Meilę savo šaliai ir istorijai dailininkė išreiškia spalvų potėpiais
2015 lapkričio 18, Trečiadienis 13:44

Meilę savo šaliai ir istorijai dailininkė išreiškia spalvų potėpiais

Meilę savo šaliai ir istorijai dailininkė išreiškia spalvų potėpiais
  • 7 foto

Du dešimtmečius su teptuku nesiskirianti dailininkė Laima Tubelytė Kriukelienė šių paslapčių moko jaunąją kartą, o pati menininkė, kaskart surengusi parodą, nustebina neįprastais darbais, kuriuose sudėta istorija, patriotizmas, meilė savo kraštui ir visa tai, kas telpa šios dailininkės širdyje.
Vieną iš nedaugelio šalies menininkų, kuriančių istorijos tema, uteniškę Laimą Tubelytę Kriukelienę kalbina portalo „udiena.lt" redaktorė Lina Narčienė.

Jūs Lietuvą ir jos istoriją įprasminate savo darbais. Kodėl pasirinkote šias sritis?

Tapyti paveikslus Lietuvos istorijos motyvais pradėjau daugiau negu prieš dešimt metų. Atėjo laikas, kai ėmiau galvoti, kodėl aš kuriu, kam skirta mano kūryba, kokia jos išliekamoji vertė ... Peizažus, natiurmortus, portretus, abstrakcijas ir figūrines kompozicijas jau buvau išbandžiusi. Bet šiuose kūriniuose pasigedau tam tikro meninio svorio bei kūrybinio vientisumo. Norėjosi pradėti tapyti kažką sudėtingesnio, stipresnio. Ilgai klajoti kūrybiniuose labirintuose ir ieškoti prasmingesnio kelio neteko. Tapyti paveikslus Lietuvos istorijos tema svajojau nuo jaunų dienų. Turėjau nuojautą, jog turiu eiti būtent šiuo keliu. Jautė širdis. Bet vis nesiryždavau. Manydavau, kad gal per anksti, kad dar nesu tam subrendusi, dvejodavau, ar užteks meninių įgūdžių. Pagaliau ryžausi. Mano širdis neklydo. Jaučiuosi keliaujanti savu keliu, kuris nėra labai lengvas, bet, manau, prasmingas. Mane domina Lietuvos istorija. Juk aš lietuvė. Mūsų krašto istorija išties įspūdinga. O kai pradedi atidžiau domėtis – užburia. Todėl kartas nuo karto paskaitinėju istorinius romanus, monografijas, ieškau medžiagos įvairiuose informaciniuose šaltiniuose. Beskaitinėdama mokslinę ar grožinę literatūrą tiesiog savo vizijose pamatau svarbius istorinius įvykius ar asmenybes, kad, rodos, tik imk teptuką ir tapyk...Taip vienas po kito atsirado paveikslai lietuvybės tema.

Ar reikia turėti didelį bagažą istorinių žinių tam, kad paveiksle būtų galima pavaizduoti vieną ar kitą istorinį motyvą?

Kiek yra dailininkų, kuriančių paveikslus istorijos motyvais, tiek išgirstumėte skirtingų atsakymų. Tai labai individualu. Prieš pradėdama tapyti pirmąjį didelio formato paveikslą „LDK I-ojo Statuto priėmimas" (2005 m.) maniau, kad jį nutapysiu prieš tai apie šį įvykį pasiskaičiusi istoriko A. Bumblausko monografijoje „Lietuvos istorija". Tačiau atsistojusi prieš didelę baltą drobę supratau tai, kad po pasiskaitymų dar daug ko nežinau. O nutapyti norėjosi kuo tiksliau. Teko važiuoti į Lietuvos nacionalinį muziejų, konsultuotis su istorijos skyriaus specialistais ir išgirsti atsakymus į klausimus. Tuomet supratau, kad norint atkurti drobėje svarbų praeities įvykį kuo tikroviškiau ir tiksliau, reikia nemažai žinių. Po kurio laiko susipažinau su istoriku, archeologu prof. dr. Eugenijumi Jovaiša, kuriam bet kada galiu skambinti ir klausti, jei kas nors neaišku. Todėl dėl žinių stygiaus problemų neturiu, problemų yra tik su laiku – jo nuolat trūksta. Visuomet sakau, jog aš esu dailininkė, o ne istorikė, nors šiuo mokslu ypač domiuosi.
Ne visi mano sukurti paveikslai atspindi praeities įvykius ar žymias asmenybes. Esu sukūrusi nemažai tapybos darbų, kuriuose savaip interpretuojama Lietuvos istorija. Šiuose kūriniuose dominuoja ne tik žinios, bet ir vaizduotė bei fantazija. Žodžiu, tam reikia ir žinių, ir vaizduotės bei kūrybingumo. O kur dar atlikimo technika, spalviniai sprendimai, nuotaikos perteikimas?..

Ką jums pačiai reiškia patriotizmas? Ar bandote šią vertybę įdiegti jaunajai kartai ir kaip?

Apie patriotizmą kalbėti man nėra labai lengva, nes ši vertybė pirmiausia išplaukia iš jausmų gelmės. O apibūdinti jausmus nėra paprasta. Jei žmogui žvelgiant į gimtojo krašto laukus, upes, medžius į širdį neplūsta šilti ir šviesūs jausmai, apie kokį patriotizmą galima kalbėti? Meilė savam kraštui glūdi mano širdyje nuo mažens. Tėvų pavyzdys bei dažnos kalbos apie lietuvybės išsaugojimą, apie papročių ir tradicijų puoselėjimą yra išlikę iki šiol. Žinoma, vien žavėjimosi nepaprastai gražia Lietuvos gamta neužtenka. Manau, nė kiek ne mažiau turėtų būti svarbus atsakomybės ir pareigos jausmas. Visi teigiami jausmai turėtų susilieti į vieną darnią visumą, kuri tiesiog alsuotų lietuviškoje šnekoje, gyvensenoje, veikloje, samprotavimuose ir svajonėse. Šį jausminį turtą aš turiu ir labai saugau. Man gera gyventi Lietuvoje. Todėl sunku būna klausytis žmonių, kurie trumpam grįžę iš užsienio sako, kad nenori ir nežada grįžti į Lietuvą. Taip gyventi aš negalėčiau. Jaučiu labai stiprų ryšį su gimtąja šalimi. Juk tai savas kraštas, kurio nereikia išduoti. Man labai liūdna matyti ištuštėjusius kaimus, kuriuose viena po kitos griūva trobos, kur lyg negyvenamoje saloje styro sukrypę obelys, kur lyg šmėklos svyruoja ir girgžda atviri varteliai... Vos vienoje kitoje sodyboje galima pamatyti atskirus gyvenimus. Kai regi tokius vaizdus, vėliau ilgai jie tavęs neapleidžia, persekioja...
Tačiau džiaugsmas už liūdesį yra daug stipresnis. Nepriklausomoje Lietuvoje miestai ir daugelis mažesnių miestelių tiesiog pražydo. Kiek krašto urbanistikoje atsirado šviesių spalvų, originalių formų, naujų technologijų! Jau užaugo jauna nepriklausoma karta, su kuria man dažnai tenka bendrauti. Jeigu kas nors sako, kad dabartiniai jauni žmonės nieko toliau už kompiuterį ar telefoną nemato, tam prieštarauju. Dirbdama pedagoginį darbą matau, kad didžioji dalis jaunimo, su kuriais tenka bendrauti paskaitų metu, yra labai žingeidūs, veiklūs ir aktyvūs. Paskaitų metu ne tik diskutuojame apie dabartinę Lietuvos situaciją, apie jaunimo padėtį įsidarbinimo srityje, apie emigraciją į užsienį, taip pat visada sustojame ties kertiniu klausimu: kokia bus Lietuva po 10–20 metų, jei dauguma jaunų žmonių išvažiuos į užsienius? Štai šioje vietoje žodžiai – patriotizmas, meilė Lietuvai – būna ne tik minimi, bet ir sustiprinami demonstruojant meno kūrinius Lietuvos istorijos motyvais, aplankant ir vėliau aptariant dailės parodas. Nesakau, kad šie pokalbiai šimtu procentų visus jaunuolius priverčia susimąstyti apie Lietuvos ateitį, bet tvirtai žinau, kad didžioji jų dalis nori gyventi, dirbti, kurti gimtoje tėvų šalyje. Mano supratimu, tai ir yra patriotizmas.

Ar skaičiavote, kiek paveikslų esate nutapiusi? Kokie darbai patys didžiausi ir pareikalavę daugiausia laiko bei darbo?

Kartais skaičiuoju, bet tas skaičius kinta, vis atsiranda naujų. Tačiau penkiasdešimtį jau perkopė.
Pats didžiausias paveikslas: „Žalgirio mūšis". Paveikslo istorine tema sukūrimas – tai ne tik tapyba ant drobės. Tam reikia skirti nemažai laiko, rinkti informaciją apie konkretų įvykį. Šį kūrinį kūriau vienerius metus.

Esate nutapiusi ir keletą garsių šalies moterų paveikslų „Karalienė Morta", „Birutė", „Barbora Radvilaitė", „Kunigaikštienė Sofija Vytautaitė"... Ar sunku paveiksle atvaizduoti garsų žmogų, jo veido išraišką? Papasakokite, kaip renkate informaciją apie garsius žmones?

Tapyti Barborą Radvilaitę buvo paprasčiau, nes šios didžios moters portretą tapė ir praėjusių šimtmečių, ir šiuolaikiniai dailininkai. Informacijos apie kunigaikštienę yra nemažai. Tiesiog bandžiau nutapyti taip, kad toli nenuklysčiau nuo Barboros Radvilaitės tiek išorinio, tiek vidinio panašumo. Ir man atrodo – pavyko. Tačiau su kitų garsių praėjusių epochų asmenybių portretais buvo šiek tiek sunkiau, bet be galo įdomu. Domėjausi konkretaus laikotarpio apranga, interjero ir eksterjero detalėmis, gyvenimo būdu, pasaulėžiūra, laikysena. Perskaičiau nemažai informacijos apie šias asmenybes. Stengiausi sukurti tokią meninę aplinką, kad pažvelgus į paveikslą būtų juntamas istorinis laikotarpis. Drįstu teigti, kad aš pirmoji Lietuvoje nutapiau kunigaikštytes – Miklausę, Danutę–Oną, Rimgailę. Tapydama portretus jaučiu didelę palaimą, neapsakomą džiaugsmą. Kartais atrodo, kad tuoj imsiu ir pasikalbėsiu su šiomis didžiomis moterimis, juk jos taip arti manęs ir tokios tikroviškos!

Mūsų skaitytojams būtų įdomu sužinoti apie jūsų asmenybę – kur gimėte, augote, baigėte mokslus, dirbate?..

Gimiau prieš penkiasdešimt šešerius metus Kupiškio rajone. Vaikystė prabėgo Skapiškio seniūnijoje, Bajorų kaime, nuo keturiolikos metų gyvenau Skapiškio miestelyje. Ten baigiau vidurinę mokyklą. Vėliau įstojau, studijavau ir baigiau tuometinį Šiaulių K. Preikšto pedagoginį institutą, kur įgijau piešimo, braižybos ir darbų mokytojos specialybę. Baigusi institutą penkis metus dirbau Zarasų rajone, Dusetų K. Būgos vidurinėje mokykloje, vėliau persikėlusi gyventi į Zarasus dirbau dailės mokytoja Meno mokykloje. Nuo 1996 m. su šeima gyvenu Utenoje, dirbu Utenos kolegijoje dailės dalykų dėstytoja.

Ar tiesa, kad jus, kaip kūrėją, palaiko ir šeimos nariai? Kaip jie jums tai padeda?

Esu labai stipri ir savimi pasitikinti moteris. Didelio palaikymo man nereikia. Jaučiuosi saugi. Gal ir palaiko šeimos nariai, nes jie niekada nepriekaištaudavo ir iki šiol nepriekaištauja dėl neišvirtų pietų, dėl rytinių išvažiavimų į sodybą ir vakarinių grįžimų namo, dėl užsidarymo savo pasaulyje ir ilgas nebendravimo valandas. Dukros Birutė ir Karolina taip pat yra menininkės. Matyt, paveldėjo. Birutė yra architektė ir dailininkė, o Karolina – filosofė, muzikos ir žodžių kūrėja, reklamos aktorė.

Ką mėgstate veikti laisvalaikiu? Ar turite dar daugiau sau malonios veiklos be tapybos?

Žinoma, net ir nuo kūrybos galima pavargti. Po aštuonių ar dešimties tapymo valandų norisi tik ramiai pasivaikščioti ir pasigrožėti gamta. Ypač mėgstu pasivaikščiojimus, su artimiausiais žmonėmis pakeliauti po Lietuvą. Suradusi laisvo laiko lankau muziejus, galerijas. Visur mane lydi muzika. Muziką tiesiog dievinu.

Kokių planų turite ateičiai?

Jų yra ne vienas, bet svarbiausia iš jų – tapyba. Esu pradėjusi didelio formato drobę Lietuvos istorijos tema. Laukiu vasaros, kuomet vėl imsiu į rankas teptuką ir pasinersiu į kūrybą.

Esate surengusi daugybę parodų ne tik Utenos krašte, bet ir šalyje. Kas iš šių parodų jums labiausiai yra įstrigę į atmintį?

Labiausiai prisimenu nuoširdžius meno mylėtojų linkėjimus, jų padėkas už meilę Lietuvai ir jos istorijai, už įdėtą mano triūsą kūriniams atsirasti. Šių žmonių gera linkinčios akys lyg paliudija, kad einu prasmingu keliu. Visada stebėdavausi ir tuo pačiu džiaugdavausi, kad į mano kūrybos parodų atidarymus ateina daug meno mylėtojų.
Dar vienas įdomus prisiminimas – kur tik surengdavau savo kūrybos parodą, žmonės tiesiog vienu balsu sakydavo, kad reikia mano kūrybą eksponuoti didelėse Lietuvos muziejų ar galerijų parodų salėse, kur būtų daugiau erdvės ekspozicijai bei galėtų daugiau žmonių aplankyti, pamatyti.
„Tai gal ne tokia jau prasta mano kūryba?", – pagalvodavau.
Dažnai susilaukiu gražių ir gerų atsiliepimų apie mano kūrinius. Tiesa, ne vienas žmogus yra pataręs parengti ir išleisti kūrybos albumą. Žmonės pasigenda, prašo padovanoti kūrinių katalogų. Tačiau jų taip pat ne visada turiu...

Jūs esate Utenos kolegijos dėstytoja. Ar sunku užmegzti ryšį su jaunimu?

Su jaunimu ryšį užmegzti man yra lengviausia. Aš nežinau kodėl, bet su jaunais žmonėmis galiu pasikalbėti įvairiausiomis temomis. Mums bendraujant nėra tokių bjaurių dalykų, kaip pavydas, veidmainystė ar išdavystė. Aš su jais bendrauju kaip su sau lygiais, matyt, jie šį mano būdo bruožą vertina teigiamai. Pastebiu, kad studentai manimi labai pasitiki, todėl visada, kuomet sugalvoju naują veiklą, ji pavyksta. Mes kartu ir piešiame, ir muzikos klausomės, ir diskutuojame aktualiomis temomis. Smagu!

„Utenos dienos" ir L. Tubelytės Kriukelienės asmeninio archyvo nuotr.

Susiję įrašai (pagal žymę)

  • Utenos krašto kūrėjas Pranas Savickas

    Portale udiena.lt pristatome Utenos krašto kūrėjus. Kviečiame aktyviai domėtis jų kūryba ir gyvenimu. Šį kartą kviečiame trumpai susipažinti su profesionaliu drožėju antalieptiškiu Pranu Savicku. Kviečiame būti aktyviais ir siųsti į el. paštą Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį. Jus dominančius klausimus šiam kūrėjui iki balandžio 8 dienos, o atsakymus į klausimus pateiksime vėliau.

  • Anykštėną pakerėjo „kietasis“ menas

    Pačioje gražiausioje Anykščių vietoje, šalia pušyno, gyvenantis ir save vadinantis metalo plastiku Rimantas Tuskenis – kuklus menininkas, kaip jis pats sako, nemėgstantis nei girtis, nei daug pasakoti apie savo kūrybą. Tačiau jo darbai daug iškalbesni už patį Rimantą: jo kieme jau puikuojasi užsakytas angelas, nuo lietaus prisidengęs metaliniu skėčiu. Kiti darbai iškeliavo į draugo sodybą prie Rubikių ežero, mat ten esą daugiau erdvės ir jie puikiai dera žavingoje aplinkoje.

  • Utenos krašto kūrėjas Rimantas Tuskenis

    Portale udiena.lt pristatome Utenos krašto kūrėjus. Kviečiame aktyviai domėtis jų kūryba ir gyvenimu. Šį kartą kviečiame trumpai susipažinti su metalo plastiku Rimantu Tuskeniu. Kviečiame būti aktyviais ir siųsti į el. paštą Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį. Jus dominančius klausimus šiam kūrėjui iki rugpjūčio 25 dienos, o atsakymus į klausimus pateiksime vėliau.

  • Ilgametį pedagogą kurti paskatino buvęs mokinys

    Bemaž 40 metų Saldutiškyje gyvenantis Lionis Gaižauskas dar būdamas visai mažas prisijaukino medį, tačiau gyvenimas susiklostė taip, kad ilgus metus dirbo su gerokai šaltesne medžiaga – metalu. Beveik ketvirtį amžiaus mokyklos duris varstęs pedagogas atskleidė, kad imtis kūrybinės veiklos – iš medžio gaminti kibirus, kubilus, skrynias, stalus, taburetes ir kt. – jį paskatino buvęs mokinys.

  • A. Araminienė puošiasi pačios austais tautiniais drabužiais

    Savitos kūrybos menininkė, audėja, medžio drožėja, tapytoja, muzikantė, audėja – daugybės amatų meistre tituluojama tautodailininkė Anelė Araminienė sakė visko išmokusi todėl, kad visą gyvenimą norėjusi užsiimti įdomia veikla. Ir dabar jai netrūksta energijos, todėl neseniai iš kieme stovėjusios didžiulės medžio kaladės išdrožė Trolį, o laisvalaikiu prisėda prie audimo staklių.

  • Utenos krašto kūrėja Anelė Araminienė

    Portale udiena.lt pristatome Utenos krašto kūrėjus. Kviečiame aktyviai domėtis jų kūryba ir gyvenimu. Šį kartą kviečiame trumpai susipažinti su audėja Anele Araminiene. Kviečiame būti aktyviais ir siųsti į el. paštą Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį. Jus dominančius klausimus šiai kūrėjai iki gegužės 26 dienos, o atsakymus į klausimus pateiksime vėliau.

  • Moters talentas kurti šiaudinius sodus slypi genuose

    Šiaudų sodai – tai iš suvertų ant siūlo šiaudelių surištas papuošalas, kuris kabinamas virš vestuvinio stalo. Sugrįžę iš jungtuvių vestuvininkai rasdavo stalą apsėstą persirengėliais, todėl pabroliai turėdavo vietas „išpirkti" sodu. Šis paprotys buvo paplitęs visoje Lietuvoje, bet ilgiausiai išsilaikė Aukštaitijoje.
    Tokie sodai buvo kabinami virš stalo, o stalas yra sakralinė vieta, kur susirenka visa šeima. Senovėje į javo šiaudą žiūrėjo kaip į žmogaus kūną, šiaudas „išnešioja" varpą, grūdą, o javai simbolizuoja nenutrūkstamą gyvybę: jie vėl bus pasėti, vėl tęs rugio gyvenimą. Anksčiau taip pat tikėta, kad šiaudų sodai saugo namus nuo nelaimių ir atneša sėkmę.
    Daugiau nei 10 metų sodų rišimu užsiimanti ir Zarasų mieste gyvenanti Zofija Maculevičienė, kurianti šedevrus iš šiaudų, yra pakerėta jų grožio ir tikina, kad šis užsiėmimas jai teikia malonumą ir neapsakomą džiaugsmą.

  • Inkilų meistras mėgaujasi sparnuočių kaimynyste

    Antalieptėje gyvenančio medžio drožėjo Zenono Striškos kieme – tikras paukščių rojus. Čia savais balsais pavasarį pasitinka nuo mažens gamtą mylinčio antalieptiškio meile ir rūpesčiu globiami žvirbliai, karklažvirbliai, naminiai žvirbliai, zylės, margasparnės musinukės, pilkosios musinukės, kielės, dagiliai, dūminė raudonuodegė ir kregždės. Kiekvienas paukštis turi savo buveinę – Zenono rankomis skobti ir įmantriai papuošti inkilai puošia kiemą, o sparnuočių melodijos teikia nepakartojamo džiaugsmo.

    Portalo udiena.lt žurnalistai pravėrė medžio drožėjo dirbtuvėlių duris...

  • Utenos krašto kūrėja Zofija Maculevičienė

    Portale udiena.lt pristatome Utenos krašto kūrėjus. Kviečiame aktyviai domėtis jų kūryba ir gyvenimu. Šį kartą kviečiame trumpai susipažinti su Zarasuose gyvenančia šiaudinių sodų rišėja Zofija Maculevičiene. Kviečiame būti aktyviais ir siųsti į el. paštą Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį. Jus dominančius klausimus šiai kūrėjai iki gegužės 13 dienos, o atsakymus į klausimus pateiksime vėliau.

  • Utenos krašto kūrėjas Zenonas Striška

    Portale udiena.lt pristatome Utenos krašto kūrėjus. Kviečiame aktyviai domėtis jų kūryba ir gyvenimu. Šį kartą kviečiame trumpai susipažinti su Antalieptėje (Zarasų r.) gyvenančiu medžio drožėju Zenonu Striška. Kviečiame būti aktyviais ir siųsti į el. paštą Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį. Jus dominančius klausimus šiam kūrėjui iki gegužės 8 dienos, o atsakymus į klausimus pateiksime vėliau.

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

UAB „Utenos Diena“,
Maironio g. 34, LT-28144, Utena.
Įm. kodas: 301537159
PVM k. LT100003891115

A.s.: LT535014500014000334
Utenos kredito unija

Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

utenosdiena.lt redakcijai rašykite adresu reklama@utenosdiena.lt

Visos teisės saugomos. © 2008 -  2019
UAB „Utenos diena“.
Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Utenos diena“ sutikimą.

test_gemius

LANKYTOJŲ STATISTIKA

Šiandien apsilankė:4686
Vakar apsilankė:9112
Šią savaitę apsilankė:13798
Šį mėnesį apsilankė:136874
Viso (nuo 2015-02-16):11107605
Šiuo metu naršo:
106
2019-09-17
MENŲ KALVĖ - Utenos regiono kūrėjai ir jų darbai!