Apie menininkę Gražvydę Janiną Daujotienę, odinių dirbinių kūrėją, buvo rašyta ir dar bus rašoma ne kartą, todėl tikriausiai daugelis jau puikiai žino, kad moters senelis buvo batsiuvys bei odininkas. Taigi ji greičiausiai būtent iš jo paveldėjo pomėgį dirbti su oda. Šį kartą į menininkę norėjosi pažvelgti naujai, kitaip. Itin jautrios sielos pašnekovė pastebimai jaudinosi viso pokalbio metu, bet vis tiek spinduliavo meile bei atsidavimu savo profesijai ir kūrybai, kurios paslaptis bei žinias dabar stengiasi perduoti Utenos regioninio profesinio mokymo centro mokiniams. Kūryba nelieka pamiršta, ji visada kažkur šalia – tai ruošimasis parodoms, mielos dovanėlės gamyba artimam žmogui ar tiesiog prisilietimas prie odos po darbo.

Pradžių pradžia

Kartojimas – mokslų motina, todėl verta pradėti nuo pradžių – nuo meilės odai ištakų. Teisybė, kad G. J. Daujotienės senelis iš tėčio pusės buvo batsiuvys, „rimorius” – siūdavo pakinktus, bet tiesa ir tai, kad moteris savo senelio nepažinojo – jis mirė, kai jai tebuvo vieneri. Todėl būtų melas, jei teigtume, jog nuo vaikystės stebėdama senelio darbą anūkė taip pat pamilo odą, dirbinius iš jos. Greičiau reikėtų šios meilės ištakų ieškoti genuose, matyt, paveldėtuose iš kartos į kartą. Užtat menininkė didžiuojasi likusiais protėvio daiktais ir jo paties pasigamintais spaustuvais, skirtais odai suspausti, kurpaliais ir kaip relikviją saugomais antikvariniais įrankiais, kurių paskirtį kartais galima tik spėti. Ir džiaugiasi prisiminimais, kuriais apie senelį pasidalijo tėtis ar kiti jį pažinojusieji.
Gyvenimo kelias kartais riečiasi visai netikėtais posūkiais ir iš anksto nenumatytais vingiais, todėl sutapimas ar ne, bet G. J. Daujotienė įstojo į Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą (dabar – Kauno kolegijos Justino Vienožinskio menų fakultetas), kur buvo organizuojami didžiuliai konkursai, ir pasirinko specialybę, į kurią tuo metu dar buvo galima paduoti dokumentus – būtent meninio odos apipavidalinimo ir gaminių iš odos konstravimo modeliavimo. Kaip pati prisipažino, net nesitikėjo, jog pasirinkta specialybė taip patiks ir pamils ją ne tik žodžiais, bet ir visa širdimi. Ir žada, kad, jei tik sveikata bei rankos leis, dirbs šį darbą dar ilgai. Ypač laiminga jaučiasi dėl to, kad gali šios profesijos paslaptimis ir subtilybėmis, išmoktomis naujovėmis ar technikomis dalytis su savo studentais ar kitais žmonėmis. Tiesa, vienai grupei mokslai trunka gana neilgai, tik keturis mėnesius, bet kūrėja įsitikinusi, kad tiek laiko pakanka perduoti šios profesijos pagrindus, o paskui, prisipažino, tenka susitikti su buvusiais studentais, kurie ir toliau užsiima šiuo darbu.

Krokodilo oda

Gaminių iš odos kūrimas, atrodytų, nėra moteriškas darbas, jam reikia ir fizinės jėgos, tuo labiau kad anksčiau šios profesijos atstovai dažniau būdavo vyrai. Ir pati menininkė sutiko, kad tai nėra lengvas darbas, ypač vargina odos pjovimas, o ir siuva visus rankdarbius ji rankomis, nes namuose siuvimo mašinos odai neturi, nors tikino, jog siuvimas nėra pats sunkiausias dalykas.
Su kokio gyvūno oda geriausia dirbti, pašnekovė sakė nejaučianti skirtumo, nes svarbiau, anot jos, kokiu būdu yra paruošta oda – augalinio ar chrominio rauginimo. „Galimas ir mišrus rauginimo būdas, bet ant augaliniu būdu raugintos odos galima naudoti daugiau dekoravimo būdų – deginimą, įvairesnį dažymą ir panašiai, – aiškino moteris. – Todėl chrominiu raugimo būdu ruoštą odą ne taip mėgstu, bet, žinoma, viskas priklauso nuo vizijos, nuo to, ką planuoju daryti.” Apie darbą su tokiomis egzotiškomis ir labai brangiomis žaliavomis kaip krokodilo, gyvatės oda menininkė pasvajoja, nors, kaip prisiminė, teko pačiupinėti krokodilo odą.
Oda tikrai nėra pati pigiausia žaliava dirbiniams, todėl G. J. Daujotienė prasitarė, kad dažnas net neįsivaizduoja, kiek investicijų tenka įdėti, tarkim, ruošiantis parodai. Tos investicijos dažnai net neatsiperka – juk eksponuojami kūriniai nėra skirti parduoti, todėl paskui dažniausiai jie įsikuria menininkės namuose arba iškeliauja kaip dovanos. „Kartais tenka apsispręsti – pirkti odą ar ne”, – pasiguodė kūrėja. Gaminių iš odos pasiūla dabar tikrai didelė, todėl gauti pelną iš jų kūrybos yra sunku, bet, pasak moters, malonumas kurti visa tai atperka. „Nenorėčiau išlieti savęs vien pelno siekimui”, – purtėsi ji ir pridūrė, kad nenorėtų gyventi vien iš užsakymų.

Svajonėse – jaukus kūrybos lizdelis

Paklausta, kas žavi odoje, moteris trumpai susimąstė ir atsakė, jog savo mokiniams visada sako, kad oda yra šilta, lanksti, pasiduodanti fantazijai, tuo ir patraukė. Kurti ir dirbti su šia žaliava kūrėja teigė galinti nors ir visą darbo dieną su trumpomis poilsio valandėlėmis, bet, deja, šį troškimą riboja buitis ir įvairūs rūpesčiai. „Svajoju, kad kada nors pavyks pabėgti nuo rūpesčių ir kurti taip ilgai, kaip man norėsis”, – prasitarė G. J. Daujotienė.
Mažame savo tėvų namo gonkelyje darbo vietą įsirengusi menininkė pasvajoja ir apie didesnes, atskiras dirbtuves, kuriose, patikino, galėtų kurti ir ne viena, nes smagi kompanija nėra blogai. Tiesa, kokybiškam ir produktyviam darbui reikia ramybės, norisi, kad niekas neblaškytų, o štai fone gali skambėti muzika ar suktis filmas. Pašnekovė tikino, kad tokie pašaliniai garsai jos netrikdo, nes įsitraukusi į kūrybos procesą ji nieko aplinkui negirdi ir būna, jog bedirbant kažkur pradingsta laiko nuovoka.
Idėjas moteris sakėsi gvildenanti ilgai ir dažniausiai – mintyse, minėjo, kad nepiešia eskizų, nedaro projektų, mėgsta kurti tiesiog taip. „Taip yra nuo mokslo laikų, net mano dabar jau amžinatilsį mokytojas Eugenijus Jovaiša atsisveikindamas pasakė, kad taip ir tikėjosi, jog padėjus projektą ir diplominį darbą greta išeis du visiškai skirtingi kūriniai”, – juokėsi odininkė ir pridūrė, kad mintis lyg ir ta pati, bet kūryba vyksta bedirbant, spontaniškai. Kaip ir dažnam menininkui, produktyvumas priklauso nuo nuotaikos.

Tobulumas – ieškojimuose

Mėgstamiausiu savo sukurtu kūriniu menininkė įvardijo spontaniškai iš odos sukurtą paveikslą, kuriame pavaizduota pėda, į kurią telpa dar keturios pėdos. „Kaip tik tais metais keturiolikos dienų skirtumu sūnus ir dukra man padovanojo po anūkėlį, – šypsojosi kūrėja. – Todėl sakau, kad šiame paveiksle sutilpo ir mano, ir mano vaikų, ir anūkų pėdutės.” O štai sudėtingiausio darbo pašnekovė negalėjo įvardyti. „Kartais būna sunkūs technologiškai darbai – tai prieiti, tai skylutės patogiai išmušti negali. Pavyzdžiui, restauruojant kėdes, iškilo tokių problemų – juk nesu baldininkė, – išsamiai aiškino moteris. – Kartais būna, kad darai darbą ir atrodo – viskas, sugadinai. Bet kai ateina tokia mintis, tada atsipalaiduoji ir kartais padarai gražiau, įdomiau, nei buvai sugalvojęs iš pradžių. Aš ir savo mokiniams sakau – jei suklydote, nepasimeskite, atsipalaiduokite ir dirbkite toliau.” Taip pat prisipažino, kad sunku ir nedrąsu dirbti, kai bando naują technologiją.
G. J. Daujotienė prasitarė, kad dažnai tenka mokytis ir išbandyti naujas technologijas. Ir tai jai pačiai įdomu. Dažnai, žiūrėdama televizorių, tiesiog pasiima odos gabalėlį į rankas ir bečiupinėjant, bebandant gimsta įvairios mintys, nauji odos dekoravimo būdai, kartais atliekami net ne tam skirtais įrankiais. Improvizacija – greičiausiai pasakytų tūlas menininkas. Tiesa, tenka išminties perlų bei idėjų semtis ir grožintis užsienio odininkų darbais internete, juk šio platybės nepamatuojamos, o galimybės – neišsemiamos. Taip, pamačiusi internete, užsisakė kaltukus, kuriais galima išgauti odoje reljefiškumą, įspausti įvairius ornamentus. Iš visų išmėgintų technikų, anot pašnekovės, mažiausiai patinka pirografija (deginimas odoje), bet vis tiek naudoja ir ją.

Apie spalvas ir dar šį bei tą…

Oda retai kada būna nedažyta, natūralios spalvos, bet menininkė prisipažino, kad mėgsta pastelines, nerėkiančias, šiltas, artimas natūraliai odos spalvai – tai rudos, žalios, geltonos atspalvius. Taip jau išliko nuo mokslo laikų, kai būdavo akcentuojama, kad oda turi neprarasti savo šilumos. Vietoj kampuotų, aštrių formų kūrėja mieliau renkasi lanksčias, aptakias, švelnias linijas. Ir šyptelėjo, kad ji – tikrai priekabi odos gaminių pirkėja ir jai įtikti sunku.
Per kūrybą išreiškianti emocijas, nuotaiką, kartais besidžiaugianti savimi, kad nepasidavė, laiku pabaigė užsibrėžtus darbus, pašnekovė sakė, jog daugiau save perteikti galima tapyboje, o odininkui dažniau tenka padaryti gaminį, kuris būtų patogus bei funkcionalus, ir juokėsi, kad išėjusi į pensiją pradės tapyti. „Bet aš visa savimi esu odoje, nes ne vien žodžiais myliu savo profesiją, – susimąstė moteris ir pripažino, kad odos gaminių populiarumas Lietuvoje kol kas tik didėja. – Aš tada jaučiuosi laiminga, reikalinga, o į savo kūrinius įdedu visą širdį, jėgas, nuoširdumą.”
Paprašyta įvardyti, ką įdomiausio yra sukūrusi, kokių įstabių gaminių padirbinusi, pašnekovė net nesusimąsčiusi atsakė, kad nustebinti gal ir būtų kuo, bet, jos nuomone, svarbiau yra pagaminti funkcionalų daiktą, kartais panaudojamą gan netikėtai. Pavyzdžiui, kai dirbo ortopedijos gaminius, buvo sau pasigaminusi savo pačios sumodeliuotus įtvarus riešams, kad palengvintų savo rankų darbą, kai paskausdavo. O prigalvoti dabar galima visko – ir odinę stiklinę puodeliui, ir dekoratyvines lėkštes, ir net tapetus sienoms, kaip kad būdavo anksčiau dvaruose.
Gausybę parodų surengusi odininkė bene labiausiai didžiavosi tuo, kad 2016 metais jai teko garbė kartu su kitais dviem menininkais iš Utenos eksponuoti savo darbus Seimo rūmuose.
Šiais laikas atsiranda piliečių, kurie stoja į kovą už gyvūnų teises ir sako, kad naudoti gyvūno odą yra neetiška. Menininkė į tai atkirto, kad žmonės yra mėsėdžiai, todėl gyvulių, skirtų maistui, odą geriau išdirbti ir panaudoti, nei išmesti. Tuo labiau kad dirbtinė oda savo savybėmis greičiausiai niekada negalės atstoti natūralios. G. J. Daujotienė pabrėžė, kad labai myli gyvūnus, bet skatino neperlenkti lazdos, nes visais laikais kailis ir oda buvo naudojami žmonijos.

Autorės nuotr.