Tarp kalvų, tvarkingų arimų ir miškų šiaurės vakarinėje Utenos rajono dalyje glūdi mažai pravažiuojamas Užpalių seniūnijos Tarvydžių kaimas. Mažai pravažiuojamas todėl, kad pro čia besidriekiantis keliukas, ko gero, į jokius reikšmingus objektus neveda, juo galima pasiekti tik kelis aplinkinius kaimelius. Tiesa, visi tarvydiškiai žino, kad kaimo pavadinimas turėtų būti Tervydžiai, tik laikui bėgant liko iškraipytas. Tačiau nuostabiausia tai, kad šiais laikais, kai dauguma Lietuvos kaimų miršta, Tarvydžiai išlieka gyvybingi. Čia ne tik savo veiklą vysto keli stambūs ūkininkai, bet ir kone visose sodžiaus trobose verda gyvybė, o neretame name apsigyvena iš kitų miestų ar kaimų į gimtinę sugrįžę sodiečiai.

Prie Šventosios upės prisiglaudęs Ilčiukų kaimas (Užpalių sen.), esantis beveik pačiame Utenos rajono pakraštyje, kadaise galėjo didžiuotis plačiai apylinkėse žinomu vandens malūnu, o vėlesniais laikais – ir šalia jo išdygusia pionierių stovykla. Tačiau pėsčiųjų tiltu per upę į mokymo įstaigą seniai nebeskuba mokiniai, o tuščia Ilčiukų mokykla tebelaukia atsakingo savininko. Caro laikus mačiusios kapinaitės dar pajėgios priglausti į amžinybę iškeliausiančius vietinius, o kol kas vienintele darboviete kaime galima pavadinti tik brangiakailių žvėrelių ūkį.

Prie Šventosios upės prisiglaudęs Ilčiukų kaimas (Užpalių sen.), esantis beveik pačiame Utenos rajono pakraštyje, kadaise galėjo didžiuotis plačiai apylinkėse žinomu vandens malūnu, o vėlesniais laikais – ir šalia jo išdygusia pionierių stovykla. Tačiau pėsčiųjų tiltu per upę į mokymo įstaigą seniai nebeskuba mokiniai, o tuščia Ilčiukų mokykla tebelaukia atsakingo savininko. Caro laikus mačiusios kapinaitės dar pajėgios priglausti į amžinybę iškeliausiančius vietinius, o kol kas vienintele darboviete kaime galima pavadinti tik brangiakailių žvėrelių ūkį.

Važiuojant keliu Utena–Kupiškis, tik įvažiavę į Anykščių rajono teritoriją, lygiu keliuku pralekiame atkarpą, po kurios, už posūkio, staiga atsiveria nepakartojamas vaizdas. Slėnyje teka upė, per kurią nutiestas Vaižganto tiltas, o kairėje pusėje matosi atstatytas malūnas. Vaizdas užburiantis. Tačiau grįžkime atgal. Mes pravažiavome net nepastebėję dešinėje pusėje įsikūrusio Šventupio kaimo.

Važiuojant keliu Utena–Kupiškis, tik įvažiavę į Anykščių rajono teritoriją, lygiu keliuku pralekiame atkarpą, po kurios, už posūkio, staiga atsiveria nepakartojamas vaizdas. Slėnyje teka upė, per kurią nutiestas Vaižganto tiltas, o kairėje pusėje matosi atstatytas malūnas. Vaizdas užburiantis. Tačiau grįžkime atgal. Mes pravažiavome net nepastebėję dešinėje pusėje įsikūrusio Šventupio kaimo.

Važiuojant keliu Utena–Kupiškis, tik įvažiavę į Anykščių rajono teritoriją, lygiu keliuku pralekiame atkarpą, po kurios, už posūkio, staiga atsiveria nepakartojamas vaizdas. Slėnyje teka upė, per kurią nutiestas Vaižganto tiltas, o kairėje pusėje matosi atstatytas malūnas. Vaizdas užburiantis. Tačiau grįžkime atgal. Mes pravažiavome net nepastebėję dešinėje pusėje įsikūrusio Šventupio kaimo.

Pusiaukelėje iš Utenos į Užpalius yra nedidelis Pilvelių kaimas (Sudeikių sen.). Aštuoniose sodybose senbuvių liko nedaug, o jų vaikai pabiro plačiai po pasaulį ir į gimtuosius namus vargu ar grįš. Tiesa, negali sakyti, kad kaimas visai miręs – jo neapleidžia seniausios sodybos šeimininkai Renė ir Stasys Kalinauskai, neseniai čia apsigyveno jauna ūkininkaujanti pora, vasarą ilsisi dar kelios šeimos, o aplinkines žemes dirba stambus ūkininkas iš Gaigalių (Užpalių sen.).

Pusiaukelėje iš Utenos į Užpalius yra nedidelis Pilvelių kaimas (Sudeikių sen.). Aštuoniose sodybose senbuvių liko nedaug, o jų vaikai pabiro plačiai po pasaulį ir į gimtuosius namus vargu ar grįš. Tiesa, negali sakyti, kad kaimas visai miręs – jo neapleidžia seniausios sodybos šeimininkai Renė ir Stasys Kalinauskai, neseniai čia apsigyveno jauna ūkininkaujanti pora, vasarą kaime ilsėjosi dar kelios jaunos šeimos, o aplinkines žemes dirba stambus ūkininkas iš Gaigalių (Užpalių sen.).

Ne vienam tikriausiai kilo nuostaba pamačius kaimo, apie kurį rašome šį kartą, pavadinimą: kodėl Šventupys?.. Juk jis nepriklauso Utenos rajonui... Tiesa paprasta – bene šešioliktą amžių menančio kaimo šaknys prasideda Utenos valsčiuje. Tik sovietmečiu, perskirstant Lietuvą apskritimis ir rajonais, Šventupys atiteko Anykščių rajonui, nors parapija taip ir liko Vyžuonų. Palei vieną Šventosios upės krantą išsidriekusiame kaime (kitapus – jau Žalioji) kažkada draugiškai sugyveno lietuviai, rusai ir čigonai, dabar ištuštėjusiose gatvėse retai bepamatysi pravažiuojantį automobilį, dar rečiau – praeinantį žmogų. Gyvybė sodžiuje pamažu gęsta ir nežinia, ar kada bus taip, kaip buvo anksčiau.

Ne vienam tikriausiai kilo nuostaba pamačius kaimo, apie kurį rašome šį kartą, pavadinimą: kodėl Šventupys?.. Juk jis nepriklauso Utenos rajonui... Tiesa paprasta – bene šešioliktą amžių menančio kaimo šaknys prasideda Utenos valsčiuje. Tik sovietmečiu perskirstant Lietuvą apskritimis ir rajonais Šventupys atiteko Anykščių rajonui, nors parapija taip ir liko Vyžuonų. Palei vieną Šventosios upės krantą išsidriekusiame kaime (kitapus – jau Žalioji) kažkada draugiškai sugyveno lietuviai, rusai ir čigonai, dabar ištuštėjusiose gatvėse retai pamatysi pravažiuojantį automobilį, dar rečiau – praeinantį žmogų. Gyvybė sodžiuje pamažu gęsta ir nežinia, ar kada bus taip, kaip buvo anksčiau.

Ne vienam tikriausiai kilo nuostaba pamačius kaimo, apie kurį rašome šį kartą, pavadinimą: kodėl Šventupys?.. Juk jis nepriklauso Utenos rajonui... Tiesa paprasta – bene šešioliktą amžių menančio kaimo šaknys prasideda Utenos valsčiuje. Tik sovietmečiu perskirstant Lietuvą apskritimis ir rajonais Šventupys atiteko Anykščių rajonui, nors parapija taip ir liko Vyžuonų. Palei vieną Šventosios upės krantą išsidriekusiame kaime (kitapus – jau Žalioji) kažkada draugiškai sugyveno lietuviai, rusai ir čigonai, dabar ištuštėjusiose gatvėse retai pamatysi pravažiuojantį automobilį, dar rečiau – praeinantį žmogų. Gyvybė sodžiuje pamažu gęsta ir nežinia, ar kada bus taip, kaip buvo anksčiau.

Prie Lukno ežero įsikūręs „iš visų galų“ suvarytas kaimas – Galeliai (Vyžuonų sen.). Čia trobų skaičius jau senokai nekinta, o gyventojų nedaugėja, atvirkščiai – jų vis mažiau. Vis dėlto Galeliuose dar yra žmonių, prisimenančių dūmines kaimo pirkias ir ankstesnį jo pavadinimą. Kaime gyveno garsus medžio drožėjas Stanislovas Karanauskas, vasaromis lankydavosi legendinis Lietuvos televizijos diktorius Vytautas Kybartas.

Prie Lukno ežero įsikūręs „iš visų galų“ suvarytas kaimas – Galeliai (Vyžuonų sen.). Čia trobų skaičius jau senokai nekinta, o gyventojų nedaugėja, atvirkščiai – jų vis mažiau. Vis dėlto Galeliuose dar yra žmonių, prisimenančių dūmines kaimo pirkias ir ankstesnį jo pavadinimą. Kaime gyveno garsus medžio drožėjas Stanislovas Karanauskas, vasaromis lankydavosi legendinis Lietuvos televizijos diktorius Vytautas Kybartas.

Už Tauragnų plyti Žiezdrių kaimas, kuriame gyvena ne tik žmonės, bet ir bebrai, dvasios, laumės bei velniai. Tiesa, žmonių nebe marios – vieną sodybą nusipirkę užsieniečiai, kitose taip pat dažniausiai tik šiltuoju metų laiku lankosi vasarotojai. Keli likę vietiniai gyventojai išsibarstė vienišose sodybose, menančiose kažkada gyvenusias gausias šeimynas.

Už Tauragnų plyti Žiezdrių kaimas, kuriame gyvena ne tik žmonės, bet ir bebrai, dvasios, laumės bei velniai. Tiesa, žmonių nebe marios – vieną sodybą nusipirkę užsieniečiai, kitose taip pat dažniausiai tik šiltuoju metų laiku lankosi vasarotojai. Keli likę vietiniai gyventojai išsibarstė po laukus vienišose sodybose, menančiose kažkada gyvenusias gausias šeimynas.

Vaikystėje maniau, kad Tauragnus įkūrė Tauro ragana, kasnakt šokanti ant šluotos ir šėliojanti po apylinkes iki aušros. Ten, kur temstant suspindėdavo mėnulio takas, ji atsispirdavo nuo vandens auksine klumpe. Pakilusi švilpė su vėjais nuo kalnelio ant kalnelio, lėkė slėniais, kartais čiūžteldama iki debesų. Tauro ragana, saugojusi piliakalniuose paslėptus lobius, persmeigdavo visus naktibaldas savo krištoline akimi. Nuo aušros lig sutemų ji tūnodavo giliausiame Lietuvos ežere, pindama vainikus iš lūgnių ir šukuodama žolių kasas. Tauro ragana kišenėje turėjo šilko skarą, kurią ištraukusi bemat paskleisdavo miglą ant krantų, kad niekas jos nepamatytų.

Kaip ir daugelis Lietuvos kaimų, Lukošiūnai (Tauragnų sen.) irgi gerokai sumažėję. Senieji gyventojai suskaičiuoja tik pusę buvusių sodybų, o nuolatinių lukošiūniškių liko vos penki. Prie gana didelio Peštikio ežero dėl jo dumblotų krantų žmonės negali prieiti, o kaimo kapinaites primena tik akmeninė tvora ir trys kryžiai. Karo ir pokario baisumai vis dar stipriai įsirėžę į žmonių atmintį, tačiau jie prisimena ir linksmų atsitikimų, praskaidrindavusių nelengvą gyvenimą.

Kaip ir daugelis nūdienos Lietuvos kaimų, Lukošiūnai (Tauragnų sen.) irgi gerokai sumažėję. Senieji kaimo gyventojai suskaičiuoja tik pusę buvusių sodybų, o nuolatinių lukošiūniškių liko vos penki. Prie gana didelio Peštikio ežero dėl jo dumblotų krantų žmonės negali prieiti, o kaimo kapinaites primena tik akmeninė tvora ir trys kryžiai. Karo ir pokario baisumai vis dar stipriai įsirėžę į žmonių atmintį, tačiau jie prisimena ir linksmų atsitikimų, praskaidrindavusių nelengvą gyvenimą.

Kaip ir daugelis nūdienos Lietuvos kaimų, Lukošiūnai irgi gerokai sumažėję. Senieji kaimo gyventojai suskaičiuoja tik pusę buvusių sodybų, o nuolatinių lukošiūniškių liko tik penki. Prie gana didelio Peštikio ežero dėl jo dumblotų krantų žmonės negali prieiti, o kaimo kapinaites primena tik akmeninė tvora ir trys kryžiai. Karo ir pokario baisumai vis dar stipriai įsirėžę į žmonių atmintį, tačiau jie prisimena ir linksmų atsitikimų, praskaidrindavusių nelengvą gyvenimą.

Visai netoli Utenos, važiuojant Tauragnų kryptimi ir pririedėjus Alių kaimą bei jame pasukus į dešinę, už kelių kilometrų plyti Šeduikių kaimas, besiglaudžiantis prie Šeduikių ežero šono. Tiesa, anksčiau šis ežeras buvo vadinamas kitu vardu, o Šeduikių kaime negyvena nė vienas žmogus, turintis Šeduikio pavardę.

Visai netoli Utenos, važiuojant Tauragnų kryptimi ir pririedėjus Alių kaimą bei jame pasukus į dešinę, už kelių kilometrų plyti Šeduikių kaimas, besiglaudžiantis prie Šeduikių ežero šono. Tiesa, anksčiau šis ežeras buvo vadinamas kitu vardu, o Šeduikių kaime negyvena nė vienas žmogus, turintis Šeduikio pavardę. Bet apie viską nuo pradžių...