Šiaudų sodų vėrėja Z. Indriūnienė: „Man gražiausia šiaudinukais puošta eglė“
2015 gruodžio 24, Ketvirtadienis 12:47

Šiaudų sodų vėrėja Z. Indriūnienė: „Man gražiausia šiaudinukais puošta eglė“

Šiaudų sodų vėrėja Z. Indriūnienė: „Man gražiausia šiaudinukais puošta eglė“
  • Lina NARČIENĖ
  • 9 foto
  • Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Nuo seno tikima, kad šiaudiniai sodai apsaugo namus nuo nelaimių, tad mūsų protėviai juos visuomet kabindavo pačioje garbingiausioje namų vietoje – virš stalo, prie kurio susėsdavo visa šeima. Tačiau laikui bėgant keitėsi ir tradicijos, todėl šiaudų sodų vėrėjai pastebi tai, kad šiais sodais imta puošti erdvias laiptines, koridorius, o neretai juos galima pamatyti ir pirtelės vidų padabinus.
Tautodailininkė Zita Indriūnienė, vadovaujanti Utenos vaikų lopšeliui–darželiui „Saulutė", kadaise susirgusi šiaudų vėrimo liga, atrodo, visai nenori nuo jos išgyti, o savo laisvą laiką praskaidrina į rankas paėmusi trapų šiaudą, iš kurio gimsta tikri šiaudiniai stebuklai.

Prisiminkite, kada panirote į šiaudinį gyvenimą?

Į šiaudinį gyvenimą įsitraukiau labai seniai, kai dar dirbau pradinių klasių mokytoja. Tai puiki gamtinė medžiaga, kuri nieko nekainuoja, o prigaminti galima įvairiausių grožybių. Gerą pradžią davė Rūta Jonuškienė, kuri anksčiau vėrė sodus.
Kai dirbau Antalgės aštuonmetėje mokykloje, pas mus dažnai atvykdavo šviesios atminties prof. Elena Šapokienė, kuri vyresniuosius vaikus mokė puokščių komponavimo meno be jokių blizgučių, o tam panaudojamos medžiagos turėjo būti paimtos iš gamtos. Ji negailėjo ir naudingų patarimų, pavyzdžiui, kad ir kokia puokštė būtų graži ir puošni, pastatyta netinkamoje vietoje praranda savo vertę.
Puokščių gaminimo mada išėjo į platesnius vandenis, pasiekė Uteną, kurioje kalėdinių puokščių parodos, skirtos E. Šapokienei atminti, rengiamos jau dešimtmetį.
E. Šapokienė visuomet patardavo nekirsti eglutės – namus galima gražiai pasipuošti ir be jos. Anksčiau mums iškildavo klausimas: kaip išsiversti be kalėdinės eglutės? Mes, mokytojai, kartu su mokiniais bei E. Šapokienės vyru miškininku Juozu eidavome ieškoti eglės šakų. Nebūtinai jas reikėdavo pjauti, kartais rasdavome nulūžusių – jos puikiai tiko mokyklos interjerui puošti. Profesorė mokė vaikus užsiauginti medį iš mažos sėklytės, tad patys ežiose sėdavome eglaites ir pušeles. Prižiūrėdavome, augindavome, o paskui nešdavome į mišką sodinti. Pirmąjį mišką sodinau dar besimokydama mokykloje. Prisimenu, eidavome kartu su suaugusiais žmonėmis, jie iškasdavo duobutę, o mes, vaikai, į ją įsodindavome medelį. Mano sodintas miškas dabar jau tikriausiai labai didelis. Šie šilti prisiminimai aplanko iki šiol.

Iš jūsų kalbos galima spręsti, kad esate gamtos vaikas ir gamta vaidina svarbų vaidmenį gyvenime?

Tikrai taip. Juk kaimo vaikai – visi gamtos vaikai. Anksčiau žaisliukų eglutei buvo, tačiau ne visi juos galėdavo įpirkti. Prisimenu, kaip mama eglutę papuošdavo iš obuoliukų, saldainių, o iš medžio skiedrų pagamindavo gražius paukštelius, gėlytes... Kaip ir šiais laikais, anuomet tėvai taip pat stengdavosi nudžiuginti savo atžalas papuošdami eglutę skanėstais.
Ir dovanėlių rasdavome: mama nupiešdavo atviruką, jį gražiai nuspalvindavo. Deja, nepavyko išlaikyti nė vieno tokio sveikinimo. Radę atvirukus, mes, vaikai, žinojome, kad jau galima nuo eglutės nusiraškyti ir saldainiuką ar obuolį.
Akivaizdu, kad šiais laikai skiriasi ir dovanos vaikams, ir Kalėdų džiaugsmas. Anais laikais Kalėdos mums būdavo tikras džiaugsmas. Juk ši svarbi šventė neprasidėdavo po bulviakasio, kaip dabar.
Kūčių vakarą eglutės namuose dar nebūdavo. Po vakarienės nueidavome miegoti, o atsikėlus Kalėdų rytą mūsų džiaugsmui jau rasdavome papuoštą eglutę. Smagu prisiminti tokias akimirkas.
Tuomet, kai dirbau mokykloje, neruošdavome jokių vaidinimų naujametiniams vakarėliams, o su vaikais eidavome į mišką, prie eglės šokdavom, virdavome arbatą ir smagiai linksmindavomės.

Mano seneliai mus visuomet mokė, kaip nedidelius ir, rodos, bereikšmius dalykus paversti ypač svarbiais. Jie mokėjo vaikus užimti. Su savo močiute eidavome rauti meldų, jų stiebelius suverdavome ir gamindavome pintinėlei skirtus grobliukus. Daug ką išmokome iš savo močiutės, kuri pažinojo daug vaistingųjų augalų. Mes jai padėdavome rinkti, o paskui vaistažoles ruošdavome – viską patys darėme, mokėmės ir iš jos.
Atmintyje išliko Juozo Šapokos pasakojimų apie gamtą, žymiausias mūsų krašto vietoves. Gaila, kad tais laikais aš tų pasakojimų neužsirašiau, tad atmintyje liko tik nuotrupos.

Esate kalėdinių puokščių parodos, Utenoje rengiamos nebe pirmus, metus dalyvė. Kaip jūsų akimis keitėsi šios parodos kompozicijos?

Puokštės tikrai paaugusios, nebėra to nenatūralaus blizgesio. Pagamintos iš gamtoje rastų medžiagų, o ne makaronų, kurie gal ir gražūs, tačiau nėra tam skirti. Mano įsitikinimu, nereikia juoktis iš maisto. Juk E. Šapokienė ir ragino visus grožio ieškoti gamtoje.
Šiųmetei parodai sukūriau žvaigždę iš aštuonių kampų, nes prof. E. Šapokienei buvo 80 metų. Viduryje įdėjau jai skirtą žvakę, o žalias takas simbolizavo mintis.

Keitėsi laikai, keitėsi ir tradicijos, susijusios su šiaudų vėrimu ir laikymu?

Anksčiau žmonės sodus kabindavo tik virš stalo, o šiandien tradicijos šiek tiek keitėsi: pakabinti sodai puikiai dera ir koridoriuje, kiti neša į pirtis ar kitas neįprastas vietas. Tačiau ne visus žmones galima pradžiuginti dovanotais sodais: juk ne kiekvienuose namuose būtų galima rasti vietą, kur pakabintas šis dirbinys derėtų ar džiugintų šeimininkus. Visi esame skirtingi žmonės...
Džiugu yra tai, kad atsiranda vis daugiau moterų, norinčių užsikrėsti šiaudų vėrimo liga, o aš padėsiu joms susirgti... (juokiasi). Niekada nesu gavusi pinigų už edukacinius mokymus. Argi sunku man žmogų pamokyti, jei jis, žinoma, to nori?

Kaip Kalėdoms puošiate savo eglutę?

Savo namuose dažniausiai puošiame eglės imitaciją. Iš eglės šakų galima puikiai sukonstruoti įvairias kompozicijas, tačiau eglės šakas galima pakeisti į pušies. Puošiame įvairiai: tiek šiaudiniais, tiek įprastais žaisliukais. Pradėjus ruoštis Kalėdoms, visada šalia atsiranda mažųjų patarėjų. Man gražiausia didelė eglė, papuošta šiaudinukais.

Autorės nuotr.  

                                                                     

 

Susiję įrašai (pagal žymę)

  • Utenos krašto kūrėja Zita Indriūnienė

    Portale udiena.lt pristatome Utenos krašto kūrėjus. Kviečiame aktyviai domėtis jų kūryba ir gyvenimu. Šį kartą kviečiame trumpai susipažinti su tautodailininke ZITA INDRIŪNIENE. Kviečiame būti aktyviais ir siųsti į el. paštą Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį. Jus dominančius klausimus šiai Utenos krašto kūrėjai iki gruodžio 20 dienos, o atsakymus į klausimus pateiksime vėliau.

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

UAB „Utenos Diena“,
Maironio g. 34, LT-28144, Utena.
Įm. kodas: 301537159
PVM k. LT100003891115

A.s.: LT535014500014000334
Utenos kredito unija

Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

utenosdiena.lt redakcijai rašykite adresu reklama@utenosdiena.lt

Visos teisės saugomos. © 2008 -  2019
UAB „Utenos diena“.
Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Utenos diena“ sutikimą.

test_gemius

LANKYTOJŲ STATISTIKA

Šiandien apsilankė:1510
Vakar apsilankė:8965
Šią savaitę apsilankė:19587
Šį mėnesį apsilankė:142663
Viso (nuo 2015-02-16):11113394
Šiuo metu naršo:
103
2019-09-18
MENŲ KALVĖ - Utenos regiono kūrėjai ir jų darbai!