Pažįstami ir atpažįstami, gerbiami ir mylimi – tokie yra mūsų rajono tautodailininkai, daugeliui žinomi ne tik iš parodų, bet ir mugių ar asmeninių susitikimų. Ne ką mažiau gabių žmonių galima sutikti kaimyniniuose rajonuose, kurių menininkai kartu su uteniškiais susiburia po vienu stogu išskirtinai ypatinga proga – siekdami save parodyti ir pelnyti nominaciją parodoje-konkurse „Aukso vainikas”. Molėtų rajone, Kanapelkos kaime, gyvena menininkė Stasė Leišienė, primityviosios tapybos atstovė, nors, kaip ji pati prisipažino, jai labiau patinka apibūdinimas „mėgėja”.

Iš dangaus

Pradėdama pokalbį S. Leišienė gyrė uteniškių tautodailininkų susitelkimą ir vienybę… „O, kad aš būčiau Utenoje…” – svajingai nutęsė menininkė pridurdama, kad gal žmogui ne visada reikia draugijos, jog kiekvienas kuriantis žmogus gyvena savo pasaulyje. O S. Leišienės pasaulis – kupinas spalvų, kvapų, tylos ir meditacijos. Molėtiškė tapo paveikslus. Daugiausia – gėles. Paveikslai puošia visas namų sienas. „Jaučiu laimę piešdama. Mėgstamiausios mano gėlės – alyvos. Gal todėl, kad pavasarį gimusi…” – kviesdama pasivaikščioti po namus ir pačiai žurnalistei pamatyti gausybę darbų pasakojo S. Leišienė. Apie 100 paveikslų namuose priskaičiuojanti pašnekovė teigė, kad giminėje didelių menininkų nebuvo. „Polinkis piešti, matyt, iš dangaus…” – svarstė menininkė.

Mokslai

S. Leišienė gimė 1949 metais Kėdainių rajono Martyniškių kaime. Nuo pat mažens mėgusi piešti, svajonės susieti savo profesiją su daile moteriai nepavyko įgyvendinti. Baigė Melioracijos technikumą ir Kūno kultūros institutą. Visą gyvenimą dirbo darbą, nesusietą su menais. Atsigriebti už prarastą laiką molėtiškė ryžosi išėjusi į pensiją. Dailininko Donato Ivanausko organizuotuose suaugusių žmonių tapybos kursuose pasimokiusi tapybos pagrindų ėmėsi piešti savarankiškai, papildomų žinių apie šią veiklą vis pasidairydama interneto platybėse. „Man labai gaila vyresnio amžiaus žmonių, kurie nemoka naudotis kompiuteriu. Jie labai daug praranda. Ten tiek informacijos – apie vaistažoles, apie įdomius užsiėmimus…“ – sakė S. Leišienė. Moteris teigė informacijos ieškanti ne tik lietuvių kalba, bet ir rusų. Pašnekovė tokį mokymąsi šypsodamasi vadino neakivaizdiniu ir apgailestavo, kad nemoka anglų kalbos, kurią mokant atsivertų dar didesnis informacijos prieinamumas.

Parodos ir konkursai

Pirmąją personalinę parodą S. Leišienė surengė 2012 metais. Keletą metų iš eilės dalyvavo rajoninėse dailės ir fotografijos konkursinėse parodose, o 2012 metais pelnė aukščiausią apdovanojimą. 2012–2016 metais dalyvavo regioninėje liaudies meno parodoje-konkurse „Aukso vainikas“. 2014 metais moters paveikslai eksponuoti respublikinėje liaudies meno parodoje „Pasaulis namuose“. 2015 metais menininkė dalyvavo trečiojoje primityviosios tapybos konkursinėje parodoje, skirtoje įamžinti žymiajai XX amžiaus primityviosios tapybos pradininkei Lietuvoje Monikai Bičiūnienei.
S. Leišienė prisipažino, kad keletą savo darbų yra padovanojusi, keletas yra nupirkti. „Bet pirkti žmonės nelabai nori. Gal darbai atrodo menkučiai. O ir padovanoti kartais gaila. Atrodo, dirbi, puoselėji, iščiūčiuoji, pasidaro sunku išsiskirti“, – vieną iš pagrindinių priežasčių, kodėl namuose tiek daug paveikslų, įvardijo menininkė.

Neturi meluoti

Nuo 1969 metų Molėtų rajone gyvenanti S. Leišienė su vyru užaugino du sūnus ir dukrą, šiandien laukia į namus suvažiuojančių su šeimomis, kuriose auga du anūkai ir viena anūkė. „Bandėme papiešti su anūkais (vienam šešeri, kitam – ketveri), bet kažkaip jie neparodė didelio susidomėjimo. O štai 1,5 metų anūkė, žiūrėdama į paveikslus, spygauja – gal spalvos vilioja“, – svarstė pašnekovė.
Didžiausias patarėjas S. Leišienei – vyras. Prieina, pagiria arba pasako, kad kažko trūksta. Moteris teigė esanti savikritiška, bet turi savo nuomonę ir apie kolegų darbus. Pašnekovė prisipažino, kad jai nepatinka būti vadinamai primityviosios tapybos atstove. „Primityvus – tai vaikiškas, bet mes gi – ne vaikai. Man labiau patinka, kai mane pavadina mėgėja“, – sakė S. Leišienė. Moteris aiškino, kad paveikslas neturi meluoti gyvenimo, todėl, jei šuo didesnis už arklį, tai nėra gražu. Rodydama įvairių tapytojų paveikslus, S. Leišienė atviravo, kad jai nepatinka, jei paveiksle neaišku, koks gyvūnas vaizduojamas, koks objektas stovi, negražu, jei pirmame plane esantys medžiai mažesni už tolumoje pavaizduotus augalus…

Ne tik tapyba

Kaip vieną išskirtinių S. Leišienės darbų ypatybių galima būtų įvardyti rėmus. Juos visus molėtiškė gamina pati. „Keletą rėmų yra pagaminusi marti, kuri mėgsta darbuotis su medžiu. O kitus tai pasidarau pati. Man tik pripjauna lentučių, o aš jau dekoruoju taip, kaip noriu, kaip man reikia“, – pasakojo S. Leišienė.
Jeigu tapyba – grynai meditacinė veikla, galimybė pabūti su savo mintimis, kas itin didelio uždarbio neduoda, tai neseniai atrasta vilnos vėlimo veikla kompensuoja nemenką dalį išlaidų, reikalingų šiems užsiėmimams. S. Leišienė velti vilną pramoko naudodamasi internetu. Dabar savo šiltais gaminiais puošia artimuosius, dalyvauja mugėse. Rodydama veltas šlepetes, pirštines, pašnekovė teigė pamėgusi šį užsiėmimą ne mažiau nei tapybą, tačiau užleisti nenori nė vienos veiklos. „Laukiu šiltesnių ir šviesesnių dienų, kai galėsiu skirti daugiau laiko tapybai“, – sakė S. Leišienė.

Lietuvos tautodailininkų sąjungos tinklapyje rašoma…

Lietuvių primityvioji tapyba glaudžiai susijusi su liaudies pasaulėjauta, apeigomis, papročiais, buitimi. Jai susiformuoti daug įtakos turėjo geografinės, socialinės ir istorinės sąlygos. Tokiems kūriniams būdinga formų paprastumas, kompozicijos aiškumas ir išraiškingumas, subtilus spalvų pajautimas. Dominavo ant lentos, skardos ar drobės tapyti paveikslai. Lietuvių primityviajai tapybai būdinga plokštuminis vaizdavimas, schemiškas piešinys, stora kontūrinė linija, ryškios spalvos. Didelę įtaką lietuvių tapytojų kūrinių meninei išraiškai turėjo šimtmečiais kurtos, iš kartos į kartą perduodamos regiono meninės tradicijos.
XIX a. pabaigos ir XX a. tapyboje aktyviai ima reikštis savamoksliai meistrai. Kartais jų kūryba nutolsta nuo liaudies meno tradicijų, bet kartu ir neprisiriša prie kokios nors konceptualiosios srovės. Tokiai raiškai būdingas savitas, dažnai supaprastintas (naiviai vaikiškas) tikrovės pateikimas. Vaizduotės dariniai dažnai supinami su tikrove. Tokiai tapybai būdinga laisvas proporcijų interpretavimas, pavienių detalių visiškai laisvas, kartais sąmoningas, kartais netyčia pavykęs sureikšminimas. Menininkas ne tik vaizduoja matomąjį pasaulį, bet ir stengiasi kūrinyje atskleisti bei paaiškinti savo pasaulėžvalgą. Primityvistiniuose tapybos kūriniuose tai tampa svarbiausiu uždaviniu, kurio nevaržo paviršutinės formos ar madinga estetika. Primityvistas ieško tapatumo su tikrove instinktyviai, remdamasis gyvenimiška patirtimi ir nekeldamas sau formalių uždavinių.