Genovaitė Adiklienė: „Kūryba suteikia man galimybę keliauti“

Panevėžyje gimusi ir augusi tautodailininkė Genovaitė Adiklienė jau bemaž pusę amžiaus gyvena Utenoje. Šiame mieste kartu su šviesaus atminimo sutuoktiniu Kazimieru, kuris kūrybiniu keliu, priešingai nei jo žmona, ėjo vos kelerius metus, užaugino sūnų ir dukrą, sulaukė penkių anūkų. Dar vaikystėje dailės konkursuose laurus skindavusi garsi mūsų krašto kūrėja, visą gyvenimą dirbusi pedagoge ikimokyklinio ugdymo įstaigose, šiandien ne tik tapo, bet ir lipdo iš molio švilpynes – tęsia vyro pradėtus darbus. Šventiniame „Utenos dienos” numeryje – pokalbis su neseniai 70-ies metų jubiliejų atšventusia energingąja menininke apie teatro užkulisiuose prabėgusią vaikystę, ilgametę pedagoginę veiklą bei neblėstančią aistrą kurti ir keliauti.

Mama – gabi siuvėja

Paklausta, kada į jos gyvenimo duris pasibeldė kūryba, pašnekovė sakė, kad, kaip ir dauguma tapytojų, piešimu susižavėjo dar vaikystėje. Tautodailininkė tikino ir šiandien gerai atsimenanti savo pirmą ryškų apdovanojimą, kurio sulaukė būdama vos dešimties. Gabi mokinė anuomet populiaraus žurnalo „Žvaigždutė” redakcijos skelbtame konkurse laimėjo prizinę vietą – jos piešiniai buvo išspausdinti minėtame leidinyje, o pašto dėžutę pasiekė žadą atėmęs siuntinys, pilnas knygų bei iki tol neregėtų kanceliarinių priemonių.
Felčeriu dirbusio tėvo anksti netekusi G. Adiklienė gyveno su siuvimo adatą puikiai valdžiusia mama, kurios kasdienis darbas buvo kepti duoną. „Kai grįžusi po naktinės pamainos kepykloje mama žadindavo mane į mokyklą, nuo jos plaukų ir rankų, kuriomis minkydavo tešlą bei formuodavo kepalėlius, sklisdavo duonos kvapas, – maloniais prisiminimais dalijosi pašnekovė. – Mama visą gyvenimą apgailestavo, kad nesimokė siuvėjos amato. Ji siūdavo man sukneles moterims, sijonėlius, po Kalėdų eglute kasmet pasodindavo nuostabaus grožio skudurinę lėlę, papuoštą rankų darbo skrybėlaite, prijuoste, batukais. Nors žinojau, kad tai ne Kalėdų Senelio, o mamos darbas, visuomet labai džiaugdavausi šia dovana.”
G. Adiklienės giminėje būta ir daugiau meniškos prigimties žmonių. Ji ir šiandien prisimena kalvio plaktuku mosuodavusio senelio nukaldintais apkaustais puoštą senovinę kraičio skrynią, namuose turi išsaugojusi močiutės, kuri buvo laikoma geriausia kaimo audėja, austų rankšluosčių.

Vaikystė – teatre

Dideliame mieste augusi kūrėja prisiminė, kad vaikystėje kone kiekvieną savaitgalį važiuodavo pas mamos seseris ar krikštatėvį į kaimą, kur talkindavo nudirbti įvairius žemės ūkio darbus. Bene labiausiai jai patikdavo girdyti veršelius, kurių būdavo labai gražios akys. Mergaitė rūpindavosi viščiukais, persisvėrusi per gardą valandų valandas galėdavo žiūrėti į mažyčius paršelius. Veikiausiai todėl G. Adiklienės paveiksluose šiandien dažnai vaizduojamas kaimo gyvenimas – kasdieniuose darbuose paskendę žmonės, senos trobos, gyvuliai. Ant Nevėžio kranto gyvenusi menininkė šypsodamasi atskleidė, kad būdama šešerių ar septynerių metų jau mokėjo plaukti, mat tetos vaikai dažnai ją įmesdavo į upę. Moteris stebėjosi, kaip jiems, niekieno neprižiūrimiems nutrūktgalviams, pavykdavo išvengti traumų.
„Mano vaikystė buvo labai linksma. Pokario metais, kai toli gražu ne kiekvienas turėdavo valdišką darbą, mamos sesuo dirbo valytoja tuomečiame Panevėžio dramos teatre. Ji dažnai nusivesdavo ten mane, mano bendraamžę pusseserę ir jaunesnį pusbrolį, – į vaikystės metus sugrįžo G. Adiklienė. – Mes su didžiuliu pakylėjimu rinkdavome iš po kėdžių bilietus ir kitas šiukšles, nešiodavome dekoracijas. Teatro bufeto barmenas vaišindavo mus per specialaus aparato filtrą kelis kartus „pervaryta” kava, kuri būdavo supilta į šešiabriaunę stiklinę ir labai skaniai kvepėdavo.” Anot pašnekovės, laikais, kai retas vaikas įstengdavo susimokėti už bilietą į teatrą, ji spektaklius stebėdavo tyliai stovėdama užkulisiuose – lietuvių liaudies pasakos „Dvylika brolių, juodvarniais lakstančių” ekranizaciją matė daugiau kaip 10 kartų. Teatre užaugusi G. Adiklienė šiandien mėgsta apsilankyti režisieriaus Šarūno Kunicko vadovaujamo Utenos kultūros centro mėgėjų teatro „Žaliaduoniai” pasirodymuose.

Sunku nekopijuoti

Baigusi mokyklą pašnekovė norėjo stoti į anuometį Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą, tačiau tokiam jos žingsniui griežtai nepritarė artimieji. Tuometinį Šiaulių pedagoginį institutą (dabar – Šiaulių universitetas) baigusi pašnekovė įgijo ikimokyklinio ugdymo pedagogo kvalifikaciją. Sparčiai augant miestams ir it grybams po lietaus dygstant vaikų lopšeliams-darželiams, auklėtojo profesija buvo labai paklausi. Pasiteiravus, kokie vėjai ją atnešė į Uteną, G. Adiklienė sakė, kad iš Pasvalio rajono kilęs jos vyras Kazimieras prieš beveik penkias dešimtis metų gavo paskyrimą dirbti šiame mieste. Jis buvo inžinierius silpnasrovininkas – rūpinosi, kad privačiuose būstuose ir įstaigose veiktų telefono ryšys.
47-erius metus pedagoginei veiklai paskyrusi kūrėja įsitikinusi, jog vesti mažuosius kūrybiniu keliu yra kiekvienos auklėtojos pareiga, tad nenuostabu, kad jos ugdyti darželinukai nuolat dalyvaudavo įvairiuose šalies bei rajono konkursuose, kur neretai pasiekdavo aukštų rezultatų. G. Adiklienės manymu, išmokti piešti lemta toli gražu ne kiekvienam – daliai vaikų (ypač tiems, kurių arkliukas – tikslieji mokslai) sunkiai sekasi skirti spalvas. Pašnekovė sakė, kad turi gerai išlavintą regimąją atmintį, kuri kartais jai pakiša koją – būna sunku nepradėti kopijuoti parodose matytų kitų dailininkų darbų. Tačiau yra ir pliusų – ilgametė pedagogė, vos pažvelgusi į akis, nesunkiai atpažįsta savo buvusius auklėtinius, kurių vaikystė jau seniai baigėsi.

Išėjo nesulaukęs…

G. Adiklienės kūrybinė biografija – plati ir spalvinga. 2005-aisiais ji tapo Lietuvos tautodailininkų sąjungos nare, po metų pelnė meno kūrėjo statusą. 2008 metais prisijungė prie plunksnos brolių įstodama į Lietuvos kaimo rašytojų sąjungą, ne vienus metus dalyvauja Utenos literatų klubo „Verdenė” veikloje. Meniškos sielos uteniškės kraityje – kelios dešimtys personalinių ir bendrų kūrybos darbų parodų, pačios iliustruota poezijos knyga „Pabūkite su manimi” bei prozos knygelė vaikams „Šypsena vaikystei”, į kurią sudėtos smagiausios darželinukų istorijos. G. Adiklienės kūrybos darbai buvo eksponuojami kaimyninėse Lenkijos bei Rusijos valstybėse, tolimojoje Argentinoje. 2013 metais kasmetinėje konkursinėje dailininkų primityvistų parodoje Monikai Bičiūnienei atminti jai paskirta garsios Lietuvos primityviosios dailės atstovės sūnaus Rimo Zigmo Bičiūno premija, 2014 metais regioninėje „Aukso vainiko” konkursinėje parodoje – pirma vieta ir premija. 2016 metų pradžioje visuomenei buvo pristatytas ilgai brandintas tautodailininkų Adiklių šeimos kūrybinis albumas, kurio sutiktuvių molinių švilpynių meistras Kazimieras Adiklis, į amžinybę iškeliavęs 2015-ųjų vasarą, deja, nesulaukė.

Keliauja po pasaulį

Kartais iki pat sutemų teptuko iš rankų nepaleidžianti G. Adiklienė, savo darbus pristatanti internetinėje parduotuvėje, sakė, kad jos ryšys su sutuoktiniu buvo ypač stiprus. Pora kartu užaugino sūnų Gintarą (48 m.), kuris, anot mamos, yra užkietėjęs medžiotojas, ir žvejoti bei grybauti dievinančią dukrą Liną (39 m.), sulaukė penkių anūkų.
Kadaise Mikalojumi Konstantinu Čiurlioniu, kuris yra vertinamas kaip žymiausias kada nors gyvenęs Lietuvos dailininkas ir kompozitorius, besižavėjusi tautodailininkė šiandien domisi autoriais, kurių darbuose, jos teigimu, nestinga konkretumo.
Veikli ir energinga 70-metė nė iš tolo neprimena pagyvenusios moters – ji dažnai dalyvauja įvairiuose renginiuose, aktyviai keliauja. Neseniai iš Jungtinių Arabų Emyratų parskridusi G. Adiklienė jau dėlioja kelionės į Kanarų salas planus. Kūrėja net šešis kartus lankėsi Turkijoje, viešėjo Maroke, Tunise, Egipte, Izraelyje, Graikijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Čekijoje ir kt. Kone pusę pasaulio apkeliavusi G. Adiklienė šypsodamasi sakė, kad būtų visai smagu bent trumpam sugrįžti į alkaną ir basą pokario laikų Panevėžį, kuriame prabėgo jos nerūpestinga vaikystė.

Vytauto Ridiko nuotr.

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas