Galeliai – iš visų galų suvarytų žmonių kaimas (I)

Prie Lukno ežero įsikūręs „iš visų galų“ suvarytas kaimas – Galeliai (Vyžuonų sen.). Čia trobų skaičius jau senokai nekinta, o gyventojų nedaugėja, atvirkščiai – jų vis mažiau. Vis dėlto Galeliuose dar yra žmonių, prisimenančių dūmines kaimo pirkias ir ankstesnį jo pavadinimą. Kaime gyveno garsus medžio drožėjas Stanislovas Karanauskas, vasaromis lankydavosi legendinis Lietuvos televizijos diktorius Vytautas Kybartas.

Medinėmis vinimis kalta troba
Galeliuose gimusi ir augusi, bet nuo 1982 metų Marijampolėje gyvenanti Rima Luckuvienė (Čepėnaitė) pasakojo, kad greta jos gimtojo namo stovinti sena troba – pats seniausias kaimo pastatas, skaičiuojantis daugiau nei šimtmetį. Iš savo motinos Genovaitės Čepėnienės (Kuksaitės) pasakojimų moteris sakė girdėjusi, kad Antrojo pasaulinio karo metais toje pirkioje buvo apsistoję vokiečių ryšininkai, kurie namo gyventojus išvarė į klėtį. Vis dėlto, anot pašnekovės, vokiečiai nebuvo priešiškai nusiteikę prieš Čepėnų šeimą: vaikams duodavo saldainių, netgi padėdavo ūkyje. R. Luckuvienės dėdė Rimantas Čepėnas, šiuo metu gyvenantis senajame name, tuo metu buvo kūdikis. Jis gulėjo suvystytas senoviniame lopšyje, pakabintame ant lubų. Vokiečiams tas lopšys labai patiko ir jie dažnai supdavo mažylį.
Seniausioje kaimo „gryčioje” gyvenantis R. Čepėnas pasakojo, kad jo troba kalta dar medinėmis vinimis, tačiau, kas statė ir kada, sakė nežinąs. Tik žino, kad jo seneliai Simonas ir Sofija Čepėnai gyveno šiuose namuose. Anot R. Luckuvienės ir R. Čepėno, senų dūminių trobų, iš kurių dabar yra išlikusi tik viena (ir ta pati jau nebe dūminė), anksčiau buvo ir daugiau. Sakoma, kad jos stovėjo taip arti viena kitos, jog katinas galėdavo nuo stogo ant stogo peršokti. Tačiau jas visas, išskyrus Čepėnų, sunaikino gaisras, kai pašnekovės mama dar buvo maža mergaitė. Pasak R. Čepėno, dar ilgai buvusių trobesių vietoje ariant išsiversdavo raudoni plytgaliai. Beje, anot pašnekovo, jose mėsa būdavo rūkoma tiesiog pakabinus ją ant stogo (lubų nebuvo). R. Luckuvienė atsimena, kad mėsą rūkydavo ir pirtyse – būdavo įprasta keliems kaimynams ją sunešti į vieną pastatą, tokiu būdu išvengiant kelių krosnių kūrenimo vienu metu.

Kaimą išgelbėjo naujas vardas
R. Čepėnas pasakojo, kad pokariu viename jo gimtosios trobos gale, kuris buvo pastatytas vėliau nei senoji namo dalis, jaunimas susibėgdavo į šokius, o vasarą jaunuoliai trypdavo kieme.
Vyras taip pat porino, kad Čepėnų kieme buvo rąstinis šulinys, tačiau vėliau jis buvo užverstas, nes trukdė vežimams apsisukti ir laikui bėgant supuvo. Visai netoli jo iškastame naujame, jau sunertame iš betoninių žiedų, šulinyje vandens niekada nepritrūkdavo, o išdžiūvus kaimynų šuliniams šie ateidavo vandens pas Čepėnus.
Beje, anksčiau, anot pašnekovo, galbūt dar prie caro, Galelių kaimas vadinosi Konstantinovka. Siekiant apsaugoti nuo sunaikinimo jis buvo pervadintas dabartiniu vardu. Galeliai, anot R. Luckuvienės, kuri remiasi savo motinos pasakojimu, pavadinimą gavo nuo iš vienkiemių, t. y. „visų galų”, į vieną kaimą suvarytų žmonių.

Galiūnai medžiai ir vėgėlių vežimas
Anot R. Čepėno, prie kelio augo trys didžiuliai beržai: du pakiemyje ir vienas už trobos. Jie buvo lyg žaibolaidžiai – jei trenks žaibas, tai trenks į medžius. Kieme augusių beržų R. Čepėnas sakė jau nebeatsimenantis, o štai beržą už trobos nuvertė vėtra. Laimei, jis buvo pasviręs į kelio, o ne į namo pusę. Kiek toliau už sodybos, prie kelio, stovi didžiulė gal tik trijų žmonių apkabinama drebulė. 79-us metus einantis R. Čepėnas sakė, kad kiek beatsimena, tiek ta drebulė tokia didelė ir buvo. Šalia augo irgi nemaža drebulė, kurios jau nebėra. Palei didįjį medį tekėjo upeliukas. Melioratoriams naikinant upelį teko kirsti medžio šaknis, kurios driekėsi toli už kelio. Vis dėlto drebulės žaizdos nebuvo mirtinos ir atsigavęs medis, nors ir stipriai kelininkų apgenėtas, ligi šiol džiugina jį pastebinčių žmonių akis.
Anot R. Čepėno, anksčiau Lukno ežeras labai patvindavo, todėl žmonės, norėdami suvaldyti potvynius, iškasė griovį į Vyžuoną. Nors Čepėnų sodyba nesiriboja su ežeru, R. Luckuvienė prisimena senelį ežere laikius valtį. Žuvies buvo visur: ne tik Lukne, bet ir Vyžuonoje bei šiuos du vandens telkinius jungiančiame griovyje. Sovietmečiu vienas Utenos kombinatas taip užteršė upę, kad ne tik žuvys dingo, bet ir žmonės turėjo kraustytis nuo jos krantų. Senolis atsiminė, kad kaime prieš melioraciją tekėjo poplatis ir labai žuvingas upelis, kuriame vienais metais tėvas buvo prigaudęs visą vežimą vėgėlių. Žmonėms, pasak pašnekovo, neturėjusiems ko valgyti, tai būdavo tikra paspirtis.

Kurčias dainuotojas
Pasak R. Luckuvienės, Galelių kaime gyveno žinomas medžio drožėjas S. Karanauskas. Jis – nevietinis: buvo atėjęs gyventi pas uošvius. Su S. Karanausko dukterimis, anot moters, ji ir jos seserys buvo draugės. Pašnekovė atsiminė, kaip pas žinomą menininką lankydavosi ekspedicijos. „Pas jį būdavo įdomių vaismedžių. Pavyzdžiui, viena obelis vedė tris skirtingas rūšis. Tais laikais, kai dar niekas nežinojo, jis augino aktinidijas. Visą sieną buvo apauginęs tais vijokliais. Mums, vaikams, tos uogos buvo kaip saldainiukai. Laikė jis ir bites, kurių korių su medumi duodavo pakramtyti. Labai dosnus buvo S. Karanauskas”, – pasakojo moteris.
Moteris atsiminė, kaip medžio drožėjas droždamas iš ąžuolų koplytstulpius dainuodavo lietuvių liaudies dainas. Jis negirdėjo (buvo kurčnebylys), bet dainuodavo. R. Luckuvienė mano, kad gabus menininkas daug ką suprasdavo iš lūpų, o ji pati bei jo dukros, norėdamos, ko nors paprašyti, parašydavo ant popieriaus lapo. Beje, pašnekovė teigė, kad mėgėjiška kamera S. Karanauskas filmuodavo mėgėjiškus filmukus.

Diktorius atveždavo šventę
R. Luckuvienė atsiminė, kad į Galelių kaimą, kur gyveno uošviai, atvažiuodavo vienas žinomiausių Lietuvos televizijos diktorių V. Kybartas. Atvykdavo ir jo muzikas sūnus Arūnas su žmona televizijos diktore Laima Kybartiene bei vaikais, su kuriais R. Luckuvienės sesers vaikai praleisdavo visas vasaras. Kaime Kybartų viešnagė būdavo tolygi šventei. V. Kybartas atvykdavo su savo programa, kurią atlikdavo Galelių kultūros namuose. Beje, juose, perkelta iš gretimo medinio namo, veikė ir kaimo pradinė mokyklėlė. Kultūros namuose rodydavo filmus, vykdavo koncertai, kolūkio susirinkimai. Tame pačiame pastate glaudėsi ir kontora.
Kitas, anot pašnekovės, žinomas šalyje žmogus, atvažiuodavęs pas juos, Čepėnus, buvo Danguolė Repšienė, tėvo pusseserė. Ji dirbo „Tiesos” laikraščio žurnaliste, o gyveno Vilniuje. Šiuo metu D. Repšienė su dukromis gyvena Kanadoje, tačiau vasaromis dažnai atvyksta pailsėti į Galelius.

Pas kunigą – per aplinkui
„Tiek žmonių anksčiau būdavo, tiek veiksmo, o dabar trobų tiek pat, bet kaimas tuščias. Kai nebuvo mobiliųjų telefonų, mano mama sakydavo, kad žmonės daugiau ir sueidavo. Žiūrėk, savaitgalis ir jau pas kažką suėjimas”, – apgailestavo dėl tuštėjančios gimtinės moteris.
Pašnekovė atsimena, kaip po rugiapjūtės jų, Čepėnų, pievoje žmonės pasitiesdavo palas ir švęsdavo rugiapjūtės pabaigtuves.
Didžiausia šventė, anot moters, buvo Šv. Marijos Magdalenos atlaidai liepos mėnesį bei vaikų „kermošius” (mugė) birželio mėnesio pradžioje Vyžuonose. Ar nebijojo lankytis religinėse šventėse sovietmečiu?
„Bijojome, – prisipažino R. Luckuvienė. – Kai reikėjo prieiti Pirmosios Komunijos, tai su seserimi kulniuodavome pas kunigą mokytis poterių ne tiesiai per Vyžuonų miestelį, bet, kad mokytojai nepamatytų, aplinkui, Sprakšių gatve. Mama mus prileido ir prie komunijos, ir prie „birmavonės” (Sutvirtinimo Sakramento – aut. past.). Per Kalėdas, Velykas mes į bažnyčią neidavome, tėvai dirbo fermose, buvo geri darbininkai, bijojo rizikuoti. Reikėjo prisitaikyti ir prie esamos valdžios, vis dėlto – penki vaikai…”

Gėlės žiedas atlape
R. Luckuvienė labai gerai atsimena, kaip jos vyresnė sesuo jų namų kieme rengdavo šokius, į kuriuos susirinkdavo ne tik Galelių, bet ir aplinkinių kaimų jaunimas. „Ji pasikviesdavo brolį, kitus bernus, važiuodavo į mišką samdytu arkliu, prikirsdavo berželių, kuriuos atsivežę sukišdavo į duobutes. Medelius, stovėjusius ratu, apjuosdavo juosta, palikdami įėjimą. Jei būdavo mokama (reikėjo mokėti už apšvietimą, atvestą iš Čepėnų namų – aut. past.), parduodavo dalyviams bilietus, kuriuos atstojo į atlapą įsegamas gėlės žiedas. Kartais grodavo muzikantai, kartais leisdavo plokšteles”, – pasakojo moteris. Tačiau, kai ji pati sulaukė tokio amžiaus, kada galėjo eiti į šokius, šis įprotis rengti šokius pas kažką namuose pasibaigė – pašnekovė sakė jau eidavusi patrypti į kultūros namus arba į Vyžuonos paupį Vyžuonose, arba į buvusį Vyžuonėlių dvarą.

„Sakyk, kad esi stalius”
Iš senų žmonių pasakojimų pašnekovė girdėjo, kad užėjus vokiečiams ėmė šie kaimo vyrus darbams į Vokietiją. Jos dėdė Juozas Čepėnas, gyvenęs Kaune, patarė broliui, R. Luckuvienės tėvui Stasiui Čepėnui: „Sakyk, kad esi stalius, net jei staliauti ir visai nemoki – tada nevarys tavęs prie sunkių darbų, gausi dirbti lengviau.” Ir iš tiesų, anot pašnekovės, tėvui įvardijus save kaip stalių, gavo jis Vokietijoje lengvą darbą. Gimdytojas buvo labai nešnekus apie šį priverstinį išvežimą – R. Luckuvienė tik iš nuogirdų žino, kad tėvas, kažkaip parsigavęs iš Trečiojo Reicho, ilgą laiką slapstėsi nuo tarybų valdžios. Jam maistą nešdavo namiškiai į malkų stirtą-slėptuvę.
Pašnekovės mama, gimusi 1929 metais, jau atsiminė pokarį. Reikėjo bijoti visų, nes kažkuriems neįtikęs lengvai galėjai būti sušaudytas. G. Čepėnienei teko ir valgį partizanams į mišką nešti, žinojo ji, kur buvo palaidoti miškiniai, kurių kapaviečių tarybiniais laikais negalėjai niekam atskleisti. R. Luckuvienė atkartojo savo motinos žodžius, kad tikras lietuvis (partizanas) buvo tik tas, kuris lietuvišką uniformą nešiojo (toks buvo mamos brolis Plerijonas Morkūnas). O būta ir daug įvairiausio plauko prisitaikėlių.

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas