Pagoniškas dievybes ir šventuosius drožiantis E. Židonis: „Nemanau darantis šventvagystę“
2016 liepos 28, Ketvirtadienis 11:19

Pagoniškas dievybes ir šventuosius drožiantis E. Židonis: „Nemanau darantis šventvagystę“

Pagoniškas dievybes ir šventuosius drožiantis E. Židonis: „Nemanau darantis šventvagystę“
  • Lina NARČIENĖ
  • 19 foto, video
  • Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Medžio drožėjas Eglūnas Židonis kiekvieną dieną pradeda nuo bendravimo su Utenos socialinės globos namų gyventojais: juos moko ir padeda žengti į meno pasaulį. Žinoma, ne visiems vienodai sekasi. Vieniems greit pabosta kūrybinė veikla, kitiems, atvirkščiai, atveria platesnį pasaulio suvokimą. Per meną žmogus gali pažinti save bei realizuoti idėjas.

Vienoje iš kūrybinių dirbtuvėlių ant stalo puikuojasi pluoštas baltų popieriaus lapų, iš kurių žvelgia žmonių veidai. Paprasti, nupiešti pieštuku. Tačiau kiekvienas savotiškas, išskirtinis... Eglūnas pasidžiaugia, kad jam Utenos socialinės globos namuose pavyko atrasti talentų, jiems įskiepyti meno pažinimo džiaugsmą.

Eglūnai, kur išmokote medžio drožybos darbų?

Mano tėveliai buvo išties kūrybingi žmonės. Tėvelis Stanislovas, kuriam šiuo metu sukako 90 metų, dirbo girininku, tačiau jis neapsiribodavo vien savo tiesioginiu darbu: tekdavo padirbėti ir laisvalaikiu. Štai girininkijoje reikėdavo suręsti pavėsinę – jis pirmas prie darbo. Pats nupiešdavo eskizus, o po to įgyvendindavo idėją. Jau anais laikais, dar tarybiniais metais, stengdavosi išsaugoti lietuviškumą. Jam tai buvo labai svarbu. Vyžiuose pastatė autobusų stotelę (talkinau ir aš), kuri labai panaši į senovinį svirną. Kūrybingumo užteko ir kitiems šeimos nariams: pedagoginį darbą dirbusi mama buvo puiki mezgėja. Nepažinojau tokios mezgėjos, kuri gebėtų taip derinti raštus ir spalvas. Mano sesės taip pat gerai piešė.
Kai mokiausi Saldutiškyje, kasdien važiuodavau į Utenos dailės mokyklą. Rytę iš namų išeidavau ir grįždavau tik vakare, tačiau nors ir sunku buvo, man taip gyventi labai patiko. Tiesiog gerte gėriau žinias, kurias gavau dailės mokykloje.

Gal pamenate pirmąjį savo darbą?

Gal čia reikėtų pradėti nuo plastilino, iš kurio nuo mažens lipdžiau skulptūras – buvau sukūręs tikrą plastilino lipdinių karalystę. Žinoma, tėvams tai buvo mažas džiaugsmas, mat plastilino gabaliukų buvo galima rasti visur. Iš pradžių iš šios medžiagos nusilipdžiau katinėlį, kurį vėliau ėmiausi drožti iš medžio. Kaip pamenu, sunkiai sekėsi, man nepakluso drožybos įrankiai, o katinėlis išėjo kažkoks kampuotas. Vėliau savo kūrybos darbais likdavau patenkintas.
Kadangi domėjausi lietuvių mitologija, nutariau, kad mano personažai bus mitologiniai. Taip pamažu gimė kaukai, deivės, aitvarai...
1984 metais sudalyvavau pirmojoje parodoje, kurioje ir pristačiau savo medines mitologines būtybes. Tąkart neblogai gavau per kepurę, mat garsi meno kritikė išsakė savo nuomonę apie tai, kad mano sukurtos mitologinės būtybės bevertės ir pan. Dėl to aš labai išgyvenau. Juk pati kūrybos pradžia, pirmoji paroda... Po to apie porą mėnesių negalėjau drožti, nes kritika paveikė neigiamai.

Ar tiesa, kad jūsų kūryboje puikiai dera dvi religijos – krikščionybė ir pagonybė.

Taip. Šventieji mano kūryboje galbūt daugiau pastebimi ir matomi. Išties keista, kad žmonės suranda priešpriešą tarp krikščionybės ir pagonybės bei rimbais plaka vieni kitus. Manyje to visiškai nerasite. Jei žmogus nėra religingas, bet tikintis, mano manymu, nėra vietos priešpriešai.
O aš tą pačią dieną galiu drožti Perkūną, o kitą dieną – Nukryžiuotąjį. Ir visa tai daryti iš širdies. Ir vienu, ir kitu atveju nemanau darantis šventvagystę. Tikėjimo simboliai – aukštesnė jausmų išraiškos dalis. Tai suteikia paslaptingumo, sakralumo, o darbai turi didesnę išliekamąją vertę.
Sunkiu finansiniu laikotarpiu teko drožti mažus rūpintojėlius. Tiesą pasakius, jei iš anksto būčiau žinojęs, kam jie bus skirti, galbūt nebūčiau ėmęsis šito darbo. Užsakymą gavau iš turtingo kauniečio, kuris rūpintojėlius sukabino ant didelės lempos. Anais laikais rūpintojėliai turėjo labai didelę reikšmę, tačiau atsirasdavo žmonių, kurie šią prasmę suprasdavo labai iškreiptai.

Dažnai girdime apie kūrėjų blaškymąsi, savęs ieškojimus... O jūs ar jaučiatės atradęs savo nišą gyvenime?

Tikrai taip. Mano darbas – tikra kūryba. Kasdien ateina kuriantys žmonės, kuriems reikia padėti, patarti. Esu šių žmonių motyvatorius. Jei žmonės turi motyvacijos, jie patiria savo rankomis sukurtų dirbinių šiltumą. Matau, kaip patinka žmonėms, kurie yra giriami, paskatinami.

Esate Senovinės liaudies buities muziejaus įkūrėjas. Kaip gimė idėja tokį muziejų įkurti Utenos socialinės globos namuose?

Jau seniai rinkau senovinius eksponatus, kai kuriuos su Socialinės globos namų gyventojais bandėme restauruoti. Buvusi šios įstaigos valdžia pritarė mano idėjai įkurti muziejų, kuris gyvuoja jau kokį dešimtmetį.
O pradžia buvo tokia: kartą pats savo akimis mačiau, kaip italų turistai Vilniuje masiškai perka keramikos dirbinius. Unikalią juodąją keramiką įsigydavo savo buičiai. Suvokiau, kad italams šie dirbiniai nesukelia jokių sentimentų. Jiems tai tik savotiškas užsiėmimas, egzotika, o mums – labai svarbus kultūrinis paveldas, kuris iškeliauja į užsienį ir tikrai nesugrįš. Tad turėdamas tą mintį ir norėdamas išsaugoti bent dalelę lietuviškosios kultūros, ėmiau rinkti sendaikčius.
Šis muziejus yra labai reikalingas: jį aplanko mokiniai, Utenos gyventojai, svečiai, kurie gali pamatyti medžio apdirbimo instrumentų, apie 900 keramikos dirbinių, kelis šimtus senojo stiklo dirbinių, svarstyklių, įvairiausių buities rakandų – žibalinių lempų, lygintuvų...
Socialinės globos namuose gyvena labai daug garbaus amžiaus žmonių, kurie į naują aplinką patenka iš savo ankstesniosios buities. Gyventojai, apsilankę muziejuje, mintimis gali sugrįžti į savo gyvenimus, prisiliesti prie daiktų. Muziejuje vyksta popietės, kuriose daug pasakojama apie eksponatus. Akivaizdu, kad daiktai įgyja prasmę. Mano manymu, jei prie eksponatų neprisiliečia žmogus, jie neturi jokios muziejinės reikšmės. Jei žmones sudomina, vadinasi, daiktai yra gyvi.
Kalbėdamas su kiekvienu lankytoju ir pats praturtėji, sužinai kažką nauja. Išgirstu įvairiausių – nuo juokingų iki graudžių – istorijų.
Labai svarbu ne tik pasižiūrėti į eksponatus, kuriais naudojosi mūsų protėviai, bet ir paliesti ar net išbandyti. Muziejuje turiu tarpukario laikų naminių makaronų gaminimo įrenginį, apie kurio paskirtį anksčiau nieko nežinojau. Kelios mūsų gyventojos prisiminė tuos laikus, kai tarnavo pas dvarininką. Jos iš savo patirties pasakojo, kaip gamindavusios naminius makaronus. Taigi atskleidė ir muziejuje turimo įrenginio paskirtį. Norėdami išbandyti šio prietaiso veikimo principą, prigaminome ir paskui privirėme milžinišką kiekį makaronų.

Kuris šio muziejaus eksponatas jums reikšmingiausias?

Kone visi mano turimi muziejaus eksponatai turi savo metriką. Kiekvienas daiktas turi savo istoriją. Jie man visi labai svarbūs. Štai muziejuje eksponuojamas mano senelio kirvis, kuriuo traukinio bėgius tašė Mongolijoje. Šis įrankis seneliui buvo prakirtęs koją, o žaizdą siuvo gydytojas žydas. Paėmęs jį į rankas dar ir šiandien jaučiu savo senelio rankų šilumą.

Vytauto Ridiko nuotr. ir video

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

UAB „Utenos Diena“,
Maironio g. 34, LT-28144, Utena.
Įm. kodas: 301537159
PVM k. LT100003891115

A.s.: LT535014500014000334
Utenos kredito unija

Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

utenosdiena.lt redakcijai rašykite adresu reklama@utenosdiena.lt

Visos teisės saugomos. © 2008 -  2019
UAB „Utenos diena“.
Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Utenos diena“ sutikimą.

test_gemius

LANKYTOJŲ STATISTIKA

Šiandien apsilankė:4571
Vakar apsilankė:9112
Šią savaitę apsilankė:13683
Šį mėnesį apsilankė:136759
Viso (nuo 2015-02-16):11107490
Šiuo metu naršo:
112
2019-09-17
MENŲ KALVĖ - Utenos regiono kūrėjai ir jų darbai!