Ten, kur balti žirgai laigė, liko Baltakarčių kaimas (II)

Sudeikių seniūnijoje yra kaimas, kuris galbūt dar senesnis, nei prisimena, galima sakyti, paskutinis jo gyventojas. Baltakarčiai pasiramstę senais šakotais medžiais, pasirėmę į pašonėje stūksantį to paties vardo piliakalnį, šalia šio kaimo – senos kapinaitės. Kaimo trobose užaugo ne vienas gabus žmogus, netgi mokslininkas. Čia gimė miškininkas, kraštotyrininkas, pedagogas Jonas Gelaževičius, Lietuvos inžinierius elektromechanikas, habilituotas technologijos mokslų daktaras profesorius Vilius Antanas Geleževičius, rašytojas, miškininkas, publicistas, gamtininkas, žurnalistas Gediminas Petras Isokas, socialinių mokslų daktarė Vida Genovaitė Zapolskienė (Bertašiūtė), fizikos, matematikos mokslų daktaras Julius Jonas Kruopis, lituanistas, poetas, satyrikas, žurnalistas, publicistas Romualdas Katinas. Tik labai jau nekalbūs ir kuklūs šio krašto žmonės.

Mokslininkų kaimas

Baltakarčių pašonėje, Sidabrinės viensėdyje, gyvenantys Irena Kruopytė ir jos vyras Antanas (pavardė redakcijai žinoma) pasakojo, kaip įsikūrė Irenos tėvų sodyboje. „Buvo taip, kad uošvį pirmadienį nuvežiau ligoninėn, o ketvirtadienį jau parsivežėm laidot, – prisiminė Antanas. – Liko ir technika, ir gyvuliai, ir 12 hektarų žemės. Man neliko nieko kito, kaip mesti darbą ir kraustytis čia. Mes čia gyvename nuo 1993 metų.”
Anot Irenos, jos tėtis Jonas Kruopis buvo nagingas kaimo kalvis, labai gabus matematikai, o mama ilgą laiką audė. Tėtis, pašnekovės teigimu, kalvę turėjo namų kieme, paskui dirbo tarybiniame ūkyje brigadininku. „Mūsų namuose užaugom keturi vaikai, – kalbėjo pašnekovė. – Brolis Julius baigė Vilniaus universitetą ir buvo matematikos mokslų daktaras, profesorius. Jo specializacija buvo tikimybių teorija. Vyriausia sesuo Janina tapo mokytoja ir mokytojavo Biržuose, o sesuo Ginta baigė chemijos aukštuosius mokslus ir gyvena Vilniuje.” Iš Baltakarčių kaimo, pašnekovės teigimu, kilusi ir mokslų daktarė V. G. Bertašiūtė. Baltakarčių pradinėje mokykloje vienoje klasėje su jos broliu, pasak Irenos, mokėsi ir tuomet dar tik būsimas profesorius V. A. Geleževičius. „Brolis mūsų mokykloje atlikdavo praktiką. Atsimenu, mokė ir mane, – šypsojosi moteris. – O mano mokytoju Baltakarčiuose buvo iš Ruklių atvažiuodavęs pedagogas.”
Moteris prisiminė, kad jos jaunystėje Baltakarčių kaimas buvo didelis, linksmas, jo žmonės dažnai rinkdavosi gegužinėse, šokiuose, kurie vykdavo ir jų sodybos kieme. Kaip prisiminė Irena, jos seneliai gyveno netoliese esančiame Kruopiškio viensėdyje, o į Sidabrinę atsikėlė ir čia namus šeimai pastatė tėvas.

Seklyčia – lyg muziejus

Gintas Kavolėlis sakė įsikūręs savo amžinatilsį žmonos Zitos Meidutės tėvų namuose, saugo jos margintus „kuparus”, senovines spintas, kurias, sakė, lyg ir kažkoks vietinis meistras padirbo. Žmonos išpuošta ir visa „seklyčia” – medinėmis grandinėmis iškabinėta, raganomis nuo piktos akies apsaugota.
Vyras papasakojo, kad šalia Baltakarčių kaimo stūkso to paties vardo piliakalnis, kai kuriuose šaltiniuose vadinamas Bliudeliu. „Ore ore tų piliakalnį ir nieka nebelika…” – sakė baltakarčiškis. Dabar, anot jo, ir prieiti prie piliakalnio sunku, be to – visas krūmynais ir medžiais apžėlęs.

Daug amatininkų

Utenoje gyvenanti Paulina Skrebiškienė (Katinaitė) prisiminė, kad jos vaikystėje Baltakarčiuose gyveno daug šeimų. „O paskui visi išėjo… – atsiduso pašnekovė. – Pavardės išsikeitė. Vien man eina šešiasdešimt antri metai, kaip aš iš ten išėjusi.”
Pasak P. Skrebiškienės, kaimo žmonės gyveno labai draugiškai ir ramiai. Jų namuose, jos teigimu, per Užgavėnes susirinkdavo švęsti, gavėnios laiku – giedoti, kartais – tiesiog pasibūti. „Kaimynystėje gyveno nagingas siuvėjas Petras Geleževičius, o mano tėtė Jonas Katinas buvo batsiuvys, – porino moteris. – Kaimynas siūdavo ir mums, vaikams, ir tėvams, ir niekada neimdavo pinigų. O tėtė už dyką jų šeimynai taisydavo ar siūdavo batus, kitus daiktus.” Dar tėtis, anot pašnekovės, veždavo pasiūtus batus žydams, kad tie parduotų.
Baltakarčiuose buvo itin daug nagingų amatininkų, kurie dirbdavo įvairius daiktus ar atlikdavo paslaugas ne tik sau, bet ir kaimynams, aplinkinių kaimų gyventojams. Pasak Jono Svilo, netoli jo tėvų namų, name, kurio liko tik pamatai, gyveno kalvis Juozas Sirutis, kuris šalia namų stovėjusioje kalvėje kaustydavo arklius, ratus, gamindavo įvairius smulkius įrankius. Anot P. Skrebiškienės, jos dėdė Jonas Kruopis taip pat buvo kalvis, dirbo važius bei roges, taip pat kaustydavo arklius. O visos kaimo moterys ausdavo. Jos mama taip pat ausdavo, išmokė ir dukrą. Skryniose moteris vis dar saugo savo rankų darbo lovatieses ir kitus austus rankdarbius. „Brolis net parašė eilėraštį apie mane, pavadintą „Audėjėlė”, – šyptelėjo pašnekovė.

Nenuspėjamos gyvenimo kryžkelės

Moteris sakė, kad jų šeima į Baltakarčius atsikraustė pas tėtės tetą ir krikšto mamą Barborą Kavolėlienę, senelio seserį. Tėvas buvo kilęs iš Kaliekių kaimo, bet jam grįžus iš kariuomenės ir atvažiavus atsisveikinti su krikštamote prieš išvažiuojant gyventi į užsienį toji pradėjo verkti bei maldauti, kad jis niekur nevažiuotų – ji užrašysianti krikštasūniui visą savo turtą. Taip ir pasiliko. Atsikraustė tėvas Jonas, vedė iš Kruopiškio kilusią Ksaveriją Kruopytę, susilaukė vaikų. P. Skrebiškienė pasakojo, kad jų šeimoje augo trys atžalos. Be sesers Irenos ir jos, Baltakarčių kaimas išaugino ir vyriausią brolį R. Katiną.
Anot P. Skrebiškienės, kai ji buvo maža, Baltakarčių pradinėje mokykloje mokytojavo Birutė Bakanavičienė. Kurį laiką, pasak moters, mokytoja su šeima – vyru ir maža dukrele – nuomojosi pas jos tėvus kambarį. Vėliau, kaip teigė pašnekovė, mokyklą Baltakarčiuose panaikino, todėl ji mokėsi Toleikiuose. Kai kurie vaikai, tarp jų ir brolis Romualdas, jos teigimu, lankė Kušnieriūnų mokyklą.

Susirgo iš baimės

Paklausta, kaip baltakarčiškiai linksmindavosi, moteris sakė, kad susirinkdavo tai vienur, tai kitur, ir čia pat liūdnai palingavo galvą. „Baisūs ir liūdni laikai buvo – dieną vieni, naktį – kiti, – atsiduso. – Kartą atėjo naktį, liepė sugulti mums visiems ir tik pykšt pykšt visur. Sušaudė lubas, sienas. Nuėjom su drauge kitą rytą į mokyklą. Vos parėjau namo – silpna, nagai ir akys geltonos spalvos. Nuvežė tėtė pas daktarą, jis pasakė: „Gelta. Arba kažko užvalgė, arba labai išsigando.” Tėtė atsakė: „Aha, šuns labai išsigando.” Bijojo gi visi pasakot… Liepė gydytojas valgyt daug morkų, sakė, taip pagysiu. Ir pagijau.”
Kada ir kas buvo laidojami Baltakarčių kaimo kapinaitėse, senolė pasakyti negalėjo, bet papasakojo įdomų faktą. Kažkuriuo metu – tiksliai prisiminti ji negalėjo – lyg ir vasarą (pirmos trys Šeštinių savaitės dienos liaudyje pažymimos kaip Taikos, sveikatos ir derliaus Maldavimų, arba Kryžiaus, Kryžių, Kryžiavos, Kryžavos, dienos. Merginos apvainikuodavo, gėlėmis išpuošdavo numatytus lankyti kryžius, paskui žmonės būriu apeidavo visus kaimo kryžius, giedodavo, melsdavosi, aplankydavo ir kapinių bei laukų kryžius – aut. past.) būdavo švenčiamos Kryžavos dienos. Pasak P. Skrebiškienės, visas kaimas tada eidavo į kapines ir giedodavo litanijas. Paskutinį, kaip ir J. Svilas, palaidotą kapinėse Baltakarčių gyventoją pašnekovė prisiminė B. Švaikauską, kurio šeima, anot jos, gyveno labai neturtingai. Kiek moteris prisiminė, anuomet kapai buvo neprižiūrėti, paminklų nebuvo, gal tik koks vienas kitas medinis kryžius stirksojo.

Visvaldo Kulakausko nuotr.

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas