Vida Paulauskienė: „Man patinka dirbti su gamtoje augančiomis medžiagomis“
2015 lapkričio 26, Ketvirtadienis 15:18

Vida Paulauskienė: „Man patinka dirbti su gamtoje augančiomis medžiagomis“

Vida Paulauskienė: „Man patinka dirbti su gamtoje augančiomis medžiagomis“
  • Jorūnė MERKYTĖ

Auksinių rankų savininkę uteniškę Vidą Paulauskienę galima išvysti daugelyje parodų ar mugių. Tarp gausybės menininkės darbų – ir veltiniai, sagės iš odos ar iš vytelių nupintos grožybės.
Apie tautodailininko kelią kalbamės su Vida Paulauskiene, kuri portalui udiena.lt sutiko atsakyti į skaitytojus dominančius klausimus apie šios menininkės kūrybą.

 

Jus būtų galima pavadinti „Barbe devyndarbe": ir veliate, ir pinate iš vytelių, ir daugelį kitų rankdarbių gaminate... Iš kur tiek visko išmokote?

Galbūt savo genuose turiu šiek tiek tautodailininkės cinkelio. Prisimenu savo verpiančią mamą, kuri grįždavo iš vilnų karšyklos su pilnais vilnų maišais. Taip pat pamenu vytelių, kuriuos tėtis surinkdavo pabalyje, kvapus. Jis pindavo krepšius. Ne kartą į savo rankas nebaigtą pinti krepšį paimdavau iš aš, taip pat bandydavau pinti tol, kol sulūždavo vytelės. Tačiau už tai niekas niekada nebarė.
Mama mirė labai anksti. Ilgus žiemos vakarus leisdavau tėvo dirbtuvėlėse, kur tėvui nematant sumeistravau lėlei lovytę iš kubilui gaminti paruoštų ąžuolinių lentų. Nudažiau ją tėvo motociklui dažyti skirtais mėlynais dažais. Tąkart tėtis mane nubaudė, tad nuo to laiko mano savarankiškos meistrystės baigėsi.
Megzti išmokau iš močiutės ir dėdės Juozo mamos, kuri mums, vaikams, ir kojinyčių, ir pirštinaičių primegzdavo tam, kad nesušaltumėme.
Siuvinėjimu susižavėjau dar besimokydama Suginčių vidurinėje mokykloje, kurią baigusi įgijau siuvėjos profesiją ir dirbau Ukmergės įmonėje „Lelija", paskui „Utenos trikotaže". Gyventi Utenoje norėjau dėl to, kad būčiau arčiau namų, su kuriais jaučiu tvirtą ryšį iki šiol. Gyvendama Utenoje sukūriau šeimą, auginau dukras.
Dėl sveikatos problemų išėjau iš darbo, tad reikėjo užsiimti kažkokia veikla. Panirau į rankdarbius ir meną. Kartą būdama Valakupių reabilitacijos centre susidomėjau odos dirbiniais. Tačiau tąsyk susidomėjusiųjų meno dirbiniais ir norinčiųjų to išmokti buvo neįprastai daug. Man pasiūlė pasimokyti juvelyrikos paslapčių. Pusdienį pazulinau metalą su pjūkliuku ir pritrūkau kantrybės. „Man patinka dirbti su gamtoje augančiomis medžiagomis", – nusprendžiau. Tuomet labiausiai žavėjo vytelių pynimas. Kartą net Naujųjų metų sutiktuves būčiau praleidusi prie vytelių, jei ne draugai užėję ir man priminę apie šventę. Iš vytelių pindavau pintines, kurias dažniausiai dovanodavau draugams. Draugės dar ir šiandien puošia savo virtuves mano dovanotomis pintinaitėmis.

Jūsų personalinėse parodose ir mugėse pirkėjų akis traukia minkšti dirbiniai: veltiniai. Kodėl susižavėjote vėlimu?

Savo gyvenime teko paragauti visko: išmokau velti. Įdomi buvo vėlimo pradžia. Nuvažiavau į Zarasus pas draugę kirpėją, ten sutikau savo pažįstamą Joną. Iš pradžių jis aprodė neįgaliųjų draugijos patalpas, kur susirinkusieji mokėsi velti vilną. Man tai buvo tikras netikėtumas! Taip patiko, kad dažnai vykdavau į Zarasuose rengiamus vėlimo kursus, kur sėmiausi vilnos vėlimo paslapčių, o namuose parsivežtus darbelius užbaigdavau. Ne kartą esu dalyvavusi seminare Utenoje, Vilniuje pas „Baltas kandis", mano draugė pasiūlė laikomų avelių vilnos, todėl savarankiškai rinkau reikiamą informaciją, įgūdžius tobulinau pas senyvo amžiaus žmones, kurie negailėjo savo laiko papasakoti, kaip pasigaminti vienokių ar kitokių gaminių iš vilnos.
Pradėjau velti pati, savarankiškai. Nuveltus dirbinius nešdavau į turgų. Tai tapo savotišku gyvenimo būdu: namuose pindavau iš vytelių, veldavau įvairius dirbinius, nešdavau į turgų ir tokiu būdu ne tik šiek tiek užsidirbdavau, bet ir turėjau puikią progą bendrauti su pirkėjais.
Per mokslus nukentėjo ir mano laikomos bitelės. Nebeturėdavau laiko jomis pasirūpinti, tad mano gimtojoje sodyboje jos tiesiog išmirė. Šiandien svajoju atgaivinti savo tėčio palikimą – bitininkystę. Labai norėčiau daugiau dėmesio skirti sodybai kaime, sušildyti ją savo meile ir atgaivinti tai, ką praradau.

Ne už kalnų didžiosios metų šventės? Tikriausiai žadate dalyvauti kalėdinėse mugėse? Kokiomis naujovėmis šiais metais žadate nustebinti pirkėjus?

Mugėse dalyvauju vis rečiau. Esu nusprendusi naujų mokslų nebekrimsti, o toliau tobulinti savo senus įgūdžius. Žaliavų prisipirkau tiek daug, kad vos talpinu į savo trijų kambarių butą. Šiuo metu visą dėmesį sutelkiau į odos dirbinius: kuriu naujus modeliukus iš odos – papuošalus, dėžutes...
Kitąmet visa tai žadu pristatyti personalinėje parodoje.

Ar sunku tautodailininkui, menininkui išgyventi šiandien, kai tiek visko daug turguose, parduotuvėse, prekybos centruose?

Man atrodo, kad šiais laikais žmonės susiskirstę į dvi grupes: vieni žavisi pigiais kiniškais niekučiais, kiti – rankų darbo vienetiniais darbeliais. Kadangi aš esu vilnos dirbinių kūrėja, tad vertinu tai, kas yra natūralu, praktiška, šilta, lietuviška ir ekologiška.
Niekada nesvajojau ir nesvajoju uždirbti pinigų iš savo pomėgio. Prekybos vietose reikia susimokėti mokestį, nusipirkti verslo liudijimą, tad apie kokį verslą čia galima kalbėti. Mes, tautodailininkai, rengiame parodas, dovanojame darbelius kitiems, mokome kitus be jokio atlygio, o apie materialų uždarbį nė nesusimąstome. Kartais visai nesvarbu, ar pavargsti, ar vytelių pynimas bei vėlimas reikalauja didelės energijos, tačiau be šios veiklos neįsivaizduoju savo gyvenimo.
Gal ir pasirodytų keista, bet per visą savo gyvenimą neturėjau tikslo uždirbti daug pinigų. Nelaikau savęs materialiste. Man daug svarbiau yra šiltas bendravimas su draugais, džiaugiuosi daug artimų ir man brangių žmonių sutikusi savo kūrybos parodose.
Šiandien Lietuvoje išgyventi iš rankdarbių tikriausiai būtų sudėtinga. Galima tik šiek tiek prisidurti prie gaunamų pajamų. Be to, mano rankos nėra jaunos, kasdien darosi vis sunkiau ir sunkiau.

Nuotraukos iš asmeninio V. Paulauskienės albumo

Susiję įrašai (pagal žymę)

  • Utenos krašto kūrėjas Pranas Savickas

    Portale udiena.lt pristatome Utenos krašto kūrėjus. Kviečiame aktyviai domėtis jų kūryba ir gyvenimu. Šį kartą kviečiame trumpai susipažinti su profesionaliu drožėju antalieptiškiu Pranu Savicku. Kviečiame būti aktyviais ir siųsti į el. paštą Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį. Jus dominančius klausimus šiam kūrėjui iki balandžio 8 dienos, o atsakymus į klausimus pateiksime vėliau.

  • Anykštėną pakerėjo „kietasis“ menas

    Pačioje gražiausioje Anykščių vietoje, šalia pušyno, gyvenantis ir save vadinantis metalo plastiku Rimantas Tuskenis – kuklus menininkas, kaip jis pats sako, nemėgstantis nei girtis, nei daug pasakoti apie savo kūrybą. Tačiau jo darbai daug iškalbesni už patį Rimantą: jo kieme jau puikuojasi užsakytas angelas, nuo lietaus prisidengęs metaliniu skėčiu. Kiti darbai iškeliavo į draugo sodybą prie Rubikių ežero, mat ten esą daugiau erdvės ir jie puikiai dera žavingoje aplinkoje.

  • Utenos krašto kūrėjas Rimantas Tuskenis

    Portale udiena.lt pristatome Utenos krašto kūrėjus. Kviečiame aktyviai domėtis jų kūryba ir gyvenimu. Šį kartą kviečiame trumpai susipažinti su metalo plastiku Rimantu Tuskeniu. Kviečiame būti aktyviais ir siųsti į el. paštą Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį. Jus dominančius klausimus šiam kūrėjui iki rugpjūčio 25 dienos, o atsakymus į klausimus pateiksime vėliau.

  • Ilgametį pedagogą kurti paskatino buvęs mokinys

    Bemaž 40 metų Saldutiškyje gyvenantis Lionis Gaižauskas dar būdamas visai mažas prisijaukino medį, tačiau gyvenimas susiklostė taip, kad ilgus metus dirbo su gerokai šaltesne medžiaga – metalu. Beveik ketvirtį amžiaus mokyklos duris varstęs pedagogas atskleidė, kad imtis kūrybinės veiklos – iš medžio gaminti kibirus, kubilus, skrynias, stalus, taburetes ir kt. – jį paskatino buvęs mokinys.

  • A. Araminienė puošiasi pačios austais tautiniais drabužiais

    Savitos kūrybos menininkė, audėja, medžio drožėja, tapytoja, muzikantė, audėja – daugybės amatų meistre tituluojama tautodailininkė Anelė Araminienė sakė visko išmokusi todėl, kad visą gyvenimą norėjusi užsiimti įdomia veikla. Ir dabar jai netrūksta energijos, todėl neseniai iš kieme stovėjusios didžiulės medžio kaladės išdrožė Trolį, o laisvalaikiu prisėda prie audimo staklių.

  • Utenos krašto kūrėja Anelė Araminienė

    Portale udiena.lt pristatome Utenos krašto kūrėjus. Kviečiame aktyviai domėtis jų kūryba ir gyvenimu. Šį kartą kviečiame trumpai susipažinti su audėja Anele Araminiene. Kviečiame būti aktyviais ir siųsti į el. paštą Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį. Jus dominančius klausimus šiai kūrėjai iki gegužės 26 dienos, o atsakymus į klausimus pateiksime vėliau.

  • Moters talentas kurti šiaudinius sodus slypi genuose

    Šiaudų sodai – tai iš suvertų ant siūlo šiaudelių surištas papuošalas, kuris kabinamas virš vestuvinio stalo. Sugrįžę iš jungtuvių vestuvininkai rasdavo stalą apsėstą persirengėliais, todėl pabroliai turėdavo vietas „išpirkti" sodu. Šis paprotys buvo paplitęs visoje Lietuvoje, bet ilgiausiai išsilaikė Aukštaitijoje.
    Tokie sodai buvo kabinami virš stalo, o stalas yra sakralinė vieta, kur susirenka visa šeima. Senovėje į javo šiaudą žiūrėjo kaip į žmogaus kūną, šiaudas „išnešioja" varpą, grūdą, o javai simbolizuoja nenutrūkstamą gyvybę: jie vėl bus pasėti, vėl tęs rugio gyvenimą. Anksčiau taip pat tikėta, kad šiaudų sodai saugo namus nuo nelaimių ir atneša sėkmę.
    Daugiau nei 10 metų sodų rišimu užsiimanti ir Zarasų mieste gyvenanti Zofija Maculevičienė, kurianti šedevrus iš šiaudų, yra pakerėta jų grožio ir tikina, kad šis užsiėmimas jai teikia malonumą ir neapsakomą džiaugsmą.

  • Inkilų meistras mėgaujasi sparnuočių kaimynyste

    Antalieptėje gyvenančio medžio drožėjo Zenono Striškos kieme – tikras paukščių rojus. Čia savais balsais pavasarį pasitinka nuo mažens gamtą mylinčio antalieptiškio meile ir rūpesčiu globiami žvirbliai, karklažvirbliai, naminiai žvirbliai, zylės, margasparnės musinukės, pilkosios musinukės, kielės, dagiliai, dūminė raudonuodegė ir kregždės. Kiekvienas paukštis turi savo buveinę – Zenono rankomis skobti ir įmantriai papuošti inkilai puošia kiemą, o sparnuočių melodijos teikia nepakartojamo džiaugsmo.

    Portalo udiena.lt žurnalistai pravėrė medžio drožėjo dirbtuvėlių duris...

  • Utenos krašto kūrėja Zofija Maculevičienė

    Portale udiena.lt pristatome Utenos krašto kūrėjus. Kviečiame aktyviai domėtis jų kūryba ir gyvenimu. Šį kartą kviečiame trumpai susipažinti su Zarasuose gyvenančia šiaudinių sodų rišėja Zofija Maculevičiene. Kviečiame būti aktyviais ir siųsti į el. paštą Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį. Jus dominančius klausimus šiai kūrėjai iki gegužės 13 dienos, o atsakymus į klausimus pateiksime vėliau.

  • Utenos krašto kūrėjas Zenonas Striška

    Portale udiena.lt pristatome Utenos krašto kūrėjus. Kviečiame aktyviai domėtis jų kūryba ir gyvenimu. Šį kartą kviečiame trumpai susipažinti su Antalieptėje (Zarasų r.) gyvenančiu medžio drožėju Zenonu Striška. Kviečiame būti aktyviais ir siųsti į el. paštą Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį. Jus dominančius klausimus šiam kūrėjui iki gegužės 8 dienos, o atsakymus į klausimus pateiksime vėliau.

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

UAB „Utenos Diena“,
Maironio g. 34, LT-28144, Utena.
Įm. kodas: 301537159
PVM k. LT100003891115

A.s.: LT535014500014000334
Utenos kredito unija

Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

utenosdiena.lt redakcijai rašykite adresu reklama@utenosdiena.lt

Visos teisės saugomos. © 2008 -  2019
UAB „Utenos diena“.
Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Utenos diena“ sutikimą.

test_gemius

LANKYTOJŲ STATISTIKA

Šiandien apsilankė:1394
Vakar apsilankė:8965
Šią savaitę apsilankė:19471
Šį mėnesį apsilankė:142547
Viso (nuo 2015-02-16):11113278
Šiuo metu naršo:
74
2019-09-18
MENŲ KALVĖ - Utenos regiono kūrėjai ir jų darbai!