ProjektaiGilią senovę menančios audimo staklės atgyja naujam gyvenimui
2017 liepos 12, Trečiadienis 15:04

Gilią senovę menančios audimo staklės atgyja naujam gyvenimui

Gilią senovę menančios audimo staklės atgyja naujam gyvenimui
  • Jurgita ULKIENĖ
  • 10 foto
  • Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Niekas tikriausiai tiksliai jau nepasakys, kada žmogiškosioms būtybėms atsirado poreikis pridengti savo kūnus. Greičiausiai, iš pradžių vedė noras sušilti, vėliau atsirado ir troškimas pasipuošti, būti madingam. Mokslininkai skelbia, kad drabužiai atsirado maždaug prieš 170 tūkst. metų, tačiau iš pradžių jie tikriausiai buvo gaminami iš kailių ir tik vėliau, daugmaž prieš 27 tūkst. metų, žmonija įvaldė audimą ir pynimą, taip manoma dėl randamų tekstilės ir krepšių piešinių.

Senovės audimas

Kiek vėliau kai kurios senovės civilizacijos atrado daugiau medžiagų, kurias galėjo panaudoti drabužiams. Pavyzdžiui, Senovės egiptiečiai išgavo lininį audinį 5 500 metų prieš Kristų, o Kinijos civilizacija atrado šilką 4 000 metų pr. Kr. Lietuviai taip pat mokėjo austi medžiagas, iš kurių siuvosi drabužius, puošė buitį ar naudodavo ūkio darbams atlikti (pavyzdžiui, pakulinius maišus). Kone kiekvieni namai turėjo audimo stakles, kuriomis dažniausiai moterys mokėjo išausti paprastesnius ar sudėtingesnius audinius, papuošti juos raštais. Šiandien, kai atgimsta tautodailė, kai lietuviai vis dažniau prisimena ir puoselėja savo tautos papročius, tradicijas, audimo staklės atgyja naujam gyvenimui. Gal kiek patobulintos ir ne visai tokios, kokias naudodavo mūsų senelės ar prosenelės, bet vis tiek menančios gilią senovę.

Gilios tradicijos

Audimas Lietuvoje turi senas tradicijas. Patys ankstyviausi Lietuvos kapinynuose rasti audinių fragmentai datuojami II–IV a. Nustatyta, kad dauguma jų austi iš vietinės žaliavos – vilnonių ir lininių verpalų. Pirmojo tūkstantmečio pradžioje buvo audžiami daugiausia paprasti audiniai. Dvinyčio pynimo balintos drobės buvo naudojamos šventadieniniams marškiniams, baltoms prijuostėms; storesnės drobės ir lininiai audiniai – vasariniams darbo drabužiams, maišams. IX–XIII a. kapinynuose rasta vilnonių bei lininių audinių fragmentų, austų daugiausia keturiomis nytimis – eglute.
Iš rastų fragmentų ir piliakalniuose aptiktų molinių svarelių galima spręsti, kad iš pradžių austa vertikaliosiomis staklėmis, nuo XII a. paplito ir horizontaliosios. Kad Lietuvoje naudotas ir seniausias audimo įtaisas – lentelės su skylutėmis, liudija IX–XII a. kapuose rastos žalvarinės ir gintarinės ritualinės paskirties miniatiūrinės audimo lentelės – jų daugiausia randama Vakarų Lietuvoje. Kiauleikių kapinyne (Kretingos r.) aptikta ne tik miniatiūrinių juostų audimo įrankių, bet ir juostos fragmentų.
Iki pat XX a. bene kiekviena lietuvė valstietė mokėjo austi baltas drobes ir margas juostas. Nuo XIV a. lietuviški audiniai buvo žinomi ir Vakarų Europoje: kryžiuočių kronikose minimi lietuviški brangūs atlasiniai audiniai – „pagoniškasis atlasas". XVI a. lietuviška drobė ir verpalai buvo eksportuojami į Vokietiją ir Olandiją. XVIII–XIX a. įsteigtose Strėvininkų, Silkinės, Kražių ir kitose manufaktūrose buvo audžiama ne tik drobė, gelumbė, bet ir šilkiniai audiniai, aksomas. Didikų dvaruose austi ir gobelenai.
Labai plona daugianytė drobė, vadinama atkočine (ją XVIII a. dvaruose audė vyrai – atkočiai), iki XIX a. pabaigos buvo naudojama moterų nuometams, staltiesėms ir drobulėms. Stora, velta, vilnonė, 4, 6 ar 8 nytimis austa medžiaga – milas ir plonesnis už milą pusvilnonis ar vilnonis neveltas audinys – milelis (čerkasas) – vartoti šiltiems viršutiniams drabužiams, antklodėms, lovatiesėms. Prie šiltų moteriškų viršutinių drabužių priskiriamos ir didelės vilnonės arba pusvilnonės žieminės skaros, audžiamos dviem arba keturiomis nytimis, dažniausiai languotos. Vilnoniai audiniai buvo paliekami natūralios pluošto spalvos arba nudažomi. Vystantis gamybai, kaimo audėjos metmenims pradėjo vartoti medvilninius siūlus.

Viennytą trinytą ir dar užrėdytą galiu austi

Lietuvių liaudies audinių raštas – dažniausiai geometrinis arba sugeometrintas, neretai turi augalinių motyvų. Jis neperkrautas detalėmis ir turi aiškų ritmą. Nors audiniai pasižymi ne tiek techniniu tobulumu, kiek rašto bei spalvinių derinių grožiu, jų audimo technika įvairi ir gana sudėtinga.
Tradicinėje visuomenėje audimas buvo būtinų ekonominių reikmių tenkinimo būdas. Kaimiečiai augino avis, sėjo linus, kanapes ir patys pasiruošdavo ir prisiverpdavo siūlų audimui. Žmonės patys audė sau rūbus, patalynę ir kitus reikalingus audinius, kurių kitaip negalėjo įsigyti. Taigi, tradicinė buitis buvo neatsiejama nuo audimo. Ilgais vėlyvo rudens ir žiemos vakarais kaimo moterys verpdavo siūlus, o tik pavasarį per gavėnią, kai būdavo laisvesnis metas nuo kitų ūkio darbų, sėsdavo į stakles austi. Amato mergaitės mokėsi šeimoje. Kiekviena kaimo moteris mokėjo austi drobę – vadinamuosius „paprastus" audinius. Daugelis audė tik sau nesudėtingų raštų lovatieses, rankšluosčius, staltieses. Šie raštai dažniausiai buvo nusižiūrimi ir interpretuojami. Išradingesnieji savo audinius margino sudėtingais raštais. Vadinamuosius „raštuotus" audinius mokėjo išausti tik visų žinomi audėjai ir tik vienas kitas pats kurdavo raštus. Audimu žmonės prisidurdavo pragyvenimui – audinius parduodavo ar juos keisdavo į kitas buičiai reikalingas prekes.
Ankščiau moterys slėpdavo, kad nemoka austi, nes tradicinėje visuomenėje darbšti baltų drobių audėjėlė buvo apdainuojama ir ypač vertinama. Apie moters socialinę padėtį buvo sprendžiama iš kraičio dydžio. Agrarinėje bendruomenėje turtingi namai buvo pilni puikių audinių. Amatininko dirbiniai buvo jo išradingumo ir profesionalumo etalonas. Apskritai audiniai rodė ekonominį krašto išsivystymą, prekybinius ryšius.

Reikalingos ir šiandien

Štai tokią istoriją byloja audimo staklės, be kurių anksčiau neapsieidavo nė vienas ūkis. Šiais laikais, kai automatizuotos audimo staklės greitai ir kokybiškai gali išausti įmantriausią audinį, atrodytų, rankinės audimo staklės turėtų telikti kraštotyros muziejų eksponatais, senovės reliktas. Tačiau taip toli gražu nėra, audimo staklės šiomis dienomis galima sakyti išgyvena atgimimą. Dažnai jos apsigyvena tradicinių amatų centruose, mokyklose ar naudojamos tautodailininkų, nes kompiuterizuotomis staklėmis išaustas audinys praranda autentiškumą ir gyvą dvasią. Rankomis austi audiniai dažnai naudojami tautiniams rūbams siūti, atgyja paprotys austiniais kilimėliais ar drobiniais rankšluosčiais, užuolaidomis, lovatiesėmis puošti namus.
Taigi, atsiranda ir meistrų, mokančių gaminti tradicines audimo stakles, tiesa, jų vienetai. O ir audimo staklės nebe tos, kuriomis ausdavo mūsų senelės ar prosenelės. Žinoma, išrodo jos panašiai ir detalės tos pačios, gal tik kai kurios šiek tiek patobulintos, pritaikytos lengvesniam, paprastesniam darbui, kokybiškesniam audiniui išgauti. Štai meistras, gaminantis tradicines audimo stakles, Audrius Lašas, beje ir pats mokantis jomis austi, nes kaip pats sakė, kaip gi galima gaminti kėdę ir ant jos nesėdėti, nes tada nežinosi ar patogi ta kėdė, prasitarė, kad dviračio išradinėti netenka. Anot jo, gaminant stakles atliekami nebent patobulinimai, kuriuos naudojant audinys gali išeiti geresnis, įmantresnis arba dirbti jomis lengviau. Teoriškai, pasak pašnekovo, visos devyniolika audimo staklių dalys yra vienodai svarbios ir jų negalima išmesti. Galima tik patobulinti tas detales arba pakeisti jas kitomis, bet jos vis vien atlieka tą pačią funkciją, netgi pavadinti jas galima tuo pačiu vardu. Tiesa, kai kurių detalių, pavyzdžiui, skieto ar nytelių, pats meistras negamina, jas užsisako. Anot jo, kartais tenka mėginti ir senas senovines stakles prikelti naujam gyvenimui, tačiau viskas su laiku dėvisi ir dyla, todėl kartais tokios staklės gražiau atrodo muziejuje.
Audimo staklių yra pačių įvairiausių, anksčiau buvo naudojamos ir vertikaliosios, bet vėliau atsiradusios horizontaliosios pasirodė besančios patogesnės ir naudojamos iki šių dienų. Kaip pasakojo pašnekovas, nuo to, kiek nyčių yra staklėse, priklauso kokio sudėtingumo audinį jomis galima išausti. Kuo daugiau jose nyčių, tuo įmantresnis gali būti audžiamas raštas ir audinys, būna net šešiolikanyčių audimo staklių.

Tvoroj austas audeklas nereikės vilkėti

Pats A. Lašas baigė tekstilės studijas Vilniaus dailės akademijoje, bet linkęs prie medžio darbų, todėl jam knietėjo išmėginti pagaminti įrankį, kuriuo audinys yra audžiamas. Pradėjo nuo paprasčiausio – audimo rėmų, o pirmąsias stacionarias – keturnytes rankines audimo stakles – pagamino prieš devynerius metus ir jos, anot meistro, pavyko visai neblogai, jomis iki šiol audžiama. Kokias stakles gamina dažniausiai priklauso nuo užsakovo norų, nuo to, kokio pločio staklių jam reikia ir kiek nyčių jose turi būti. Pašnekovas šypsojosi, kad audinį galima išausti ir ant tvoros, tik tada jau laiko klausimas, kiek tai užtruks.
Gaminti meistras stakles gamina, o štai malonumas austi jomis, kaip prasitarė, kuo toliau tuo labiau blėsta, nes tam tiesiog nėra laiko. Nors, žinom, tenka kartais pademonstruoti audimo procesą ką tik surinktomis staklėmis. „Viską darau savo malonumui, o jau po to atsiranda, kam to reikia", – prisipažino A. Lašas. Ir prie staklių meistras nepataria sėstis supykus ar blogos nuotaikos, nes kitą dieną gali tekti gailėtis veltui nudirbto darbo ir sugadinto audinio (nors pripažino, kad visas klaidas norint galima ištaisyti). Juk audimas – tai tikrai subtilus, išmanymo ir kantrybės reikalaujantis darbas, kuriam reikia visiško atsidavimo, bet kartu tai ir poilsis bei puiki meditacija. „Kas kryžiažodžius sprendžia, o kas audžia", – juokėsi. Tiesa, namuose pašnekovas staklių prisipažino neturintis, gal to dėl ir laiko prie jų prisėsti tiek, kiek norėtųsi, neatsiranda.
„Pirmųjų staklių gamyba užtruko ilgiau, dabar, įgijus patirties ir daugiau žinių, viskas einasi kur kas greičiau ir paprasčiau. Bet gaminti stakles man kiekvieną kartą yra savotiškas iššūkis, nes norisi, kad jos būtų patogios audėjui, kad audimas vyktų greičiau, – pabrėžė A. Lašas. – Nuvykus į fabriką nematai, kaip klojasi siūlas, bet matai, kaip auga audinys, o rankiniu būdu audžiant matai kaip klojasi siūlas, o štai kaip auga audinys pastebėti sunku."

Staklėse vėjai nešvilpauja

Utenos kraštotyros muziejaus padalinyje tradicinių amatų centre „Svirnas" taip pat stovi A. Lašo gamintos audimo staklės. Kaip sakė šio centro direktorė Dalia Urbonienė, šios staklės taip pat yra šiek tiek sumodernintos, pavyzdžiui, vietoje siūlinių įdėtos metalinės nytys. Pašnekovė sakė, kad norėjosi, jog šiose staklėse nešvilpautų vėjai, kad jos būtų naudojamos, todėl buvo rašomas tęstinis projektas, jis buvo patvirtintas Lietuvos kultūros tarybos ir pernai šiomis staklėmis galėjo naudotis pradedantys audėjai iš Biržų, o šiemet rudenį austi skaras galės mokytis uteniškiai. Audėja Vaiva Lašienė sutiko pagelbėti ir pamokyti norinčiuosius, iš muziejaus saugyklos fondų bus imamas autentiškos aukštaitiškos skaros pavyzdys ir bus daroma jos kopija. Direktorė šnekėjo, kad norinčių mokytis austi yra nemažai ir kol kas jau visos vietos grupėje užimtos, todėl jai tikrai džiugu, kad staklės nestovi tuščios.
„Užsibrėžėme per dešimt metų išmokyti austi ir tikimės, kad kas nors iš to išeis, nes tai tikrai sunkus, sudėtingas, daug sumanumo reikalaujantis darbas, – pasakojo pašnekovė. – Kai kam galbūt lengviau būtų sukurti kompiuterinę programą nei išmokti austi, bet smagu, kad atsiranda pasiryžusių tai padaryti."

Reklama

 

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

UAB „Utenos Diena“,
Maironio g. 34, LT-28144, Utena.
Įm. kodas: 301537159
PVM k. LT100003891115

A.s.: LT535014500014000334
Utenos kredito unija

Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

utenosdiena.lt redakcijai rašykite adresu reklama@utenosdiena.lt

Visos teisės saugomos. © 2008 -  2017 UAB „Utenos diena“.
Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Utenos diena“ sutikimą.

LANKYTOJŲ STATISTIKA

Šiandien apsilankė:723
Vakar apsilankė:8400
Šią savaitę apsilankė:26164
Šį mėnesį apsilankė:128954
Viso (nuo 2015-02-16):6061802
Šiuo metu naršo:
74
2017-08-17