Ne vienam tikriausiai kilo nuostaba pamačius kaimo, apie kurį rašome šį kartą, pavadinimą: kodėl Šventupys?.. Juk jis nepriklauso Utenos rajonui... Tiesa paprasta – bene šešioliktą amžių menančio kaimo šaknys prasideda Utenos valsčiuje. Tik sovietmečiu perskirstant Lietuvą apskritimis ir rajonais Šventupys atiteko Anykščių rajonui, nors parapija taip ir liko Vyžuonų. Palei vieną Šventosios upės krantą išsidriekusiame kaime (kitapus – jau Žalioji) kažkada draugiškai sugyveno lietuviai, rusai ir čigonai, dabar ištuštėjusiose gatvėse retai pamatysi pravažiuojantį automobilį, dar rečiau – praeinantį žmogų. Gyvybė sodžiuje pamažu gęsta ir nežinia, ar kada bus taip, kaip buvo anksčiau.

Prie Lukno ežero įsikūręs „iš visų galų“ suvarytas kaimas – Galeliai (Vyžuonų sen.). Čia trobų skaičius jau senokai nekinta, o gyventojų nedaugėja, atvirkščiai – jų vis mažiau. Vis dėlto Galeliuose dar yra žmonių, prisimenančių dūmines kaimo pirkias ir ankstesnį jo pavadinimą. Kaime gyveno garsus medžio drožėjas Stanislovas Karanauskas, vasaromis lankydavosi legendinis Lietuvos televizijos diktorius Vytautas Kybartas.

Prie Lukno ežero įsikūręs „iš visų galų“ suvarytas kaimas – Galeliai (Vyžuonų sen.). Čia trobų skaičius jau senokai nekinta, o gyventojų nedaugėja, atvirkščiai – jų vis mažiau. Vis dėlto Galeliuose dar yra žmonių, prisimenančių dūmines kaimo pirkias ir ankstesnį jo pavadinimą. Kaime gyveno garsus medžio drožėjas Stanislovas Karanauskas, vasaromis lankydavosi legendinis Lietuvos televizijos diktorius Vytautas Kybartas.

Už Tauragnų plyti Žiezdrių kaimas, kuriame gyvena ne tik žmonės, bet ir bebrai, dvasios, laumės bei velniai. Tiesa, žmonių nebe marios – vieną sodybą nusipirkę užsieniečiai, kitose taip pat dažniausiai tik šiltuoju metų laiku lankosi vasarotojai. Keli likę vietiniai gyventojai išsibarstė vienišose sodybose, menančiose kažkada gyvenusias gausias šeimynas.

Už Tauragnų plyti Žiezdrių kaimas, kuriame gyvena ne tik žmonės, bet ir bebrai, dvasios, laumės bei velniai. Tiesa, žmonių nebe marios – vieną sodybą nusipirkę užsieniečiai, kitose taip pat dažniausiai tik šiltuoju metų laiku lankosi vasarotojai. Keli likę vietiniai gyventojai išsibarstė po laukus vienišose sodybose, menančiose kažkada gyvenusias gausias šeimynas.

Vaikystėje maniau, kad Tauragnus įkūrė Tauro ragana, kasnakt šokanti ant šluotos ir šėliojanti po apylinkes iki aušros. Ten, kur temstant suspindėdavo mėnulio takas, ji atsispirdavo nuo vandens auksine klumpe. Pakilusi švilpė su vėjais nuo kalnelio ant kalnelio, lėkė slėniais, kartais čiūžteldama iki debesų. Tauro ragana, saugojusi piliakalniuose paslėptus lobius, persmeigdavo visus naktibaldas savo krištoline akimi. Nuo aušros lig sutemų ji tūnodavo giliausiame Lietuvos ežere, pindama vainikus iš lūgnių ir šukuodama žolių kasas. Tauro ragana kišenėje turėjo šilko skarą, kurią ištraukusi bemat paskleisdavo miglą ant krantų, kad niekas jos nepamatytų.

Kaip ir daugelis Lietuvos kaimų, Lukošiūnai (Tauragnų sen.) irgi gerokai sumažėję. Senieji gyventojai suskaičiuoja tik pusę buvusių sodybų, o nuolatinių lukošiūniškių liko vos penki. Prie gana didelio Peštikio ežero dėl jo dumblotų krantų žmonės negali prieiti, o kaimo kapinaites primena tik akmeninė tvora ir trys kryžiai. Karo ir pokario baisumai vis dar stipriai įsirėžę į žmonių atmintį, tačiau jie prisimena ir linksmų atsitikimų, praskaidrindavusių nelengvą gyvenimą.

Kaip ir daugelis nūdienos Lietuvos kaimų, Lukošiūnai (Tauragnų sen.) irgi gerokai sumažėję. Senieji kaimo gyventojai suskaičiuoja tik pusę buvusių sodybų, o nuolatinių lukošiūniškių liko vos penki. Prie gana didelio Peštikio ežero dėl jo dumblotų krantų žmonės negali prieiti, o kaimo kapinaites primena tik akmeninė tvora ir trys kryžiai. Karo ir pokario baisumai vis dar stipriai įsirėžę į žmonių atmintį, tačiau jie prisimena ir linksmų atsitikimų, praskaidrindavusių nelengvą gyvenimą.

Kaip ir daugelis nūdienos Lietuvos kaimų, Lukošiūnai irgi gerokai sumažėję. Senieji kaimo gyventojai suskaičiuoja tik pusę buvusių sodybų, o nuolatinių lukošiūniškių liko tik penki. Prie gana didelio Peštikio ežero dėl jo dumblotų krantų žmonės negali prieiti, o kaimo kapinaites primena tik akmeninė tvora ir trys kryžiai. Karo ir pokario baisumai vis dar stipriai įsirėžę į žmonių atmintį, tačiau jie prisimena ir linksmų atsitikimų, praskaidrindavusių nelengvą gyvenimą.

Visai netoli Utenos, važiuojant Tauragnų kryptimi ir pririedėjus Alių kaimą bei jame pasukus į dešinę, už kelių kilometrų plyti Šeduikių kaimas, besiglaudžiantis prie Šeduikių ežero šono. Tiesa, anksčiau šis ežeras buvo vadinamas kitu vardu, o Šeduikių kaime negyvena nė vienas žmogus, turintis Šeduikio pavardę.

Visai netoli Utenos, važiuojant Tauragnų kryptimi ir pririedėjus Alių kaimą bei jame pasukus į dešinę, už kelių kilometrų plyti Šeduikių kaimas, besiglaudžiantis prie Šeduikių ežero šono. Tiesa, anksčiau šis ežeras buvo vadinamas kitu vardu, o Šeduikių kaime negyvena nė vienas žmogus, turintis Šeduikio pavardę. Bet apie viską nuo pradžių...

Visai netoli Utenos, važiuojant Tauragnų kryptimi ir pririedėjus Alių kaimą bei jame pasukus į dešinę, už kelių kilometrų plyti Šeduikių kaimas, besiglaudžiantis prie Šeduikių ežero šono. Tiesa, anksčiau šis ežeras buvo vadinamas kitu vardu, o Šeduikių kaime negyvena nė vienas žmogus, turintis Šeduikio pavardę. Bet apie viską nuo pradžių...

Penki kilometrai už Tauragnų, važiuojant Kirdeikių link, yra galimai sėliškos kilmės vardu pavadintas kaimas – Sėlė. Ankstesniu pavadinimu vietinių tebevadinamo kaimo gyventojai atsimena anuometę Sėlą buvus ne tik didelę, bet ir linksmą, pilną jaunimo. Čia nuolat būdavo rengiami šokiai, lenktyniaujama Tauragno ledu. Mokytoja Jadvyga Bivainienė visoje apylinkėje buvo žinoma dėl rengiamų klojimo teatro vaidinimų.

Penki kilometrai už Tauragnų, važiuojant Kirdeikių link, yra galimai sėliškos kilmės vardu pavadintas kaimas – Sėlė. Ankstesniu pavadinimu vietinių tebevadinamo kaimo gyventojai atsimena anuometę Sėlą buvus ne tik didelę, bet ir linksmą, pilną jaunimo. Čia nuolat būdavo rengiami šokiai, lenktyniaujama Tauragno ledu. Mokytoja Jadvyga Bivainienė visoje apylinkėje buvo žinoma dėl rengiamų klojimo teatro vaidinimų.

Maždaug penkis kilometrus į šiaurės rytus nuo Tauragnų, apsisiautęs kupliomis liepomis, senais apsamanojusiais sodais, apsibarstęs akmenimis, apsistatęs kryžiais ir senovinėmis pakrypusiomis trobomis, svirnais bei kluonais, plyti nedidelis Stūglių kaimelis. Kažkada dideliu buvęs, šiandien kaimas gali pasigirti tik keliais gyvenamais kiemais, todėl galima apgailestauti, kad įžymybėmis tapę Stūglių dubenuotieji ir ženklintieji akmenys greit bus vieninteliai jo gyventojai.

Maždaug penkis kilometrus į šiaurės rytus nuo Tauragnų, apsisiautęs kupliomis liepomis, senais apsamanojusiais sodais, apsibarstęs akmenimis, apsistatęs kryžiais ir senovinėmis pakrypusiomis trobomis, svirnais bei kluonais, plyti nedidelis Stūglių kaimelis. Kažkada dideliu buvęs, šiandien kaimas gali pasigirti tik keliais gyvenamais kiemais, todėl galima apgailestauti, kad įžymybėmis tapę Stūglių dubenuotieji ir ženklintieji akmenys greit bus vieninteliai jo gyventojai.

Pačiame Utenos rajono pakraštyje, Aukštaitijos nacionaliniame parke, miškų apsuptyje, įsikūręs nedidelis ir labai senas Minčios kaimas. Jis kadaise garsėjo ne tik savo vandens malūnu bei varkalyste, bet ir žmonėmis, kurių gyvenimo pėdsakų nuo senų laikų galima aptikti visoje apylinkėje. Atokus kaimas pasižymėjo savitu jį supančio pasaulio supratimu, aplinkui plytintys gūdūs miškai neišvengiamai lėmė slėpiningą ryšį su gamta, o senojo tikėjimo apraiškos išnyko visai neseniai.

Pačiame Utenos rajono pakraštyje, Aukštaitijos nacionaliniame parke, miškų apsuptyje, įsikūręs nedidelis ir labai senas Minčios kaimas. Jis kadaise garsėjo ne tik savo vandens malūnu bei varkalyste, bet ir žmonėmis, kurių gyvenimo pėdsakų nuo senų laikų galima aptikti visoje apylinkėje. Atokus kaimas pasižymėjo savitu jį supančio pasaulio supratimu, aplinkui plytintys gūdūs miškai neišvengiamai lėmė slėpiningą ryšį su gamta, o senojo tikėjimo apraiškos išnyko visai neseniai.

Pačiame Utenos rajono pakraštyje, Aukštaitijos nacionaliniame parke, miškų apsuptyje, įsikūręs nedidelis ir labai senas Minčios kaimas. Jis kadaise garsėjo ne tik savo vandens malūnu bei varkalyste, bet ir žmonėmis, kurių gyvenimo pėdsakų nuo senų laikų galima aptikti visoje apylinkėje. Atokus kaimas pasižymėjo savitu jį supančio pasaulio supratimu, aplinkui plytintys gūdūs miškai neišvengiamai lėmė slėpiningą ryšį su gamta, o senojo tikėjimo apraiškos išnyko visai neseniai.

Pačiame Utenos rajono pakraštyje, Aukštaitijos nacionaliniame parke, miškų apsuptyje, įsikūręs nedidelis ir labai senas Minčios kaimas. Jis kadaise garsėjo ne tik savo vandens malūnu bei varkalyste, bet ir žmonėmis, kurių gyvenimo pėdsakų nuo senų laikų galima aptikti visoje apylinkėje. Atokus kaimas pasižymėjo savitu jį supančio pasaulio supratimu, aplinkui plytintys gūdūs miškai neišvengiamai lėmė slėpiningą ryšį su gamta, o senojo tikėjimo apraiškos išnyko visai neseniai.

Pačiame Utenos rajono pakraštyje, Aukštaitijos nacionaliniame parke, miškų apsuptyje, įsikūręs nedidelis ir labai senas Minčios kaimas. Jis kadaise garsėjo ne tik savo vandens malūnu bei varkalyste, bet ir žmonėmis, kurių gyvenimo pėdsakų nuo senų laikų galima aptikti visoje apylinkėje. Atokus kaimas pasižymėjo savitu jį supančio pasaulio supratimu, aplinkui plytintys gūdūs miškai neišvengiamai lėmė slėpiningą ryšį su gamta, o senojo tikėjimo apraiškos išnyko visai neseniai.