Utenos mėgėjų teatro kuopa
ProjektaiUtenos mėgėjų teatro kuopa
2016 gegužės 03, Antradienis 15:39

Utenos mėgėjų teatro kuopa

Utenos mėgėjų teatro kuopa

Daugeliui žmonių bus įdomu sužinoti, kaip Utenoje vystėsi, plėtėsi mėgėjų teatro sambūris iki 1940 metų, kokius sunkumus teko įveikti ir džiaugtis kūryba, pasiektais laimėjimais ir kt. Mėgėjų teatro kuopos veikla skiriama į du laikotarpius. Pirmasis mėgėjų teatro etapas, prasidėjęs 1908 metais, tęsėsi iki 1927-ųjų. Antrasis veiklos laikotarpis, paženklintas nauju teatro pavadinimu – Utenos šaulių teatras, truko iki 1940 metų. Teatras Utenos mieste buvo vienintelė meno įstaiga, išskyrus kiną. Teatro branduolį sudarė nuolatinis dvidešimties aktorių kolektyvas.

Pirmosios žinios apie lietuviškus vakarėlius su vaidinimais Utenoje pasirodė jau 1907 metais. Teatro vakarų pradininkas – Utenos Kristaus Žengimo į dangų bažnyčios kunigas „kamendorius". 1907 metais kunigas „kamendorius" „už taisytus šeimyniškus vakarus" buvo policijos suimtas ir „paduotas teisman". Apkaltintas, kad „per tuos teatrus" agitavo rinkimams į Dūmą antrai kadencijai p. Kumelį. Po metų, 1908-ųjų pradžioje, uteniškių parengtas pirmas viešas lietuviškas, lietuvių kalba vaidintas spektaklis sulaukė didelio dėmesio ir įvertinimo.
Utenos mėgėjų teatro kuopos vaidintojai prie „Saulės" skyriaus „sutaisė" labdaros vakarą. Buvo vaidinta misterija „Betliejaus stainelė", o antroje dalyje komedija „Piršlybos". Vaidino savamoksliai, kurie gerai pasirodė ir gerai atliko roles, gerai mokėjo atmintinai tekstą. Misterijoje įtaigiai vaidino p. Keras, sukūręs įspūdingą Erodą, vaidintojas Jonas Degulys, sukūręs Giltinės vaidmenį. Žiūrovams patiko Aniolo, Velniuko, Trijų karalių, Juozapo ir Marijos personažai. Misteriją papildė Utenos bažnyčios choras, vedamas vargonininko Jono Banio. Choristai dainavo „gražiai suderintų dainų". Visas vaidinimas žadino pakilius jausmus. Antroje dalyje buvo rodoma komedija „Piršlybos". Gražiai pasirodė Nasvytienė, Garmanavičius, Paulavičius ir kt. Buvo suruoštas pasirodymas du kartus per dieną. „Saulės" skyriaus nariams renginys buvo nemokamas. Vakarinio pasirodymo šventėje atsilankė per 250 miestelio gyventojų ir svečių. Buvo surinkta 110 rublių pajamų „Saulės" draugijos naudai. Atkreiptinas dėmesys, kad nuo 1907 metų kultūrinį Utenos miestelio gyvenimą praturtino pirmasis Magrietės Kemėšyčios (Margaritos Kemešytės) miesto centre įsteigtas lietuviškas knygynas, turėjęs lietuviškų knygų, natų, rašomųjų daiktų, bažnytinių reikmenų ir kt.
Tačiau pradėtas gražus ir pakilus teatrinis darbas ilgainiui priblėso. Iki 1910 metų uteniškiai nebuvo aktyvūs. Jie norėjo įsteigti savo parapinius namus su sale.
Pažangūs ir kūrybingi bažnyčių klebonai rūpinosi steigti miestelių centruose savo parapijų namus. Vieni pirmųjų Lietuvoje 1911 metais Utenoje kunigų Antano Švotelio (1850–1913 m.), Jono Švagždžio (1882–1975 m.) rūpesčiu buvo pastatyti dideli parapijos namai su sale susirinkimams, vaidinimams.
Utenos parapijos namų statyba kainavo per 9 000 auks. (rublių). Jų išlaikymu rūpinosi kunigai J. Švagždys, A. Švotelis, Pranas Turauskas. Parapijos namuose veikė 80 asmenų choras, vadovaujamas vargonininko ir režisieriaus Jono Banio, kuris rengė viešus pasirodymus ir įgijo didelį populiarumą plačioje apylinkėje. 1911 metais Utenoje buvo pastatyta kunigo P. Turausko (1893–1919 m.) 3 dalių misterija „Betliejus", Broniaus Laucevičiaus-Vargšo pjesė „Žmonės", Aleksandro Vitkausko drama „Genovaitė". Spektakliai buvo rodomi blaivybės ir parapijos namų salėje.
Utenos mėgėjų teatro režisierius Jonas Banys palaikė ryšius su Valstybės teatro režisieriumi Juozu Vaičkumi (1885–1935 m.). Jo dėka 1911 metų liepos mėnesį Utenoje buvo laukiamas J. Vaičkaus „Skrajojančio teatro" pasirodymas. (Šis teatras vaidino tik vasaros metu ir lankė nuošaliausių miestelių ir bažnytkaimių gyventojus, rūpinosi nuvykti ten, „kur jokio vaidinimo nebūta". Spektaklių repertuaras įvairus: „Ponas ir mužikas", „Vaidilutė", „Kova" ir kt.). Kokį spektaklį Kauno artistai buvo numatę vaidinti Utenoje? Ar atvyko į Uteną – atsakymo nepavyko rasti.
Tyrinėjant LNMMB RS kartoteką, netikėtai pavyko aptikti Utenos žemės ūkio draugijos pirmininko Liaudies namų jaunimo ratelio nario Prano Dičiaus 1913 metais rašytą laišką bičiuliui Jurgiui Bukėnui. Jame rašoma apie Utenos parapijos namų teatro kuopos veiklą. Prašo atvykti į Uteną ir iš arčiau susipažinti su teatro kuopos veikla bei uteniškiais: „Pasigirti neturiu kuo, bet manau, daug naujo pamatytumei uteniškių veikime, ypač prie dabartinio boikoto kunigų, su jų pasekėjų būriu." Nurodo savo adresą: Krautuvė „Vilijos", Kražių gatvė.
Pagal Prano Dičiaus išsiųstus atsakymus galima lengvai numanyti, ko buvo klausiama laiške:
1. Vakarus taisome „Liaudies name". Prašymus duodame gubernatoriui. Po prašymais pasirašome kartais aš ir p. vaistininkas Lukoševičius. Kartais po vieną ir bet kuris. Seniau pasirašydavo kun. J. Švagždys.
2. Prašymus gubernatoriui reikia siųsti po vieną egzempliorių.
3. Kada vaidinsite, reikia aiškiai nurodyti – datą, dieną ir vietą.
4. Rašyti, kas atsako už tvarką.
5. Pateikti vaidintojų sąrašą. Nurodant jų vardą, pavardę, gyvenamąją vietą, vaidinamą rolę.
6. Siunčiant reikia užklijuoti pašto ženklą už 1 v. 50 kap.
7. Atvažiuokite į Uteną lapkričio 17 d. (1913 m.). Bus vaidinamas spektaklis Vydūno „Ne sau žmonės".
8. Dainuos sklandus choras, gros tam renginiui specialiai išmokytas balalaikų orkestras. Būkite. Lauksime. Utena, 1913 10 26. Jurgiui Bukėnui nuo Prano Dičiaus.
Ar atvyko svečias į Uteną? Atsakymo nepavyko rasti. Pateikto dokumento išrašas byloja apie Utenos mėgėjų teatro kuopos vaisingą kūrybinį darbą, siekį jį praturtinti muzikos intarpais, pavyzdžiui, tai progai turėti parengtą balalaikų orkestrėlį.
1914 metais prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas, 1918–1920 metais šalyje vyravusi politinė suirutė skaudžiai palietė ir Utenos gyventojų materialinę padėtį. Kultūrinė veikla prislopo. 1923 metais Utenoje mokinių leistame laikraštyje „Spinduliai" ir priede „Voras" su nostalgija rašoma, kad parapijos namuose iki tol vykę vakarai paliko gerą įspūdį. Didelį pelną duodavo kinematografas. Rašinio autorius Gylutis išreiškė viltį, jog parapijos namų veikla atgis, bus surengti klasikinės muzikos koncertai, kuriuose skambės Bethoveno, Šopeno, Šuberto kūriniai. Įėjimas bus „nemokamas arba kai kada net veltui". Žiūrovai salėje nerūkys ir sėdės be kepurių, juk parapijos namai – meno židinys.
„O koks jis dabar? Koks teatro namas?" – klausia ir stebisi rašinio autorius. Atsako, kad pastatas puikus, stogas nekiauras, stiklo langai sveiki, scena gerai įrengta vaidinimams. Tačiau namo viduje didelė betvarkė. Niekas nesaugoma, dekoracijos sulaužytos, palikti daiktai dingsta, salės grindys neplautos, voratinkliai kabo, į tualetą baisu net pažiūrėti. Žodžiu, didelė betvarkė, užkulisiuose vėjas pučia. Administracijai didelė gėda. Per 4 metus nieko nenuveikta, nieko nepadaryta. „Gal teatras visai dings? Prie to einama. Laikas administracijai šiuo reikalu susidomėti, nes taip nejučiom demoralizuojama ir kiršinama visuomenė." Po netikėtai sulauktos kritikos parapijos namų salė pradėta tvarkyti. Tačiau ne taip, kaip tikėtasi. Kapitalinį darbą pradėjo nuo ūkinio pastato. Kandus korespondentas šmaikštavo: „Gal tvarte įveis zoologijos sodą?"
1924–1926 metai buvo laikotarpis, kai mėgėjų teatro kuopa ėjo atsinaujinimo link. Į jos veiklą įsitraukė naujų teatro mylėtojų, inteligentų. 1926 metais Utenos mėgėjų teatro kuopos veikla išsiskleidė antram gyvenimui. Teatro mėgėjų kuopos nariai Regina Januškevičienė, buvusi Peterburgo lietuvių teatro dalyvė, 1916 metais sukūrusi Galios vaidmenį spektaklyje „Nebe pirmas", Antanas Zuokus (?), Antanas Luckus (?), Liudas Urbanavičius-Urbonaitis (1904–1942 m.), Juozas Bartašius (1890–1965 m.) būrė jaunimą, inteligentus į teatro mėgėjų veiklą. (Nuo 1933 metų teatras dirbo Šaulių namuose ir buvo pervadintas į Šaulių teatrą). Aktyvūs kuopos nariai 1926 metų rugpjūčio 25 dieną patvirtino „Kultūros tarybą". Veikiausiai tuo metu buvo patvirtintas ir teatro kuopos pirmininkas. Juo tapo L. Urbanavičius-Urbonaitis, Taikos teisėjo raštininkas. Buvo sudarytas darbo planas. Vaidinimų paieška rūpinosi pirmininkas L. Urbanavičius-Urbonaitis. Buvo vaidinta „Karolio teta" ir kiti spektakliai. 1927 m. sausio–vasario mėnesiais L. Urbanavičius-Urbonaitis valdybos vardu rašė du laiškus Kauno valstybinio teatro valdybai, prašydamas atsiųsti „privačiai organizacijai" vaidinimų, suteikti patarimų meno srityje. Prašė ir kitų patarimų, pavyzdžiui:
1. Koks turi būti kuopos žetonas (ženklas), vėliava?
2. Gal yra žinoma Lietuvoje panaši organizacija, iš kurios būtų galima gauti vėliavos, ženklo pavyzdį, kuris tiktų visoms teatro kuopoms.
Antrame 1927 metų sausio 24 dieną rašytame laiške L. Urbanavičius-Urbonaitis informuoja, kad Utenos vaidintojai turi savo įstatus ir laikosi iškelto tikslo:
3. „Kelti ir remti lietuvių tautos meną visuomenėje."
4. Pagal įstatų 9 straipsnį turi savo vėliavą tamsiai žalios spalvos su žetonu ir „obalsiu" „Menas – Tautos siela".
5. Turi savo žetoną ir antspaudą.
6. Kauniškiams priminė, kad vykdami gastrolių į Uteną turi iš anksto valdybai pranešti ir suderinti datą ir laiką, kad salė nebūtų užimta, nes tuo metu gali vaidinti uteniškiai. Be to, būtų laiko tinkamai pasiruošti Kauno vaidintojų sutikimui, būtų paruoštas reikalingas inventorius, dekoracijos, kurių jau turi įsigiję.
Vis dažniau laiškai skriejo iš Utenos į Kauną ir į Uteną. Buvo užmegztas ryšys su dramaturgu P. Vaičiūnu. 1927 metų rugsėjo 23 dienos laiške P. Vaičiūnas rašo, kad uteniškiai gali statyti „Patriotus" išpildę dvi sąlygas: turi gerai išmokti roles ir neužmiršti iš gautų pajamų atsiskaityti. Nurodo, kad reikia skirti 10 procentų autoriaus honorarui už parduotus bilietus, t. y. gautų pajamų, iš kurių trečdalis bus paaukota teatro reikalams, du trečdalius reikia atsiųsti dramaturgui.
Utenoje statyti spektaklius be Utenos apskrities viršininko leidimo buvo draudžiama. Tad 1927 metais mėgėjų teatro kuopos pirmininkas L. Urbanavičius-Urbonaitis kreipėsi į LVRM Utenos apskrities viršininką leidimo rodyti parapijos namų salėje du vaidinimus: P. Vaičiūno „Nervai" ir A. Čechovo „Meška". 1927 metais vasario 22 dieną buvo gautas leidimas Nr. 160, kuriame rašoma, kad nuo 13 iki 24 val. leidžiama surengti viešą vakarą ir vaidinti prašomus spektaklius. Pasirašė Utenos apskrities viršininkas J. M. Valevičius.
Utenos mėgėjų teatro kuopos teatras bičiuliavosi su kitų visuomeninių organizacijų vaidintojais. Teikė konsultacijas, patarimus, reikalui esant skolino savo inventorių, rūbų. Pavyzdžiui, 1927 metų sausio 3 dieną režisierius L. Urbanavičius-Urbonaitis sulaukė prašymo iš kun. J. Bardišausko. Laiškelyje rašoma, kad sausio 6 dieną numatęs surengti vakarą, tam reikalinga raudonos uždangos ir suknelių. Prašo atsiųsti. Žadėjo ateisiąs „vėliau gal už mėnesio pasišnekėti pas Tamstą". Pasirašo: Su pagarba kun. J. Bardišauskas.Utena, 3 – I – 1927.

Pagal Joanos Vigos Čiplytės knygą „Lietuvos mėgėjų teatro ištakos. Utenos mėgėjų teatras 1908–1940" parengė Neringa JONAVIČIENĖ

D. Jonaitienės asmeninio archyvo nuotr.

Paveikslėlių galerija

  • Click to enlarge image 1.jpg
  • Click to enlarge image 2.jpg
  •  

Susiję įrašai (pagal žymę)

  • Ignalinos gimnazijos teatras IKI – tarp geriausių Lietuvos jaunimo teatrų

    Kas dvejus metus Lietuvos vaikų ir jaunimo teatrai renkasi į savo tradicinę šventę–apžiūrą „Šimtakojis". Prieš porą „Šimtakojis" buvo užsukęs ir į Ignaliną. Šiemet „Šimtakojis" vėl pražygiavo per Lietuvą ir sukvietė 48 jaunimo bei 24 vaikų teatrus į keturias regionines šventes. Balandžio 5-ą Ignalinos gimnazijos teatras IKI Širvintose parodė spektaklį „Verksnių klubas", sukurtą pagal 2018-ųjų Metų knygos paaugliams pripažinimą pelnusios rašytojos Ilonos Ežerinytės apysaką. Praėjusią savaitę iš Lietuvos nacionalinio kultūros centro atskriejo džiugi žinia – teatras IKI Lietuvos vaikų ir jaunimo teatrų šventėje-apžiūroje „Šimtakojis" vėl tapo laureatu.

  • Jaunieji teatralai kviečia į spektaklio premjerą

    Balandžio 5 dieną 17.30 val. Utenoje jaunieji teatralai uteniškius kviečia į Utenos kultūros centro Vaikų ir jaunimo teatro studijos pastatyto spektaklio „Keistas gimtadienis“ premjerą, skirtą visai šeimai. Režisierė Vida Kairienė.

  • Utenoje – tarptautinė teatrų fiesta

    Vakar prasidėjęs tarptautinis teatrų festivalis, kurį organizuoja Kupiškio, Utenos ir Pasvalio teatralai, nudžiugino, tačiau nuvylė žiūrovai, kurių į didžiąją Utenos kultūros centro salę susirinko vos kelios dešimtys. Į pirmą kartą tokio masto teatrų šventę atvyko ne tik lietuviai, kaimynai latviai, bet jame svečiuojasi ir rusai, ukrainiečiai, gruzinai bei ispanai.

  • Eugenijus Vanagickas: metalas lyg nešlifuotas brangakmenis, iš kurio galima sukurti grožį

    Smulkutis, regis, visai nepanašus į daugelio įsivaizduojamą plačiapetį žaliūką kalvį tautodailininkas Eugenijus Vanagickas nedaugžodžiauja ir negražbyliauja. Panašu, kad už patį liaudies menininką kalba gausūs jo darbai ir kūriniai, kuriuose itin dažni gamtos motyvai. Iš miesto į nedidelį kaimelį išsikraustęs kūrėjas džiaugiasi supančia gamta ir tuo, kad gali daryti tai, kas jam patinka. Interneto platybėse savo darbų nereklamuojantis ir ypatingo populiarumo nesiekiantis kūrėjas tvirtino dirbąs savo malonumui, tačiau laisvo laiko, kaip ir sveikatos, – kuo senyn, tuo mažyn...

  • Keramikė Jovita Paukštytė: „Niekada nesilaikiau standartų“

    Utenos vaikų ir jaunimo užimtumo centro (buvusi Utenos jaunimo mokykla) neformaliojo švietimo mokytoja Jovita Paukštytė jos vadovaujamą keramikos būrelį lankančius vaikus bei jaunuolius supažindina su moliui būdingomis savybėmis, skatina išmėginti įvairias lipdymo technikas, formas, faktūras, moko dekoruoti pačių rankomis sukurtus keramikos dirbinius. Dar vaikystėje su moliu susipažinusios keramikės išugdyti mokiniai nuolat skina laurus įvairiose parodose, konkursuose, tad nenuostabu, kad mokytoja didžiausiu savo ilgametės kūrybinės veiklos įvertinimu vadina vaikų jai dovanojamas šypsenas. „Utenos diena" su iš Ignalinos kilusia kūrėja kalbėjosi apie atsidavimą darbui bei kūrybai, meilę gyvūnams, pomėgį kurti namų interjerą, modeliuoti ir siūti drabužius.

  • „...einu, kad pasodinčiau medį“

    Utenos rajone, Vyžuonų miestelyje, gyvena talentingas, maištingos sielos menininkas Algirdas Indrašius. Jo sodybos kiemas – nuostabių medžio skulptūrų, kompozicijų, stogastulpių muziejus, kuriame išstatyta daugiau nei 30 autorinių darbų, o namo viduje – mažoji grafika, tapyba, metalo plastika.

  • Irena Latonienė: skudučiai – nepopuliarus, bet saugotinas lietuvių liaudies instrumentas

    Adolfo Šapokos gimnazijos muzikos mokytoja Irena Latonienė jau dvidešimt metų vadovauja šios gimnazijos skudutininkų ansambliui „Kadijo". Pamėgusi lietuvių liaudies instrumentus dar vaikystėje, dirba su jais nuo devyniolikos metų. Ir žada šio darbo neapleisti tol, kol bus jėgų. O jų kol kas entuziastinga, jaunatviška ir šiltai bendraujanti ansamblio vadovė nestokoja. Kaip sako pati – jaunatviškumą ir energingumą ji gauna iš savo auklėtinių, o jiems atiduoda savo patirtį.

  • Tautodailininkė Odeta Tumėnaitė-Bražėnienė sukasi lyg voverė rate...

    Kas nors kiek domisi kultūriniu Utenos gyvenimu, lankosi renginiuose, seka feisbuko naujienas, tas negali nepastebėti įvairiapusės Odetos Tumėnaitės-Bražėnienės veiklos: ji dalyvauja parodose, rengia ir leidžia knygas, rengia mokymus, seminarus, o pastaruoju metu – dar ir daug keliauja po pasaulį su savo darbais. Sukasi it kokia voverė rate, tik moters ratas kitoks – ne uždaras, o su daugybe takų takelių. Tokio tautodailininkės veiklumo (ir rezultatų) galima tik pavydėti!

  • Senovėje žmonės baltus drabužius vilkėjo net dirbdami lauko darbus

    Valstiečių – gausiausio ir istorinėms bei socialinėms negandoms atspariausio luomo – tradicinis išeiginis kostiumas yra vienas svarbiausių lietuvių tautos dvasinės ir materialinės kultūros simbolių. Jis savo reikšme ne tik prilygsta, bet ir neretai pranoksta pagrindinius valstybingumo simbolius – vėliavą, himną. Nacionalinis liaudies kostiumas visos tautos šimtmečiais buvo kuriamas tradicijų persmelktose bendruomenėse. XX a. fenomenas – tautinis kostiumas – buvo ir yra kuriamas tradicinio liaudies kostiumo pagrindu patriotiškai nusiteikusių šviesuolių, visuomenininkų, mokslininkų, etnografų siekiant sutelkti tautą, pabrėžti jos išskirtinumą, identitetą (tapatybę). Todėl kostiumo rekonstrukcijos pavyzdžiu buvo pasirinkti ne kasdieniai, o išeiginiai, puošnūs XIX a. vidurio vasariniai pasiturinčio valstiečio drabužiai, kurie atrodė vertingi tautinio kostiumo kūrėjo akimis.

  • Kalvystės amato pramokęs daugailiškis muzikos instrumentus prikelia antram gyvenimui

    Daugailiškis Rolandas Mecelica – liaudiškai tariant, visų galų meistras. Kalvystės amato pramokęs jis visas vasaras leidžia dirbdamas su metalu, o ilgus žiemos vakarus atiduoda maloniam pomėgiui – remontuoja, restauruoja, gamina muzikos instrumentus. Nereikia pamiršti, kad dar yra ir tiesioginis vyr. energetiko darbas UAB „Dauniškis ir ko". Tarsi to būtų maža, laiko daugailiškis suranda ir koncertams – kartu su kapela „Indraja" (vadovas Petras Leleika) yra pabuvojęs ne viename Lietuvos mieste bei kaime.

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

UAB „Utenos Diena“,
Maironio g. 34, LT-28144, Utena.
Įm. kodas: 301537159
PVM k. LT100003891115

A.s.: LT535014500014000334
Utenos kredito unija

Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

utenosdiena.lt redakcijai rašykite adresu reklama@utenosdiena.lt

Visos teisės saugomos. © 2008 -  2019
UAB „Utenos diena“.
Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Utenos diena“ sutikimą.

test_gemius

LANKYTOJŲ STATISTIKA

Šiandien apsilankė:1067
Vakar apsilankė:8478
Šią savaitę apsilankė:40170
Šį mėnesį apsilankė:160637
Viso (nuo 2015-02-16):11378484
Šiuo metu naršo:
58
2019-10-19
MENŲ KALVĖ - Utenos regiono kūrėjai ir jų darbai!