Kalvio plaktuku mosuojantį uteniškį labiausiai džiugina kūrybinė laisvė

Metalo apdirbimo įmonėje dirbantis Benediktas Rūkas laisvalaikiu puoselėja vieną seniausių amatų – kalvystę. Radęs laisvą minutę jis skuba į kieme stovintį nedidelį garažą, kuriame metalines idėjas, užgimusias galvoje, paverčia kūnu. Ne vienus metus aviamodeliavimui paskyręs 26-erių uteniškis menine kalvyste susidomėjo besimokydamas suvirintojo amato. Savo kūrybinį kelią nuo židinio žarsteklių bei metalinių rožių gamybos pradėjęs jaunasis kalvis šiandien imasi ir gerokai sudėtingesnių darbų.

Meistraudavo traktorius

Utenoje augęs B. Rūkas baigė Dauniškio gimnaziją, prieš tai mokėsi „Žiburio” pradinėje (dabar – Aukštakalnio progimnazijos „Žiburio” skyrius) ir Aukštakalnio pagrindinėje (dabar – progimnazija) mokyklose. Dvejus metus uteniškis šoko pramoginius šokius, nuo ketvirtos iki vienuoliktos klasės lankė aviamodeliavimo būrelį – braižydavo brėžinius, konstruodavo ir skraidindavo aviamodelius, ne kartą bandė sėkmę varžybose. „Ir aviamodeliavimą galima vadinti tam tikra kūryba. Šis užsiėmimas reikalauja kruopštumo. Mokykloje per technologijų pamokas prisiliesti prie kalvystės man neteko, tačiau darbai, kuriuos sukurdavau paėmęs į rankas siaurapjūklį, tikrai būdavo verti dėmesio, – teigė pašnekovas. – Man nuo pat mažų dienų patinka meistrauti. Nuvažiavęs į kaimą, esantį Ignalinos rajone, tiesiu taikymu bėgdavau į senelio sandėliuką, prie geležų. Vaikystėje iš medžio ir metalo pats pasidarydavau žaislinius traktorius, plūgus.”
Aplinkinių auksarankiu neretai pavadinamas uteniškis – vienintelis giminės kalvis. Jo senelis turėjo įsirengęs kalvę, tačiau šios duris praverdavo retai.

Įsigijo sodybą

B. Rūkas sakė, kad baigęs 12 klasių nusprendė ne siekti aukštojo išsilavinimo, o mokytis žemiškos profesijos, kuri jam garantuotų darbo vietą. Pašnekovas AB „Umega” mokymo centre gilinosi į suvirintojo amatą. Menine kalvyste jis susidomėjo lankydamas kraštiečio kalvio Alvydo Valiuko pamokas. Vieno pirmųjų savo darbų – metalinės rožės – B. Rūkas niekam nedovanojo – pasiliko atminčiai. Mokymo centre įrengtoje nedidelėje kalvėje uteniškis praktikuodavosi kurdamas dirbinius iš metalo laužo.
Norvegų kapitalo metalo apdirbimo įmonėje „Nosted mechanika”, užsiimančioje grandinių, kurios skirtos automobilių ratų pravažumui didinti slidžiuose, sunkiai pravažiuojamuose keliuose, gamyba, trejus metus dirbančio pašnekovo kasdienis darbas su kalvyste nesusijęs. Paklaustas, kur užsiima širdžiai miela veikla, B. Rūkas šypsodamasis sakė, kad yra užvaldęs tėvo garažą. „Kai turiu laiko bei noro, nueinu ten ir sumeistrauju ką nors gražaus. Kad užsiimti kūryba būtų patogiau, neseniai įsigijau sodybą šalia Leliūnų. Apsigyvenęs joje, planuoju įsirengti erdvią ir jaukią kalvę, kurioje be vargo galėčiau dirbti net šaltą žiemą. Mano garažėlis, kuriame trūksta ir vietos, ir įrangos, tinkamas tik smulkiems darbams atlikti, – apie netolimos ateities planus kalbėjo uteniškis. – Ne tik kuriu įvairius dirbinius iš metalo, metalinių pasagų bei grandinių, bet ir užsiimu graviravimu ant stiklo, metalo. Mokykloje man neblogai sekėsi piešti, mama ir mokytoja norėjo, kad lankyčiau dailės mokyklą, tačiau aš neradau tam laiko.”
Kalbintas uteniškis sakė, kad tyloje sunkiai sekasi dirbti, todėl jo garaže visuomet skamba muzika.

Apgaulingas triratukas

„Utenos dienai” pašnekovas atskleidė, kad yra prisijaukinęs ne tik šalčiu alsuojantį metalą, bet ir kur kas šiltesnę medžiagą – medį. Neseniai į rankas benzininį pjūklą paėmusio kalvio garaže pasaulį išvydo medinė sėdinčio meškiuko skulptūra, kuri jau rado savo namus. Pasak B. Rūko, kažkada svarsčiusio galimybę mokytis staliaus ar baldžiaus amato, metalas yra mažiau kaprizingas nei medis, mat su juo galima žaisti. Meniškos sielos uteniškis klebančiomis kėdėmis, ant kurių būdavo nepatogu pasilipti, besiskundusiai mamai gimimo dienos proga padovanojo rankų darbo taburečių komplektą. Kūrėjas tikino garantuojantis, kad jo pagaminti sėdimi baldai tarnaus amžinai.
Paklaustas apie stambesnius metalo dirbinius (tvoras, laiptus, turėklus) B. Rūkas sakė juos gaminantis retai, mat nemėgsta tikslių skaičiavimų, matavimų. Meninė kalvystė jį labiausiai žavi tuo, kad kurdamas neprivalo laikytis jokių taisyklių.
Vieni didesnių kalvio darbų – sesers namų koridoriaus sieną bei lubas puošiantis šviestuvas medis, įteiktas vestuvių proga, bei į Anykščių rajoną iškeliavęs kamino stogelis su metaliniu ereliu. Prie šio ypatingo kruopštumo pareikalavusio projekto pašnekovas tikino plušėjęs bemaž tris mėnesius. Metalinę rožę, kuri drąsiai gali vadintis populiariausiu jo dirbiniu, B. Rūkas užaugina vos per kelias valandas. Kalbinto uteniškio namus puošia triratukas iš… grandinių. Nors šis meno kūrinys atlieka gėlių stovo funkciją, pas kalvį į svečius užsukę sesers vaikai nepraleidžia progos ant jo pasėdėti.

Į rankas ima… šautuvą

B. Rūko kalviški darbai buvo eksponuojami Utenos kraštotyros muziejuje bei Utenos kultūros centro Užpalių skyriuje veikusiose parodose. Kalbintas uteniškis tikino, jog Užpaliai jam – artimas kraštas, mat šiame miestelyje nuo pat paauglystės praleidžia nemažai laiko. „Juokauju, kad Užpaliai yra mano miestelis, tik namų jame neturiu. Man dažnai norisi pabėgti nuo miesto triukšmo… Raginamas draugo, su kuriuo eidavome į medžioklę, prieš kelerius metus ryžausi laikyti medžiotojų egzaminą. Kol neturėjau medžiotojo bilieto, galėdavau tik sėdėti šalia ir stebėti viską iš šalies, – apie pomėgį medžioti pasakojo B. Rūkas, savo sukurtais metalo dirbiniais ne kartą parėmęs Užpalių krašto renginius. – Paskutiniu metu medžioklei nėra laiko. Dažnai važiuoju padirbėti prie sodybos.”
Kai kalba pasisuko apie muges, pašnekovas sakė, kad du kartus savo smulkiais dirbiniais prekiavo Sartų žirgų lenktynėse. Vykti į Dusetas jaunasis kalvis ruošėsi ir šiais metais, tačiau, kaip žinia, dėl netinkamų oro sąlygų tradicinis renginys buvo atšauktas. B. Rūkas teigė, kad dalį mugei skirtų meninės kalvystės darbų padovanojo artimiems žmonėms.

Imtis verslo neskuba

Paklaustas, ar nenorėtų imtis nuosavo verslo, pašnekovas tikino kol kas tokių minčių neturintis. „Daug kas stebisi, kodėl nepradedu dirbti sau. Bendradarbiai, pamatę mano darbus, sako, kad esu ne ten, kur reikia. Jų teigimu, užuot dirbęs paprastą darbą, turėčiau tobulėti kalvystės srityje, – prisipažino B. Rūkas. – Nors man daug kas pavyksta iš pirmo karto, tikrai nelaikau savęs visažiniu. Yra sakoma, kad visą gyvenimą mokaisi ir vis tiek „durnas” miršti.”

Benedikto Rūko asmeninio archyvo ir autorės nuotr.

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas