Rankų darbo gaminiai – Birutės Valiukienės šeimos (giminės) bruožas

Paklausta, kokios srities talentą gludina, tobulina ir jo vaisiais džiugina aplinkinius, uteniškė Birutė Valiukienė neslėpė: „Ko tik nesu dariusi…” Namų sienas puošiantys paveikslai išduoda, kad daugiausia laiko moteris skiria tapybai, o iš spintos traukiami drabužiai, papuošalai, stalus puošiantys nėriniai patvirtina, kad valandų nepagailėta ir kitoms veikloms. Apie save ir savo pomėgius menininkė papasakojo „Utenos dienos” skaitytojams.

Papasakokite apie save…

Esu kilusi iš Rokiškio rajono, Minkūnų kaimo. Esu penkta – jauniausia tarp brolių ir seserų. Tėtis buvo kalvis, mama rūpinosi namais, vaikais,  sergančiais artimaisiais.

Kada Jūs atradote polinkį į meną?

Nuo pat mažų dienų siūdavau lėlėms drabužėlius. Mokykloje Jūžintuose (Rokiškio r.) gavau pastabą: „Jei tapysi, paišysi, iš tavęs išeis žmogus.” Norėjau stoti į specialybę, susijusią su daile, Panevėžyje, bet tėvai manęs neišleido. Todėl Utenoje mokiausi siuvimo amato. Visiškai į tapybą
pasinėriau 2000-aisiais, paskatinta dailininko Laimono Šmergelio.

Ar Jūsų šeimoje yra daugiau menininkų?

Kai mirė tėtis, atsivežiau mamą pas save. Ji pradėjo iš šiaudų pinti sodus, velti vilną, anksčiau siūdavo liemenėles kaimo moterims, nėrė tinklus iš lino. Dar žadėjo ir mane pamokyti, bet vis atidėliojom, kol nebeliko kam mokyti. Mano sesuo, gyvenanti Šiauliuose, neria drabužius, siuvinėja, pasisiuvo tautinius rūbus. Brolis, gyvenantis Dusetose (Zarasų r.), drožia, bet niekur apie tai nesiskelbia, parodose nedalyvauja. Kitas brolis buvo pradėjęs užsiimti rankų darbo gaminiais iš gintaro, Vilniuje gyvenanti sesuo šiek tiek paišė. Užauginau dvi dukras. Viena iš jų mokėsi dailės  mokykloje, bet nebaigė. Vis dėlto šiandien į rankas paima teptuką, daugiausia tapo abstrakcijas.

Kokiais gebėjimais pasižymite Jūs?

Tapau. Tai daryti man yra patogiausia. Man patinka derinti spalvas. Taip pat nerdavau servetėles, esu nusinėrusi kostiumėlį. Iš odos sages darau,
iš vilnos nusivėliau kostiumėlį. Bet vėlimas – sunki veikla: labai pavargsta rankos, reikia daug vietos, ant grindų nepatogu. Dariau atvirukus su džiovintomis gėlytėmis. Siuvu įvairius lininius maišelius, kuriuos galima panaudoti dovanoms (pinigėliams, šokoladui…).

Ar yra kas nors, ko Jūs nedarote?

Bandžiau kažkada drožinėti. Net įrankius nusipirkau. Bet pamačiau, kad neįveiksiu nusimatyto darbo, tai atidaviau broliui.

Ką piešiate?

Piešiau peizažus, bet dabar labiau palinkusi prie gėlių. Laukiu šviesesnių dienų, kad vėl galėčiau paimti į rankas teptuką, nes esant blogam apšvietimui tapyti sunku.

Ką Jums reiškia piešimas?

Kai atsisėdu, aš nejaučiu nieko. Manęs nėra. Ir nenoriu, kad kas trukdytų.

Kaip artimieji vertina Jūsų pomėgį? Ar pasako pastabų?

Pasako dukros. Joms nelabai patinka mano stilius, gal braižas. Bet jos turi mano darbų.

Kur realizuojate savo darbus?

Mugėse dalyvauju retai. Neapsimoka. Už vietą reikia daug sumokėti. O štai nemokamai kai pakviečia, sudalyvauju. Daug darbų esu padovanojusi, dalis yra nupirkti. Vilniuje yra parduotuvė, kurioje priima darbus, tačiau labai pigiai, todėl neapsimoka ten vežti. Taip pat mano darbų galima įsigyti internetu www.onlyart.eu.

Ar gaunate užsakymų?

Gaunu. Vieną turėjau labai įdomų. Vyriškis užsimanė, kad nutapyčiau žuvį, kuri, pagal Kinijos mokymą, neva pritraukia turtus. Aš pasidomėjau, kaip ji
atrodo. Nupiešiau du variantus: viena žuvis buvo žolėse, kita nutapyta meniškai. Užsakovas išsirinko paveikslą pagal atsinešto svarelio parodymus – tą, kurio aura geresnė. Tai buvo žuvis, nutapyta žolėse.

Parodos, konkursai…

Parodose dalyvauju nuo 2002 metų. Surengiau ir personalinių parodų, ir su kitais tautodailininkais. Mano darbai eksponuoti net tik artimiausiuose kaimyniniuose rajonuose, bet ir tolėliau, taip pat buvo išvežti į užsienį. Šiuo metu, pasibaigus parodai, į Lietuvą iš Vokietijos grįžta grafikos darbai (lino raižiniai). Kaip vienas reikšmingiausių įvertinimų man buvo Kupiškio etnografiniame muziejuje surengtoje Kazio Šimonio vardo Aukštaitijos regiono tautodailininkų tapybos ir grafikos parodoje konkurse pelnytas diplomas už „šimoniškiausią“ darbą.

Esu dalyvavusi parodose kaip primityviosios tapybos atstovė, bet toks tapymas man nepriimtinas, nepatinka. Na, kam gadinti drobę?

Dėkoju už pokalbį. 

 

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas