Saldutiškio dvaras, minimas nuo 18 a. pabaigos, vadintas Stulgiškių arba Šilgudiškio dvaru. Jo įkūrėju, lėmusiu Saldutiškio suklestėjimą, laikomas Antanas Jaloveckis, kurio sūnui Mečislovui po tėvo mirties pasitraukus į Lenkiją dvaras ėjo iš rankų į rankas: jame veikė saleziečių vienuolynas, karo ligoninė, stribų štabas, mokykla, bendrabutis… Kiekvienas naujas šeimininkas savaip keitė dvaro pastatą ir teritoriją, todėl dabartiniams jo šeimininkams – Arūno Svitojaus šeimai – teko nelengva užduotis iš šykščių istorijos nuotrupų atkurti buvusio dvaro autentiką su kadaise sklandžiusia didinga dvasia ir turininga kultūrine veikla.

Atkuria genofondines bandas

G. Svitojus Saldutiškio dvare gyvena jau trejus metus, tačiau istoriko išsilavinimą turinčiam jaunam vyrui domėtis dvaro praeitimi laiko lieka ne tiek daug – tenka rūpintis ne tik statybomis, bet ir gausiu augintinių būriu – sekdami kadaise čia šeimininkavusių didikų pavyzdžiu Svitojai siekia atkurti dvare nuo 1888 m. laikytą Angelo galvijų bandą, dvaro teritoriją šukuoja genofondinės škudžių veislės avelės. Be to, šeimininkai augina vištų ir žąsų būrį, arklius – didžiulėje dvaro teritorijoje išsitenka visi, augintiniams vienas po kito atstatomi ūkiniai pastatai.
Pasak A. Svitojaus, dvaro arklidėse kadaise buvo auginama per 50 arklių, dvarininkai Jaloveckiai turėjo net keletą karietų. Dabar stūkso tik arklidžių, kaip ir kai kurių kitų pastatų, liekanos. „Jei nebūtume įdėję tiek darbo ir pastangų, dvaras būtų atrodęs taip pat – virtęs griuvėsiais, – pastebėjo A. Svitojus. – Dabar planuojame atkurti ne tik gyvenamąjį namą, bet ir kitus pastatus. Kai kuriuos jau atkūrėme – vietoje dviejų buvusių kolonų dabar jau turime atstatytą tvartą.” Dar šiais metais Svitojai ketina atstatyti arklides, kuriose, kaip kadaise, apgyvendins žemaitukų veislės arklius, genofondinius galvijus.
Kai kurių pastatų atkurti nebebus įmanoma – ant svirno liekanų pastatyta bažnyčia, istorinis dvaro kumetynas, kuriame gyveno Jalovecų samdiniai, sovietiniais metais buvo paverstas daugiabučiu gyvenamuoju namu. Ten, kaip ir buvusios spirito varyklos ar geležinkelio stoties pastatuose, ir dabar gyvena saldutiškiečiai. Didelę dvaro teritorijos dalį sovietai pavertė mokyklos stadionu. Nebėra ir lentpjūvės. Traukiniais iš didžiulės Saldutiškio dvaro lentpjūvės, A. Svitojaus žiniomis, būdavo išvežama kone 20 tūkst. kubinių metrų medienos, tačiau mediena ir akmenys Saldutiškio dvaro sodybos statiniams buvo gabenama iš Sibiro. Iš ten atvežti ir maumedžiai, puošiantys dvaro parką.
Dvaro teritorijoje buvo atkastas ir senas akmeninis grindinys, jungiantis ūkinius pastatus, tačiau dalis pastatų jau dingę nuo žemės paviršiaus. Dvaro šeimininkų duomenimis, kadaise dvaro teritorijoje buvo 17 statinių.

Vietoje džiunglių – tvenkiniai

Saldutiškio dvaro teritorijoje buvę tvenkiniai dabar švarūs, įžuvinti – juose plaukioja šeimininkų įveistos žuvys. Kaip pasakojo A. Svitojus, dar Jaloveckių laikais šiuose tvenkiniuose užauginti upėtakiai buvo vežami į Rusiją. Tvenkinių dugnai dar anuomet buvo išgrįsti akmenimis, valomi, prižiūrimi, įrengtos medinės užtvankos. Sovietiniais metais medinė užtvanka buvo išardyta, akmeniniai dugnai apgadinti buldozelių. Įsigiję dvarą Svitojai rado tvenkinius, užpelkėjusius apaugusius kone džiunglėmis. Vietiniai gyventojai buvo įpratę į juos nutiestais vamzdžiais leisti nuotekas ir niekaip nenorėjo suprasti, kodėl visą gyvenimą taip darę dabar turėtų pakeisti savo įpročius… Tačiau naujieji dvaro savininkai tikino, kad senus ir ne visuomet priimtinus įpročius keisti pavyksta kalbantis su žmonėmis, stengiantis juos sudominti, uždegti bendro tikslo siekimu – kad Saldutiškis taptų kultūriniu traukos centru. A. Svitojus atkakliai siekia dvarą paversti kultūros židiniu, aplink kurį virtų gyvenimas, atgaivinti senas tradicijas, į istorinį paveldą orientuotus renginius, organizuoja šventes, kuriose skatina aktyviai dalyvauti visą miestelio bendruomenę, ir kviečia atvykti svečius.

Autorės nuotr.