Minčia – savitos kultūros kaimas girios glūdumoj (V)
ProjektaiMinčia – savitos kultūros kaimas girios glūdumoj (V)
2019 gegužės 08, Trečiadienis 08:27

Minčia – savitos kultūros kaimas girios glūdumoj (V)

Minčia – savitos kultūros kaimas girios glūdumoj (V)
  • Visvaldas KULAKAUSKAS
  • 5 foto
  • Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Pačiame Utenos rajono pakraštyje, Aukštaitijos nacionaliniame parke, miškų apsuptyje, įsikūręs nedidelis ir labai senas Minčios kaimas. Jis kadaise garsėjo ne tik savo vandens malūnu bei varkalyste, bet ir žmonėmis, kurių gyvenimo pėdsakų nuo senų laikų galima aptikti visoje apylinkėje. Atokus kaimas pasižymėjo savitu jį supančio pasaulio supratimu, aplinkui plytintys gūdūs miškai neišvengiamai lėmė slėpiningą ryšį su gamta, o senojo tikėjimo apraiškos išnyko visai neseniai.

Nuo bičių saugodavosi degutu

Daugiametis Lietuvos kraštotyros draugijos narys Algirdas Kulis 1897 m. išleistoje K. Gukovskio knygelėje „Bitininkystė Kauno gubernijoje" aptiko, kad minčiakampietis Pranciškus Petkevičius ir minčietis Antanas Žirmantas buvo geriausi bitininkai-savininkai Tauragnų dvaro žemėse. P. Petkevičius turėjo apie 60 „bartinių" (kelminių) avilių. Kaimynystėje gyvenusi Liudvika Musteikienė bijojo bičių, todėl slapta tvoras tepdavo degutu, kad šios priliptų. Nepaisant to, P. Petkevičius pasibaigus medunešiui jai duodavo „rėčką" medaus. Medumi vaišindavo visus, net ir keliu važiuojančiuosius. Neturinčiajam indo kepurėn įklodavo varnalėšos lapą ir įdėdavo korį.

Jaučiai pasiusdavo nuo byzdėlės

Kraštotyrininkas teigė, kad Minčios krašte arkliais dirbdavo miško, jaučiais – ūkio darbus. Arklius karo metais rekvizuodavo (paimdavo valstybinio organo nutarimu), o jaučių niekada netrūko. Šie ramūs, lėti dykaragiai buvo ne vietiniai, o iš Ukrainos stepių atvežti galvijai. Pripratę prie sauso ir šiurkštaus lygumų pašaro jie buvo itin vertinami pievų gausa negalinčių pasigirti miškų gyventojų. Kad gyvuliai nesužalotų aplinkinių dideliais ragais, ant jų būdavo užmaunami mediniai bumbulai.
Jaučių ariami laukai buvo suapvalintais kraštais, nes jaučio jungas ir žagrė buvo sujungti viena nelanksčia dalimi (dėl šios priežasties būdavo sunku apsisukti). Beje, šių prijaukintų dykaragių nekinkydavo – statydavo į jungą. Jaučiais ardavo nuo aušros iki įdienojimo, kol nepasirodė gylys, vadinamas byzdėle. Pamatęs šį vabzdį, išsigandęs gyvulys ir jungą sulaužydavo, ir artoją nutempdavo. Visada būdavo statomi du jaučiai: senas ir jaunas. Pastarasis klausydavo senojo. Senąjį jautį visada statydavo dešinėje pusėje. Gyvulys paklusdavo artojo arba važnyčiotojo rankos mostui (vadelių nebuvo). Jautis niekada nebėgdavo, bet, norėdamas gyvulį paskubinti, važnyčiotojas šiam į kulną durdavo akstinu su gale įtaisyta kauline arba varine vinute (kad nesupūliuotų žaizda). Būta atvejų, kai dėl lėto važiavimo vežikas užmigdavo ir nukrisdavo po ratais, tuomet jaučiai patys sustodavo.

Medžiotojus išvaikė veršis

Anot A. Kulio, į Minčios dvarą medžioti atvažiuodavo svečiai, kuriems medžioklę du kartus per metus organizuodavo nevietiniai medžiokliai Kvietkovskiai (iš pradžių tėvas, paskui – sūnus). Pavasarį buvo medžiojami kurtiniai ir tetervinai, o medžioklių nerastus nušautus paukščius leisdavo pasiimti kaimo gyventojams.
Rudenį medžiodavo antis Girnabalės pievose. Kad batai nešlaptų, ponams po kojomis patiesdavo eglišakių. Medžiodavo su šunimis, o šautuvus užtaisydavo patarnautojai. Damos nuo šūvių garso ausis apsaugodavo vaško rutuliukais. Kartą medžiotojus, šunis ir antis išvaikė Pošerinės Gruslio palaidas veršis. Neišbaidė jo net medžiotojų antims šaudyti skirti šratai. Nuo to laiko aplinkiniai žmonės neišsimiegojusiajam juokaudami sakydavo: „Gal Girnabalėj veršis vejojo?"
Po medžioklės ant trikojo blizgančiame puode svečiams būdavo kaitinamas vynas, o damos, nenusimovusios pirštinaičių, valgydavo paukštieną.

Vestuvininkus užpuolė pragaro šuo

Ernis – labai atsargus, vengiantis žmonių gyvūnas. Pasak A. Kulio, medžiotojai negalėdavo jo nušauti, todėl spęsdavo kilpas su mėsos jauku. Norint privilioti šį plėšrūną, reikėdavo nepalikti ant masalo žmogaus kvapo, todėl gyvagaudžiai rankas išsitrindavo vašku ir šieno pakritais. Dėl saugumo spąstų tikrinti visada eidavo dviese. Ernį gaudydavo gyvą, kad nesugadintų kailio, kuris buvo brangus ir kurį įsigyti galėdavo tik ponai. Ernio (net jo kailio) bijodavo net vilkai, nes jo sukandimo jėga lygi 100 kilogramų (palyginti, žmogaus – 40 kilogramų). Beje, žmonės tikėjo, kad gyvagaudys, pagavęs ernį, krikštyti vaiko negali.
Iš minčietės Elenos Pakalnienės pasakojimų žinoma, kad apie 1914 m. prie Ažvinčių Raudonaupio ernis (ar erniai) užpuolė vestuvininkus. Išsigandę žmonės išsilakstė, o paklaikęs iš baimės arklys išsikinkė iš rogių ir su ienomis įstrigo tarp medžių, kur ernis gyvulį sudorojo.
Liaudyje ernį vadindavo pragaro šunimi arba vilkalotu. Žmonės tikėjo, kad piktas, blogas žmogus per pilnatį pasiversdavo erniu, kuris tai pat būdavo vadinamas vilkalotu.

Geltonplaukė čigonaitė

Čigonams, pasak A. Kulio, buvo draudžiama laikyti šunis ir ginklus, todėl pagrindinis klajoklio ginklas buvo botagas. Šiuo įnagiu čigonas atsigindavo ne tik nuo šunų, bet ir nuo vilkų. Savigynai taip pat būdavo naudojamos akmens svaidyklės ir sniego ledokšniai. Čigonas, nenulipęs nuo vežimo pasostės, sugebėdavo botagu net „prikirsti" arkliui pakelėje siūbuojančių javų.
Dažniausiai čigonus dėl pramogos priimdavo dvaruose. Keletą klajoklių šeimų į tuščius kluonus įsileisdavo ir valstiečiai. Jei čigonų būdavo daug, jie su savininko žinia apsistodavo laukymėje prie kaimo. Prie Minčios klajokliai savo kelionių metu nakvynės sustodavo Truskauskų sodyboje, prie Uteno ežero, smėlėtame krante. Tai buvo nuolatinė pro Minčią traukdavusių čigonų apsistojimo vieta. A. Kulis iš vaikystės atsimena, jog kartais klajokliai apsistodavo ir Minčiakampio kluone. Čigonai raštuotus patiesalus ne tik po kojomis pasiklodavo, bet ir puošdavo jais sienas.
Kartą smetonmečiu čigonai kaip įprasta nesustojo pas Truskauskus. Su dainomis ir muzika praėjo pro šalį. Liudininkams įsiminė dviejų arklių traukiamas vežimas, kuriame apklijuotas blizgančio popieriaus žvaigždėmis, pintais karčiais stovėjo baltas žirgas. Ant jo balne, permetusi abi kojas į vieną pusę, sėdėjo geltonplaukė čigonaitė, kuri vėliau per Žolinę Zarasuose linksmino žmones vaikščiodama lynu.
Beje, čigonai atvažiuodavo tik vasarą. Anot A. Kulio, klajokliai patys arklių nevogdavo – nugvelbtus gyvulius nupirkdavo iš arkliavagių.

Blizgančios kanopos

Totoriai, pasak kraštotyrininko, būdavo vadinami „kurlianski" ir „maskalevski", t. y. vieni iš Kuršo (Latvijos), kiti – iš Rusijos. „Kurlianski", pavyzdžiui, buvo Gimbickis iš Ignalinos ir Saidai, kurie siūdavo labai patvarius, lengvus ir brangius pakinktus, vadinamus „oro", t. y. visai be metalo. Net sagtį išpjaudavo iš briedžio rago plokštelių arba kaulo. Buvo manoma, kad tokiais pakinktais kinkytas arklys nebijo šunų ir vilkų. Pakinktų siuvėjas būdavo vadinamas rimoriumi. Jis siūdavo ūkinius, kasdienius pakinktus, o geresnių, „kermošinių", važiuodavo pirkti į Zarasus.
Žmonės prižiūrėdavo savo arklius. A. Kulis atsimena, kad jo prosenelis ir senelis žvakės gabalu nutrindavo iššukuotą arklio „šerstį" (plauką). Senelis pirkdavo arklius miškui vežti. Šie turėdavo būti tvirti, sunkiam darbui skirti gyvuliai. Turguje nusižiūrėdavo arklį, nupirkdavo jam 16 kilogramų avižų. Jei arklys nesuėsdavo avižų iškart, tuomet gyvulio ir nepirkdavo, nes būdavo manoma, kad jis nebus darbingas. O jei arklį įsigydavo, tuomet aplinkiniais keliais grįždavo namo, bijodamas, kad pirkinys nebūtų vogtas. Grįžęs namo katile privirdavo alksnio žievių ir tuo viralu gyvulį nudažydavo. Kaimynai sakydavo: „Petkevičiaus arklys per pusę metų visas spalvas perauga: rudas, šerkščias, vėtas, sodavas..." Arklius dažydavo ir kiti sodiečiai. Beje, arklio kanopas, kad būtų juodos ir blizgėtų, žmonės nutepdavo batų tepalu, o vadeles ausdavo namuose, įpindami spalvotų siūlų.

Žydai Minčioje

Anot A. Kulio, nuo rugsėjo 15 d. iki spalio 15 d. žydai švęsdavo palapinių šventę tišri. Ši šventė buvo skirta prisiminti Mozės laikus, kai izraelitų tėvynainiai, klajodami dykumoje, gyveno palapinėse. Apeigos vykdavo prie vandens, nuošalesnėse vietose, kuriose maldininkai galėdavo ramiai atlikti šventės ceremonijas. Iš aplinkinių miestų į Minčią suvažiavę žydai už Žirmantų sodybos prie upės statydavosi palapines, ten melsdavosi ir prašydavo gero derliaus bei lietaus.
Minčios žydai Stroliovičiai augino ir prižiūrėjo dvaro sodinukus, kuriuos iš vytelių pintuose krepšiuose parduodavo parkams. Sodinukų gaudavo iš Želvos dvaro. Paskutinis daigynas, tuo metu jau priklausęs Utenos miškų ūkiui, buvo pasodintas 1955 m.

Svečią iš dangaus žmonės patikėjo dvasininkui

1933 m. vasario 2 d. (tais pačiais metais tą pačią dieną Ukmergės rajone nukrito vadinamasis Žemaitkiemio meteoritas) keletą svarų (1 svaras – 0,37 kilogramo) sveriantis meteoritas nukrito tarp Minčiakampio ir Minčios. Akmenį radę žmonės bijojo jį liesti, todėl pranešė Minčios girininkui Kriaučiukui ir kunigui Titui Vinkšneliui, Daunorių parapijos vizitatoriui. Iškviesti mokslininkai iš Kauno meteoritą išsivežė. A. Kulis yra įsitikinęs, kad akmens nuotrauką su įrašu ant jos yra matęs buvusioje Minčios mokykloje, pas minčietę Marijoną Žirmantienę.
Senieji gyventojai pasakojo, kad tą dieną šviesus svetys iš ūkanoto dangaus atūžė priešpiet. Žmonės girdėjo meteorito skriejimo garsą. Akmens ėjo ieškoti vyrai, neleidę iš paskos sekti vaikams.

Šuo nepajudėjo be komandos

A. Kuliui jo mama Jadvyga Kulienė (Petkevičiūtė) pasakojo, kad Antrojo pasaulinio karo metu į Daunorius atvažiavo „beržiukais apkaišyti vokiečių sunkvežimiai". Daunorių kunigas bijojo eiti laikyti šv. Mišių – laukė, kol atvažiuos A. Kulio senelis Vitoldas Petkevičius. Atvykęs šis vokiškai pakalbėjo su kareiviais, gavo leidimą (beje, kai kurie kareiviai irgi dalyvavo šv. Mišiose). Po pamaldų vokiečiai išsitraukė iš sunkvežimio pianiną, pasistatė jį prie klebonijos, nuėjo į kaimą, atsinešė prisigaudę tinkle vištų, užsikūrė lauko virtuvės krosnį. Pavakary vokiečiai atvažiavo pas Petkevičius į Minčiakampį. Jie įteikė V. Petkevičiui pintą krepšį su šešiais buteliais vyno. Kareiviai prausėsi prie šulinio, paskui „uliavojo" po visus namus.
Jau baigiantis karui, pas Petkevičius atklydo keletas skubiai besitraukiančių vokiečių kareivių. Tik rytojaus dieną viename iš kambarių namiškiai rado paliktą vilkinį šunį. Senelis, pasak A. Kulio, kalbino gyvūną ėsti, lakti davė, bet šuo iš vietos nė nepajudėjo. Po trijų dienų atvažiavo rusai. Gyventojai pasakė, kad buvo vokiečiai, paliko šunį. Rusų karininkas ėmė kalbinti šunį vokiškai, bet šis nereagavo. Tuomet sutrepsėjo kojom ir sušuko: „Begi niemieckaja sabaka (rus.)!" („Bėk, vokiečių šunie!") Šuo pakilo ir ėmė bėgti, o rusas pistoletu jį tarpduryje nušovė. Be komandos dresuotas gyvūnas niekur nėjo, nors naktį ir langą pravirą buvo palikę.

Kaip vanduo vynu pavirto

Kartą žiemą, prieš Kalėdas, vienas girininkijos darbuotojas į girininkijos šulinį pripylė raudonų miltelių, kuriais miške žymimi medžiai. Tuomet su viena moterėle, Stase Eidukaite, nutarė kaime paskleisti gandą, kad girininkijos šuliny per Kūčias vanduo vynu pavirto. Suėjo kaimo moterys, ragauja nudažytą vandenį: „Nu, kaip ir vynelis!" „Kazlauskaitė Ona su stiklainiu atėjo, o Kazlaitė Elena ant rogučių du bidonėlius atsivežė šito vyno piltis, – juokėsi kraštotyrininkas A. Kulis. – O vienas vyras, atvažiavęs nuo Švedriškių į Minčios parduotuvę, ragavo „vyną" ir stebėjosi: „Nu, stiprumo tai nėr..."

Susiję įrašai (pagal žymę)

  • Minčia – savitos kultūros kaimas girios glūdumoj (IV)

    Pačiame Utenos rajono pakraštyje, Aukštaitijos nacionaliniame parke, miškų apsuptyje, įsikūręs nedidelis ir labai senas Minčios kaimas. Jis kadaise garsėjo ne tik savo vandens malūnu bei varkalyste, bet ir žmonėmis, kurių gyvenimo pėdsakų nuo senų laikų galima aptikti visoje apylinkėje. Atokus kaimas pasižymėjo savitu jį supančio pasaulio supratimu, aplinkui plytintys gūdūs miškai neišvengiamai lėmė slėpiningą ryšį su gamta, o senojo tikėjimo apraiškos išnyko visai neseniai.

  • Minčia – savitos kultūros kaimas girios glūdumoj (III)

    Pačiame Utenos rajono pakraštyje, Aukštaitijos nacionaliniame parke, miškų apsuptyje, įsikūręs nedidelis ir labai senas Minčios kaimas. Jis kadaise garsėjo ne tik savo vandens malūnu bei varkalyste, bet ir žmonėmis, kurių gyvenimo pėdsakų nuo senų laikų galima aptikti visoje apylinkėje. Atokus kaimas pasižymėjo savitu jį supančio pasaulio supratimu, aplinkui plytintys gūdūs miškai neišvengiamai lėmė slėpiningą ryšį su gamta, o senojo tikėjimo apraiškos išnyko visai neseniai.

  • Minčia – savitos kultūros kaimas girios glūdumoj (II)

    Pačiame Utenos rajono pakraštyje, Aukštaitijos nacionaliniame parke, miškų apsuptyje, įsikūręs nedidelis ir labai senas Minčios kaimas. Jis kadaise garsėjo ne tik savo vandens malūnu bei varkalyste, bet ir žmonėmis, kurių gyvenimo pėdsakų nuo senų laikų galima aptikti visoje apylinkėje. Atokus kaimas pasižymėjo savitu jį supančio pasaulio supratimu, aplinkui plytintys gūdūs miškai neišvengiamai lėmė slėpiningą ryšį su gamta, o senojo tikėjimo apraiškos išnyko visai neseniai.

  • Minčia – savitos kultūros kaimas girios glūdumoj

    Pačiame Utenos rajono pakraštyje, Aukštaitijos nacionaliniame parke, miškų apsuptyje, įsikūręs nedidelis ir labai senas Minčios kaimas. Jis kadaise garsėjo ne tik savo vandens malūnu bei varkalyste, bet ir žmonėmis, kurių gyvenimo pėdsakų nuo senų laikų galima aptikti visoje apylinkėje. Atokus kaimas pasižymėjo savitu jį supančio pasaulio supratimu, aplinkui plytintys gūdūs miškai neišvengiamai lėmė slėpiningą ryšį su gamta, o senojo tikėjimo apraiškos išnyko visai neseniai.

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

UAB „Utenos Diena“,
Maironio g. 34, LT-28144, Utena.
Įm. kodas: 301537159
PVM k. LT100003891115

A.s.: LT535014500014000334
Utenos kredito unija

Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

utenosdiena.lt redakcijai rašykite adresu reklama@utenosdiena.lt

Visos teisės saugomos. © 2008 -  2019
UAB „Utenos diena“.
Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Utenos diena“ sutikimą.

test_gemius

LANKYTOJŲ STATISTIKA

Šiandien apsilankė:7033
Vakar apsilankė:11455
Šią savaitę apsilankė:71556
Šį mėnesį apsilankė:79346
Viso (nuo 2015-02-16):11841538
Šiuo metu naršo:
99
2019-12-07
MENŲ KALVĖ - Utenos regiono kūrėjai ir jų darbai!