Pomarnackių dvaras Avižieniuose
ProjektaiPomarnackių dvaras Avižieniuose
2015 lapkričio 23, Pirmadienis 10:56

Pomarnackių dvaras Avižieniuose

Pomarnackių dvaras Avižieniuose

Kauno plentu už Utenos, pasiekus Jasonis ir pasukus keliu į kairę, netoliese rasime Avižienius. Avižienių dvaras ir kaimas (Leliūnų sen.) buvo netoli nuo kito – Jasonių dvaro, valdytas Pomarnackių, čia turėjusių 139 dešimtines žemės. Dvaro savininkas buvo Tadeušas Pomarnackis.

Tadeušas Pomarnackis gyveno savo didesniame dvare Alantoje, o Avižienius tvarkė Jeronimas Kareiva. Čia atvažiavęs ponas vaišindavosi degtine, lošdavo kortomis. Tai buvo jo vasarvietė. Dvarą supo liepų alėja. Už alėjos – didelis sodas. „Palociai" buvo su mansardomis, papuoštomis žvėrių galvų iškamšomis. 1774 m. buvo 17 kiemų. 1833 m. Avižieniai vadinti palivarku – gyveno 18 žmonių, daugelis lietuviai: Baranauskas, Kalveliotė, Budreikiotė, Blusys, Grigas, Bružas. 16 jų – samdiniai. 1869 m. Utenos parapijos Avižienių dvaras pavadintas „miza" (su J. Kareiva ir tarnais). 1881 m. vadinosi palivarku (ūkvedys Valerijonas Buterlevičius). 1889 m., 1897 m. Avižieniai vadinami dvaru. 1897 m. čia įregistruotos 6 šeimos (24 gyv.). Jų žemėje išliko gražūs vietovardžiai: Žiūrakalnis, Degsnelė, Padegsnės, Pamindrynė, Pajuodaraistis, Meškaraisčiai, Grytalaukė. Dvaro valdytoju XIX a. viduryje yra buvęs tautosakos rinkėjas Kazimieras Maigys (Moigis), susirašinėjęs su S. Daukantu (yra išlikę jų laiškai). Po to dvarą valdė nuomininkas Rondomanskis, vėliau persikėlęs į Medenių, Vaikutėnų dvarus.
XIX a. pabaigoje Avižienių dvarą už 18 tūkst. aukso rublių nupirko iš Noliškio atsikėlę broliai Juozapas ir Liudvikas Žilėnai. Buvo dar išlikęs ilgas medinis gyvenamasis pastatas su kolonomis. Iki šiol išlikęs akmeninis tvartas, „bravoras", kumetynas. Kitų pastatų, tokių kaip „ledaunė", liko tik griuvenos. Pomarnackių valdymo metais vartuose buvo 4–5 m aukščio skardinis žirgas, panašus į Vytį, bromuose tarp stulpų buvo herbas. Dvare telkšojo 4 kūdros (viena grįsta akmenimis). Tarpukario metais „vazaunėje" ir „bravore" mokytojos Andrijauskaitės ir Vlado Žilėno iniciatyva avižieniškiai rengė vaidinimus. 1928 m. buvo pastatytas ornamentuotas Kazio Rinkevičiaus darbo kryžius. Dvaro rūmus nugriovus, V. Žilėnas jų vietoj pastatė mūriuką, iki šiol išlikusį buvusių rūmų vietoje. Dar išliko senų alėjos liepų pulkeliai, apleistos kūdros.
Su Avižienių dvaru susiję čia gyvenę du žymūs Lietuvos kultūros žmonės – minėtas Kazimieras Moigis ir Avižienių nuomininkų Rondomanskių sūnus žurnalistas, diplomuotas chemikas Andrius Randamonis-Rondomanskis, vėliau mokęsis Vilniaus gimnazijoje, Peterburgo universitete, Per Pirmąjį pasaulinį karą buvęs sužeistas, vėliau nukentėjęs Vilniuje nuo lenkų okupacinės valdžios, iš Vilniaus išvarytas į tarpukario Lietuvą, dėstęs Žemės ūkio akademijoje, daug rašęs į lietuvišką spaudą, bendravęs su Vaižgantu, net vertęs į lenkų kalbą jo „Pragiedrulius".
Lietuvių, o ir jo paties giminės nutautinimo klausimas buvo skaudžiai aštrus jam pačiam, nes jo tėvų, o sykiu ir jo paties, lietuviška pavardė kadaise virto... lenkiška.
O dabar, kaip atrodė Avižieniai, juos nupirkus broliams Juozapui ir Liudvikui Žilėnams.
Medinių „palocių" vidus ištinkuotas, o visas pastatas iš lauko lentomis apmuštas. Tinkas dar su galvijų plaukais maišytas. Iš lauko lentos pažaliavusios, apsamanojusios. Abiejų namo galų sudėtis vienoda: du „pakajai", du „pakajėliai", dvi virtuvės. Stogas gontais – „špuntuotom" lentelėm – dengtas. Abiejų galų centre – vienas didelis kaminas su kambarioko pločio išplatėjimu apačioje – tai mėsai, dešroms rūkyti. Dideliame kaip kambariukas kamine ant aukšto durelės – per jas žmogus įlenda, sukabina kumpius, paltis.
Abiejuose „palocių" galuose stovi po koklinę krosnį: jos apšildo „priepakajį" ir „pakajėlį". „Pakajėlyje" gulėdavo senelė Anelė Žilėnienė su sūnumi Vladu. Didžiajame „pakajuje" – antra krosnis.
Senelė Anelija gražiai pražilusi, poaukštė. Eidama prie krosnies visada užsivelka prastesnę bliuzelę. Ji santūri. Dukters Adelės laidotuvėse senoji Žilėnienė stipriai laikės, prie sergančios budėjo. Ji visą amžių nesigydė. Ir mirė kaip ugnelė, staigiai užpūsta.
Anelija tvarkė ir ūkį, nervingam tėvokui sirginėjant. 1928 m. mirus dukrai, jos vyresnį sūnų Broniuką nusivežė į Juodiškes sesuo, jo krikšto mama Emilija. Jai pasirodė, kad Broniukas neišgyvena dėl savo motinos mirties ir pabėdojo, o jis, girdėdamas nuo krosnies visa tai, įsiširdijo ant krikšto mamos ir supyko visam gyvenimui...
Pas Žilėnus Anelijos brolis Dzidaras Narbutis atvažiuodavo kaip vaikų dėdė bent pusei metų; viską jis čia aptvarkydavo – pavalkus, vežimus, krosnis. Jis užsikeberiodavo ant „pečiaus" su vaikais ir pripasakodavo jiems visokių istorijų. Bijodavo tie paskui net nulipti. Anelija mylėjo savo Dzidariuką, šviesų, kultūringą, bešeimį.
Senelis Juozapas Žilėnas dažnai prisimindavo tą ydų ponėką Pomarnackį:
Nuvažiavam tadu pirmųkart, pasiėmį Utenėlas Pakalnį Zigmų. Ponas neslaidžia: Nie, jakiu būdu..." Nugirda pošnekį liakajus gonki ir saka: „Jag penkrubla bus, tai aš pasakysiu, kaip priait pre pona..." – „Nu, je kaip?" – „ Agi išvažiuokit ir vėl pavakary sugrįžkit, sakykit, kad bijat naktį važiuote, sakykit: ponas, priimkit mūsų runkpinigius pasaugate..." Ryte ponas mum ir saka: „Bardzo dobrze, imket Avižienius." Sumakėjam 14 tūkstančių auksu ir popieriais ažu dvarą su 140 dešimtinių žemės. Ir išvažiavam abu broliai džiaugdamies matydami: tokie tvartai, tokia gera žemė...

Pagal Antano Gasperaičio knygą „Rykščių raudos Utenos dvaruos" puslapį parengė Jurgita PAVILONIENĖ

Jurgitos Pavilonienės nuotr.
Kultūros paveldo departamento iliustr.
Buvusios dvaro sodybos teritorija Avižienių kaime

Paveikslėlių galerija

  • Click to enlarge image Be pavadinimo.jpg
  • Click to enlarge image IMG_8711.JPG
  • Click to enlarge image IMG_8729.JPG
  • Click to enlarge image IMG_8747.JPG
  •  

Susiję įrašai (pagal žymę)

  • Kristina Kraujūnaitė-Daineko: „Visada yra planas B“

    Jau antrą dešimtmetį Danijoje gyvenantys Kristina ir Aleksejus Daineko nuolat grįžta į gimtuosius namus. Nors, kaip patys sakė, Lietuvoje jiems nebuvo suteikta galimybė atsiskleisti ir pasiekti tokias aukštumas kaip užsienio šalyje, nuoskaudos jau praeityje – į tėvynę pora sugrįžta su naujais sumanymais, kuriuos yra pasiryžusi įgyvendinti, net jei tektų sulaužyti ietis.

  • Spitrėnų dvarininkas iki šiol mena savo vaikystės vietas

    Spitrėnai – tarp miškų ir kalvų pasislėpęs Utenos seniūnijos kaimelis, 11 kilometrų nutolęs nuo Utenos ir esantis į pietryčius nuo Vaikutėnų. Jo šaknys siekia XVIII amžių, kai čia įsikūrė dvarelis, iš pradžių ėjęs iš rankų į rankas vis kitam savininkui, kol XIX amžiaus pabaigoje jį įsigijo Ksaveras Baleiša (1834–1899 m.). Nuo tada dvaras priklausė Baleišų giminei ir kaip kiekviename tokio tipo kaime būrė aplink save vietos bendruomenę. K. Baleišos anūkas Jonas Baleiša prisiminė savo vaikystę, praleistą Spitrėnų dvare, tėvus, aplink gyvenusius žmones ir Spitrėnų Švč. Mergelės Marijos, Taikos Karalienės, bažnyčios statybas. Vyras ne tik papasakojo ne vieną juokingą su bažnyčios statybomis, kaimu ir jo žmonėmis susijusią istoriją, bet ir pasidalijo savo nostalgiškais kūriniais apie gimtąjį kraštą.

  • Utenos dvaras dar turi slėpinių

    Apie Mariją Bilevičiūtę, tapusią maršalo motina

    Utenoje, K. Ladygos gatvėje, ten, kur prasideda Kuktiškių kelias, atokiau nuo gatvės stūkso buvęs raudonplytis dvaro rūmas, jame nuo 1926 m. įsikūrusi Utenos „Saulės" gimnazija. Pastačius naujus gimnazijos pastatus, senasis dvaro rūmas, kuriame mokėmės, liko dabar apleistame parke šiek tiek nuošaliau, pasenęs, bet orus ir išdidus su 150 metų praeitimi.

  • Mamontovo koncerto Ilzenbergo dvaro ūkyje klausėsi ir karvės

    Pirmąjį rugsėjo savaitgalį Rokiškio rajone esančiame Ilzenbergo dvare praūžė kultūrinis renginys, pritraukęs daugiau nei 2 tūkst. lankytojų iš visos šalies. Šventiškai nusiteikusių svečių rudeniškas oras neatgrasė: po gamtos supamas erdves lakstė vaikai, skambėjo juokas ir muzika, kvepėjo kepamas valgis. Iškilmingas rudens sutiktuves vainikavo Andriaus Mamontovo koncertas.

  • 500 m. menančiame dvare – išskirtinis A. Mamontovo koncertas

    Rugsėjo 3 d. Rokiškio rajone, prie sienos su Latvija įsikūrusiame Ilzenbergo dvare, išskirtinį koncertą surengs vienas žinomiausių šalies atlikėjų – Andrius Mamontovas. A. Mamontovo koncertas bus pirmasis tokio masto kultūrinis renginys regione: planuojama, kad šventėje dalyvaus apie 2 tūkst. žmonių iš aplinkinių miestelių, miestų ir visos Lietuvos.

  • Ilzenbergo dvaro istoriją primins tarptautinis renginys Rumunijoje

    Jei nežinai savo praeities, tau nėra kelio ateitin. Šią mintį istorikas dr. Kęstutis Gecevičius išsiveža į tarptautinį renginį Rumunijoje, kurio temų herojė - Livija Dimšienė Majoresku, buvusi Ilzenbergo dvaro (Rokiškio r.) valdytoja. Apie šią itin žinomo Rumunijos visuomenės veikėjo, premjero Tito Livijaus Majoresku dukrą ir Ilzenbergo dvarą dr. K. Gecevičius istorinėmis žiniomis dalinsis su simpoziumo „Karo aukos: lenkų pabėgėliai ir grafienė Livija Dimšienė Majoresku", kuris rengiamas Campulungo mieste rugsėjo 1-3 dienomis totalitarizmo aukoms atminti.

  • Lopų dvaras Sirutėnuose

    Sirutėnų dvaras buvo tik už trijų kilometrų į šiaurę nuo Utenos. Jau 1774 m. jį valdė Tomašas Lappo. Lopai šį dvarą valdė ir 1784 m.

  • Leliūnų dvaro Butleriai

    Parašęs savo penkiatomę autobiografinių knygų „Už ką?" seriją, jos autorius Vladas Butleris (1887 m. Civilske–1945 m. Čekijoje) pamini, kad jų giminė kilusi iš Irlandijos (Airijos) bajorų. Jo protėvis Valteris 17 amž. pirmoje pusėje įsikūręs Lietuvoje, Kauno gubernijos ribose, į kurias tuomet įėjo ir Ukmergės (Vilkmergės pavadinimu) apskričiai priklausiusi Utena su savo valsčiais.

  • Degsnėnuos – Kozielos-Poklevskiai

    Gražiausias Utenos krašto paežerių vietas išsirinko į Lietuvą atsidanginę svetimtaučiai iš Lenkijos, Rusijos pakampių – prie Alaušo, Indrajo ir kitų ežerų ir upių. Aplipo mūsų senolių žemė dvarais, kaip piktšašiais; siurbė jie lietuvėlius baudžiauninkus kaip erkės ne vieną amžių. Dvarai susigrobė šimtus ir tūkstančius dešimtinių miškų, vandenų, žemės. Krauzai, Poklevskiai, Križickiai, Pilsudskiai, Veriovkinai ir virtinės kitų. Buvo jie dauguma Romos katalikai ir bažnytinėse knygose, dokumentuose pasirašinėjo sudvigubintomis lenkiškomis, rusiškomis raidėmis fon kelles, Lappo, Kozzello pavardėmis, reikalaudami, skirtingai nuo valstiečių, prie jų pavardės visur įrašyti žodį dvarininkas.

  • Raimondas Černiauskas: „Degsnio dvaro vieta – išskirtinė“

    Daugailių seniūnijos pakraštyje, į pietus nuo Antandrajos, kairėje kelio Kaunas–Zarasai– Daugpilis atkarpos Utena–Zarasai pusėje, Degsnio kaime, niūriai kėpso Degsnio dvaras. Iš pro išdaužytus langus, nubyrėjusių sienų plyšius vėjo nešiojamos gyvenimų istorijos liko tik menkos žinios, tačiau nei tai, nei kritinė pastatų būklė neatbaidė dabartinio dvaro savininko Raimondo Černiausko, kuris nusipirko sodybą pasiryžęs prikelti dvarą naujam gyvenimui.

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

UAB „Utenos Diena“,
Maironio g. 34, LT-28144, Utena.
Įm. kodas: 301537159
PVM k. LT100003891115

A.s.: LT535014500014000334
Utenos kredito unija

Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

utenosdiena.lt redakcijai rašykite adresu reklama@utenosdiena.lt

Visos teisės saugomos. © 2008 -  2019
UAB „Utenos diena“.
Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Utenos diena“ sutikimą.

test_gemius

LANKYTOJŲ STATISTIKA

Šiandien apsilankė:1566
Vakar apsilankė:7642
Šią savaitę apsilankė:23804
Šį mėnesį apsilankė:144271
Viso (nuo 2015-02-16):11362118
Šiuo metu naršo:
73
2019-10-17
MENŲ KALVĖ - Utenos regiono kūrėjai ir jų darbai!