Roberta Macelienė: „Stipri kiekviena tauta, kuri nepamiršta savo šaknų“
ProjektaiRoberta Macelienė: „Stipri kiekviena tauta, kuri nepamiršta savo šaknų“
2016 rugsėjo 19, Pirmadienis 08:55

Roberta Macelienė: „Stipri kiekviena tauta, kuri nepamiršta savo šaknų“

Roberta Macelienė: „Stipri kiekviena tauta, kuri nepamiršta savo šaknų“
  • Deimantė KAZOKAITĖ
  • 5 foto
  • Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Lapkričio mėnesį savo veiklos 20-metį minėsiančio Utenos kultūros centro šokių ir dainų ansamblio „Vieversa" įkūrėja bei vadovė Roberta Macelienė, šokti mokanti mokyklos-vaikų darželio „Varpelis" auklėtinius, iš tiesų turi kuo didžiuotis – ji buvo išrinkta geriausia 2015–2016 mokslo metų šokio mokytoja Lietuvoje. Kelis dešimtmečius lietuvių liaudies šokio paslaptimis su vaikais besidalijanti ir patriotiškumo sėklą jų širdyse brandinanti pedagogė ne tik papasakojo apie tai, kuo gyvena šiandien, bet ir prisiminimais sugrįžo į aktyvią bei turiningą vaikystę, sunkius studijų metus.

Muzikali giminė

R. Macelienė sakė, kad šokį pamilo dar ankstyvoje vaikystėje. Pakruojo rajono Linkuvos miestelyje augusi pašnekovė mokėsi Karolio Požėlos vidurinėje mokykloje, kur, kaip pati teigė, turėjo nuostabią klasės auklėtoją Ireną Liutkevičiūtę, auklėtinius mokiusią dailės, vadovavusią įvairiems meno kolektyvams. „Mano a. a. mokytoja – labai įdomi, kūrybinga, atsakinga asmenybė. Buvau gabi menams, turėjau tam tikrą Dievo dovaną, todėl, kaip ir dauguma smalsių mergaičių, nusprendžiau nueiti į jos vadovaujamą šokių būrelį, – prisiminė R. Macelienė. – Mūsų giminėje buvo daug muzikuojančių, dainuojančių žmonių. Jie visi – savamoksliai. Mano mama dainuodavo, jaunystėje grodavo gitara. Vienas jos brolis, nors jokios muzikos mokyklos nelankė, buvo įvaldęs beveik visus instrumentus, kitas – ir grodavo, ir dainuodavo. Nė viena šventė neapsieidavo be balsingos mamos sesers dainų. Trejais metais už mane jaunesnis brolis, kuris jau paliko šį pasaulį, su muzika neturėjo nieko bendro."

Vos spėdavo suktis

Vaikystėje pašnekovė buvo labai aktyvi – lankė šokių būrelį, gimnastikos užsiėmimus, dainavo chore, žaidė krepšinį bei rankinį, priklausė mokyklos tarybai, kuriai ne vienus metus vadovavo gretimame kieme augusi dabartinė Europos Parlamento narė Vilija Blinkevičiūtė. Dar viena veiklios linkuviškės aistra buvo čiuožinėjimas pačiūžomis. Žiemą ji šiam pomėgiui kasdien skirdavo po dvi valandas. R. Macelienė tikino, kad ir šiandien puikiai prisimena, kaip pačiūžomis skriedavo didžiuliu iš visų pusių apšviestu stadionu, kuriame skambėdavo muzika.
„Aš nuolat neturėdavau laiko, nes privalėjau visur suspėti. Kai po pamokų grįždavau namo, ant stalo jau garuodavo močiutės paruošti pietūs. Ji papūsdavo lūpomis į lėkštę, kad tik maistas nebūtų per karštas, – apie vaikystę pasakojo kalbinta pedagogė. – Nepaisant didelio užimtumo, mokykloje man sekėsi gerai – mama niekada nesibarė, niekas į mokyklą jos dėl mano išdaigų nekvietė. Šokiai buvo pati mėgstamiausia mano veikla. Gal todėl, kad nesunkiai atkartodavau viską, ką parodydavo mokytoja." R. Macelienė ne kartą dalyvavo Lietuvos moksleivių dainų šventėje, kurioje šoko į vadinamąjį „aukso fondą" įrašytus liaudies šokius, anuomet turėjusius sovietinį atspalvį.

Neaiškus pasirinkimas

„Vieversos" vadovė teigė jau aštuntoje klasėje žinojusi, kad savo ateitį sies su šokiu. Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetuose (dabar – Klaipėdos universitetas) ji įgijo pedagogės-baletmeisterės kvalifikaciją. Tiesa, pašnekovės mama stojo mūru prieš tokį dukters pasirinkimą. „Tais laikais mažame miestelyje niekas nebuvo girdėjęs apie tokią profesiją, nežinojo, ką veiksiu ateityje. Mamai visa tai atrodė nerimta, ji norėjo, kad rinkčiausi labiau „žemišką" specialybę. Pavyzdžiui, kaip ir ji, tapčiau buhaltere, – kalbėjo R. Macelienė. – Miestelių kultūros namai anuomet turėjo neigiamą įvaizdį. Ten būdavo organizuojami jaunimo šokiai, kurie dažniausiai pasibaigdavo muštynėmis. Mano mama buvo įsitikinusi, kad kultūros darbuotojo pareigos – nerimtos, už jas mokamas menkas atlygis. Aš verkdama mėginau ją įkalbėti leisti man studijuoti ten, kur noriu. Buvo sunku, bet galiausiai mums pavyko susitarti."

Užlipti laiptais – per sunku

Paprašyta prisiminti studijų metus R. Macelienė neslėpė – krūviai buvo milžiniški. Studentai šokdavo po aštuonias valandas per dieną, o kur dar filosofijos, muzikos, kostiumų istorijos ir kitos paskaitos. Nors studijų laikotarpis buvo kupinas išbandymų, pašnekovė teigė niekada perdėm nesureikšmindavusi nuolat patiriamo nuovargio. „Kartais kūrybinis procesas mus taip įsukdavo, kad iš konservatorijos neišeidavome po kelias paras. Ten ir nakvoti susirangius ant čiužinių tekdavo. Pirmame kurse dėl nepakeliamo raumenų skausmo buvo sunku vaikščioti, lipti laiptais, – atviravo pedagogė. – Mes, merginos, bijodavome priaugti svorio, kad vaikinams nepasirodytume per sunkios. Dėl to nuolat būdavome „nedavalgiusios". Ryte išgerdavome puodelį kavos, pavakariams suvalgydavome 100 g varškės, o vakare pasigamindavome ką nors bendrai. Dažniausiai – keptų bulvių. Kartą dėl skrandžio uždegimo iš konservatorijos mane išvežė greitosios medicinos pagalbos automobiliu."

Mamai nesiskundė

Pašnekovės teigimu, nepaisant studijų metais patirtų sunkumų, ji nė akimirką nesuabejojo dėl savo pasirinkimo – laikui bėgant studijos darėsi vis įdomesnės. Laikais, kai nebuvo mobiliųjų telefonų, studentai tėvams paskambindavo retai. R. Macelienė sakė, kad norėdama pasikalbėti su mama kartą per savaitę kulniuodavo į paštą arba pas tetą, kuri gyveno Klaipėdoje. „Paskambinusi mamai nesiguosdavau dėl didelio krūvio. Sakydavau, kad viskas klostosi gerai, nes man taip ir atrodė. Šiuolaikiniai vaikai, vos tik jiems ką nors suskausta, iš karto puola į ašaras ir bėga skųstis tėvams. Mes, matyt, buvome stipresni, – svarstė R. Macelienė. – Žinoma, ne visi mano grupės draugai atlaikė tokį išbandymą. Studijas pradėjo 24, baigė – 16 studentų. Daugumai svarbesnė už viską buvo sveikata."

Utena išgąsdino

Tautinių šokių ansamblyje „Sietuva", kuris tuomet neturėjo pavadinimo, praktiką atlikusiai pašnekovei iš kelių miestų bei miestelių (Utenos, Kupiškio, Svėdasų, Dusetų) buvo suteikta galimybė pasirinkti tą, kuriame ji labiausiai norėtų dirbti. Anot šokio mokytojos, į Uteną atsikrausčiusios 1979 metais, iš pradžių šis miestas ją išgąsdino – pasirodė pilkas ir skurdus. Vos tik atvykusi ji privalėjo „apsiginti diplomą" – parengti valandos trukmės koncertą. Aukščiausio komisijos įvertinimo sulaukusi R. Macelienė tais pačiais metais pradėjo darbą tuomečiuose Utenos kultūros namuose, kurie tada veikė Maironio gatvėje (dabar – Šaulių namai). Minėtai įstaigai vadovavo Filomena Trimonienė.

Dirbo mėsos kombinate

Kelerius metus šokio entuziastė darbą kultūros namuose derino su Utenos mėsos kombinato šokių kolektyvo vadovės pareigomis. Jos teigimu, anuomet visos pramonės įmonės turėjo meno kolektyvus. Pavyzdžiui, mėsos kombinate, be šokių ansamblio, veikė choras, liaudiškos muzikos kapela. Šokėjai, kuriems vadovavo R. Macelienė, pasirodymus rengdavo savame krašte, vykdavo į kasmetinius mėsininkų sąskrydžius. „Gyvenome gerai – buvome aprūpinti tautiniais kostiumais, muzikos instrumentais. Man nereikėdavo sukti dėl to galvos, – sakė pašnekovė. – Kolektyvo nariai repetuodavo darbo metu. Direktorius visuomet domėdavosi, ar tikrai visi šokėjai susirinko į repeticiją. Meistrai gaudavo pylos, jeigu kurio darbuotojo neišleisdavo repetuoti."

Mokė Liną Kunigėlį

Bemaž keturias dešimtis metų Utenos kultūros centre dirbanti R. Macelienė 1980 m. subūrė vaikų šokių studiją, kuri 1996 m. išaugo į šokių ir dainų ansamblį „Vieversa", šiuo metu vienijantį per 100 šokėjų (4–18 metų). „Man labai gera būti su vaikais. Jie – emocingi, smalsūs, judrūs. Žinoma, mažiesiems būtina paaiškinti, kad per repeticijas turi susikaupti, negali dūkti ar triukšmauti. Dirbdamas su vaikais privalai pasitikėti savo jėgomis ir nesiblaškyti, – kalbėjo „Vieversos" vadovė. – Suaugusieji yra kantresni, bet greičiau pavargsta. Nuo mažų dienų treniruojami vaikai ilgainiui pripranta prie fizinio krūvio, jų laikysena tampa taisyklingesnė. Man patinka džiugios vaikų, kurie ateina šokti savo malonumui, akys."
Kalbinta pedagogė sakė, jog gerai prisimena pirmuosius savo mokinius, kuriuos mokyti pradėjo būdama 23-ejų metų. Pirmuosius šokio žingsnelius padedami R. Macelienės žengė Krašuonos progimnazijos šokio mokytoja metodininkė Edita Kutkienė ir tada dar būsimas jos vyras Edgaras, Adolfo Šapokos gimnazijos direktoriaus Sauliaus Brasiūno žmona Jūratė, Utenos rajono savivaldybės administracijos Strateginio planavimo ir investicijų valdymo skyriaus vedėjo pavaduotoja Donata Lubienė, šalyje gerai žinomas kraštietis krepšinio komentatorius, žurnalistas Linas Kunigėlis.

Pradeda nuo žaidimų

Mokyklos-vaikų darželio „Varpelis" auklėtinius šokti mokanti R. Macelienė tikino, kad dirbant su vaikais viskas prasideda nuo žaidimų. „Mes žaidžiame įvairius žaidimus, kuriame pasakas, atkartojame gyvūnus. Visi vaikai gali išmokti šokti, tereikia vieno dalyko – noro. „Persilaužti" pavyksta net tiems, kurie, kaip aš sakau, buvo sutikę rožinį drambliuką ir nepataiko į ritmą, – sakė pašnekovė. – Pasiekti gerų rezultatų padeda lavinimo pratimai – plojimai, trepsėjimai, apsisukimai, koordinaciniai žaidimai. Geras šokėjas yra ir geras matematikas. Šokant būtina „įjungti" loginį mąstymą."

Gėdijosi savo šaknų

Geriausia 2015–2016 mokslo metų šokio mokytoja Lietuvoje išrinkta R. Macelienė įsitikinusi – liaudies šokiai ugdo vaikų ir jaunimo patriotiškumą, pilietiškumą. Jos nuomone, pirmiausia kiekvienas vaikas turi išmokti kalbėti bei dainuoti lietuviškai, šokti savo tautai būdingus šokius, ir tik tada gilintis į užsienio kalbas, šiuolaikinių ar gatvės šokių subtilybes.
Kaip sudominti vaikus liaudies šokiais? Anot pedagogės, reikia stengtis neišgąsdinti jų didžiuliais žingsniais ar greitu tempu, dirbti su jais atsižvelgiant į kiekvieno amžių ir galimybes. Sunkiausia, R. Macelienės teigimu, patraukti 6–7 klasėje besimokančių jaunuolių dėmesį. Neretai į pagalbą tenka pasitelkti jų tėvus. „Prieš 20 metų paaugliai gėdydavosi šokti vilkėdami tautiniu kostiumu, mat juos pašiepdavo, per dantį patraukdavo draugai. Vaikų patriotiškumas išaugo tada, kai mes pradėjome važinėti į tarptautinius festivalius. Per tiek metų išmaišėme visą Europą. Tolimiausias pasaulio kampelis, kuriame lankėsi „Vieversa", – Tailandas, – tikino pedagogė. – Jei anksčiau būdavo sunku rasti vaiką, kuris užsienyje sutiktų scenoje palaikyti mūsų tautos vėliavą, dabar vaikai trispalvės nepasidalija – laiko ją didžiuodamiesi."

Pamokų nepamiršo

R. Macelienės teigimu, ugdyti lietuvių liaudies šokio tradiciją – labai svarbu. Pasak jos, stipri kiekviena tauta, kuri nepamiršta savo šaknų. „Nors dabar dauguma mano vaikų išsiblaškę po pasaulį, jie visi nori grįžti į Lietuvą. Visada jiems kartoju, kad yra čia mylimi ir laukiami. Visai nesvarbu, gyvena Airijoje ar Amerikoje. Grįžę į gimtinę vaikai sako, kad čia jiems šilta ir gera, – sakė pašnekovė. – Ir kas, kad svetur uždirba daugiau pinigų... Lietuva – jų tėvynė. Kaip džiaugėsi mano širdis, kai pamačiau buvusį savo mokinį Joną Valančiūną amerikietes mokantį šokti lietuvių liaudies šokius. Supratau, kad jis nepamiršo to, ko jį mokiau penkerius metus."
Kalbinta pedagogė išaugino du vaikus – dukrą ir sūnų. Pasak jos, dukrai šokti patiko, tačiau paauglystėje prasidėjusios sveikatos problemos privertė riboti fizinį krūvį. R. Macelienės sūnaus šokiai nesužavėjo – repeticijų salėje ištvėrė vos pusmetį. Jį, kaip ir daugelį vyriškosios lyties atstovų, paviliojo futbolas.

Robertos Macelienės asmeninio archyvo, Vytauto Ridiko ir Jurgitos Pavilonienės nuotr.

Susiję įrašai (pagal žymę)

  • Sėlės kaime sėliai galbūt niekada ir negyveno (II)

    Penki kilometrai už Tauragnų, važiuojant Kirdeikių link, yra galimai sėliškos kilmės vardu pavadintas kaimas – Sėlė. Ankstesniu pavadinimu vietinių tebevadinamo kaimo gyventojai atsimena anuometę Sėlą buvus ne tik didelę, bet ir linksmą, pilną jaunimo. Čia nuolat būdavo rengiami šokiai, lenktyniaujama Tauragno ledu. Mokytoja Jadvyga Bivainienė visoje apylinkėje buvo žinoma dėl rengiamų klojimo teatro vaidinimų.

  • Lietuvoje pradėtas įgyvendinti projektas „Naujos kartos interneto prieigos infrastruktūros plėtra“

    Europos ekonomikos pažangos strategijoje „Europa 2020“ ir pavyzdinėje iniciatyvoje „Europos skaitmeninė darbotvarkė“ įtvirtintas tikslas 2020 m. visiems europiečiams turėti galimybę naudotis didesnės kaip 30 Mb/s spartos interneto ryšiu. Siekdama šio tikslo viešoji įstaiga „Plačiajuostis internetas“ 2018 m. pabaigoje pradėjo įgyvendinti projektą „Naujos kartos interneto prieigos infrastruktūros plėtra“. Projektu siekiama sudaryti prielaidas gyventojams prisijungti prie naujos kartos prieigos tinklo teritorijose, kurių šiuo metu nedengia naujos kartos prieigos infrastruktūra ir minėtos infrastruktūros plėtra privačiomis investicijomis nėra numatyta.

  • Širvintose suksis net 500 šokėjų

    Jau šį savaitgalį į Širvintas rinksis liaudies šokio mėgėjai – vyks vyresniųjų liaudiškų šokių grupių konkursinis sambūris „Iš aplinkui“. Smagiame, spalvingame reginyje dėl geriausiųjų vardo susirungs net 22 Lietuvos šokių kolektyvai.

  • Tradicinis šokis įsuks ir Uteną

    Jau tradicija tapusi nuotaikinga ir unikali akcija „Visa Lietuva šoka" šį rudenį vėl kviečia visą Lietuvą įsisukti bendrame, visus susiejančiame lietuviško šokio sūkuryje, mokyti ir šokdinti šokio smagumo dar nepatyrusius žiūrovus, praeivius ar kitus renginio akiratyje atsidūrusius – nuo mažo iki senolio, nuo ūkininko, verslininko iki politiko.

  • „Erasmus+“ programos projektas mokykloje-vaikų darželyje „Varpelis“

    Utenos mokyklos-vaikų darželio „Varpelis" bendruomenė kartu su dar penkiomis Europos Sąjungos šalimis pastaruosius dvejus metus dalyvauja „Erasmus+" programos tarpmokyklinių strateginių partnerysčių projekte „Už žaliuojantį pasaulį: leiskime vaikams veikti", kurio tikslas – nuo mažens vystyti socialinį bei verslumo ugdymą, skatinti vaikus atsakingai veikti, supažindinti su aplinkos apsaugos bei sociokultūrinėmis problemomis, ugdyti įvairias vertybes ir verslumui reikalingas savybes, tokias kaip pasitikėjimas savimi, atkaklumas, iniciatyvumas, kūrybiškumas, atsakingumas, savarankiškumas ir komandinė dvasia.

  • Gražvydė Janina Daujotienė: „Savo profesiją myliu ne tik žodžiais, bet ir visa širdimi“

    Apie menininkę Gražvydę Janiną Daujotienę, odinių dirbinių kūrėją, buvo rašyta ir dar bus rašoma ne kartą, todėl tikriausiai daugelis jau puikiai žino, kad moters senelis buvo batsiuvys bei odininkas. Taigi ji greičiausiai būtent iš jo paveldėjo pomėgį dirbti su oda. Šį kartą į menininkę norėjosi pažvelgti naujai, kitaip. Itin jautrios sielos pašnekovė pastebimai jaudinosi viso pokalbio metu, bet vis tiek spinduliavo meile bei atsidavimu savo profesijai ir kūrybai, kurios paslaptis bei žinias dabar stengiasi perduoti Utenos regioninio profesinio mokymo centro mokiniams. Kūryba nelieka pamiršta, ji visada kažkur šalia – tai ruošimasis parodoms, mielos dovanėlės gamyba artimam žmogui ar tiesiog prisilietimas prie odos po darbo.

  • Liną įsimylėjusiai auksarankei kūrėjai būtina saulė

    Jei imtumėmės trumpai peržvelgti Editos Kušleikienės kūrybos ratą, ko gero, tai nelabai pavyktų. Šios šiltos, kūrybiškos bei energingos moters pomėgių ir kūrinių gausybėje – išskirtinės sagės-mergytės, papuošalai, paveikslų tapyba, vilnos vėlimas, juostų pynimas, butelių dekoravimas, interjerinės lėlės, dekupažas, karpiniai, drabužių kūrimas, ir visa tai ji daro su didele meile, polėkiu, labai meniškai bei išradingai. Tačiau vieną savo kūrybos kertelę Edita laiko pasilikusi tik sau – tai rankdarbiai iš lino. Nors pati sakė, kad susidomėjusių daug ir tikrai galėtų grožį iš lino dalyti ir kitiems, kol kas ji nesiryžta to daryti. Bent kol kas... Apie šį lietuvių liaudies dainomis apdainuotą ir išgirtą pluoštą menininkė galėtų kalbėti valandų valandas, dalijamės šiuo pokalbiu su „Utenos dienos" skaitytojais.

  • Uteniškė dailininkė peizažą vadina savo dienoraščiu

    Dailininkės Reginos Skomskienės (Steponavičiūtės) teigimu, turint valandėlę laisvo laiko nėra nieko smagiau, nei pabėgti nuo kasdienybės – suradus akims malonų gimtojo krašto vaizdą, pasitiesti baltą popieriaus lapą, švelniais pieštuko kontūrais brūkštelėti pagrindines piešinio linijas, paskui teptuku jį aptaškyti vandeniu ir, paletėje maišant dažus, skaidriais sluoksniais tapyti peizažą. Tapybą akvarele menininkė apibūdina kaip žaismingą ir nenuspėjamą užsiėmimą. „Besiliedami dažai sukuria naujų atspalvių, netikėtų dėmių, formų ir linijų. O jei liejant akvarelę saulę užstoja debesys, pakyla vėjas ar ima lyti, supranti, kad ne tik nuo tavęs priklauso, ar peizažas bus vykęs", – sakė kūrėja, neseniai uteniškiams ir miesto svečiams pristačiusi autorinių darbų parodą „Gimtojo krašto peizažai".

  • Neįprastų pomėgių turintis uteniškis sako gyvenantis taip, kaip nori

    Utenos rajono tautodailininkų būrį neseniai papildė jaunas (29 m.) aplinkosaugininkas Domantas Žilėnas. Baltų kultūra ir religija besidomintis uteniškis bene vienintelis Utenos krašte kaladėlėmis veja vytines juostas, kurios Lietuvoje žinomos nuo IV amžiaus. Šio amato savarankiškai išmokęs vyras geba valdyti ir adatą – siuva archeologinius kostiumus, kuriais puošiasi per įvairias šventes. Tačiau šis pokalbis – ne tik apie tai.

  • „Gimtojo krašto peizažai“: kas širdyje, tas ir ant popieriaus...

    Gegužės 5 dieną Utenos kultūros centro (UKC) dailės galerijoje atidaryta visą mėnesį iki birželio 7-os veiksianti uteniškės Reginos Steponavičiūtės-Skomskienės akvarelių paroda „Gimtojo krašto peizažai". Susitikti su jų autore ir pasidžiaugti pirmąja jos personaline paroda svarbiausioje miesto dailės ekspozicijų erdvėje panoro nemažai uteniškių.

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

UAB „Utenos Diena“,
Maironio g. 34, LT-28144, Utena.
Įm. kodas: 301537159
PVM k. LT100003891115

A.s.: LT535014500014000334
Utenos kredito unija

Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

utenosdiena.lt redakcijai rašykite adresu reklama@utenosdiena.lt

Visos teisės saugomos. © 2008 -  2019
UAB „Utenos diena“.
Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Utenos diena“ sutikimą.

test_gemius

LANKYTOJŲ STATISTIKA

Šiandien apsilankė:7036
Vakar apsilankė:7956
Šią savaitę apsilankė:58313
Šį mėnesį apsilankė:181389
Viso (nuo 2015-02-16):11152120
Šiuo metu naršo:
109
2019-09-22
MENŲ KALVĖ - Utenos regiono kūrėjai ir jų darbai!