Tauragnų dvaras: istorija nenutyli faktų...
ProjektaiTauragnų dvaras: istorija nenutyli faktų...
2015 rugsėjo 09, Trečiadienis 09:34

Tauragnų dvaras: istorija nenutyli faktų...

Tauragnų dvaras: istorija nenutyli faktų...

Apžvelgus keletą Utenos rajone esančių dvarų, žvilgsnis nukrypsta ir į Tauragnus, įsikūrusius didingo ežero, vadinamo Tauragnu, pašonėje. Gyvenimas ten įsisuko gerokai anksčiau, nei miestelis pradėjo skaičiuoti įkūrimo metus. Apie tai liudija įvairių tyrinėtojų radiniai. Ir nors praeitis apgaubta laiko migla, istorija nenutyli faktų apie kažkada ant Taurapilio kalno stovėjusią pilį ir dvarą, pūpsojusį ant gražios kalvos tarp Labės ir Tauragno ežerų.

Pirmąsyk rašytiniuose šaltiniuose Tauragnai paminėti 1255 m. Oficialiuose Lietuvos dokumentuose jie įrašyti 1387 m. vasario 17 d. rašte, kuriame sakoma, jog Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila, steigdamas Vilniaus vyskupystę, padovanojo jai pilį ir apylinkes. Vilniaus vyskupai pilį ir dvarą išlaikė net iki Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žlugimo.
Monografijoje „Tauragnai" Algirdas Baliulis rašė, kad 1730 m. Jonui Zienkovičiui tapus Vilniaus vyskupu buvo susirūpinta jam priklausančių dvarų padėtimi, valdinių prievolėmis. Tad 1731 m. buvo surašytas Užnerio (surašė Antanas Drazdauskas), tarp kurių buvo ir Tauragnai, inventorius. Jame aprašyta prie Tauragno ežero stovėjusi Tauragnų dvaro sodyba, pastatai. Taip pat aprašyti įvairūs indai, surašyti galvijai, pažymėti pasėti javai ir kitos gėrybės. Rašoma, kad dvarui priklausė 17 ežerų ir septyni upeliai.
1757 m. surašytame inventoriuje aprašyti rūmai ant kalno prie Tauragno ežero, su 10 kolonų „gonkomis", 3 skardinėmis vėjarodėmis stogo kampuose, dengti „gontais", apkalti lentomis. Juose buvo priemenė, pono kambarys, miegamasis, priešais – salė, koplyčia kampe, galerija ir keli kambariai lentų grindimis; iš viso buvo 24 langai, kurių stiklai įtaisyti į šviną, vieno lango – į medį; po rūmais – mūrytas rūsys. Rūmai buvo aptverti. Priešais rūmus – tarnų oficina, dengta „gontais". Buvo virtuvės pastatas. Prie įvažiavimo iš Vilniaus, prie vartų, – sargybos pastatas. Didelė tvarkinga arklidė, prie jos kapojinė. Žemai (matyt, prie ežero) palivarkas, aptvertas aštriakuoliais, ten ir administratoriaus namas; už jo – ledainė alui laikyti; ten pat, prie ežero, virtuvė su kamara ir senas daržovių sandėlis; prie palivarko vartų – naujas svirnas; 2 aukštų sandėlis, senas svirnas su prieklėčiu; senas kvadratinis „abaras"; prie kelio ir upelio didelis „bravoras", į kurį iš tvenkinėlio lataku teka vanduo, prie „bravoro" 3 tvarteliai; ūkinis kiemas aptvertas aštriakuoliais, jame didelis klojimas, klojimas su jauja, daržinė ir daržinėlė, naujo klojimo gale arklidė administratoriaus arkliams ir vežiminė.
1792 m. balandžio 23 d. surašytame inventoriuje, kai Tauragnų dvaras (priklausė Breslaujos apskričiai) buvo perduodamas valdyti nuomininkui Dominykui Kamenskiui, be dvaro rūmų ir kitų gyvenamųjų namų ir ūkio pastatų, minimi ir malūnai Tauragnuose ir Minčioje, didelė smuklė miestelyje ir dar 10 smuklių kaimuose.
Kaip knygoje „Rykščių raudos Utenos dvaruos" rašė Antanas Gasperaitis, Tauragnų dvaras yra vienas seniausių ir didžiausių dvarų, o pati vietovė tada buvo vadinama Tauraginais. Dvaro žemės plotas šaltiniuose nurodomas nevienodas, nes dvaras aplinkui turėjo daug kitų valdų.
1859 m. Tauragnų miestelyje buvo 25 dūmai, gyveno 263 žmonės. Dvaras priklausė Puslovskiams, žemės valdos buvo 8 049 dešimtinių dydžio.
Rusijai okupavus Lietuvą, Tauragnų dvaras buvo nusavintas, nes 1861 m. valstiečiai dėl sunkaus lažo sukilo prieš ponus. Juos numalšino rusų raitelių eskadronas. Čia negyvenusio grafo Puslovskio žemes tvarkė jo įgaliotiniai. XIX a. pab. tokiu įgaliotiniu buvo Dobžanskis, anksčiau gyvenęs netoli Austrijos sienos. Dvarui priklausė nemažai palivarkų (Paakmenės, Musteikių, Jauniškių ir kt.). Apie 1860 m. Puslovskis mirė. Bajorų globa jo dvarą pavedė tvarkyti administratoriams lenkams, kurie ėmė žemę nuomoti, pardavinėti, engė ir, turėdami smuklių, girdė baužiauninkus. Pačiame Tauragnų dvare tuo metu irgi buvo dideli spirito ir alaus „bravorai".
Apie 1880 m. Tauragnų dvarą nupirko iš Anykščių krašto kilęs Karolis Gineitis, Petro sūnus, prieš tai įsigijęs Paakmenės palivarką (100 deš.). Jam mirus, dvarą paveldėjo jo sūnūs Antanas ir Panciškus. Tai lietuviai, patriotai. Abiejų brolių gyvenamieji pastatai buvo atskiri, mediniai, lietuviškos architektūros. Tik ūkiniai pastatai buvo išlikę dar iš Puslovskio laikų.
Tauragnuose buvęs medinis dvaro namas – „palociai". Padalijus sūnums Antanui ir Pranciškui, senasis atitekęs Antanui, kuris paskui persistatė į naują.
Sako, kad prieš pirkdamas minėtą Paakmenę, Karolis turėjęs 5 valakus žemės ir Trečialaukyje, šone Kvyklių. Tuo metu Tauragnų dvaras buvęs užpirktas rusų. Jų įgaliojimas išmokėti bankui buvo paliktas Puslovskio ūkvedžiui. Karolis padaręs gudriau – pats pasiekęs Puslovskį ir jam sumokėjęs grynaisiais. Tad iš kur tie grynieji tokiam dvarui pirkti, kai kiti lietuviai valstiečiai įsiskolindavo bankams visam gyvenimui?
Kalbėjo, kad be minėtų palivarkų, Puslovskiui priklausė dar Musteikiai, Balčiai, Vilkablauzdė. Į Tauragnų dvarą prieš Gineitį jau buvo susigabenę rusai, kurie nenorėjo iš ten išeiti, neklausė nė paties pono, pardavusio Tauragnus Karoliui. Tada Karolis kreipėsi į miestelėnus, nupirko jiems tris gorčius degtinės ir paprašė: „Vyriokai, išdulkinkit maskolius." Nuėjo tie į dvarą, išpilstė atėjūnų statines su pienais ir varškėm, pasišvaistė „palociuos". Ruseliai persigando: „Braliukai, palikit gyvus, išeinam..." Ir išrūko.
Puslovskiai turėję dvarų ir Lenkijoje. Dar apie 300 tūkstančių dešimtinių vieni Puslovskiai turėjo kitoj Kauno gubernijos vietoj.
Netoli Tauragnų, Minčioje, buvo vario kalykla. Kraštotyrininkas uteniškis, kilęs iš Minčiakampio, Algis Kulys iš savo mamos ir kitų senesnių žmonių atsiminimų užrašė:
Dvaro žemė buvo baudžiauninkų kojom numinta ir prakeikta. Jau 1792 m. minima „karčema" Minčioje prie malūno. Sako, vandeniu keturiais ratais varomą malūną statę meistrai Samavičiai, įrangai vadovavęs rygiškis meistras, paskui XIX a. viduryje perstatęs žydas Ragovinas. Čia spausdavo aliejų, darydavo terpentiną, buvo milo vėlykla.
Vandens rato kilnojamas vario kalyklos kūjis iškaldavo lakštą, jį įdėdavo į medžio formas, darydavo indus. Be to, kaldavo noragus, pjautuvus, dalges, žirkles, o ginklakalys – ir ginklus. Kaustydavo ratus, skrynias, darydavo pasagas, gripus, spynas. Buvo čia ir lentpjūvė, ir tekinimo staklės. Iš kelmų duobėse tirpindavo terpentiną, iš beržo tošių virdavo degutą. Dirbdavo apie 30–40 žmonių, apyskaitas ponui veždavo dusyk per metus, vasario ir lapkričio mėnesiais.
„Karčemos", malūnai buvo suvažiavimo vietos, čia būdavo mainikaujama, pardavinėjamos visokios prekės; atvažiuodavo iš kitų miestelių prekeiviai. O gyvenę skurdžiai, batus kas trečias, ketvirtas nešiojęs. Moterys dėvėjo šerokus, vaikai trinyčiokus.
Į pietus nuo Tauragnų dvaro centro, kalnelyje, auga keli beržai. Kalnelis vadinamas Bortkevičiaus kapu. Kadais, dar prieš Gineičius, su šiuo prievaizdu atsitiko tragedija. Įeina po nakties į „palocius" tarnas ir regi: guli kraujuos prievaizdas Kazimieras, basa koja medžioklinio gaiduką nuspaudęs, per kėdę pervirtęs. Išdegino tada tarnaitės nusižudėlio kraują, kad nesivaidentų. Tačiau deginimo žymės ilgai buvo matyti. Nuo tada vis tik ėmę vaidentis. Palaidojo jį atskirai, ne kapinėse, o kalnelyje.

Parengė Jurgita PAVILONIENĖ                                                                                           

Susiję įrašai (pagal žymę)

  • Utenos dvaro Rešės palivarko epopėja, arba koks gražus buvo palocėlis

    Gyvename gražiame Rytų Aukštaitijos krašte. Utena rašytiniuose šaltiniuose minima jau ne vieną šimtmetį. Šiame mieste ir aplink jį kūrėsi ir gyveno daug kartų. Priminimas apie Rešės dvarelį praplės „Indrajos" skaitytojų akiratį ir papildys Utenos rajone esančių, užmarštin nueinančių dvarų, kurie anuomet buvo ekonominio ir kultūrinio gyvenimo židinys, istorijas. Nupūtus kai kurias užmaršties dulkes, visu grožiu iškyla šiuo metu sunykęs Rešės palivarkas.

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

UAB „Utenos Diena“,
Maironio g. 34, LT-28144, Utena.
Įm. kodas: 301537159
PVM k. LT100003891115

A.s.: LT535014500014000334
Utenos kredito unija

Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

utenosdiena.lt redakcijai rašykite adresu reklama@utenosdiena.lt

Visos teisės saugomos. © 2008 -  2019
UAB „Utenos diena“.
Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Utenos diena“ sutikimą.

LANKYTOJŲ STATISTIKA

Šiandien apsilankė:1597
Vakar apsilankė:8621
Šią savaitę apsilankė:18084
Šį mėnesį apsilankė:18084
Viso (nuo 2015-02-16):13819646
Šiuo metu naršo:
84
2020-06-03
MENŲ KALVĖ - Utenos regiono kūrėjai ir jų darbai!