Vyžuonų dvare – bajoriškos Čapskių giminės atstovo pėdsakas

Bene visuose šaltiniuose Vyžuonų dvaro istorija siejama su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) Vytauto laikų didiko Kristino Astiko vardu. Būdamas Vytauto bendražygiu Kristinas Astikas šiuose kraštuose gavo dideles žemės valdas, tarp jų – ir Vyžuonas. K. Astiko sūnus Radvila buvo Radvilų giminės pradininkas. XV a. dvaras priklausė Lozovskiams, iš kurių vienas jį užrašė savo sūnui Michnai. XVI–XVIII a. buvo biržiškių Radvilų giminės nuosavybė. Vyžuonų dvaro savininkai nuolat keitėsi. Jais buvo Tiškevičiai, paskui Vaitiekus Puslovskis, kurio sūnus Ksaveras 1856 m. perdavė dvarą Eduardui Čapskiui. Šioje straipsnių apie Vyžuonų dvarą ciklo dalyje, remiantis Vytauto didžiojo karo muziejaus 2009 m. almanachu, pažintis su dvarininku E. Čapskiu.

Vokiečių didikų giminės atstovai

Ne viename istoriniame šaltinyje pabrėžiama, kad Vyžuonų dvaras XIX a. valdytas grafo Eduardo Čapskio, smarkiai engusio savo baudžiauninkus, bet rėmusio 1863 m. sukilėlius. Už tai jis buvo ištremtas. 1889 m. Čapskiai valdė 1 658 dešimtinių žemės, iš jų pusę užėmė miškai, 1893 m. valdė 1 520 dešimtinių. E. Čapskis grobstė valstiečiams po baudžiavos panaikinimo skirtą žemę, perkėlinėjo juos į smėlynus, dirvonus, užiminėjo ganyklas. Skirtinę valstiečio žemę jis sumažino iki 40 proc.
Pagal almanache pateiktus duomenis, Huttenai-Čapskiai – garsi didikų giminė, kildinanti save iš XI a. Frankonijos hercogystės vokiečių. Vokišką pavardę (Hutten) pasikeitė į Čapskių XVII a. atvyko gyventi į Lenkiją. Šią bajorų giminę garsino žinomi palikuoniai, o lietuviškosios Čapskių giminės linijos tėvonija buvo Kėdainiai, paveldėti iš Veronikos Radvilaitės, ištekėjusios už Gdansko kašteliono Pranciškaus Stanislovo Kostkos Čapskio. P. Čapskis buvo aktyvus Baro konfederacijos dalyvis (1768 m. vasario 29 d. Podolėje, Baro mieste, suburtas judėjimas, kurio tikslas buvo kova prieš Rusijos įtaką Abiejų Tautų Respublikoje ir jos statytiniu tapusį Lenkijos karalių Stanislovą Augustą), bet šiai pralaimėjus 1772 metais kartu su Vilniaus vaivada Karoliu Radvila išvyko į užsienį.
Vedė Radvilaitę
Po ketverių metų, 1776-aisiais, sugrįžo į Lenkiją, vedė Karolio Radvilos seserį Veroniką Radvilaitę ir įsitraukė į politinę veiklą – dalyvavo Ketverių metų (1788–1792 m.) seime. Po paskutinio Lenkijos ir Lietuvos padalijimo P. Čapskis gyveno Varšuvoje, tačiau jo ir Veronikos Radvilaitės sūnūs Karolis bei Stanislovas išvyko gyventi į Lietuvą. Vyriausiasis sūnus Karolis su broliu Stanislovu buvo auklėjami Nesvyžiuje, dėdės Karolio Radvilos rūmuose, vėliau studijavo Vilniaus ir Varšuvos pijorų kolegijoje. Stanislovas, baigęs studijas, keletą metų keliavo po užsienį, dalyvavo Napoleono kariuomenės žygiuose. 1812 metais atvyko į Lietuvą ir gyveno iš motinos Veronikos Radvilaitės paveldėtuose Kėdainiuose. Tų pačių metų vasarą Stanislovą Čapskį Napoleonas paskyrė XXII Lietuvos pėstininkų pulko vadu. Su šiuo pulku jis pralaimėjo rusams ties Švieržene (Swierzien) ir Koidanovu (Kojdanow). Dalyvavo kautynėse prie Drezdeno, už ką Napoleonas pulkininką S. Čapskį apdovanojo Garbės legiono kryžiumi. 1815 metais S. Čapskis, iš Paryžiaus grįžęs į Lietuvą, apsigyveno Kėdainiuose ir savo veiklą paskyrė dvaro bei ūkio reikalams.

Buvo aktyvus dvarininkijos veikėjas

Stanislovas ir Zofija Čapskiai turėjo tris sūnus: Eduardą, Marijoną ir Adolfą, kurie pagarsėjo kaip aktyvūs dvarininkijos veikėjai. Marijonas ir Adolfas baigė aukštuosius mokslus Berlyno dailės akademijoje, tačiau dailės istorijoje charakterizuojami kaip mažai žinomi, nes menine veikla užsiėmė tik kaip mėgėjai ir savo darbų neplatino. Eduardas buvo turtingas dvarininkas, aktyvus XIX a. Lietuvos visuomenininkas. Mokėsi Varšuvoje, 1833 metais su broliais Marijonu ir Adolfu išvyko į Berlyną ir tęsė studijas gimnazijoje bei universitete. Charkovo universitete baigė teisės mokslus ir savo karjerą pradėjo Peterburge, Lenkijos sekretoriate (1842–1847 m.). Po tėvo mirties, 1847-aisiais, Eduardas Čapskis apsigyveno Lietuvoje, paveldėtame Kalnaberžės dvare (netoli Kėdainių). Vėliau dar įsigijo Vyžuonų dvarą netoli Utenos, turėjo apie pustrečio tūkstančio baudžiauninkų ir buvo laikomas vienu turtingiausių Lietuvos dvarininkų. Dėl liberalių santykių su politiniais emigrantais 1849–1856 metais buvo prižiūrimas policijos. 1849-aisiais Kauno gubernijos bajorai E. Čapskį išrinko maršalka, tačiau valdžios jis nebuvo patvirtintas. Nežiūrint tokio sprendimo, Eduardas aktyviai įsitraukė į visuomeninį gyvenimą: buvo Raseinių apskrities mokyklų globėju, M. Valančiaus paragintas Vyžuonose uždarė savo 12 smuklių. 1855 metų rudenį Vilniaus ir Kauno gubernijų bajorams svarstant švietimo sistemos pertvarkymo klausimus, E. Čapskis nuošalėje neliko, jam dalyvaujant buvo priimtas motyvuotas nutarimas prašyti valdžios įsteigti Kauno gubernijoje aukštąją mokyklą ir prašyti, kad mokyklose būtų dėstoma lenkų kalba. Šiuos pageidavimus Kauno gubernijos bajorų vadovas Edvardo brolis Adolfas Čapskis gubernatoriui Mikalojui Muravjovui įteikė lapkričio 15 d.

Ištrėmė ir konfiskavo dvarus

1863 metų įvykiai E. Čapskiui buvo nepalankūs: nors sukilime jis jokio vaidmens neatliko, tačiau nukentėjo kaip ir kiti dalyviai. E. Čapskis Vilniuje buvo suimtas ir apkaltintas bendradarbiavęs su Zigmanto Sierakausko būriu, o parvežtas į Kauną nuteistas mirties bausme. Tačiau subruzdus prūsiškajai Čapskių giminei ir E. Čapskio svainiui Pranciškui Čapskiui išrūpinus Prūsijos ir Anglijos karalienių užtarimą, mirties bausmė jam buvo pakeista tremtimi į Sibirą iki gyvos galvos ir visų dvarų konfiskavimu.
1904 m. Vyžuonų kun. Aleksandras Mileika su giminaičiais nupirko šį dvarą. Vyžuonose išdirbęs 37 metus (nuo 1914 m. klebonu), dvare su žydais turėjo spirito bravorą, buvo gabus prekybininkas. Jis 1944 m., grįžęs iš tremties, mirė. Iki šiol Vyžuonų dvare išliko plytinis namas (dabar ten butai), du klojimai, du sandėliai, tvartas, kumetynas, spiritinė.

Parengė Neringa JONAVIČIENĖ
neringa@utenosdiena.lt

Neringos Jonavičienės nuotr. 

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas