Pačiame Utenos rajono pakraštyje, Aukštaitijos nacionaliniame parke, miškų apsuptyje, įsikūręs nedidelis ir labai senas Minčios kaimas. Jis kadaise garsėjo ne tik savo vandens malūnu bei varkalyste, bet ir žmonėmis, kurių gyvenimo pėdsakų nuo senų laikų galima aptikti visoje apylinkėje. Atokus kaimas pasižymėjo savitu jį supančio pasaulio supratimu, aplinkui plytintys gūdūs miškai neišvengiamai lėmė slėpiningą ryšį su gamta, o senojo tikėjimo apraiškos išnyko visai neseniai.

Pačiame Utenos rajono pakraštyje, Aukštaitijos nacionaliniame parke, miškų apsuptyje, įsikūręs nedidelis ir labai senas Minčios kaimas. Jis kadaise garsėjo ne tik savo vandens malūnu bei varkalyste, bet ir žmonėmis, kurių gyvenimo pėdsakų nuo senų laikų galima aptikti visoje apylinkėje. Atokus kaimas pasižymėjo savitu jį supančio pasaulio supratimu, aplinkui plytintys gūdūs miškai neišvengiamai lėmė slėpiningą ryšį su gamta, o senojo tikėjimo apraiškos išnyko visai neseniai.

Pačiame Utenos rajono pakraštyje, Aukštaitijos nacionaliniame parke, miškų apsuptyje, įsikūręs nedidelis ir labai senas Minčios kaimas. Jis kadaise garsėjo ne tik savo vandens malūnu bei varkalyste, bet ir žmonėmis, kurių gyvenimo pėdsakų nuo senų laikų galima aptikti visoje apylinkėje. Atokus kaimas pasižymėjo savitu jį supančio pasaulio supratimu, aplinkui plytintys gūdūs miškai neišvengiamai lėmė slėpiningą ryšį su gamta, o senojo tikėjimo apraiškos išnyko visai neseniai.

Pačiame Utenos rajono pakraštyje, Aukštaitijos nacionaliniame parke, miškų apsuptyje, įsikūręs nedidelis ir labai senas Minčios kaimas. Jis kadaise garsėjo ne tik savo vandens malūnu bei varkalyste, bet ir žmonėmis, kurių gyvenimo pėdsakų nuo senų laikų galima aptikti visoje apylinkėje. Atokus kaimas pasižymėjo savitu jį supančio pasaulio supratimu, aplinkui plytintys gūdūs miškai neišvengiamai lėmė slėpiningą ryšį su gamta, o senojo tikėjimo apraiškos išnyko visai neseniai.

Anksčiau Dičiūnai (Utenos sen.) buvo didelis kaimas, tačiau nukentėjęs nuo tremčių, melioracijos, gyventojų nutekėjimo į miestus ir savo ilgą gyvenimą bebaigiančių senolių mirčių šiuo metu negali pasigirti nei sodybų, nei žmonių gausa. Tiesa, čia yra naujakurių, kurie sunkiai kabindamiesi už ilgų galimybių kopėčių nesiruošia lengvai pasiduoti. Dičiūnai gali girtis senomis, dar XIX a. menančiomis kapinaitėmis, storų sienojų, gal dar nuo dvaro laikų likusiu kluonu ir miglota paties dvaro istorija.

Spitrėnai – tarp miškų pasislėpęs Utenos seniūnijos kaimelis, 11 kilometrų nutolęs nuo Utenos ir esantis į pietryčius nuo Vaikutėnų. Jo šaknys siekia XVIII amžių, kai čia įsikūrė dvarelis. Dabar čia gyvena ramūs, darbštūs ir geraširdžiai žmonės, menantys didelį, triukšmingą kaimą, kuriame buvo linksminamasi, šokama, dainuojama, juokaujama. Aplankėme ir pakalbinome šio tykaus bažnytkaimio gyventojus.

Spitrėnai – tarp miškų ir kalvų pasislėpęs Utenos seniūnijos kaimelis, 11 kilometrų nutolęs nuo Utenos ir esantis į pietryčius nuo Vaikutėnų. Jo šaknys siekia XVIII amžių, kai čia įsikūrė dvarelis, iš pradžių keliavęs iš rankų į rankas vis kitam savininkui, kol XIX amžiaus pabaigoje jį įsigijo Ksaveras Baleiša (1834–1899 m.). Nuo tada dvaras priklausė Baleišų giminei ir kaip kiekviename tokio tipo kaime būrė aplink save vietos bendruomenę. K. Baleišos anūkas Jonas Baleiša prisiminė savo vaikystę, praleistą Spitrėnų dvare, tėvus, aplink gyvenusius žmones ir dvaro ūkį. Vyras ne tik papasakojo ne vieną su kaimu, šio žmonėmis ir jo paties gyvenimu susijusią istoriją, bet ir pasidalijo savo nostalgiškais kūriniais apie gimtąjį kraštą.

Spitrėnai – tarp miškų ir kalvų pasislėpęs Utenos seniūnijos kaimelis, 11 kilometrų nutolęs nuo Utenos ir esantis į pietryčius nuo Vaikutėnų. Jo šaknys siekia XVIII amžių, kai čia įsikūrė dvarelis, iš pradžių ėjęs iš rankų į rankas vis kitam savininkui, kol XIX amžiaus pabaigoje jį įsigijo Ksaveras Baleiša (1834–1899 m.). Nuo tada dvaras priklausė Baleišų giminei ir kaip kiekviename tokio tipo kaime būrė aplink save vietos bendruomenę. K. Baleišos anūkas Jonas Baleiša prisiminė savo vaikystę, praleistą Spitrėnų dvare, tėvus, aplink gyvenusius žmones ir Spitrėnų Švč. Mergelės Marijos, Taikos Karalienės, bažnyčios statybas. Vyras ne tik papasakojo ne vieną juokingą su bažnyčios statybomis, kaimu ir jo žmonėmis susijusią istoriją, bet ir pasidalijo savo nostalgiškais kūriniais apie gimtąjį kraštą.

Utenos seniūnijai priklausantis Medenių kaimas, nuo miesto nutolęs septynis kilometrus, glaudžiasi prie kelio, vedančio į Tauragnus. Ankstyviausia su Medeniais susijusi istorinė data, kurią pavyko rasti, yra 1671 m. Per 1863 m. sukilimą Pušynėlės vienkiemyje sukilėliai susikovė su kazokais, o pokario negandos, kaip ir daugelyje to meto Lietuvos kaimų, buvo skaudžios. Medeniuose gimė chemikas, žurnalistas, visuomenės veikėjas Andrius Randamonis-Rondomanskis (1889–1943 m.). Kaimas gali pasigirti Algirdo Žuko senienų muziejumi, medžio drožėjais Rimantu Jonu Semėnu ir šviesios atminties Antanu Būga. Senuosius Medenių gyventojus dar ir šiandien buria akmeninis 1926 m. statytas pavasarininkų kryžius.

Biliakiemis minimas 1699 m. Kuktiškių santuokos metrikų knygoje, tačiau manoma, kad kaimo priešistorė gali siekti Jogailos laikus. Iki 1944 metų Biliakiemis buvo Bilekiemiu, o legenda byloja, kad kaimo pavadinimas kilo nuo elgetos, kuris ieškojo „bile kiemo“ nakvynei. Šiuo metu kaimą garsina 2016 metais atkastas Biliakiemio akmuo, pakrikštytas Puntuku. Turbūt ne daug kas žino, kad Aleksandros ir Napalio Vilūnų kieme auga, kaip jie patys sakė, baudžiavos laikus menanti liepa, o buvusio Biliakiemio kolūkio dirbtuvių įvažiavimą dar sovietmečiu papuošė Gediminaičių stulpai.

Biliakiemis minimas 1699 m. Kuktiškių santuokos metrikų knygoje, tačiau kaimo priešistorė, manoma, gali siekti net Jogailos laikus. Iki 1944 m. Biliakiemis buvo Bilekiemiu, o legenda byloja, kad kaimo pavadinimas kilęs nuo elgetos, kuris ieškojo „bile kiemo“ nakvynei. Šiuo metu kaimą garsina 2016 m. atkastas Biliakiemio akmuo, jau spėtas pakrikštyti Puntuku. Tačiau turbūt ne visi žino, kad Aleksandros ir Napalio Vilūnų kieme auga, jų teigimu, baudžiavos laikus menanti liepa, o buvusio Biliakiemio kolūkio dirbtuvių įvažiavimą dar sovietmečiu papuošė Gediminaičių stulpai.

Biliakiemis minimas 1699 metų Kuktiškių santuokos metrikų knygoje, tačiau manoma, kad kaimo priešistorė gali siekti Jogailos laikus. Iki 1944 metų Biliakiemis buvo Bilekiemiu, o legenda byloja, kad kaimo pavadinimas kilo nuo elgetos, kuris ieškojo „bile kiemo" nakvynei. Šiuo metu kaimą garsina 2016 metais atkastas Biliakiemio akmuo, pakrikštytas Puntuku. Turbūt ne daug kas žino, kad Aleksandros ir Napalio Vilūnų kieme auga, kaip jie patys sakė, baudžiavos laikus menanti liepa, o buvusio Biliakiemio kolūkio dirbtuvių įvažiavimą dar sovietmečiu papuošė Gediminaičių stulpai.

Kvykliai – kaimas Utenos rajono pietuose, priklausantis Utenos seniūnijai. Kernadėto ežero rytinėje pakrantėje esanti gyvenvietė, pro kurią praeina geležinkelio ruožas, šiuo metu negali pasigirti turinti daug gyventojų (jų skaičius nesiekia ir 50-ies), tačiau vasarą, anot vienos kvykliškės, „būna apgyvendinta kiekviena gryčia“.

Ant Sylio ežero kranto, tarp Gaidžių ir Antilgės kaimų (Daugailių sen.), apdainuotas poetų, aprašytas rašytojų stūkso didingas Antilgės piliakalnis, visai neseniai (2016 metais) kasinėtas archeologų. Nuo piliakalnio viršūnės atsiveria nuostabūs ežero ir aplinkinių vietovių vaizdai, o šalia gyvena žmonės, nuo vaikystės menantys piliakalnį kaip savo gyvenimo dalį.

Šiais metais Utenos rajonas pasipildė dar vienu piliakalniu. Jis jau 60-as. Kultūros paveldo departamento direktoriaus sudaryta Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba rugsėjo 11 dieną paskelbė, kad Utenos seniūnijoje, Artmaniškio kaime, esantis kalnas įgauna valstybės saugomo piliakalnio statusą.

Piliakalniai – tai senosios gynybvietės, daugiausia stovėjusios ant paskutinio ledynmečio suformuotų kalvų. Žmonės, kad priešui būtų sunkiau tokias vietas pasiekti, nukasdavo kalno šlaitus, apjuosdavo pylimais, grioviais. Beveik pačiame Utenos rajono paribyje, Daugailių seniūnijoje, Šikšnių kaime, stūkso Šikšnių piliakalnis.

Kuktiškių seniūnijai priklausančio Kačiūnų kaimo rytiniame pakraštyje, į šiaurės vakarus nuo Krašuonos ir Kerėplinės upelių santakos, stovi Kačiūnų piliakalnis. Saulėtą rudens dieną į Kačiūnus užsukusios „Utenos dienos“ žurnalistės aplankė kone visas kaimo sodybas, tačiau šį tą papasakoti apie šį kultūros paminklą galėjo vos keli gyventojai.

Apie Mariją Bilevičiūtę, tapusią maršalo motina

Utenoje, K. Ladygos gatvėje, ten, kur prasideda Kuktiškių kelias, atokiau nuo gatvės stūkso buvęs raudonplytis dvaro rūmas, jame nuo 1926 m. įsikūrusi Utenos „Saulės" gimnazija. Pastačius naujus gimnazijos pastatus, senasis dvaro rūmas, kuriame mokėmės, liko dabar apleistame parke šiek tiek nuošaliau, pasenęs, bet orus ir išdidus su 150 metų praeitimi.

„Nuo Taurapilio kalno matosi tolimos, žavėtinai gražios apylinkės, išmargintos nesuskaitomais kalnais, kalneliais, ežerais – ežerėliais blizgą, mirgą neužmatomoj tolumoj."
Buračas, 1933, p. 224.
Dovilė BALTRAMIEJŪNAITĖ
Gamtos ir žmogaus kurtame kraštovaizdžio paveiksle išsiskiriantys piliakalniai – baltų kultūros ir ankstyvosios Lietuvos valstybės istorijos liudininkai. Tolimais atgarsiais piliakalnių įvykiai atsiliepia iki šių dienų sklandančiuose padavimuose ir legendose, o archeologiniai tyrinėjimai leidžia tiesiogiai prisiliesti prie sudėtingos, taikių periodų ir kovų paženklintos mūsų istorijos atspindžių. Kaip reikšmingos atminties vietos piliakalniai šiandien svarbūs tautinės savimonės puoselėjimui ir išsaugojimui?

Tauragnų kraštas sėte nusėtas vienas už kitą vaizdingesniais senovės paslaptis saugančiais piliakalniais. Deja, tik retas tauragniškis žino, kad yra du Tauragnų piliakalniai, vienas pačiame miestelyje, o kitas – vos už gero kilometro. „Utenos dienos“ sutikti miestelyje gyventojai, klausinėjami apie Tauragnų piliakalnius, tik gūžčiojo pečiais, stebėdamiesi, kad pirmą kartą apie tai girdi ir, kaip susitarę, visi minėjo jiems gerai žinomą garsųjį Taurapilio piliakalnį. O vienas tauragniškis patarė kreiptis į Tauragnų seniūnijos seniūną Alvydą Danauską, nes jis žino viską apie savo vadovaujamą seniūniją.

Bikūnų II piliakalnis nuo seno vadinamas Kapų piliakalniu, nes XV–XVI a. jame buvo laidojami čia gyvenę mūsų protėviai. Iki šiol netoliese dar tebėra įsikūręs Bikūnų kaimas. Kas žino, gal kažkurio bikūniškio protėviai gyveno ir anuomet šalia piliakalnio arba ant jo. O šiandien, bikūniškių tvirtinimu, žmonės ant jo užklysta labai retai. Dažniau apsilanko nebent laukiniai gyvūnai. Piliakalnis net du kartus nukentėjo nuo trumparegiškos žmonių veiklos padarinių, nes iš abiejų jo pusių buvo gerokai nukastas žvyras. Didžiulės iškastos žvyro daubos seniai apžėlė žole, jose auga vienas kitas medis. Nostalgišką artėjančio rudens nuotaiką užkopus ant piliakalnio kiek išsklaidė kartu su „Utenos diena“ čia lankęsis Utenos kraštotyros muziejaus darbuotojas Dalius Ribokas.