Degsnėnuos – Kozielos-Poklevskiai

Gražiausias Utenos krašto paežerių vietas išsirinko į Lietuvą atsidanginę svetimtaučiai iš Lenkijos, Rusijos pakampių – prie Alaušo, Indrajo ir kitų ežerų ir upių. Aplipo mūsų senolių žemė dvarais, kaip piktšašiais; siurbė jie lietuvėlius baudžiauninkus kaip erkės ne vieną amžių. Dvarai susigrobė šimtus ir tūkstančius dešimtinių miškų, vandenų, žemės. Krauzai, Poklevskiai, Križickiai, Pilsudskiai, Veriovkinai ir virtinės kitų. Buvo jie dauguma Romos katalikai ir bažnytinėse knygose, dokumentuose pasirašinėjo sudvigubintomis lenkiškomis, rusiškomis raidėmis fon kelles, Lappo, Kozzello pavardėmis, reikalaudami, skirtingai nuo valstiečių, prie jų pavardės visur įrašyti žodį dvarininkas.

Už ketverto kilometrų į šiaurę nuo Sudeikių miestelio buvo senas, su mūriniu gyvenamuoju ir akmeniniais masyviais ūkiniais pastatais Degsnio dvaras, kuris anksčiau buvo vadinamas Degsnėnais, Dokšėnais, Degsniais. 1889 m. sykiu su Jotaučiais, Kostulyne Kozielos Stepanas, Tomas ir Adomas, Pavlo sūnūs, valdė 1 240 dešimtinių žemės. Dvaro žemės siekė Alaušo ir Indrajo ežerus, Taukelius, kadaise buvusį garsiojo daktaro Jokūbo Šimkevičiaus dvarelio žemę, kurioje Degsnio dvarininkai Kozielos susirentė mūrinę, nūnai subyrėjusią, koplyčią.
Tarp ežerų siūbavo, šniokštė Šešėlių, Bajoriškių, Voriškės, Ruklių miškai. Be minėtų didžiulių ežerų, tarpumiškėse ribuliavo nedidukai Paščio, Giedrio, Lubinio ežeriukai. Pietryčiuose, netoli Taukelių, Nuodėgulių kaimų – didysis kelias į Zarasus ir Kauną. Netoli Giedrio ežero – Kliedakalnis, arba Ruklių piliakalnis, o kitoj pusėj Alaušo ežero pro Maneičių piliakalnį matyti kitas, Drazdauskų Bikuškio, seniau vadinto Biguškiu, dvaras.
Visas Sudeikių apylinkes devynioliktajame amžiuje buvo užgrabojusi viena Kozielų-Poklevskių giminė. Senasis Koziela-Poklevskis Pavelas turėjo net šešiolika vaikų – septynis sūnus ir devynias dukras.
Pirmasis sūnus Povilas Ambroziejus Dominykas, kuriam bajorystė suteikta 1799 metais ir kuris kaip vyriausias 1881 metais turėjo 39-erius metus, su žmona Vanda išaugino tris sūnus. Vienas jų, Antanas, buvo vedęs Bolcevičiūtę Oną. Kiekvienas jų gavo net po tris bajorų vardus.
Šisai Povilas Ambroziejus turėjo Miniškovo dvarą ne Lietuvoje, o dar bene penki jo broliai valdė kelis dvarus Utenos krašte.
Adomas Leonardas Teofilis turėjo Kastulynės dvarą už Jotaučių (dabar išlikęs tik tokio vardo miškas). Dvarui priklausė 400 dešimtinių žemės.
Trečiasis – Steponas Pranciškus greta šio valdė Degsnio (seniau Degsnėnų) 700 dešimtinių dvarą.
Ketvirtas – Antanas Pranciškus (turbūt su Steponu dvynukai, nes abu turėjo 36 metus ir antrąjį vienodą Pranciškaus vardą) valdė Užkriaunio dvarą Obelių valsčiuje.
Penktasis – Grigorijus Povilas, bežemis, turėjo tada, 1881 m., 32-ejus metus.
Šeštasis – Tomašas Juozapas, tada 30-metis, valdė didelį 700 dešimtinių Jotaučių dvarą.
Dar vienas, Pranciškus Dominykas, turėjo didžiausią – 1 570 dešimtinių – Kampolio dvarą Zarasų krašte.
Jų visų devynios seserys buvo galbūt kitos motinos, nes visos jaunos – nuo 8 iki 20 metų: Marija, Ona, Teklia, Julija, Sofija, Paulina, Liudvika ir dar dvi.
Kažkuo tarnavęs Antano Pranciškaus sūnus Povilas Aleksandras 1908 metais dar įrašytas prie Utenos dvaro su žmona Terese Jadvyga Kozielaite ir dviem mergaitėm.
Kauno gubernijos žemvaldžių sąrašuose 1889 metais minimi visi trys broliai – Steponas, Tomas ir Adomas, Povilo sūnūs, to meto terminais Dokšėnų, Jantaučių (Jotaučių) ir Kostulynės dvaruose valdė 778 dešimtines dirbamos žemės, 81 nedirbamos ir 380 dešimtinių miško. Taip pat Kozielų būta Jonavos, Alantos (Ovantos), Antazavės valsčiuose. Utenos bažnyčios santuokų knygoje rašoma, jog 1879 06 26 dvarininkas Vaclovas Adomas Kozella, kilęs iš Kuranės mizos Ukmergės parapijoje, tuokėsi su Felicija Burdovaja iš Kurminų giminės, kuri gyveno Sirutėnų dvare.
Tuo laiku Sudeikiai, kuriems priklausė Kozielų Poklevskių Degsnio dvaras, buvo valsčiaus centras. Kozielas visi žmonės vadino Kazlais.
Netoli dvaro buvo trejetas kalvelių, tarsi supiltų gynybai. Tarpumiškiuose stovėjo gana niūrūs ir neišvaizdūs dvaro pastatai. Statyti jie baudžiavos metais, kaip ir plytinė koplyčia Taukelių kaimo kapinaitėse Kozielų giminei laidoti ir melstis. Kai iš Bikuškio paežerės, Šventorėliu vadinamos vietos, šventovė buvo perkelta į Sudeikius ir ten statoma daili mūrinė bažnyčia, iš Sudeikių kunigai dar atvažiuodavo čia ir koplytėlėje su altoriumi laikydavo pamaldas.
Garšvos Ambroziejaus tėvai į Degsnio dvarą ėjo baudžiavą iš nuodėgulių kaimo Taurokšnio užkaborio. Tarp miškų buvo upelis su daugybe žuvų, vėžių.
Ambroziejus buvo gimęs metais anksčiau prieš baudžiavos panaikinimą 1861-aisiais. Jis berniokioku būdamas sukaliodavosi po dvaro palocius, matydamas net aštuoniuose kambariuose daug Stepono Kozielos knygų. Į Nuodėgulius Ambroziejus atsigabeno iš Vinkšnynės su žąsim, kiaulėm ir utėlėm. Žmonės ten ramiai gyveno, nenorėjo eiti iš miškais apsuptų sodybų, paskui, nepakęsdami lažo, degino Kozielų pastatus Nuodėguliuose. Sako, ir vardą Nuodėgulių kaimui tada davę. Kai vėliau Garšvos atsigabeno į vienkiemį, klojimui atsivežė apdegusių sienojų iš Kozielos pastatų. Byrant dvarui, Liudvikui ir Jonui Garšvoms davė anksčiau dvaro užgrobtos žemės. O Ambraziejaus senelio buvo net septyni broliai ir trys seserys. Ambroziejus meistravas. Jo pagamintoje spintoje buvo ir tos žmonių vadinamų Kazlų knygos.
Degsniškio Kozielos brolis Adomas buvo Kastulinos dvarininkas. Ūkiškas, paprastas jo namelis buvo pilnas lenkiškų, prancūziškų ir kitokių knygų. Jų knygų spintos su stiklais, kiekvienoje jų Lietuvos kunigaikščiai, Lenkijos karaliai. Buvo jis nevedęs, gyveno su akmistrine.
Štai atvažiuoja „lineika” pas jį iš Degsnio Steponas, pklausia, ar yra brolis. Kai tik pasako jam, kad yra, tas tuoj sako: „Ne, nenoriu su juo susitikt.” Pasako, pasišaipo iš jo ir vėl išvažiuoja. Jie ir kiti broliai kastuliniškį laikė keistuoliu ir jį vis pašiepdavo. Tačiau kaimiečiai, ne tik Ambroziejus, jį mylėjo. Būdavo, Kastulinos Adomas randa jo miške kertantį medžius žmogų ir sako jam: „Tai kam tu, Anupr, mano kerti? Reikėjo ateit, paprašyt, būč pats davęs…” – „Tai kad bijojau, pone.” – „Et, vežkis, dovanoju…” – ir nurieda tas, numojęs plaštaka.
Kunigų įsakymų jis nepripažino: „Ai, kunigas, tai tas pats žmogus, kaip ir jūs, – sakydavo kaimynams. – Kam kunigai laiko šeimininkes? Prie vyskupo tai būna vyriškas liokajus, neša prie stalo, o moterys tik verda. O kunigams akmistrinė net patalą kloja…”

Gražiausias Utenos krašto paežerių vietas išsirinko į Lietuvą atsidanginę svetimtaučiai iš Lenkijos, Rusijos pakampių – prie Alaušo, Indrajo ir kitų ežerų ir upių. Aplipo mūsų senolių žemė dvarais, kaip piktšašiais; siurbė jie lietuvėlius baudžiauninkus kaip erkės ne vieną amžių. Dvarai susigrobė šimtus ir tūkstančius dešimtinių miškų, vandenų, žemės. Krauzai, Poklevskiai, Križickiai, Pilsudskiai, Veriovkinai ir virtinės kitų. Buvo jie dauguma Romos katalikai ir bažnytinėse knygose, dokumentuose pasirašinėjo sudvigubintomis lenkiškomis, rusiškomis raidėmis fon kelles, Lappo, Kozzello pavardėmis, reikalaudami, skirtingai nuo valstiečių, prie jų pavardės visur įrašyti žodį dvarininkas.

Per Pirmąjį pasaulinį karą baudžiauninko Ambroziejaus sūnus Teofilis, nubėgęs pas Kozielas, persigandęs žiūrėjo, kaip kaizerio kareiviai, ten apsistoję, kiša pakurom iliustruotas storiausias knygas iš pono bibliotekos. Vokiečiai tuomet dar davė vaikams išplėštų iš knygų paveikslėlių. Kaimynas Kiela, kurį vokiečiai vėliau sušaudė, iš Kozielų namų parsinešė storiausią, pusės sieksnio dydžio knygą geltonais viršeliais ir, suplėšęs ją, jos paveikslais gryčios sienas išlipdė.
Po baudžiavos kaimiečiai dar ilgai skurdo, Garšvaitė-Norkūnienė dar tada avėdavo karklinėmis vyžomis, bent dvejas ant pečių užsikabinusi nešdavos. Jos gryčiutė mažučiukais kaip delnai langiukais kėksojo prie Paščio ežero.
Keturiose Kozielų smuklėse – Degučiuose prie plento, Sudeikiuose, Kirkliuose ir Rukliuose – valstiečius nuodijo baltake iš Degsnio dvare esančios degtinės varyklos, kurioje dirbo Kozielų degtindariai. Sudeikiuose ir netolimuose jų Rukliuose šiuršė smuklininkas žydelis Dovydas. Šios dvi smuklės buvo iš molio nudrėbtos, kitos – medinės. Būdavo, gerdami baudžiauninkai prieš poną išsišneka, o šnipelis Dovydas perneša kalbas ponui, dar jas pagražindamas. Kai Sudeikiuose vyrai ėmė smarkiai girtuokliauti, moterų paprašyti kiti vyrai ėmė ir užluokijo žydelį. O buvo taip. Vyrai paprašė kvortos degtinės, o Dovydas tik stiklinėlę pastatė ir sako: „Mokėkit.” – „Gyvate, mes tau užmokėsma…” – ir ėmė kulti, kol užkūlė vargšą.
Guli žydas negyvas, o užmušėjai neprisipažįsta. Žydė tuoj pas Kozielą. Tas pareikalavo kareivių. Suvarė kaimo vyrus į Sudeikių aikštę ir ėmė mušti, tardyti. Pakilo riksmas. Žandarai sudaužė daugelį vyrų, o kitus sumuštus – Pečiūrą, Kumelį, Mičelį – išdardino surištus kaip veršelius į Uteną. Tą dieną kunigas net varpu liepė skambinti – neapsiklausė mušamų vyrų riksmo.
Paleido vėliau juos kaip spragilais sukultus. Tai buvo dar prieš panaikinant baudžiavą.
Koziela mokėjo apstatyti sudeikėnus. Kazio Pakalnio senelis sykį išarė pinigų molinėlį, tai tas „bestija” ėmė ir „išmonijo” iš jo už pustrečio šimto rublių. Mat ir tarp raistų būta senovės „bagočių”, kurie turėjo pinigų.
Iš tų baudžiavos laikų nieko neliko, tik Nuodėgulių kaime kirviais sukirsta Elžbietos Tamošiūnienės klėtelė.
Koziela turėjo ne vieną meilužę. Utenoje, prie Viešos upelės tilto, savo simpatijai Liudvisei jis pastatė namus, kuriuose po Pirmojo pasaulinio karo veikė progimnazija.
Caro laikais iš sudeikiečių į Dūmą buvo išrinktas Povilas Kumelys, bet už laisvesnę kalbą gavo kalėjimo. O Teofilį Borisą iš Nuodėgulių vienumet Vilniuje lenkai nušovė.
Teofilis Utenoje sykį papasakojo šiurpią tų laikų istoriją.
– Baisi žinia apie žiauraus Degsnio dvarininko Kozielos elgesį su baudžiauninkais pasklido po visą Utenos kraštą. O buvo taip. Du vyrai – Valaika su kaimynu – užlipę ant irstančios dvaro pastato sienos mūrijo ją plytomis. Buvo vasara. Atitrepsėjo Kaziela, Steponas ar dar jo tėvas Pavelas, su savo šunėku ir dėbčioja aukštyn, galvą užvertęs. Staiga zbrink viena plyta žemyn – ir tiesiai ant jo šunėko. Tas nespėjo sucypt, ir gatavas.
Kad įnirš Kaziela, kad ims keikti vyrus. Kad ėmė verkt. Sušaukė savo dvariokus. Paliepė nutempti abu vyrus prie plakimo lovio. Paguldė surištus vieną po kito ir ėmė pats Koziela daužyt. Davė davė, kol mirtinai kankinius iš skausmo užplakė. Užplakė tai užplakė, bet dar ir išsičėkojo: pririšo abu už kojų prie arklio „brunkt”o ir, pagalvok, liepė nutempti ir užkasti Baurienės miške kaip kokius šunelius ar nugaišusius galvijėlius.
Štai koks slaviškas buvo to šuns kraujas! Užkasė, neleidęs atsisveikinti su nuplaktaisiais jų artimiesiems. Net ne kapinaitėse, ne po kryžiais…
– Išarkit, javai geriau augs… – po šio darbo dar paliepė baudžiauninkams.
Praėjo ne vieneri metai. Miško ertmėje viršum nelaimingųjų vyrų išaugo ąžuolai. Visi žinojo, kas toje ąžuolų giraitėje ilsis. Tokių giraičių su keturiais–šešiais medžiais rasime ne viename buvusių dvarų lauke.
Tokios tokelės tada dėjosi tuometiniame Degsnėnų dvare.
Apvydžios upelis, prie kurio tiltelio po ąžuolais liko miegoti minėti kankiniai, Pavinkšninio ir Pamolos pievos buvo basomis ir naginėtomis baudžiauninkų kojomis išbraidytos. Ir Šakaunyčių rėžiai, ir Pūkinės pievos, kuriose kaizerio kareiviai rinko savo pagalvėms pūkus, ir Devinčiaraistis, kur braidydavo gervinai su gervėm, kur Kozielos bausdavo žmones už linų merkimą Bradesos ežere. Būdavo, už kokią markelę savo linams sumerkti klampodavo baudžiauninkai atodirbio į Jotaučių dvarą net šešias dienas… Pašukiniais, aštriai duriančiais marškiniais vilkėdami vyrai atklegendavo kuineliais „drobynose” iš Kirklių į Kastuliškio dvariūkštį trijų margų rugių lauką kirsti Adomui Kozielai, tam trečiam broliui kvaileliui. Pas jį kartais į vežimus susėdę išdardėdavo net kokia dvidešimtis baudžiauninkų. Tris dienas savaitėj dubėdavosi jie pas Kozielą, vaikus palikę namie, nes jų į rusišką mokyklą, buvusią Sudeikiuose, žmonės neleisdavo.
Ant Grigiškio kalno Degsnio ponas Steponas atsiveža ir pasistato stalą su užvalgiais bei gėrimais ir sėdėdamas stebi, kaip jo baudžiauninkai Gaidynės ir Pavinkšnio pievose šieną tvarko – krauna, grėbia, veža. Paskui pabuvus ant kito kalno tas pats ponas kapoja bizūnu Stringius.
Kas metai žmonėms vaidenas velniais pavirtę ponėkai Nuodėgulių ir Kirklių lūguose, Klibartėje ar Devinčiaraistyje – skandindami žmones, belzebubais staugdami. Arba Dėlynių raistely ar Varnakio upely kabinasi kaip juodos dėlės į žuvautojų kojas. Bijok ir bijok visko.
Tik piemenukai ir jaunimas kartais užmiršdavo, tie velniai jiems neprisisapnuodavo: suginę kiaules, žąsis ir galvijus į Galiejų smėlyną po kvepiančiom pušytėm ausdavo tuočės mergaitės, užsinėrusios ant kojų pirštų tautinius „šniurkelius” iš spalvotų siūlų.
1882 m. pavasarį Degsnio dvare matuojant žemę kilo stiprios riaušės prieš engėjus Kozielas. Įsikarščiavęs trisdešimties vyrų būrys su kirviais ir kastuvais ant pečių atėjo į dvarą, užpuolė policijos pristavą, atėmė kardą, nuplėšė jo antpečius. Uriadninkai puolė gelbėti jo, rimbais mušti vyrus. Pasirodė būrys moterų su lazdomis. Ruošėsi veržtis į vidų. Broliai Kozielos išrūko pro langus… Kozielas kaltino sukčiavimu, kad neteisingai nustatomos žemių ribos. Vakare Sudeikiuose iš viršaičio vyrai atėmė antspaudą. Kurstytoju pripažintas atsargos kareivis Ambrazas Kūmelis. Gegužės mėnesio pabaigoje dvi pėstininkų kuopos užėmė Ruklių, Toleikių ir kitus kaimus. Buvo suimti Kūmelis, Šapalas. Pasisakė, kad valstiečiai maištą prieš Kozielas ruošę seniai.
Kozielų buvo prisipylę visoje rytinėje Aukštaitijoje, arčiau Rusijos. Jau 1809 m. Pranciškus ir Tadeušas, gyvenę Stanėnuose, yra įrašyti kaip liudininkai vienose vestuvėse. Susieidavo vieni su kitais lenkų ir rusų tautybės dvarininkai, būdami vestuvių liudininkais. Štai Utenoje bažnyčios statytojas kun. A. Vyšniauskas 1870 02 15 sužiedavo Antoną Kozello – 25 m. amžiaus, iš Dekšnėnų dvarų, Sudeikių parapijos, su Ona Bolcevičiūte – 19 m. amžiaus, iš Utenos dvaro. Tėvai: jo – Povilas ir Karina iš Korsakų Kozello; jos – Aleksandras ir Joana iš Brunitų Bolcevičiai. Liudininkai: Juozapas Bolcevičius, Stefenas Kozello, Vaclovas Pomarnackis ir kiti.
Artėjo XX amžius, 1905 m. įvykiai, 1914 m. didysis karas.
Kastulinos dvariuko keistuolis Adomas nenorėjo būti palaidotas Sudeikių bažnyčios šventoriuje po garbingais, gražiais paminklais su Degsnio ir Jotaučių dvarų „bagočiais” broliais Kozielomis. Norėjo atgulti pagriuvusioje akmeninėje Taukelių kapinaičių koplyčioje, kur rūsyje buvo balzamuoti jo tėvai ir seneliai, kaip sako, atsikėlę į mūsų kraštą nuo Ivano Rūsčiojo laikų. Brolių pažemintasis ir atsigulė ten, tose kapinaitėse, tarp javų laukų. Sako, visa apylinkė suėjusi, suvažiavusi jį palydėti. Su juodomis vėliavomis, dar Nikolajaus II laikais, prieš Pirmąjį pasaulinį karą, apie 1912 m. Visiems jį palydėjusiems saviškiai davė po rublį, o už karsto ir vėliavų nešimą – po du. „Tai paskutinis davinys mums nuo Kastuliškės pono”, – kalbėjo tarpusavyje Garšvos su Pakalniais, grįždami iš Adomo laidotuvių. Ten, po medinėmis koplyčios grindimis, jis ir liko ilsėtis nikeliuotame karste.
Po pusšimčio metų, pradundėjus Antrajam pasauliniam karui, taukeliškio tremtinio Antano Skurkio lauke, netoli kapinaičių, buvo pastatytos gyvulių fermos. Kai įvirto koplyčios stogas ir grindys, brigadininkų ar fermos vedėjų buvo liepta iškračius Kozielų palaikus nikeliuotus karstus panaudoti gyvulių ėdalui… Ir tik grįžęs iš tremties minėtasis Antanas sugėdino šerikes ir grąžino karstus į koplyčią, šalia kurios šiose kapinaitėse palaidotas kitas doras buvusio Taukelių dvaro savininkas, medicinos daktaras Jokūbas Šimkevičius.
Beveik tuo pačiu laiku, 1912 m. gegužės 20 d., mirė Steponas, Degsnio dvarininkas, gimęs 1845 m. O anksčiau už jį, 1899 m. žiemą, Jotaučių dvarininkas Tomašas. Šiedu palaidoti Sudeikių bažnyčios šventoriuje. Jotautiškio Kozielos sūnus Antanas pasitraukė į Lenkiją.

Pagal Antano Gasperaičio knygą „Rykščių raudos Utenos dvaruos” parengė Jurgita Pavilonienė

Deimantės Kazokaitės nuotr.

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas