Visai netoli Utenos, važiuojant Tauragnų kryptimi ir pririedėjus Alių kaimą bei jame pasukus į dešinę, už kelių kilometrų plyti Šeduikių kaimas, besiglaudžiantis prie Šeduikių ežero šono. Tiesa, anksčiau šis ežeras buvo vadinamas kitu vardu, o Šeduikių kaime negyvena nė vienas žmogus, turintis Šeduikio pavardę.

Visai netoli Utenos, važiuojant Tauragnų kryptimi ir pririedėjus Alių kaimą bei jame pasukus į dešinę, už kelių kilometrų plyti Šeduikių kaimas, besiglaudžiantis prie Šeduikių ežero šono. Tiesa, anksčiau šis ežeras buvo vadinamas kitu vardu, o Šeduikių kaime negyvena nė vienas žmogus, turintis Šeduikio pavardę. Bet apie viską nuo pradžių...

Visai netoli Utenos, važiuojant Tauragnų kryptimi ir pririedėjus Alių kaimą bei jame pasukus į dešinę, už kelių kilometrų plyti Šeduikių kaimas, besiglaudžiantis prie Šeduikių ežero šono. Tiesa, anksčiau šis ežeras buvo vadinamas kitu vardu, o Šeduikių kaime negyvena nė vienas žmogus, turintis Šeduikio pavardę. Bet apie viską nuo pradžių...

Penki kilometrai už Tauragnų, važiuojant Kirdeikių link, yra galimai sėliškos kilmės vardu pavadintas kaimas – Sėlė. Ankstesniu pavadinimu vietinių tebevadinamo kaimo gyventojai atsimena anuometę Sėlą buvus ne tik didelę, bet ir linksmą, pilną jaunimo. Čia nuolat būdavo rengiami šokiai, lenktyniaujama Tauragno ledu. Mokytoja Jadvyga Bivainienė visoje apylinkėje buvo žinoma dėl rengiamų klojimo teatro vaidinimų.

Penki kilometrai už Tauragnų, važiuojant Kirdeikių link, yra galimai sėliškos kilmės vardu pavadintas kaimas – Sėlė. Ankstesniu pavadinimu vietinių tebevadinamo kaimo gyventojai atsimena anuometę Sėlą buvus ne tik didelę, bet ir linksmą, pilną jaunimo. Čia nuolat būdavo rengiami šokiai, lenktyniaujama Tauragno ledu. Mokytoja Jadvyga Bivainienė visoje apylinkėje buvo žinoma dėl rengiamų klojimo teatro vaidinimų.

Maždaug penkis kilometrus į šiaurės rytus nuo Tauragnų, apsisiautęs kupliomis liepomis, senais apsamanojusiais sodais, apsibarstęs akmenimis, apsistatęs kryžiais ir senovinėmis pakrypusiomis trobomis, svirnais bei kluonais, plyti nedidelis Stūglių kaimelis. Kažkada dideliu buvęs, šiandien kaimas gali pasigirti tik keliais gyvenamais kiemais, todėl galima apgailestauti, kad įžymybėmis tapę Stūglių dubenuotieji ir ženklintieji akmenys greit bus vieninteliai jo gyventojai.

Maždaug penkis kilometrus į šiaurės rytus nuo Tauragnų, apsisiautęs kupliomis liepomis, senais apsamanojusiais sodais, apsibarstęs akmenimis, apsistatęs kryžiais ir senovinėmis pakrypusiomis trobomis, svirnais bei kluonais, plyti nedidelis Stūglių kaimelis. Kažkada dideliu buvęs, šiandien kaimas gali pasigirti tik keliais gyvenamais kiemais, todėl galima apgailestauti, kad įžymybėmis tapę Stūglių dubenuotieji ir ženklintieji akmenys greit bus vieninteliai jo gyventojai.

Pačiame Utenos rajono pakraštyje, Aukštaitijos nacionaliniame parke, miškų apsuptyje, įsikūręs nedidelis ir labai senas Minčios kaimas. Jis kadaise garsėjo ne tik savo vandens malūnu bei varkalyste, bet ir žmonėmis, kurių gyvenimo pėdsakų nuo senų laikų galima aptikti visoje apylinkėje. Atokus kaimas pasižymėjo savitu jį supančio pasaulio supratimu, aplinkui plytintys gūdūs miškai neišvengiamai lėmė slėpiningą ryšį su gamta, o senojo tikėjimo apraiškos išnyko visai neseniai.

Pačiame Utenos rajono pakraštyje, Aukštaitijos nacionaliniame parke, miškų apsuptyje, įsikūręs nedidelis ir labai senas Minčios kaimas. Jis kadaise garsėjo ne tik savo vandens malūnu bei varkalyste, bet ir žmonėmis, kurių gyvenimo pėdsakų nuo senų laikų galima aptikti visoje apylinkėje. Atokus kaimas pasižymėjo savitu jį supančio pasaulio supratimu, aplinkui plytintys gūdūs miškai neišvengiamai lėmė slėpiningą ryšį su gamta, o senojo tikėjimo apraiškos išnyko visai neseniai.

Pačiame Utenos rajono pakraštyje, Aukštaitijos nacionaliniame parke, miškų apsuptyje, įsikūręs nedidelis ir labai senas Minčios kaimas. Jis kadaise garsėjo ne tik savo vandens malūnu bei varkalyste, bet ir žmonėmis, kurių gyvenimo pėdsakų nuo senų laikų galima aptikti visoje apylinkėje. Atokus kaimas pasižymėjo savitu jį supančio pasaulio supratimu, aplinkui plytintys gūdūs miškai neišvengiamai lėmė slėpiningą ryšį su gamta, o senojo tikėjimo apraiškos išnyko visai neseniai.

Pačiame Utenos rajono pakraštyje, Aukštaitijos nacionaliniame parke, miškų apsuptyje, įsikūręs nedidelis ir labai senas Minčios kaimas. Jis kadaise garsėjo ne tik savo vandens malūnu bei varkalyste, bet ir žmonėmis, kurių gyvenimo pėdsakų nuo senų laikų galima aptikti visoje apylinkėje. Atokus kaimas pasižymėjo savitu jį supančio pasaulio supratimu, aplinkui plytintys gūdūs miškai neišvengiamai lėmė slėpiningą ryšį su gamta, o senojo tikėjimo apraiškos išnyko visai neseniai.

Pačiame Utenos rajono pakraštyje, Aukštaitijos nacionaliniame parke, miškų apsuptyje, įsikūręs nedidelis ir labai senas Minčios kaimas. Jis kadaise garsėjo ne tik savo vandens malūnu bei varkalyste, bet ir žmonėmis, kurių gyvenimo pėdsakų nuo senų laikų galima aptikti visoje apylinkėje. Atokus kaimas pasižymėjo savitu jį supančio pasaulio supratimu, aplinkui plytintys gūdūs miškai neišvengiamai lėmė slėpiningą ryšį su gamta, o senojo tikėjimo apraiškos išnyko visai neseniai.

Anksčiau Dičiūnai (Utenos sen.) buvo didelis kaimas, tačiau nukentėjęs nuo tremčių, melioracijos, gyventojų nutekėjimo į miestus ir savo ilgą gyvenimą bebaigiančių senolių mirčių šiuo metu negali pasigirti nei sodybų, nei žmonių gausa. Tiesa, čia yra naujakurių, kurie sunkiai kabindamiesi už ilgų galimybių kopėčių nesiruošia lengvai pasiduoti. Dičiūnai gali girtis senomis, dar XIX a. menančiomis kapinaitėmis, storų sienojų, gal dar nuo dvaro laikų likusiu kluonu ir miglota paties dvaro istorija.

Spitrėnai – tarp miškų pasislėpęs Utenos seniūnijos kaimelis, 11 kilometrų nutolęs nuo Utenos ir esantis į pietryčius nuo Vaikutėnų. Jo šaknys siekia XVIII amžių, kai čia įsikūrė dvarelis. Dabar čia gyvena ramūs, darbštūs ir geraširdžiai žmonės, menantys didelį, triukšmingą kaimą, kuriame buvo linksminamasi, šokama, dainuojama, juokaujama. Aplankėme ir pakalbinome šio tykaus bažnytkaimio gyventojus.

Spitrėnai – tarp miškų ir kalvų pasislėpęs Utenos seniūnijos kaimelis, 11 kilometrų nutolęs nuo Utenos ir esantis į pietryčius nuo Vaikutėnų. Jo šaknys siekia XVIII amžių, kai čia įsikūrė dvarelis, iš pradžių keliavęs iš rankų į rankas vis kitam savininkui, kol XIX amžiaus pabaigoje jį įsigijo Ksaveras Baleiša (1834–1899 m.). Nuo tada dvaras priklausė Baleišų giminei ir kaip kiekviename tokio tipo kaime būrė aplink save vietos bendruomenę. K. Baleišos anūkas Jonas Baleiša prisiminė savo vaikystę, praleistą Spitrėnų dvare, tėvus, aplink gyvenusius žmones ir dvaro ūkį. Vyras ne tik papasakojo ne vieną su kaimu, šio žmonėmis ir jo paties gyvenimu susijusią istoriją, bet ir pasidalijo savo nostalgiškais kūriniais apie gimtąjį kraštą.

Spitrėnai – tarp miškų ir kalvų pasislėpęs Utenos seniūnijos kaimelis, 11 kilometrų nutolęs nuo Utenos ir esantis į pietryčius nuo Vaikutėnų. Jo šaknys siekia XVIII amžių, kai čia įsikūrė dvarelis, iš pradžių ėjęs iš rankų į rankas vis kitam savininkui, kol XIX amžiaus pabaigoje jį įsigijo Ksaveras Baleiša (1834–1899 m.). Nuo tada dvaras priklausė Baleišų giminei ir kaip kiekviename tokio tipo kaime būrė aplink save vietos bendruomenę. K. Baleišos anūkas Jonas Baleiša prisiminė savo vaikystę, praleistą Spitrėnų dvare, tėvus, aplink gyvenusius žmones ir Spitrėnų Švč. Mergelės Marijos, Taikos Karalienės, bažnyčios statybas. Vyras ne tik papasakojo ne vieną juokingą su bažnyčios statybomis, kaimu ir jo žmonėmis susijusią istoriją, bet ir pasidalijo savo nostalgiškais kūriniais apie gimtąjį kraštą.

Utenos seniūnijai priklausantis Medenių kaimas, nuo miesto nutolęs septynis kilometrus, glaudžiasi prie kelio, vedančio į Tauragnus. Ankstyviausia su Medeniais susijusi istorinė data, kurią pavyko rasti, yra 1671 m. Per 1863 m. sukilimą Pušynėlės vienkiemyje sukilėliai susikovė su kazokais, o pokario negandos, kaip ir daugelyje to meto Lietuvos kaimų, buvo skaudžios. Medeniuose gimė chemikas, žurnalistas, visuomenės veikėjas Andrius Randamonis-Rondomanskis (1889–1943 m.). Kaimas gali pasigirti Algirdo Žuko senienų muziejumi, medžio drožėjais Rimantu Jonu Semėnu ir šviesios atminties Antanu Būga. Senuosius Medenių gyventojus dar ir šiandien buria akmeninis 1926 m. statytas pavasarininkų kryžius.

Biliakiemis minimas 1699 m. Kuktiškių santuokos metrikų knygoje, tačiau manoma, kad kaimo priešistorė gali siekti Jogailos laikus. Iki 1944 metų Biliakiemis buvo Bilekiemiu, o legenda byloja, kad kaimo pavadinimas kilo nuo elgetos, kuris ieškojo „bile kiemo“ nakvynei. Šiuo metu kaimą garsina 2016 metais atkastas Biliakiemio akmuo, pakrikštytas Puntuku. Turbūt ne daug kas žino, kad Aleksandros ir Napalio Vilūnų kieme auga, kaip jie patys sakė, baudžiavos laikus menanti liepa, o buvusio Biliakiemio kolūkio dirbtuvių įvažiavimą dar sovietmečiu papuošė Gediminaičių stulpai.

Biliakiemis minimas 1699 m. Kuktiškių santuokos metrikų knygoje, tačiau kaimo priešistorė, manoma, gali siekti net Jogailos laikus. Iki 1944 m. Biliakiemis buvo Bilekiemiu, o legenda byloja, kad kaimo pavadinimas kilęs nuo elgetos, kuris ieškojo „bile kiemo“ nakvynei. Šiuo metu kaimą garsina 2016 m. atkastas Biliakiemio akmuo, jau spėtas pakrikštyti Puntuku. Tačiau turbūt ne visi žino, kad Aleksandros ir Napalio Vilūnų kieme auga, jų teigimu, baudžiavos laikus menanti liepa, o buvusio Biliakiemio kolūkio dirbtuvių įvažiavimą dar sovietmečiu papuošė Gediminaičių stulpai.

Biliakiemis minimas 1699 metų Kuktiškių santuokos metrikų knygoje, tačiau manoma, kad kaimo priešistorė gali siekti Jogailos laikus. Iki 1944 metų Biliakiemis buvo Bilekiemiu, o legenda byloja, kad kaimo pavadinimas kilo nuo elgetos, kuris ieškojo „bile kiemo" nakvynei. Šiuo metu kaimą garsina 2016 metais atkastas Biliakiemio akmuo, pakrikštytas Puntuku. Turbūt ne daug kas žino, kad Aleksandros ir Napalio Vilūnų kieme auga, kaip jie patys sakė, baudžiavos laikus menanti liepa, o buvusio Biliakiemio kolūkio dirbtuvių įvažiavimą dar sovietmečiu papuošė Gediminaičių stulpai.

Kvykliai – kaimas Utenos rajono pietuose, priklausantis Utenos seniūnijai. Kernadėto ežero rytinėje pakrantėje esanti gyvenvietė, pro kurią praeina geležinkelio ruožas, šiuo metu negali pasigirti turinti daug gyventojų (jų skaičius nesiekia ir 50-ies), tačiau vasarą, anot vienos kvykliškės, „būna apgyvendinta kiekviena gryčia“.