Dalia Magylienė – folklorininkė iš prigimties
ProjektaiDalia Magylienė – folklorininkė iš prigimties
2016 rugpjūčio 08, Pirmadienis 13:30

Dalia Magylienė – folklorininkė iš prigimties

Dalia Magylienė – folklorininkė iš prigimties
  • Deimantė KAZOKAITĖ
  • Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Užpalių miestelyje augusią folklorininkę, etnomuzikologę, Utenos kultūros centro (UKC) vaikų ir jaunimo folkloro studijos bei sutartinių giedotojų grupės „Sėdauta" vadovę Dalią Magylienę muzika lydi nuo pat mažų dienų. Dar besimokydama pradinėse klasėse ji prisijaukino tradicinį lietuvių liaudies muzikos instrumentą – kankles – ir tapo bemaž ketvirtį amžiaus gyvuojančio Užpalių kanklininkų ansamblio „Pasagėlė" dalimi, paauglystėje, savarankiškai išmokusi groti gitara, džiugindavo savo bendraamžius dainomis prie laužo. Beveik du dešimtmečius Vilniuje praleidusi ir vos prieš metus į gimtinę grįžusi pašnekovė atskleidė, kad vaikystėje užgimusi meilė folklorui ją lydėjo net tada, kai dirbo su muzika nieko bendro neturintį darbą.

Antri namai

Kalbinta folklorininkė sakė, kad vaikystėje tuometinis Užpalių „kultūrnamis" (dabar – UKC Užpalių skyrius), į kurį po pamokų bėgdavo tekina, jai buvo tarsi antri namai. Čia saviveiklinio dramos teatro režisiere dirbo mama, vykdavo kanklininkų ansamblio „Pasagėlė", kuriam tada vadovavo dabartinė UKC direktorė Asta Motuzienė, repeticijos. D. Magylienė ir šiandien skambina dvistygėmis šviesaus atminimo Aukštaitijos tautodailininko, muzikanto Juozo Lašo, su kuriuo jai teko garbė bendrauti, sumeistrautomis kanklėmis. Pašnekovės teigimu, dauguma ansamblio narių kankliuodavo nuosavomis, likusieji – žymios Lietuvos kanklininkės, pedagogės, Amerikos lietuvių visuomenės veikėjos Onos Mikulskienės, kuri šį pasaulį paliko būdama 103-ejų, dovanotomis kanklėmis.

Mokėsi pati

„Man teko prisiliesti prie įvairių muzikos stilių, dainuoti vokaliniame ansamblyje, būti dueto nare. Muzikos mokyklos nelankiau – tėvai baiminosi, kad kasdien savarankiškai įveikti nemenką atstumą iki miesto man bus per sunku, – prisiminė muzikantė. – Manau, kad muzikinius gebėjimus laikui bėgant išsiugdžiau pati. Užpaliuose dažnai koncertuodavau, tad vietiniai gyventojai labai nustebdavo, jei kokio renginio metu neišvysdavo manęs ant scenos."
D. Magylienė pasakojo, kad būdama paaugle savarankiškai išmoko brazdinti gitara. Mergina prie laužo susėdusiems draugams grodavo ir dainuodavo populiarias dainas. Pirmas pašnekovės išmoktas kūrinys, kurį ji prisimena kiekvieną kartą, kai pamato gitarą, – „Paukščiai". Klausytojams bene labiausiai įsiminusi garsios bardų grupės „Aktorių trio" atliekama šios lyriškos dainos versija.

Užsieniečiai stebėdavosi

D. Magylienė teigė, kad iki šių dienų gyvuojančio „Pasagėlės" ansamblio veikloje dalyvavo nuo trečios klasės iki pat mokyklos baigimo. Su jaunuosius kanklininkus vienijančiu kolektyvu pašnekovė ne kartą koncertavo ne tik aplinkiniuose rajonuose, bet ir Vilniuje, Kaune, Palangoje, kituose šalies miestuose, kaimyninėje Lenkijoje, kuri vaikams tuomet atrodė esanti labai tolima užsienio valstybė. „Ansambliui skyriau išties daug savo laiko. Repetuoti į kultūros namus rinkdavomės du kartus per savaitę. Labiausiai į atmintį įstrigo Rumšiškėse vykęs festivalis, į kurį suvažiavo daugybė Lietuvos folkloro kolektyvų. Tądien, važiuodami namo, sustojome pamėtėti mūsų autobusą stabdžiusių pakeleivių. Tai buvo folklorininkai, su kuriais visą kelią traukėme pirmą kartą girdėtas liaudies dainas, – prisiminimais dalijosi D. Magylienė. – Dalyvaudavome Lietuvos moksleivių dainų šventės, Vilniaus „Sostinės dienų" renginiuose. Savo pasirodymus surengdavome senamiestyje, Gedimino kalno papėdėje."
Pasak Užpaliuose augusios folklorininkės, publika „Pasagėlę" priimdavo itin šiltai, matyt, todėl, kad jaunieji kanklininkai grodavo ne žiūrėdami į stygas, o akimis bendraudami su jų atliekamos muzikos pasiklausyti susirinkusiais žmonėmis. „Utenos dienos" kalbinta folkloro mylėtoja šypsodamasi sakė, kad užsieniečiams kanklės neretai keldavo nuostabą, jie tradicinį lietuvių liaudies muzikos instrumentą akylai apžiūrinėdavo, iš visų pusių fotografuodavo.

Svajojo tapti medike

Pašnekovė prisipažino, kad jai, kaip ir daugeliui kitų muzikantų, dailininkų ar sportininkų, paauglystėje teko išgyventi etapą, kai atrodė, jog nemažai laiko pasiglemžianti veikla – nebeįdomi. Būdama paaugle D. Magylienė metus nedalyvavo kanklininkų ansamblio veikloje ir, kaip pati sakė, laisvalaikiu veikė tai, ką norėjo, kol galiausiai suprato, kad laiką leidžia neprasmingai. Pavargusi nuo tuščio „bimbinėjimo" užpalietė paprašė kolektyvo vadovės, kad ši priimtų ją atgal, ir daugiau mesti muzikinės veiklos nepanoro.
Anot folklorininkės, septyneriais metais už ją jaunesnis brolis irgi lankė „Pasagėlę" – mergaitėms kankliuojant su kitais berniukais šokdavo ir dainuodavo. 3 metais vyresnė D. Magylienės sesuo, nors ir yra dainavusi mokyklos chore, ateities sieti su muzika nepanoro – tapo slaugytoja.
„Nuo pat mažų dienų, gal todėl, kad dažnai sirgdavau ir gulėdavau ligoninėje, svajojau būti medicinos seserimi, tačiau mano mintį perėmė sesuo, – šypsojosi pašnekovė. – Jei ne Užpalių mini kanklininkų mokykla – „Pasagėlės" ansamblis –, tikriausiai nebūčiau pasirinkusi muzikos studijų."

Atsidūrė ligoninėje

Besimokydama dvyliktoje klasėje D. Magylienė pasiryžo išmokti groti svajonių instrumentu – smuiku. Kai jaunai merginai baigdavosi Utenos muzikos mokykloje vykdavę užsiėmimai, ji neturėdavo kuo grįžti į namus, nes tokiu laiku iki Užpalių nevažiuodavo joks autobusas. Kalbinta folklorininkė dėkojo Dievui už tai, kad nakvoti ją priimdavo artimi giminaičiai. Ištisus metus dvyliktokė gyveno įtemptu ritmu – kasdien keldavosi vos prašvitus, kad spėtų autobusu nuvykti į gimtojo miestelio mokykloje vykdavusias pamokas.
„Buvo sunku – man trūkdavo miego, dėl organizmo išsekimo pakliuvau į ligoninę. Aš taip troškau išmokti groti smuiku, kad visa kita atrodė nesvarbu. Be kanklių, gitaros ir smuiko, dar groju armonika, akordeonu, lamzdeliu, skudučiais, būgnais, – tikino pašnekovė. – Kai lankiau ketvirtą klasę, Užpaliuose įsteigė Utenos muzikos mokyklos filialą, kuriame vaikai buvo mokomi valdyti akordeoną. Tada ir išmokau groti šiuo instrumentu. Armonika mano gyvenime atsirado vėliau – studijų metais."

Sužavėjo etnomuzikologija

Ketverius metus D. Magylienė Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje mokėsi kanklių specialybės. Su masyviomis koncertinėmis kanklėmis ji grodavo ne tik liaudies dainas, bet ir laiko patikrintus garsių kompozitorių – Bacho, Handelio, Mocarto – kūrinius. Muzikos mokyklos nebaigusi folklorininkė sakė, kad per metus privalėjo įsisavinti tokį teorinių žinių bagažą, kokį dauguma jos kurso draugų palaipsniui kaupė aštuonerius metus. Nors kanklių specialybės studijos trukdavo penkmetį, juodo darbo nepabūgusi mergina jas nusprendė baigti per ketverius metus.
„Dalyvavau Vilniuje vykusiame tarptautiniame Jono Švedo liaudies muzikos instrumentų atlikėjų konkurse ir užėmiau jame trečią vietą. Šio konkurso prizinių vietų laimėtojai gaudavo lengvatą stojant į Lietuvos muzikos akademiją (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija – aut. past.). Buvau ką tik baigusi konservatoriją, todėl dvejojau: stoti į akademiją ar ne. Girdėjau žmones kalbant, kad studijuoti ten – labai sunku, o studentai aršiai konkuruoja tarpusavyje. Galų gale supratau, kad daugiau tokia galimybė gali nepasikartoti, ir nusprendžiau tęsti kanklių specialybės mokslus."
Vos apšilusi kojas muzikos akademijoje D. Magylienė susipažino su etnomuzikologijos studentais ir dėstytojais. Šie užpalietę taip sužavėjo, kad ji nedvejodama nutarė keisti studijų kryptį.

Vilniuje – beveik 20 metų

Folklorininkė sakė, kad studijuodama etnomuzikologiją prisijungė prie folkloro ansamblio „Lauksna" (dabar – „Laukis"), kurio pagrindą sudarė muzikos akademijos studentai. Su šiuo kolektyvu pašnekovė koncertavo visuose Lietuvos etnografiniuose regionuose, Lenkijoje, Baltarusijoje, Rusijoje. Ansamblis, kuriame D. Magylienė šoko, dainavo ir grojo, savo pasirodymus rengdavo ir įvairių pobūvių, įmonių vakarėlių svečiams.
„Nors gyvendama sostinėje dirbau su muzika nieko bendro neturintį darbą, ji visada buvo šalia – baigusi studijas ir toliau koncertavau su „Lauksna", kiek vėliau ėmiau vadovauti Vilniaus mokytojų namų folkloro ansambliui „Srauna", – kalbėjo etnomuzikologė. – Vilniuje gyvenau net 19 metų. Nors mudviem su vyru, kuris taip pat yra užpalietis, šiame mieste atsivėrė platesnės galimybės, savo krašto trauka vieną dieną nugalėjo."
Prieš beveik metus su šeima į gimtinę grįžusi D. Magylienė sakė, kad Vilniaus perdėm negaili, tik pasiilgsta šiame didmiestyje gerokai aktyviau vystytos folklorinės veiklos, darnios folklorininkų bendruomenės, kurios nariai, prireikus, dalydavosi ne tik instrumentais, bet ir itin brangiai kainuojančiais tautiniais kostiumais.

Vadovauja dviem kolektyvams

D. Magylienės vadovaujamoje UKC vaikų ir jaunimo folkloro studijos veikloje dalyvauja 15 vaikų, kurių amžius – 5–11 metų. Nors šis kolektyvas susibūrė tik prieš kiek mažiau nei metus, jis jau spėjo surengti kelis koncertus Utenos krašte, pasirodė Zarasuose. „Tai yra tradicinė kapela, kurios pagrindą sudaro trys instrumentai – armonika, smuikas ir būgnas. Manau, kad per metus mums pavyko pasiekti daugiau, nei tikėjomės. Pavyzdžiui, berniukas, kuris nelanko muzikos mokyklos ir nepažįsta natų, nuo praėjusių metų rugsėjo mėnesio išmoko armonika groti penkis kūrinius, – teigė pašnekovė. – Man pasisekė, nes visi studijos vaikai, nors jiems anksčiau ir neteko prisiliesti prie muzikos, turi puikius duomenis, geba dainuoti solo partijas." Etnomuzikologė įsitikinusi – folkloras keičia mažuosius į gerąją pusę, juos išlaisvina, suteikia muzikos, tiksliųjų mokslų žinių, moko mandagumo.
Neseniai D. Magylienė subūrė penkias moteris į UKC sutartinių giedotojų grupę „Sėdauta", kurioje aukštaitiškas sutartines gieda ir pati. Pašnekovė juokavo, kad šio kolektyvo jai verkiant reikėjo, nes atvykusi į Uteną labai ilgėjosi širdžiai mielos veiklos.

Vaikai – muzikalūs

Etnomuzikologė pasidžiaugė, kad abu jos vaikai – dešimtmetė Miglė ir trimetis Vytautas – yra muzikalūs. Smuiku griežianti dukra dalyvauja mamos vadovaujamo folkloro ansamblio veikloje, Utenos muzikos mokykloje tęsia Vilniuje pradėtus mokslus, o mažasis sūnus jau bando groti barškučiu.
Paklausta, ką mėgsta veikti laisvalaikiu, D. Magylienė sakė, kad klausosi jai gerai pažįstamų folkoro ansamblių kūrinių, su šeima ir draugais iškylauja gamtoje, lanko Lietuvos muziejus, dėmesio vertus objektus. „Daug metų iš eilės su šeima važiuodavome į Anykščių rajone esantį Niūronių kaimą. Ten smagiai leisdavome laiką, surengdavome pikniką", – atskleidė Vilniuje daug metų gyvenusi užpalietė. – Artimiausiu metu ketiname susipažinti su Utenos apylinkėmis."

Dalios Magylienės asmeninio archyv. nuotr.

Susiję įrašai (pagal žymę)

  • Eugenijus Vanagickas: metalas lyg nešlifuotas brangakmenis, iš kurio galima sukurti grožį

    Smulkutis, regis, visai nepanašus į daugelio įsivaizduojamą plačiapetį žaliūką kalvį tautodailininkas Eugenijus Vanagickas nedaugžodžiauja ir negražbyliauja. Panašu, kad už patį liaudies menininką kalba gausūs jo darbai ir kūriniai, kuriuose itin dažni gamtos motyvai. Iš miesto į nedidelį kaimelį išsikraustęs kūrėjas džiaugiasi supančia gamta ir tuo, kad gali daryti tai, kas jam patinka. Interneto platybėse savo darbų nereklamuojantis ir ypatingo populiarumo nesiekiantis kūrėjas tvirtino dirbąs savo malonumui, tačiau laisvo laiko, kaip ir sveikatos, – kuo senyn, tuo mažyn...

  • Keramikė Jovita Paukštytė: „Niekada nesilaikiau standartų“

    Utenos vaikų ir jaunimo užimtumo centro (buvusi Utenos jaunimo mokykla) neformaliojo švietimo mokytoja Jovita Paukštytė jos vadovaujamą keramikos būrelį lankančius vaikus bei jaunuolius supažindina su moliui būdingomis savybėmis, skatina išmėginti įvairias lipdymo technikas, formas, faktūras, moko dekoruoti pačių rankomis sukurtus keramikos dirbinius. Dar vaikystėje su moliu susipažinusios keramikės išugdyti mokiniai nuolat skina laurus įvairiose parodose, konkursuose, tad nenuostabu, kad mokytoja didžiausiu savo ilgametės kūrybinės veiklos įvertinimu vadina vaikų jai dovanojamas šypsenas. „Utenos diena" su iš Ignalinos kilusia kūrėja kalbėjosi apie atsidavimą darbui bei kūrybai, meilę gyvūnams, pomėgį kurti namų interjerą, modeliuoti ir siūti drabužius.

  • „...einu, kad pasodinčiau medį“

    Utenos rajone, Vyžuonų miestelyje, gyvena talentingas, maištingos sielos menininkas Algirdas Indrašius. Jo sodybos kiemas – nuostabių medžio skulptūrų, kompozicijų, stogastulpių muziejus, kuriame išstatyta daugiau nei 30 autorinių darbų, o namo viduje – mažoji grafika, tapyba, metalo plastika.

  • Irena Latonienė: skudučiai – nepopuliarus, bet saugotinas lietuvių liaudies instrumentas

    Adolfo Šapokos gimnazijos muzikos mokytoja Irena Latonienė jau dvidešimt metų vadovauja šios gimnazijos skudutininkų ansambliui „Kadijo". Pamėgusi lietuvių liaudies instrumentus dar vaikystėje, dirba su jais nuo devyniolikos metų. Ir žada šio darbo neapleisti tol, kol bus jėgų. O jų kol kas entuziastinga, jaunatviška ir šiltai bendraujanti ansamblio vadovė nestokoja. Kaip sako pati – jaunatviškumą ir energingumą ji gauna iš savo auklėtinių, o jiems atiduoda savo patirtį.

  • Tautodailininkė Odeta Tumėnaitė-Bražėnienė sukasi lyg voverė rate...

    Kas nors kiek domisi kultūriniu Utenos gyvenimu, lankosi renginiuose, seka feisbuko naujienas, tas negali nepastebėti įvairiapusės Odetos Tumėnaitės-Bražėnienės veiklos: ji dalyvauja parodose, rengia ir leidžia knygas, rengia mokymus, seminarus, o pastaruoju metu – dar ir daug keliauja po pasaulį su savo darbais. Sukasi it kokia voverė rate, tik moters ratas kitoks – ne uždaras, o su daugybe takų takelių. Tokio tautodailininkės veiklumo (ir rezultatų) galima tik pavydėti!

  • Senovėje žmonės baltus drabužius vilkėjo net dirbdami lauko darbus

    Valstiečių – gausiausio ir istorinėms bei socialinėms negandoms atspariausio luomo – tradicinis išeiginis kostiumas yra vienas svarbiausių lietuvių tautos dvasinės ir materialinės kultūros simbolių. Jis savo reikšme ne tik prilygsta, bet ir neretai pranoksta pagrindinius valstybingumo simbolius – vėliavą, himną. Nacionalinis liaudies kostiumas visos tautos šimtmečiais buvo kuriamas tradicijų persmelktose bendruomenėse. XX a. fenomenas – tautinis kostiumas – buvo ir yra kuriamas tradicinio liaudies kostiumo pagrindu patriotiškai nusiteikusių šviesuolių, visuomenininkų, mokslininkų, etnografų siekiant sutelkti tautą, pabrėžti jos išskirtinumą, identitetą (tapatybę). Todėl kostiumo rekonstrukcijos pavyzdžiu buvo pasirinkti ne kasdieniai, o išeiginiai, puošnūs XIX a. vidurio vasariniai pasiturinčio valstiečio drabužiai, kurie atrodė vertingi tautinio kostiumo kūrėjo akimis.

  • Kalvystės amato pramokęs daugailiškis muzikos instrumentus prikelia antram gyvenimui

    Daugailiškis Rolandas Mecelica – liaudiškai tariant, visų galų meistras. Kalvystės amato pramokęs jis visas vasaras leidžia dirbdamas su metalu, o ilgus žiemos vakarus atiduoda maloniam pomėgiui – remontuoja, restauruoja, gamina muzikos instrumentus. Nereikia pamiršti, kad dar yra ir tiesioginis vyr. energetiko darbas UAB „Dauniškis ir ko". Tarsi to būtų maža, laiko daugailiškis suranda ir koncertams – kartu su kapela „Indraja" (vadovas Petras Leleika) yra pabuvojęs ne viename Lietuvos mieste bei kaime.

  • Valentas Trainys – Peterburgo armoniką virkdantis siuvimo mašinų meistras

    Praėjusio amžiaus pradžioje Peterburgo armonika buvo vienas populiariausių muzikos instrumentų Šiaurės bei Rytų Lietuvoje, muzikantus žavėjęs savo puošnia išvaizda ir unikaliu skambesiu. Šiandien armonikų, kurios liaudyje vadinamos „peterburgskomis", niekas nebegamina, o jomis groja vos kelios dešimtys mūsų šalies „armonikierių". Vienas tokių – septyniasdešimties metų slenkstį perkopęs uteniškis Valentas Trainys. Pakvietęs į individualaus namo rūsyje jaukiai įrengtą kambarėlį, kuriame vietą rado koncertus, varžytuves, išvykas į svečias šalis primenančios nuotraukos, padėkos raštai bei kitos su ilgamete muzikine veikla susijusios smulkmenos, armonikos virtuozas dalijosi atsiminimais ir su šypsena veide kalbėjo apie tai, kas jam teikia didžiausią džiaugsmą.

  • Utenos mėgėjų teatro kuopa

    Daugeliui žmonių bus įdomu sužinoti, kaip Utenoje vystėsi, plėtėsi mėgėjų teatro sambūris iki 1940 metų, kokius sunkumus teko įveikti ir džiaugtis kūryba, pasiektais laimėjimais ir kt. Mėgėjų teatro kuopos veikla skiriama į du laikotarpius. Pirmasis mėgėjų teatro etapas, prasidėjęs 1908 metais, tęsėsi iki 1927-ųjų. Antrasis veiklos laikotarpis, paženklintas nauju teatro pavadinimu – Utenos šaulių teatras, truko iki 1940 metų. Teatras Utenos mieste buvo vienintelė meno įstaiga, išskyrus kiną. Teatro branduolį sudarė nuolatinis dvidešimties aktorių kolektyvas.

  • Tradicijos, verslas, estetika, komunikacija – amatininkų kasdienybė

    Namų pramonė kilusi iš senovės laikų. Įvairius daiktus, reikalingus kasdieniame gyvenime, žmogus buvo priverstas pats pasidaryti. Tačiau sunku įsivaizduoti, kaip jie atrodė seniausiais laikais, nes archeologija išlaikė daiktus, pagamintus tik iš patvarios medžiagos – akmens, molio. Apie XIV a. sparčiai padaugėjo amatininkų, gyvenusių iš savo verslo. Amatininkystė sustiprėjo XVIII–XIX a. Lietuvoje apie 1920–1930 m. amatai dar turėjo svarbią reikšmę, tačiau besivystanti pramonė sparčiai išstūmė amatininkų dirbtuves.

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

UAB „Utenos Diena“,
Maironio g. 34, LT-28144, Utena.
Įm. kodas: 301537159
PVM k. LT100003891115

A.s.: LT535014500014000334
Utenos kredito unija

Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

utenosdiena.lt redakcijai rašykite adresu reklama@utenosdiena.lt

Visos teisės saugomos. © 2008 -  2019
UAB „Utenos diena“.
Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Utenos diena“ sutikimą.

test_gemius

LANKYTOJŲ STATISTIKA

Šiandien apsilankė:3668
Vakar apsilankė:7642
Šią savaitę apsilankė:25906
Šį mėnesį apsilankė:146373
Viso (nuo 2015-02-16):11364220
Šiuo metu naršo:
89
2019-10-17
MENŲ KALVĖ - Utenos regiono kūrėjai ir jų darbai!