Lietuvių meno kūrėjų draugijos Dramos sekcija: misija, veikla, tikslai ir uždaviniai
ProjektaiLietuvių meno kūrėjų draugijos Dramos sekcija: misija, veikla, tikslai ir uždaviniai
2016 balandžio 18, Pirmadienis 09:43

Lietuvių meno kūrėjų draugijos Dramos sekcija: misija, veikla, tikslai ir uždaviniai

Lietuvių meno kūrėjų draugijos Dramos sekcija: misija, veikla, tikslai ir uždaviniai

Lietuvos kultūros panoramoje teatras užėmė vieną pagrindinių pozicijų. Didelis dėmesys skirtas dramaturgijai, režisieriams, aktoriams. Bėgant metams didėjo teatro vaidmuo, buvo išugdytas profesionalių aktorių būrys, įsteigtas valstybinis teatras ir kt. Ir viso to pradžia – mėgėjų teatro veikla. Laikraščio „Utenos diena" 19 numeryje buvo rašyta apie Lietuvos mėgėjų teatro fragmentus. Šį kartą skaitytojams pateikiame žinių apie Lietuvių meno kūrėjų draugijos Dramos sekcijos veiklą. Ši institucija buvo atsakinga už teatro plėtrą, populiarinimą ir kokybę.

Lietuvių meno kūrėjų draugija

Lietuvių meno kūrėjų draugija – Lietuvos dailininkų, rašytojų, muzikų, teatralų, architektų organizacija, veikusi 1920–1929 m. Kaune, oficialiai likviduota 1934 m.
Lietuvių meno kūrėjų draugija (jos sumanytojai ir pagrindiniai steigėjai Adomas Varnas ir Stasys Šilingas) nuo 1920 m. turėjo Muzikų (pirmininkai Juozas Tallat-Kelpša, Stasys Šimkus), Literatų (pirmininkas Vincas Krėvė), nuo 1921 m. Dramos (pirmininkai Antanas Vanagaitis, Liudas Gira), Plastikos (pirmininkas Justinas Vienožinskis) sekcijas. Draugija neturėjo aiškios idėjinės ir meninės programos. Rinko lietuvių dailės ir tautodailės kūrinius, rengė dailės parodas, konkursus, steigė kūrybines įstaigas, rėmė užsienyje studijuojančius menininkus. 1920 m. išleido du laikraščio „Menas" numerius („rėdytojas" Stasys Šilingas).
Muzikų sekcija rengė instrumentinės ir vokalinės muzikos koncertus, būrė chorus (Stasys Šimkus, Julius Štarka), rėmė užsienyje studijuojančius muzikus (Jonas Bendorius, Juozas Gruodis, Mykolas Leškevičius). Sekcijos iniciatyva 1920 m. perimta ir perorganizuota Kaune nuo 1919 m. veikusi privati J. Naujalio muzikos mokykla, įsteigta Operos vaidykla (Lietuvių meno kūrėjų draugijos Operos ir dramos vaidyklos operos trupė, dab. – Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras). Draugijos operos trupę įkūrė Aleksandras Kačanauskas, J. Tallat Kelpša, J. Naujalis, Adelė Galaunienė-Nezabitauskaitė, Petras Oleka, Antanas Sodeika ir kiti muzikai. Susibūrusios operos tarybos narių dėka (ypač kunigaikščio S. Šilingo) 1920 m. gruodžio 31 d. įvyko pirmasis operos spektaklis – Dž. Verdžio. „Traviata".
1920 m. Lietuvių meno kūrėjų draugijos sudaryta Teatro taryba įkūrė pirmą profesionalų lietuvių teatrą – Dramos vaidyklą (nuo 1922 m. Valstybės teatras, 1944–1949 m., 1959–1990 m. ir nuo 2004 m. Kauno dramos teatras) ir perėmė A. Sutkaus vaidybos mokyklą. 1921 m. Teatro taryba pertvarkyta į Dramos sekciją, kuri perėmė savo žinion Dramos vaidyklą, telkė aktorius, rūpinosi repertuaru, siekė gaivinti teatrinį gyvenimą provincijoje.
Plastikos sekcija 1920 m. J. Vienožinskio iniciatyva (palaikoma „Lie. Men. Kū. D-ros" iniciatoriaus, meno mecenato Stasio Šilingo) įsteigė Aukštuosius piešimo kursus (nuo 1922 m. Kauno meno mokykla), Meno rūmų fondą, Skapiškio juostų audimo dirbtuvę. Surengė dailės parodų: apžvalginių (1920–1921 m. Kaune, 1922 m. Šiauliuose), liaudies meno (1921 m.), grupinių ir individualių (1923–1925 m.). 1921 m. draugijos iniciatyva priimtas Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muziejaus steigimo įstatymas.
Iš literatų sekcijos išsiplėtojo dabartinė Lietuvos rašytojų sąjunga (1922–1932 m. Lietuvių rašytojų ir žurnalistų sąjunga, 1932–1944 m. Lietuvos rašytojų draugija).
Nuo 1995 m. panašią veiklą plėtoja Lietuvos meno kūrėjų asociacija.

Teatro veiklos statutas

1921 metais įsteigta Lietuvių meno kūrėjų draugijos Dramos sekcija ėmėsi kilnios misijos – ugdyti teatro žiūrovą, kelti aktorių meistriškumą, režisierių savarankiškumą renkantis pjeses ir kt. Kauno dramos vaidyklos nariai Ona Rymaitė, Petras Kubertavičius, Konstantinas Glinskis, Vincas Staponavičius, Juozas Staniulis priėmė teatro veiklos Statutą. Dramos sekcijos įsteigimo ir Statuto patvirtinimo tikslas buvo:
1. duoti galimybę teatrams savarankiškai rinktis pasaulinio lygio pjeses ir jas statyti;
2. palaikyti ryšius su mėgėjų teatrų kuopomis, teikti konsultacijas, parūpinti jiems reikiamos literatūros ir kt.
Jau nuo 1921 metų vasaros mėgėjų teatrų veikla, jos repertuaru rūpinosi Dramos sekcijos pirmininkas Liudas Gira (1884–1946 m.) ir vicepirmininkas dramaturgas Petras Vaičiūnas (1890–1959 m.). Jų iniciatyva buvo parengtas kreipimasis „Visoms Lietuvių vaidintojų draugijoms ir kupoms". Jo įžangoje rašoma, kad mėgėjų teatro veikla yra brangintina, su ja reikia skaitytis, nes ji ugdo teatro žiūrovą, ir kad šiai veiklai reikia profesionalios paramos. Tą paramą pasiruošusi teikti Dramos sekcija, kuri įsipareigoja globoti ir esant reikalui „steigti vaidyklas Lietuvos provincijoj". Žadama palaikyti ryšius su kitomis vaidybos kuopomis ir padėti joms „tikslingiau darbą atlikti".
Kvietė visas teatro kuopas jungtis į bendrą darbą šiais „pamatais":
I. Dramos sekcija pasižada padėti jų darbuose tik toms vaidintojų draugijoms bei kuopoms, kurios iš savo pusės sutiks priimti joms žemiau statomas sąlygas (t. y. priims teikiamas paslaugas ir vykdys įsipareigojimus).

Valdyba įsipareigoja:

1. teikti reikiamų žinių ir nurodymų spektaklių parengimui ir statymui;
2. teikti informaciją sistemingai ir aktyviai visoms mėgėjų teatro kuopoms;
3. padėti sudaryti tinkamą repertuarą;
4. skolinti scenos inventorių, kostiumus atitinkamoms rolėms;
5. surasti scenografų, tapytojų, kurie padės sukurti dekoracijas;
6. skaityti paskaitas apie teatrą ir meną;
7. atsiųsti režisierių asistentus (instruktorius);
8. steigti režisierių kursus;
9. gabesnius aktorius kviesti dirbti į Kauno teatrą arba siųsti į stažuotę užsienin.
II. Dramos sekcijos pirmininkas prašė mėgėjų teatro kuopų režisierius pasižadėti vykdyti sekančius įsipareigojimus:
1. mokėti iždui 5 procentus nuo savo gauto pelno;
2. suruošti iki šv. Kalėdų vieną gerą spektaklį savo apylinkėje ir gautas pajamas perduoti į Kauną, Dramos sekcijai;
3. kiekvienų metų pabaigoje teikti statistines žinias apie pastatytus spektaklius ir prašant Dramos sekcijai siųsti du plakatus, nuotraukas „su geresnių aktorių vaidyba", lankstinukus, programėles su vaidintojų rolėmis;
4. nuolatos rinkti aukas Kauno dramos teatro vaidyklai remti, nes teatras lankomas iš visos Lietuvos ir iš užsienio atvykusių žiūrovų, tad teatras turi „atitikti ne tik mūsų reikalavimus, bet ir lietuvių tautos garbei, ir todėl privalo būti aprūpinta (vaidykla) visu kuo, ko dabartinė Europos teatro technika yra pasiekusi".
III. Mėgėjų teatro režisieriai turi apsvarstyti šiuos pasiūlymus ir pranešti, tikintis, kad „ir žodis taps kūnu" ir jis bus išgirstas ir suprastas.
Dramos sekcijos pirmininkas L. Gira rašo, kad į draugiją įregistruotos bus ir teatro kuopos, kurios „veikia palaidžiai" ir per metus pastato ne mažiau kaip tris spektaklius.
Kreiptis nurodyta adresu Lietuvių meno kūrėjų draugijos Dramos sekcijos Prezidiumas. Kaunas, Maironio g. Nr. 3.

Laiškai Dramos sekcijos Prezidiumui. 1921 m.
Plačiai po Lietuvą pasklidęs kreipimasis „Visoms Lietuvių vaidintojų draugijoms ir kuopoms" buvo išgirstas. Nuo 1921-ųjų rugpjūčio mėnesio iki tų metų pabaigos Lietuvos meno kūrėjų draugijos Dramos sekcijos Prezidiumas sulaukė laiškų iš Biržų, Marijampolės, Linkuvos, Panevėžio, Prienų, Šiaulių, Telšių, Tilžės. Laiškų turinys buvo įvairus. Pavyzdžiui, 1921 m. spalio 30 dienos laiške biržiečių vaidintojų vardu sekretorė Vasiliūnaitė padėkojo už priėmimą į Dramos sekciją. 1921 m. rugpjūčio 22 dienos laiške Linkuvos „Vyturio" vaidintojų kuopa prašė padėti pastatyti Vydūno pjesę „Vaidilutė".
1921 metų rugsėjo 14 dienos laišku Panevėžio meno ir kultūros draugijos „Aidas" pirmininkas Jonas Moigis, sekretorius Antanas Didžiulis kreipėsi į Lietuvių meno kūrėjų draugiją su prašymu padėti „sutvarkyti" Dramos sekciją. Pažymi, kad su pateiktomis kauniškių sąlygomis sutinka – mokės procentus nuo gautų pajamų. Apgailestavo, kad spektaklio iki Naujųjų metų nespės pastatyti, jį rodys tik po Naujųjų metų ir gautas pajamas persiųs Kauno dramos sekcijos naudai. Lietuvių meno kūrėjų draugijos Dramos sekcijos vadovai atsiliepė į Panevėžio „Aido" draugijos prašymą. Atsakomajame laiške rašo, kad panevėžiečiai sulauks iš Kauno paramos. Jiems padės režisierius ir aktorius Viktoras Dineika. Jis paaiškins, kaip reikia užmegzti ir palaikyti nuolatinius ryšius su Kauno dramos sekcija. Priminė, kad V. Dineiką reikia sutikti, jam parūpinti gyvenimo plotą, užmokėti kelionės išlaidas, mokėti dienpinigius po 35 auks. (rublius). Režisierius atvyks į Panevėžį 1921 metų lapkričio 1–2 dienomis. Apie „Aido" priimtą sprendimą prašė pranešti telegrafu.
Šiaulių dainos ir dramos sekcija prašė priimama į Lietuvių meno kūrėjų draugijos Dramos sekciją. Atsakymo sulaukė 1921 metų rugsėjo 22 dieną. Kauniškiai rašo, kad sutinka teatrinio sezono atidarymui (1921 10 18) paskolinti kostiumus V. Mykolaičio-Putino dramai „Valdovas". Kartu priminė, kad už kostiumus reikės mokėti apie 400 auks., už grimą – 150 auks., už kelionės išlaidas – po 35 auks., Viktorui Dineikai – dienpinigius ir išmokėti 5 nuošimčius iš gautų pajamų.
1921 metų gruodžio 19 dienos laiške Telšių draugija „Kanklės" prašė priimama į Dramos sekciją.
1921 m. lapkričio 21 dienos laiške Marijampolės vaidintojų studijos pirmininkas Kagonas ir režisierius S. Sobolis (Vytauto g. Nr. 11) prašė priimami į Dramos sekciją. Laiške informavo, kad studijos veikloje dalyvauja 25 lietuvių ir žydų teatro mėgėjai (pateikė vaidintojų sąrašą).
1921 metų spalio 6 dienos laiške Marijampolės IV pulko kapelionas kunigas A. Žemaitis prašė paskolinti spektakliui kostiumus ir garantavo jų apsaugą (nenurodyta, kokiam spektakliui).
1921 metų rugsėjo 15–18 dienos laiškuose Prienų „Žiburio" progimnazijos direktorius ir mėgėjų teatro kuopos režisierius kunigas P. Martišius prašė paskolinti kostiumus ir pažadėjo rinkti lėšas iš pastatyto spektaklio „Šv. Barbora".
1921 metų lapkričio 27 dienos laiške Tilžės moterų draugijos pirmininkė A. Petrikaitė rašo, kad atsiųsta pjesė A. Švenko „Inteligentai" netinka, nes tekstas per ilgas.
Ar 1921 metais Utenos mėgėjų teatro kuopos režisierius į Kauną siuntė laiškus, atsakymo nepavyko rasti.

Pagal Joanos Vigos Čiplytės knygą „Lietuvos mėgėjų teatro ištakos. Utenos mėgėjų teatras 1908–1940" parengė Neringa JONAVIČIENĖ

Nuotr. iš maironiomuziejus.lt

Projektą iš dalies finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas. UAB „Utenos diena“ 2016 metų projektui „Etninės kultūros Utenos regione pėdsakais“ skirta 8 000 eurų. 

Susiję įrašai (pagal žymę)

  • Sėlės kaime sėliai galbūt niekada ir negyveno (II)

    Penki kilometrai už Tauragnų, važiuojant Kirdeikių link, yra galimai sėliškos kilmės vardu pavadintas kaimas – Sėlė. Ankstesniu pavadinimu vietinių tebevadinamo kaimo gyventojai atsimena anuometę Sėlą buvus ne tik didelę, bet ir linksmą, pilną jaunimo. Čia nuolat būdavo rengiami šokiai, lenktyniaujama Tauragno ledu. Mokytoja Jadvyga Bivainienė visoje apylinkėje buvo žinoma dėl rengiamų klojimo teatro vaidinimų.

  • Lietuvoje pradėtas įgyvendinti projektas „Naujos kartos interneto prieigos infrastruktūros plėtra“

    Europos ekonomikos pažangos strategijoje „Europa 2020“ ir pavyzdinėje iniciatyvoje „Europos skaitmeninė darbotvarkė“ įtvirtintas tikslas 2020 m. visiems europiečiams turėti galimybę naudotis didesnės kaip 30 Mb/s spartos interneto ryšiu. Siekdama šio tikslo viešoji įstaiga „Plačiajuostis internetas“ 2018 m. pabaigoje pradėjo įgyvendinti projektą „Naujos kartos interneto prieigos infrastruktūros plėtra“. Projektu siekiama sudaryti prielaidas gyventojams prisijungti prie naujos kartos prieigos tinklo teritorijose, kurių šiuo metu nedengia naujos kartos prieigos infrastruktūra ir minėtos infrastruktūros plėtra privačiomis investicijomis nėra numatyta.

  • „Erasmus+“ programos projektas mokykloje-vaikų darželyje „Varpelis“

    Utenos mokyklos-vaikų darželio „Varpelis" bendruomenė kartu su dar penkiomis Europos Sąjungos šalimis pastaruosius dvejus metus dalyvauja „Erasmus+" programos tarpmokyklinių strateginių partnerysčių projekte „Už žaliuojantį pasaulį: leiskime vaikams veikti", kurio tikslas – nuo mažens vystyti socialinį bei verslumo ugdymą, skatinti vaikus atsakingai veikti, supažindinti su aplinkos apsaugos bei sociokultūrinėmis problemomis, ugdyti įvairias vertybes ir verslumui reikalingas savybes, tokias kaip pasitikėjimas savimi, atkaklumas, iniciatyvumas, kūrybiškumas, atsakingumas, savarankiškumas ir komandinė dvasia.

  • Gražvydė Janina Daujotienė: „Savo profesiją myliu ne tik žodžiais, bet ir visa širdimi“

    Apie menininkę Gražvydę Janiną Daujotienę, odinių dirbinių kūrėją, buvo rašyta ir dar bus rašoma ne kartą, todėl tikriausiai daugelis jau puikiai žino, kad moters senelis buvo batsiuvys bei odininkas. Taigi ji greičiausiai būtent iš jo paveldėjo pomėgį dirbti su oda. Šį kartą į menininkę norėjosi pažvelgti naujai, kitaip. Itin jautrios sielos pašnekovė pastebimai jaudinosi viso pokalbio metu, bet vis tiek spinduliavo meile bei atsidavimu savo profesijai ir kūrybai, kurios paslaptis bei žinias dabar stengiasi perduoti Utenos regioninio profesinio mokymo centro mokiniams. Kūryba nelieka pamiršta, ji visada kažkur šalia – tai ruošimasis parodoms, mielos dovanėlės gamyba artimam žmogui ar tiesiog prisilietimas prie odos po darbo.

  • Liną įsimylėjusiai auksarankei kūrėjai būtina saulė

    Jei imtumėmės trumpai peržvelgti Editos Kušleikienės kūrybos ratą, ko gero, tai nelabai pavyktų. Šios šiltos, kūrybiškos bei energingos moters pomėgių ir kūrinių gausybėje – išskirtinės sagės-mergytės, papuošalai, paveikslų tapyba, vilnos vėlimas, juostų pynimas, butelių dekoravimas, interjerinės lėlės, dekupažas, karpiniai, drabužių kūrimas, ir visa tai ji daro su didele meile, polėkiu, labai meniškai bei išradingai. Tačiau vieną savo kūrybos kertelę Edita laiko pasilikusi tik sau – tai rankdarbiai iš lino. Nors pati sakė, kad susidomėjusių daug ir tikrai galėtų grožį iš lino dalyti ir kitiems, kol kas ji nesiryžta to daryti. Bent kol kas... Apie šį lietuvių liaudies dainomis apdainuotą ir išgirtą pluoštą menininkė galėtų kalbėti valandų valandas, dalijamės šiuo pokalbiu su „Utenos dienos" skaitytojais.

  • Uteniškė dailininkė peizažą vadina savo dienoraščiu

    Dailininkės Reginos Skomskienės (Steponavičiūtės) teigimu, turint valandėlę laisvo laiko nėra nieko smagiau, nei pabėgti nuo kasdienybės – suradus akims malonų gimtojo krašto vaizdą, pasitiesti baltą popieriaus lapą, švelniais pieštuko kontūrais brūkštelėti pagrindines piešinio linijas, paskui teptuku jį aptaškyti vandeniu ir, paletėje maišant dažus, skaidriais sluoksniais tapyti peizažą. Tapybą akvarele menininkė apibūdina kaip žaismingą ir nenuspėjamą užsiėmimą. „Besiliedami dažai sukuria naujų atspalvių, netikėtų dėmių, formų ir linijų. O jei liejant akvarelę saulę užstoja debesys, pakyla vėjas ar ima lyti, supranti, kad ne tik nuo tavęs priklauso, ar peizažas bus vykęs", – sakė kūrėja, neseniai uteniškiams ir miesto svečiams pristačiusi autorinių darbų parodą „Gimtojo krašto peizažai".

  • Neįprastų pomėgių turintis uteniškis sako gyvenantis taip, kaip nori

    Utenos rajono tautodailininkų būrį neseniai papildė jaunas (29 m.) aplinkosaugininkas Domantas Žilėnas. Baltų kultūra ir religija besidomintis uteniškis bene vienintelis Utenos krašte kaladėlėmis veja vytines juostas, kurios Lietuvoje žinomos nuo IV amžiaus. Šio amato savarankiškai išmokęs vyras geba valdyti ir adatą – siuva archeologinius kostiumus, kuriais puošiasi per įvairias šventes. Tačiau šis pokalbis – ne tik apie tai.

  • „Gimtojo krašto peizažai“: kas širdyje, tas ir ant popieriaus...

    Gegužės 5 dieną Utenos kultūros centro (UKC) dailės galerijoje atidaryta visą mėnesį iki birželio 7-os veiksianti uteniškės Reginos Steponavičiūtės-Skomskienės akvarelių paroda „Gimtojo krašto peizažai". Susitikti su jų autore ir pasidžiaugti pirmąja jos personaline paroda svarbiausioje miesto dailės ekspozicijų erdvėje panoro nemažai uteniškių.

  • Genovaitė Adiklienė: „Kūryba suteikia man galimybę keliauti“

    Panevėžyje gimusi ir augusi tautodailininkė Genovaitė Adiklienė jau bemaž pusę amžiaus gyvena Utenoje. Šiame mieste kartu su šviesaus atminimo sutuoktiniu Kazimieru, kuris kūrybiniu keliu, priešingai nei jo žmona, ėjo vos kelerius metus, užaugino sūnų ir dukrą, sulaukė penkių anūkų. Dar vaikystėje dailės konkursuose laurus skindavusi garsi mūsų krašto kūrėja, visą gyvenimą dirbusi pedagoge ikimokyklinio ugdymo įstaigose, šiandien ne tik tapo, bet ir lipdo iš molio švilpynes – tęsia vyro pradėtus darbus. Šventiniame „Utenos dienos" numeryje – pokalbis su neseniai 70-ies metų jubiliejų atšventusia energingąja menininke apie teatro užkulisiuose prabėgusią vaikystę, ilgametę pedagoginę veiklą bei neblėstančią aistrą kurti ir keliauti.

  • Danius Galiauskas: „Dailė – tylus menas“

    Kuklus, nemėgstantis girtis, jautrus ir talentingas... Toks įspūdis susidarė pabendravus su dailininku, Utenos dailės mokyklos mokytoju Daniumi Galiausku, kurį galima vadinti Mokytoju iš didžiosios raidės, nes jį myli vaikai, o mažesnieji vadina ne bet kaip – dailininku. Sakosi save realizuojantis bendraudamas su vaikais, todėl tapybą pasilikęs kaip laisvalaikio užsiėmimą ir šioje srityje didelių aukštumų nesiekiantis. Visgi dailininko paveikslai išgyventi, juose atsispindi brandumas, išbaigtumas ir meilė gamtai.

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

UAB „Utenos Diena“,
Maironio g. 34, LT-28144, Utena.
Įm. kodas: 301537159
PVM k. LT100003891115

A.s.: LT535014500014000334
Utenos kredito unija

Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

utenosdiena.lt redakcijai rašykite adresu reklama@utenosdiena.lt

Visos teisės saugomos. © 2008 -  2019
UAB „Utenos diena“.
Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Utenos diena“ sutikimą.

test_gemius

LANKYTOJŲ STATISTIKA

Šiandien apsilankė:1558
Vakar apsilankė:5761
Šią savaitę apsilankė:40119
Šį mėnesį apsilankė:120288
Viso (nuo 2015-02-16):10874183
Šiuo metu naršo:
75
2019-08-18
MENŲ KALVĖ - Utenos regiono kūrėjai ir jų darbai!