Vilniuje gyvenantis ir kuriantis tapytojas Saulius Dastikas šiais metais jau šeštąjį kartą dalyvavo Utenoje vykusiame tarptautiniame M. Veriovkinos simpoziume, kuriame kūrė gausus būrys menininkų ne tik iš Lietuvos, bet ir Prancūzijos. Vieną iš šių dalyvių dailininką Saulių Dastiką kalbino udiena.lt žurnalistė Lina NARČIENĖ.
Teko girdėti, kad Jūsų darbuose atsispindi nemažai kelionių motyvų. Ar tai tiesa?
Dabar keliauju mažiau. O mano darbuose kelionių motyvai tikrai atsispindi. Tapant labai svarbus laikas, vieta ir žmonės. Meninius darbus ypač veikia kitos šalies gamta, kuri kūrybai įpučia naujų vėjų. Dalį savo gyvenimo praleidau Amerikoje, kur išvykau būdamas kokių 26–27 metų. Šioje šalyje dirbau įvairius darbus – nuo darbininko arklidėse iki ledų pardavėjo. Įgijau ne tik naudingos, bet ir karčios patirties. Esu iš prigimties viskuo besidomintis žmogus. Kūrybai didžiulį įkvėpimą suteikė gamta, nes labai daug keliavau, bet dažniausiai vienas. Tie vaizdai išliko iki šiolei mano atmintyje. Stebėdamas akimis neaprėpiamus laukinės gamtos ir žemės plotus Amerikoje galėjau pajusti jos didybę.
Vėliau keliaudavau ir vienas, ir su žmona Sandra. Pabuvojome Indijoje. Į pasirinktą šalį nuskrisdavome, tačiau neužsisakydavome jokių viešbučių. Keliaudavome savarankiškai. Tačiau kiek patirdavome įspūdžių, netikėtumų! Man, kaip menininkui, įkvėpimo kūrybai turi ir Azijos kultūra.
Utenos rajone vykstančiuose pleneruose dalyvavote šeštąjį kartą? Kokia Jums buvo šiųmetė kūrybinė savaitė?
Pasikartosiu: man labai svarbus laikas, vieta ir žmonės. Laikas buvo puikus – vasara, palijo lietūs, švietė saulė… Ramus miesto pakraštys, tad dailininkui dirbti sudaryta tikrai komfortiška zona. Labai malonu sutikti ir puikių žmonių. Štai plenere buvo juntama ir prancūziška dvasia, nes dalyvavo prancūzų menininkai. Buvau labai patenkintas draugija, nebuvo jokio susivaržymo. Kiekvienas galėjo veikti ką panorėjęs: tapyti ar tiesiog šnekučiuotis apie kūrybą.
Kuo Jus išmokė šie plenerai?
Mus labai praturtino. Juk kiekvienas esame skirtingi. Turėjome galimybę pažvelgti į kiekvieno kūrybą, įsigilinti į ją, išgirsti, ką kiekvienas tapytojas pasakoja apie save ir apie ką kalba jo darbai. O iš tų meninių darbų labai daug ką galima pasakyti ir apie kūrėją.
O ką Jūsų paties darbai atvaizduoja?
Man labai įdomios temos apie patį žmogų, kaip jis susijęs su gamta ar netgi tapomais gyvūnais. Man svarbios filosofinės temos: kas mes, kodėl esame ar ką mes čia veikiame… Kartais į viską, o ypač į politiką, galima pažvelgti ir su humoru. Mano paveiksluose politika ar patys politikai nėra vaizduojami tiesiogiai, bet pažvelgus į paveikslus galima rasti politikos užuominų. Esu įsitikinęs, kad politiku būti išties nėra lengva. Tai sunki dalia ir nešvarus reikalas. Turėjau ir pažįstamų žmonių, kurie ėjo politikos keliu. Tačiau jiems nepasisekė: jie buvo išmesti iš jos.
Be politikos mėgstu vaizduoti žmogaus paribius. Daug dalykų žmogaus gyvenime yra tiesiog užslėptų, „ant ribos”. Mes juos lyg ir žinome, bet neužčiuopiame. Todėl mano kūryboje tiesioginės minties, konkretumo rasti sunkoka, daugiau remiuosi abstrakcijomis. Mėgstu žiūrovui palikti neįmintų mįslių.
Portretas ar peizažas? Kodėl?
Norėčiau portretą atgaivinti, nes, mano manymu, ši tapybos sritis gerokai apleista. Anksčiau labai mėgau tapyti portretus. Pažadu pasitaisyti. Man įdomiausia pavaizduoti ne žmogaus išorę, o vidų ir jo esmę.
Ar gyvenime turite daugiau pomėgių?
Be tapybos ir kelionių dar labai mėgstu važinėti motociklu. Nesu baikeris, nepriklausau jokiems klubams. Tačiau dievinu keliones po miškus ir išvažiuoju dažniausiai vienas. Dabar keliones kiek apriboja šeimoje augantys trys mažyliai, tačiau, tikiu, kad ateityje šį pomėgį būtinai atgaivinsiu.
Kokie Jūsų tolimesni kūrybinio gyvenimo keliai?
Padiktuos pats gyvenimas. Kaip ir kiekvienas žmogus, aš irgi turiu kryptį. Kūryboje, kaip ir gyvenime, norisi kažko tauraus, gražaus bei daryti tai, kas malonu.
Vytauto Ridiko nuotr. ir video
{youtube}QrlZmk45tig&feature{/youtube}