimo ritmą Olandijoje, sūnus Šarūnas laimės ieško tolimojoje Afrikoje.
Paklausta apie namų sienas puošiančius paveikslus, Aušra prisipažino, kad visada svajojusi mokytis dailės, tačiau kaime augusiai mergaitei tokių galimybių nebuvo. „Džiaugiuosi, kad dukra tarsi įkūnijo mano svajonę. Ji labai anksti suprato, kad nori tapti architekte, o tam reikėjo turėti stiprius dailės pagrindus”, – pasakojo Aušra, atskleisdama, kad paveikslai namuose – dukros kūryba. Tačiau ne ką mažiau didžiuodamasi moteris rodė ir vyro senelio tapytą peizažą. „Utenos dienos” pašnekovė šypsojosi pasakodama, kad į jų šeimą noras piešti tikriausiai bus atėjęs per vyro senelį.

Saugo darbus

Neišsipildžiusi Aušros svajonė piešti profesionaliau, šiandien skleidžiasi kiek kitokiomis formomis. Pirmiausia ji pradėjo nerti. „Nerdavau ne tik servetėles. Papuošdavau nėriniais ir užuolaidas, rankšluosčius, staltieses…” – pasakojo moteris, čia pat patvirtindama, kad ant stalo svetainėje puikuojasi taip pat jos rankų darbo servetėlė. Kiek vėliau, pašnekovės teigimu, atsirado noras megzti. „Taip gražu numegzti megztinį su katinėliu…” – atviravo Aušra. Ji prisiminė, kad numegztais ar kaip kitaip papuoštais drabužiais rengdavo savo vaikus.
O kaip atsirado karpiniai? „Bendradarbė Marytė Pošiūnienė rengė vakaronę ir paprašė manęs iškarpyti ką nors etniška, – pasakojo Aušra. – Tai buvo pirmoji karpinių paroda.” Tautodailininkė saugo visus savo darbus – ir pirmuosius bandymus, ir šiandien karpomus. Ji prisipažino, kad mėgsta karpyti nedidelius A4 formato lapus. „Tokį gali įsisegti į segtuvą, jam reikia nedaug vietos”, – tvirtino Aušra. Tačiau ne visi darbai sudėti į segtuvus…

Parodos

Būta ir parodų. „Saulutės” 40-mečio proga 2012-aisiais Aušra iškarpė 100 puokščių. „Karpiniuose – karališki bijūnai, didžiaakės aguonos, žydrosios rugiagėlės, stambiažiedės lelijos…” – prisimindama ir rodydama karpinius pasakojo tautodailininkė. Vėliau – parodos Utenos bibliotekose, dalyvavimas kasmetinėje tautodailininkų darbų parodoje muziejuje… Pašnekovė džiaugėsi, kad daugelyje parodų jos darbai atsiduria žinomos karpinių meistrės Odetos Tumėnaitės-Bražėnienės dėka. „Odeta mus visas, karpytojas, suvienija, surenka į būrį, nuolat skatina, palaiko ir padeda”, – gyrė kolegę Aušra.
Be parodų ir segtuvo namuose, Aušros karpiniai papuošė ir keletą leidinių: 2015 metais išleistą įvykusios tarptautinės parodos „Karpinių Kalėdos” knygą, Utenos švietimo centro kalendorių, šią savaitę uteniškiams pristatytą knygą „Augu kurdamas ir skaitydamas” ir kt.
„Darbų aš nedovanoju. Manau, kad nelabai kam ir reikia”, – teigė tautodailininkė ir prisipažino, kad vis dėlto keletą darbų yra padovanojusi.

Procesas

Ne visus darbus pavyksta iškarpyti. „Tai procesas, kuriame pasitaiko netikėtumų. Kartais vienaip galvoji, padarai visiškai kitaip, – pasakojo tautodailininkė rodydama darbus, kuriuose labai daug angelų. – Kalėdos – angelų metas. Jie saugo ramybę.”
Daugelis moters darbų – nesimetriški. Pašnekovė prisipažįsta, kad turi ir simetriškų, ir abiem būdais karpytų darbų. Daugelį dalykų atradusi pati, Aušra teigė, kad jai patinka laužyti taisykles, todėl viską daro „iš savęs”, kiek tik leidžia beribė fantazija.