Spausdinti šį puslapį
2016 lapkričio 25, Penktadienis 14:39

Tapytoją įkvepia kaimo vaizdai ir gamta

Tapytoją įkvepia kaimo vaizdai ir gamta
  • Lina NARČIENĖ
  • Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Tapyba uteniškę tautodailininkę Alvyrą Žemaitienę pakerėjo nuo mažų dienų. Nuo tada, kai ji, dar visai maža mergaičiukė, gyvendama Šikšnių kaime, mažytėje trobelėje, tėveliams užmigus įsitaisydavo ant krosnies ir į popieriaus skiautę kopijuodavo paveikslėlius iš jos vaikystės knygutės „Du gaideliai". Ilgainiui primityvius dar vaikiška ranka margintus paveikslėlius keitė tikroviški gamtos motyvai ant drobės – jie iki šiolei atsispindi šios kūrėjos darbuose.

Žvelgiant į moters tapytus paveikslus, kurie puošia visas Alvyros namų kertes, matyti, kad menininkei labai artimi kaimiški vaizdai, kurių iš atminties neišblukino net laikas, ir jie vis dar gyvena jos širdyje – tai senosios kaimo sodybos, besiilsinčios pušų pavėsyje, takelis, vinguriuojantis per lankas, ar žiemą apšarmoję tėviškės laikai.
Aktyvų gyvenimą mylinti Alvyra prisipažino, kad gyventi norisi tarp žmonių, o ne užsidarius savo darbo kambarėlyje, tad menininkė aktyviai dalyvauja parodose, įvairiausiuose tautodailininkų susiėjimuose.

Kas jums yra kūryba?

Dažnai pasiilgstu šio proceso. Jeigu ilgesnį laiką nepiešiu, imu ilgėtis tapybos. O ypač jei nueinu į parodą, pamatau kitų paveikslus, namo parėjusi iškart einu į darbo kambarį. Man menas – dūšios atgaiva. Tapydama atsigaunu, viską pamirštu, net televizoriaus nejungiu. Tam reikia ramybės, susikaupimo ir tylumos.

Kas padėjo formuotis jūsų meninei prigimčiai?

Polinkis kurti atsirado nuo mažens. Prisimenu, kaip gyvenome mažoje gryčiukėje, kur tebuvo vienas kambarys. Tėvai eidavo miegoti, o aš, užlipus ant krosnies, įjungdavau mažą lemputę, vadinamą kapcilka, ir kopijuodavau iš savo mylimos knygutės „Du gaideliai". Į kūrybinį procesą pasinerdavau ir nepajusdavau, kad jau vidurnaktis, o mama tyliai paragindavo eiti miegoti. Lankiau Sudeikių septynmetę mokyklą, o dailės pamokose piešdavau geriausiai iš visų ten besimokiusių vaikų.
Stojau į Dailės institutą, tačiau nesėkmingai, mat neįveikiau konkurso. Galbūt tai lėmė, kad nebuvau baigusi jokios menų mokyklos, o buvau tik savamokslė.
Jei šiais laikais mano mama būtų gyva, neabejoju, kad ji taip pat būtų tautodailininkė. Mamai puikiai sekėsi verti šiaudų sodus, kuriuos darydavo vestuvėms, austi rankšluosčius, staltieses, lovatieses, kurias išsaugojau ir aš. O tėvelis buvo savamokslis siuvėjas – iš jo aš išmokau siūti.

Ar metams bėgant keitėsi tapybos žanras?

Beveik nesikeitė. Ir anksčiau piešdavau tik gamtą. Tais laikais, kai baigiau vidurinę mokyklą, mėgau aliejiniais dažais tapyti ant drobės, o dažų atveždavo dėdė iš tuomečio Leningrado. Peizažus visuomet piešiau, dabar ją paįvairinu tapydama natiurmortus.
Labiausiai patinka piešti gamtą, namus, paukščius... Pastarieji mane ypač žavi. Neseniai atvažiavusi draugė nupirko visą dešimtį paveikslų – juos įsigijo su visais mano paukščiukais.

Ar kaupiate savo darbus ir kodėl?

Jie kaupiasi savaime. O kur juos dėti? Juk visų išparduoti neįmanoma. Be meno gyventi negaliu: man nėra reikšmės, ar paveikslus kas nors nupirks, ar ne. Nors anksčiau savo kūrinių nedrįsdavau dovanoti, šiandien tai darau su malonumu.

Kaip gimsta paveikslų idėjos?

Dažniausiai idėja gimsta dar nepaėmus teptuko. Nutapau dangų, o teptuku brūkštelėjus netikėtai atsiranda vanduo, išauga medžiai... Savo dirbinius kuriu pasitelkdama fantaziją. Patinka šešėlių žaismas. Daugelyje paveikslų vaizduojamas vanduo: ežerai, upės, tvenkiniai. Žmonės tai mėgsta. Labai mėgstu piešti žiemą. Tačiau pirkėjams paveikslai su žiema nepatinka, mat jie yra pernelyg šalti.

Ką savo darbais stengiatės perduoti meno mylėtojams?

Senovinės sodybos, besisukantys malūnai – tai akcentai, kuriais sužadinama meilė tėviškei, gimtajam kraštui, o jaunimas, žvelgdamas į kūrinius, gali sužinoti, kaip gyveno mūsų seneliai ir proseneliai. Žvelgiant į peizažus iš naujo galima įsimylėti gamtą, jos grožį.

Jūs esate ilgametė vienos pramonės įmonės darbuotoja. Vadinasi, pramoninį darbą įmanoma suderinti su savo pomėgiu?

Atvykusi gyventi į Uteną kurį laiką dirbau Utenos ligoninėje vyr. buhalterės pavaduotoja, o vėliau pasikvietė į tuometį Utenos mėsos kombinatą, kur dirbau vyr. inžiniere. Baigiau Kauno maisto pramonės technikumą, Vilniaus universitetą, tačiau mano įgytos specialybės nebuvo susijusios su kūryba. Kai įsikūriau nuosavame name Grybeliuose, tekdavo pačiai kūrenti krosnį. Kai įšildavo kambariai, sėsdavau prie savo paveikslų. Tuomet labai produktyviai dirbdavau: neretai per vakarą nupiešdavau po vieną paveikslą. Buvo didžiulė jų paklausa. Dar tarybiniais rubliais sutaupiau nemažą sumą pinigų ir nusipirkau automobilį. Uteniškiams būdavo sunku dovanoms rasti įvairiausių vazų, servizų, tad pirkdavo paveikslus ir juos dovanodavo.
Produktyviausiai dirbau būdama vyresnio amžiaus, tad sūnus mane lygindavo su rašytoja Žemaite.

Savo darbus pristatote Utenos, šalies auditorijai. Ar jūsų darbai iškeliauja į užsienio šalis?

Parodose užsienyje niekada nebuvau pristačiusi savo darbų, nemažai kūrinių buvo nuvežta į užsienio šalis: Ameriką, Vokietiją, Suomiją, Rusiją, Čekoslovakiją, Gruziją, Armėniją, Italiją, Norvegiją, Angliją ir kitur.

Kas jūsų kūriniuose labiausiai žavi pirkėjus, parodų lankytojus?

Pirmiausia žavi natūralus gamtos grožis. Gal dabartinis jaunimas labiau vertina šiuolaikišką meną, vyresniesiems, atvirkščiai, labiau patinka tikroviški vaizdai su sodybomis, kaimo akcentais, gamtos detalėmis. Nors ant drobės tapytus paveikslus nebūtina įrėminti, pirkėjai pirmumą teisę teikia įrėmintiems darbams. Matyt, jiems taip gražiau.
Tenka sutikti ir išrankių pirkėjų. Bet aš į tai žiūriu atlaidžiai: kartais duodu kelis paveikslus ir patariu parsivežti pasižiūrėti, ar dera kabinti į vieną ar kitą namų kampelį. Visada jais pasitikiu. O tai yra svarbiausia...


Vytauto Ridiko nuotr. ir video

 

Paveikslėlių galerija

Susiję įrašai (pagal žymę)

traffix.lt