ProjektaiIrena Latonienė: skudučiai – nepopuliarus, bet saugotinas lietuvių liaudies instrumentas
2016 lapkričio 30, Trečiadienis 08:20

Irena Latonienė: skudučiai – nepopuliarus, bet saugotinas lietuvių liaudies instrumentas

Irena Latonienė: skudučiai – nepopuliarus, bet saugotinas lietuvių liaudies instrumentas
  • 8 foto

Adolfo Šapokos gimnazijos muzikos mokytoja Irena Latonienė jau dvidešimt metų vadovauja šios gimnazijos skudutininkų ansambliui „Kadijo". Pamėgusi lietuvių liaudies instrumentus dar vaikystėje, dirba su jais nuo devyniolikos metų. Ir žada šio darbo neapleisti tol, kol bus jėgų. O jų kol kas entuziastinga, jaunatviška ir šiltai bendraujanti ansamblio vadovė nestokoja. Kaip sako pati – jaunatviškumą ir energingumą ji gauna iš savo auklėtinių, o jiems atiduoda savo patirtį.

Papasakokite apie save...

Esu biržietė. Kai buvau ketvirtoje klasėje, Biržuose pradėjau lankyti muzikos mokyklą, kanklių specialybę. Nuo mažens esu liaudies muzikos instrumentų gerbėja. Po aštuonių klasių įstojau į Panevėžio muzikos technikumą. Pasirinkau taip pat kanklių specializaciją. Manęs nenorėjo išleisti iš mokyklos, nes tuo metu pabaigę aštuonias klases išeidavo tik prastai besimokantys. Bet aš labai norėjau toliau groti kanklėmis, o technikume galėjau to mokytis. Ten pabaigiau keturias klases. Tada technikumai suteikdavo galimybę įsidarbinti, todėl iškart po mokslų pradėjau dirbti. Dirbdama įstojau į Klaipėdos universitetą ir baigiau chorinio dirigavimo specialybę. O su liaudies instrumentais, kaip sakiau, dirbu nuo devyniolikos metų.

Iš ko paveldėjote meilę muzikai?

Mano tėvelis labai gražiai grodavo, buvo nusipirkęs bajaną, tokį rusų liaudies instrumentą. Atsivežė jį iš tuometinio Leningrado (dabar Sankt Peterburgas – J. U.), į kurį išvežė parduoti sunkvežimiu obuolius. Užuot nusipirkęs kažką „blatno", nusipirko „guzikinį" bajaną. Norėjo gauti akordeoną, bet jo nebuvo. Groti išmoko savarankiškai ir mums, vaikams, palikdavo labai didžiulį įspūdį, kai vakarais atsisėdęs kieme užgrodavo. Mamytė irgi buvo prijaučianti muzikai. Broliui tėtis buvo nupirkęs mandoliną, bet jam nepavyko išmokti ja groti. Nuo mažens muzika man yra labai giliai įdiegta, aš stengiuosi dabar tuo pasidalyti ir labai džiaugiuosi, kad kiti tai priima.

Grojate ir vyro Vytauto Latono vadovaujamame pučiamųjų orkestre „Cinkas". Kokiu instrumentu?

Groju eufonija. Tai jau mano vyro įtaka. Prieš daugiau kaip dvidešimt metų buvome Norvegijoje. Ten teko apsilankyti orkestro repeticijoje, kur didesnė pusė orkestro – moterys. Man anksčiau net mintis nekildavo – atrodydavo, groja vien vyrai orkestre, taip ir turi būti. O kai pamačiau, iškart paklausiau vyro – ar galėčiau ir aš išmokti. Jis, žinoma, sutiko. Pūčiau metus, kol įvaldžiau šio instrumento specifiką.

Kokius instrumentus iš viso esate įvaldžiusi?

Kankles, skudučius, eufoniją. Groju fortepijonu. Esu pūtusi ir birbynę, ir lumzdelį...

Papasakokite apie skudučius...

Tai yra, kaip galėtumėm galvoti, labai primityvus instrumentas. Vienu instrumentu galima išgauti tik vieną garsą, išgroti ritminę grupę natų. Bet tai yra kolektyvinio bendravimo, muzikavimo priemonė. Pirmiausia skudučius naudodavo sutartinėms groti. Ypač tai buvo populiaru Rytų Aukštaitijoje – Biržuose, Vabalninke, Pasvalyje, Rokiškio krašte, Utenos rytiniame pakraštyje. Be šio instrumento nebuvo galima įsivaizduoti šių kraštų. Netgi po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo prie Lietuvos kariuomenės buvo įsteigtas skudutininkų pulkas, kuris grodavo kariuomenei žygiuojant. Seniausi skudučiai buvo gaminami iš augalo builio stiebų. Šis augalas tikdavo todėl, kad jis turi narelius, nes skudučių vienas galas turi būti užkimštas. Builio tuščiavidurius stiebus išdžiovindavo, po to iš jo droždavo skudučius. Jie būdavo nereguliuojami. Dabartiniai skudučiai gaminami iš medžio, juos galima reguliuoti, suderinti, nes vamzdelio viduje yra kamštelis, kurį galima pastumti specialia lazdele. Dar būna nederinami skudučiai, jie skirti tik sutartinėms groti.

Kaip Jūsų gyvenime atsirado skudučiai?

Panevėžyje turėjau nuostabų mokytoją. Tai buvo Vytautas Stasiškis, mokytojas iš didžiosios raidės, labai švelnus, taktiškas. Visoje Lietuvoje yra dirbančių buvusių Panevėžio muzikos technikumo mokinių ir mes visi šį mokytoją minim kaip Dievą. Jis taip mokėjo palenkti, gražiai prieiti ir jo mokymas davė vaisių. Jis sugebėjo mus įtikinti, kad liaudies instrumentai yra gražu ir verta išsaugoti.

Ar lengva groti skudučiais?

Ir lengva, ir sunku (juokiasi). Reikia valdyti kvėpavimą, atrasti teisingą pūtimo kampą. Labai retai, bet būna, kad žmogus norėtų, bet nesiseka groti. Karkia garsas ir tiek. Bet čia priklauso nuo žmogaus, nuo atkaklumo. Jei yra eilė natų, reikia būti labai gerai įvaldžiusiam kvėpavimą, nes kitaip neišgrosi. Nors aš manau, kad nėra instrumento, kuriuo sunku groti. Tiesiog yra išmanymas arba ne. Jei tu supranti, kaip tą daryti, ir labai nori, tai galima įvaldyti kiekvieną instrumentą, tegul ir netobulai. Reikia nusiteikimo. Su skudučiais irgi.

Kokius kūrinius galima pritaikyti skudučiams?

Skudučiai yra sutartinių instrumentas, bet dabar repertuarui paįvairinti mes grojame ir kompozitorių kūrinius – polkas, valsus. Aranžuotus, sukurtus kompozitorių. Daug kūrinių skudučiams parašė ir aranžavo Jonas Švedas, kelis Balys Dvarionas, Algimantas Balčiūnas, Algimantas Bražinskas. Galima pritaikyti ir kitokius kūrinius, bet ne bet kokius. Jei kūrinio melodija bus labai išmėtyta, išblaškyta, tai skudučiams ji netiks. Skudučiai turi vienas iš kito perimti melodiją. Kūrinys turi turėti tam tikrą ritmiškumą, tam tikras taisykles. Turime paruošę vieną kūrinį su skrabalais, dar turime basetlę, lietuvių liaudies instrumentą, kai kuriems kūriniams pritaria dainininkai, žodžiu, skudučius deriname įvairiai.
Anksčiau, dar sovietiniais laikais, muzikos pamokose mokinius mokydavo groti skudučiais. Ar dabar privaloma mokytis groti skudučiais mokykloje?
Šiuo metu nėra privaloma, bet mes su vyru praktikuojame. Dabar iškelti aukštesni higienos reikalavimai, prieš duodant skudutį kitam reikia jį dezinfekuoti. Bet aš duodu kiekvienam mokiniui po vieną skudutį ir jis visą laiką juo groja, kiekvienas savo akordą. Štai pernai visa klasė išmoko pagroti „Klumpakojį".

Kada ir kaip atsirado skudutininkų ansamblis „Kadijo"?

Grojimą skudučiais aš skleidžiu jau seniai. Dar kai dirbau Utenos antrojoje vidurinėje mokykloje, dabartinėje Rapolo Šaltenio progimnazijoje, 1987 metais subūriau pirmą Utenoje skudučių ansamblį. Atvažiavau čia dirbti 1986 metų rugsėjo mėnesį, greitai suorganizavau ansamblį ir kitais metais išvažiavome koncertuoti į Respublikinę mokinių dainų šventę. Po to perėjau dirbti į Utenos šeštąją vidurinę mokyklą (aut. dabar Aukštakalnio progimnazija). O kai kūrėsi Adolfo Šapokos gimnazija, daug mokytojų iš šeštosios vidurinės mokyklos perėjo dirbti čia. Perėjau ir aš. Nuo pat gimnazijos įsikūrimo nebuvo metų ar mėnesio, kad skudutininkų kolektyvas neegzistuotų. Todėl ir mes, kartu su gimnazija, šiemet švenčiame dvidešimties metų jubiliejų. Per visą ansamblio gyvavimo laikotarpį ansamblio grojimo virtuvę praėjo 68 gimnazistai.

Ar lengva surasti norinčių groti ansamblyje?

Prikalbinti tikrai nėra lengva. Tai nėra „popsas", tai ne sintezatorius ar gitara, kuriais grodamas gali pasipuikuoti. Santykis yra toks, kad jei pagroji labai sudėtingą kūrinį skudučiais, tai visi sako – kas čia tokio, o jei barkštelėjai vieną akordą gitara, tai visi nustemba – tu moki groti gitara. Skudučiai nėra populiarus instrumentas. Kartais kenkia ir neigiama draugų nuomonė, reakcija. Tačiau yra merginų, kurios atsilaiko. Tos kolektyvo narės, kurios groja ansamblyje, yra tikrai atsidavusios ir pasišventusios. Viename renginyje norėjau palengvinti joms pasirodymą ir pasiūliau nesirengti tautiniais rūbais. Jos nesutiko ir pareiškė man, kad jos juk groja skudučiais, kaip jos gali pasirodyti be tautinių rūbų.

Kiek paprastai narių turi groti skudutininkų ansamblyje?

Skudučių ansamblyje užtenka šešių skudutininkų, nes yra šešios skirtingos partijos. Jei ansamblyje yra daugiau narių, tada partijos yra dubliuojamos. Jei skambesys dera tarpusavyje, tada dubliuojame, o jei nedera – keičiamės partijomis. Daugiausia vienu metu esu turėjusi šešiolika narių.

Kodėl ansambliui pasirinkote būtent tokį instrumentą?

Kanklėmis išmokti groti yra sunkiau. Turi praeiti ilgesnis laikas, kad būtų galima įvaldyti šį instrumentą ir groti ansambliu. Be to, Užpaliuose jau yra kanklių ansamblis „Pasagėlė". O man kanklėse neužtenka erdvės kūrinių keitimuisi. Grojant etnografinėmis kanklėmis, galima groti tik vienoje tonacijoje, jos nėra keičiamos. O skudutis šiuo požiūriu yra paslankesnis, jam galima parinkti daugiau kūrinių. Be to, šiuo instrumentu galima greičiau išmokti groti. Per du tris mėnesius aš galiu išmokyti merginas pūsti skudučius ir mes jau galime groti ansamblyje. Kadangi mes esame gimnazija, o ne menų ar muzikos mokykla, norisi greitesnio rezultato.

Kas Jūsų ansambliui gamina skudučius?

Skudučius mums pagamino vilnietis meistras Egidijus Virbašius. Buvo vykdomas europinis projektas, kuriuo siekta aprūpinti instrumentais gimnazijas. Gavome keturis komplektus šio meistro pagamintų skudučių, lietaus muziką, būgnus. Dar priklauso ir nuo ansamblio įdirbio. Mes, dalyvaudami įvairiose respublikinėse šventėse, festivaliuose, organizatorių būname aprūpinami visais trūkstamais instrumentais ar apranga.

Ar daug Lietuvoje yra skudutininkų ansamblių?

Tikrai nėra daug. O mes tarp esančių išsikovojome tikrai neblogą vardą. Taip yra todėl, kad mes dirbame nepertraukiamai. Užaugo jau kelios skudutininkų kartos ir tarp jų buvo net penkios poros seserų. Viena sesė išeina, kita sesė ateina. Bet smagiausia tai, kad kai viena sesė groja, kita sako, jog niekada gyvenime negros skudučiais. O įstoja į gimnaziją ir, žiūrėk, ateina pas mane į ansamblį.
Lietuvos nacionalinis kultūros centras organizuoja skudučių festivalius, kurių pirmas įvyko Utenoje, po to Biržuose, Panevėžyje ir Pasvalyje. Šiuose festivaliuose susirenka po 200–300 skudutininkų. Kai kurie kolektyvai susikuria tik festivaliui ir vėl greit išsiskirsto. Manau, kad mes esame kone seniausias skudučių ansamblis Lietuvoje.

Kur dalyvaujate su ansambliu?

Tenka tikrai nemažai keliauti. Esame dalyvavę festivaliuose Vitkove Čekijoje ir Krefelde Vokietijoje. Visur sulaukėme žmonių antplūdžio. Skudučiai ten sulaukė tokio susidomėjimo ir palaikymo, kad žiūrovai tiesiog išsižioję stebėjo mūsų pasirodymą. Jiems tai visiškai nematytas instrumentas ir jį priima su didžiausiu entuziazmu. Tiek plojimų Lietuvoje niekada nesame girdėję. Po pasirodymo sulaukiame daugybės pagyrų, žiūrovai kalbina mergaites, prašo parodyti instrumentus. Dar esame buvę Trebone Čekijoje, Chelme Lenkijoje, Kovelyje Ukrainoje, Rygoje ir Preiliuose Latvijoje. Lietuvoje visada dalyvaujame respublikinėje dainų šventėje. Skudučiai čia atlieka gana svarbią funkciją. Skudučiai nėra melodinis instrumentas, bet jie duoda spalvą, ritminį cinkelį, todėl be skudučių neapsieina niekur. Dar esame koncertavę Lietuvos Respublikos Seime, buvome pakviesti minint Lietuvos nepriklausomybės dvidešimtmetį. Tris kartus buvome pakviesti į televizijos laidą „Duokim garo". Dalyvaujame visur, kur tik kviečia.

Kaip dažnai ansamblis repetuoja?

Turime suplanavę pastovų laiką ir turime susidarę sąrašą, kada aš galiu pasikviesti papildomai parepetuoti, jei to prireikia. Šiaip repetuojame kiekvieną dieną. Jei ne po pamokų, tai ilgosios pertraukos metu. Taip yra todėl, kad daugelis mano pačių nuostabiausių ir geriausių vaikų yra iš kaimo. Po pamokų jų iš karto laukia autobusas. O juk šitą visą darbą mes darome ne dėl paukščiuko, kad aš pasirašyčiau sau, kad atlikau, o tam, kad turėtumėme kažkokių gražių dalykų. O nedirbdamas nieko neturėsi.

Ar Jūsų buvusios auklėtinės tęsia grojimą skudučiais?

Tikrai taip. Nebūtinai groja skudučiais, bet daug jų tikrai toliau dalyvauja muzikinėje veikloje. Štai – Ugnė Žemaitytė groja skudučiais Vilniaus universiteto ansamblyje „Ratilio". Anksčiau čia grojo ir mano auklėtinė Aurelija Trinkūnaitė. Ir kanklėmis, ir skudučiais puikiai groja Dominyka Zavišaitė. Yra tikrai nemažai merginų, kurios išėjusios iš čia įsilieja į kitus kolektyvus. O jei ne skudučiais skudučiuoja, tai užsiima kita muzikine veikla – dainuoja, groja kitais instrumentais. Grodamos mano ansamblyje, jos dalyvauja dainų šventėse, renginiuose ir tiesiog tampa kitokiais žmonėmis.

Vadinasi, neapleidžiate ir bendravimo su savo buvusiomis mokinėmis?

Be abejo. Štai, į ką tik Utenoje vykusią Dainų ir šokių šventę buvo atvažiavusios keturios mano mokinės. Susitikome, pabendravome. Ir šiaip susiskambinam. Džiaugiuosi, kad kolektyve labai gera atmosfera. Juk merginos būna iš skirtingų klasių. Bet būdamos čia, jos tampa labai artimos viena kitai. Gal todėl, kad tie, kuriems sunku, nemiela ar neišeina groti, ilgai čia neužsibūna. Lieka tik tos merginos, kurios yra tikrai atsidavusios. Merginos todėl, kad per visą kolektyvo gyvavimą turėjau du vaikinus – Vilių Latoną ir Gediminą Latoną – savo sūnus (juokėsi). Pakviečiau juos groti savo ansamblyje ir jie sutiko – būdavo labai graži puošmena mūsų moteriškam kolektyvui. Dabar labai gerai gyvenam ir be vyrų. Į keliones labai dažnai vykstame su vyro vadovaujamu orkestru ir labai gražiai bendradarbiaujame. Vien skudučiais mes galėtumėme atlikti kokius penkis šešis kūrinius, o jei reikia sugroti visą programą – kokius trylika kūrinių – tiek mums būtų per sunku. Su orkestru pasidalijame programą ir visiems labai gerai.

Ar reikia, Jūsų nuomone, išsaugoti skudučius Lietuvoje?

Žinoma. Reikia išsaugoti visus liaudies instrumentus, bet tuos, su kuriais aš dirbu artimiausiai, tiesiog privaloma. Daug kas mano, kad visa tai – ir tautiniai rūbai, ir liaudies instrumentai – yra nesąmonė, atgyvena. Bet jie yra neteisūs. Mes turim labai gražius tautinius rūbus. Čia yra didžiausia problema – tik tada, kai mes patys pradėsime save gerbti, pradės mus gerbti ir kiti. Mes patys esame nepatenkinti savimi. Tai yra lietuvių bruožas. Manau, kad jaunam žmogui parodžius, jog tai gražu, jis ir savo aplinkoje paskleis šį grožį – tėveliams, broliams, seserims, draugams. Manau, kad dalykai, kurie yra pamatiniai, kurie yra mūsų šaknys, tiesiog privalo būti išsaugoti. Jei mes tą prarasime, tai prarasime save. Skudučiai niekada netaps diskotekų instrumentu. Tai instrumentas, kuris atskleidžia mūsų savastį, mūsų šaknis, parodo, kad mes turime tikrai labai gražių dalykų, jog iš tokio paprasto medžio gabalėlio galima sukurti kažką gražaus. Labai viliuosi, kad šis žanras Utenoje neišnyks, kai aš nebedirbsiu.

Dėkoju už pokalbį.
Kalbėjosi Jurgita Ulkienė 

Susiję įrašai (pagal žymę)

  • Eugenijus Vanagickas: metalas lyg nešlifuotas brangakmenis, iš kurio galima sukurti grožį

    Smulkutis, regis, visai nepanašus į daugelio įsivaizduojamą plačiapetį žaliūką kalvį tautodailininkas Eugenijus Vanagickas nedaugžodžiauja ir negražbyliauja. Panašu, kad už patį liaudies menininką kalba gausūs jo darbai ir kūriniai, kuriuose itin dažni gamtos motyvai. Iš miesto į nedidelį kaimelį išsikraustęs kūrėjas džiaugiasi supančia gamta ir tuo, kad gali daryti tai, kas jam patinka. Interneto platybėse savo darbų nereklamuojantis ir ypatingo populiarumo nesiekiantis kūrėjas tvirtino dirbąs savo malonumui, tačiau laisvo laiko, kaip ir sveikatos, – kuo senyn, tuo mažyn...

  • Keramikė Jovita Paukštytė: „Niekada nesilaikiau standartų“

    Utenos vaikų ir jaunimo užimtumo centro (buvusi Utenos jaunimo mokykla) neformaliojo švietimo mokytoja Jovita Paukštytė jos vadovaujamą keramikos būrelį lankančius vaikus bei jaunuolius supažindina su moliui būdingomis savybėmis, skatina išmėginti įvairias lipdymo technikas, formas, faktūras, moko dekoruoti pačių rankomis sukurtus keramikos dirbinius. Dar vaikystėje su moliu susipažinusios keramikės išugdyti mokiniai nuolat skina laurus įvairiose parodose, konkursuose, tad nenuostabu, kad mokytoja didžiausiu savo ilgametės kūrybinės veiklos įvertinimu vadina vaikų jai dovanojamas šypsenas. „Utenos diena" su iš Ignalinos kilusia kūrėja kalbėjosi apie atsidavimą darbui bei kūrybai, meilę gyvūnams, pomėgį kurti namų interjerą, modeliuoti ir siūti drabužius.

  • „...einu, kad pasodinčiau medį“

    Utenos rajone, Vyžuonų miestelyje, gyvena talentingas, maištingos sielos menininkas Algirdas Indrašius. Jo sodybos kiemas – nuostabių medžio skulptūrų, kompozicijų, stogastulpių muziejus, kuriame išstatyta daugiau nei 30 autorinių darbų, o namo viduje – mažoji grafika, tapyba, metalo plastika.

  • Tautodailininkė Odeta Tumėnaitė-Bražėnienė sukasi lyg voverė rate...

    Kas nors kiek domisi kultūriniu Utenos gyvenimu, lankosi renginiuose, seka feisbuko naujienas, tas negali nepastebėti įvairiapusės Odetos Tumėnaitės-Bražėnienės veiklos: ji dalyvauja parodose, rengia ir leidžia knygas, rengia mokymus, seminarus, o pastaruoju metu – dar ir daug keliauja po pasaulį su savo darbais. Sukasi it kokia voverė rate, tik moters ratas kitoks – ne uždaras, o su daugybe takų takelių. Tokio tautodailininkės veiklumo (ir rezultatų) galima tik pavydėti!

  • Senovėje žmonės baltus drabužius vilkėjo net dirbdami lauko darbus

    Valstiečių – gausiausio ir istorinėms bei socialinėms negandoms atspariausio luomo – tradicinis išeiginis kostiumas yra vienas svarbiausių lietuvių tautos dvasinės ir materialinės kultūros simbolių. Jis savo reikšme ne tik prilygsta, bet ir neretai pranoksta pagrindinius valstybingumo simbolius – vėliavą, himną. Nacionalinis liaudies kostiumas visos tautos šimtmečiais buvo kuriamas tradicijų persmelktose bendruomenėse. XX a. fenomenas – tautinis kostiumas – buvo ir yra kuriamas tradicinio liaudies kostiumo pagrindu patriotiškai nusiteikusių šviesuolių, visuomenininkų, mokslininkų, etnografų siekiant sutelkti tautą, pabrėžti jos išskirtinumą, identitetą (tapatybę). Todėl kostiumo rekonstrukcijos pavyzdžiu buvo pasirinkti ne kasdieniai, o išeiginiai, puošnūs XIX a. vidurio vasariniai pasiturinčio valstiečio drabužiai, kurie atrodė vertingi tautinio kostiumo kūrėjo akimis.

  • Kalvystės amato pramokęs daugailiškis muzikos instrumentus prikelia antram gyvenimui

    Daugailiškis Rolandas Mecelica – liaudiškai tariant, visų galų meistras. Kalvystės amato pramokęs jis visas vasaras leidžia dirbdamas su metalu, o ilgus žiemos vakarus atiduoda maloniam pomėgiui – remontuoja, restauruoja, gamina muzikos instrumentus. Nereikia pamiršti, kad dar yra ir tiesioginis vyr. energetiko darbas UAB „Dauniškis ir ko". Tarsi to būtų maža, laiko daugailiškis suranda ir koncertams – kartu su kapela „Indraja" (vadovas Petras Leleika) yra pabuvojęs ne viename Lietuvos mieste bei kaime.

  • Dalia Magylienė – folklorininkė iš prigimties

    Užpalių miestelyje augusią folklorininkę, etnomuzikologę, Utenos kultūros centro (UKC) vaikų ir jaunimo folkloro studijos bei sutartinių giedotojų grupės „Sėdauta" vadovę Dalią Magylienę muzika lydi nuo pat mažų dienų. Dar besimokydama pradinėse klasėse ji prisijaukino tradicinį lietuvių liaudies muzikos instrumentą – kankles – ir tapo bemaž ketvirtį amžiaus gyvuojančio Užpalių kanklininkų ansamblio „Pasagėlė" dalimi, paauglystėje, savarankiškai išmokusi groti gitara, džiugindavo savo bendraamžius dainomis prie laužo. Beveik du dešimtmečius Vilniuje praleidusi ir vos prieš metus į gimtinę grįžusi pašnekovė atskleidė, kad vaikystėje užgimusi meilė folklorui ją lydėjo net tada, kai dirbo su muzika nieko bendro neturintį darbą.

  • Valentas Trainys – Peterburgo armoniką virkdantis siuvimo mašinų meistras

    Praėjusio amžiaus pradžioje Peterburgo armonika buvo vienas populiariausių muzikos instrumentų Šiaurės bei Rytų Lietuvoje, muzikantus žavėjęs savo puošnia išvaizda ir unikaliu skambesiu. Šiandien armonikų, kurios liaudyje vadinamos „peterburgskomis", niekas nebegamina, o jomis groja vos kelios dešimtys mūsų šalies „armonikierių". Vienas tokių – septyniasdešimties metų slenkstį perkopęs uteniškis Valentas Trainys. Pakvietęs į individualaus namo rūsyje jaukiai įrengtą kambarėlį, kuriame vietą rado koncertus, varžytuves, išvykas į svečias šalis primenančios nuotraukos, padėkos raštai bei kitos su ilgamete muzikine veikla susijusios smulkmenos, armonikos virtuozas dalijosi atsiminimais ir su šypsena veide kalbėjo apie tai, kas jam teikia didžiausią džiaugsmą.

  • Utenos mėgėjų teatro kuopa

    Daugeliui žmonių bus įdomu sužinoti, kaip Utenoje vystėsi, plėtėsi mėgėjų teatro sambūris iki 1940 metų, kokius sunkumus teko įveikti ir džiaugtis kūryba, pasiektais laimėjimais ir kt. Mėgėjų teatro kuopos veikla skiriama į du laikotarpius. Pirmasis mėgėjų teatro etapas, prasidėjęs 1908 metais, tęsėsi iki 1927-ųjų. Antrasis veiklos laikotarpis, paženklintas nauju teatro pavadinimu – Utenos šaulių teatras, truko iki 1940 metų. Teatras Utenos mieste buvo vienintelė meno įstaiga, išskyrus kiną. Teatro branduolį sudarė nuolatinis dvidešimties aktorių kolektyvas.

  • Tradicijos, verslas, estetika, komunikacija – amatininkų kasdienybė

    Namų pramonė kilusi iš senovės laikų. Įvairius daiktus, reikalingus kasdieniame gyvenime, žmogus buvo priverstas pats pasidaryti. Tačiau sunku įsivaizduoti, kaip jie atrodė seniausiais laikais, nes archeologija išlaikė daiktus, pagamintus tik iš patvarios medžiagos – akmens, molio. Apie XIV a. sparčiai padaugėjo amatininkų, gyvenusių iš savo verslo. Amatininkystė sustiprėjo XVIII–XIX a. Lietuvoje apie 1920–1930 m. amatai dar turėjo svarbią reikšmę, tačiau besivystanti pramonė sparčiai išstūmė amatininkų dirbtuves.

UAB „Utenos Diena“,
Maironio g. 34, LT-28144, Utena.
Įm. kodas: 301537159
PVM k. LT100003891115

A.s.: LT535014500014000334
Utenos kredito unija

Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

utenosdiena.lt redakcijai rašykite adresu reklama@utenosdiena.lt

Visos teisės saugomos. © 2008 -  2019
UAB „Utenos diena“.
Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Utenos diena“ sutikimą.

test_gemius

LANKYTOJŲ STATISTIKA

Šiandien apsilankė:2342
Vakar apsilankė:9489
Šią savaitę apsilankė:29882
Šį mėnesį apsilankė:118008
Viso (nuo 2015-02-16):11880200
Šiuo metu naršo:
173
2019-12-12
MENŲ KALVĖ - Utenos regiono kūrėjai ir jų darbai!