Spausdinti šį puslapį
2015 birželio 16, Antradienis 09:13

Dvarininkų tikslas – atkurti Saldutiškio dvarą ir žmonių orumą II

Dvarininkų tikslas – atkurti Saldutiškio dvarą ir žmonių orumą II
  • Neringa JONAVIČIENĖ
  • 7 foto
  • Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Saldutiškio dvaras, minimas nuo 18 a. pabaigos, vadintas Stulgiškių arba Šilgudiškio dvaru. Jo įkūrėju, lėmusiu Saldutiškio suklestėjimą, laikomas Antanas Jaloveckis, kurio sūnui Mečislovui po tėvo mirties pasitraukus į Lenkiją dvaras ėjo iš rankų į rankas: jame veikė saleziečių vienuolynas, karo ligoninė, stribų štabas, mokykla, bendrabutis... Kiekvienas naujas šeimininkas savaip keitė dvaro pastatą ir teritoriją, todėl dabartiniams jo šeimininkams – Arūno Svitojaus šeimai – teko nelengva užduotis iš šykščių istorijos nuotrupų atkurti buvusio dvaro autentiką su kadaise sklandžiusia didinga dvasia ir turininga kultūrine veikla.

Istorija – lenkiškose knygose ir akvarelėse

Rekonstruotoje Saldutiškio dvaro bibliotekoje Svitojai verčia lenkiškas knygas, menančias dvaro ir su juo siejamų žymių žmonių istoriją. A. Svitojus didžiuodamasis pasakojo, kad iš Krokuvos ir Lenkijos ambasados neseniai sulaukė svečių, kurie čia ieškojo lietuvių kilmės lenkų dailininko ir architekto Stanislovo Vitkevičiaus pėdsakų. S. Vitkevičiaus sesuo buvo ištekėjusi už Boleslovo Jaloveckio, todėl dailininkas lankydavosi Saldutiškyje. B. Jaloveckis buvo labai turtingas žmogus, nes valdė didelę dalį Rusijos geležinkelių ir metalurgijos pramonės akcijų. Būtent B. Jaloveckio dėka miestelis buvo apsodintas liepomis ir juodosiomis tuopomis. Saldutiškio gyvenvietė pradėjo augti 1899 m., nutiesus siaurąjį geležinkelį, kurio tiesimui vadovavo pats B. Jaloveckis. Tarp siaurojo geležinkelio stoties ir dvaro buvo supiltas kelias, šalia geležinkelio – pastatytas vandentiekio bokštas. Rusijos Dūmos deputatas nuo Rytų Lietuvos karo inžinierius, Rusijos valstybės Dūmos narys, generolas B. Jaloveckis buvo didžiosios Lietuvos valstybės šalininkas, gausiai rėmė Lietuvos pabėgėlius Rusijoje Pirmojo pasaulinio karo metais, 1907 m. Vilniuje išleido knygutę lietuvių ir lenkų kalba „Lietuva ir jos reikalai: tautiškas Lietuvos katekizmas", bendradarbiavo laikraštyje „Litwa". B. Jaloveckio sūnus Mečislovas prieš Pirmąjį pasaulinį karą dirbo dvarų įkainotoju Vilniaus žemės banke, tad turėjo sąlygas keliauti po dvarus, juos aprašinėti. Aprašinėdamas, surašydamas visas dvarų vertybes, kartu juos ir įamžindavo akvarelėse, kurių sukaupė net pusantro tūkstančio.
Viena iš akvarelių A. Svitojui pasitarnavo rekonstruojant Saldutiškio dvaro gyvenamąjį pastatą. „Mes penkerius metus diskutavome, koks turi būti stogas, – prisiminė pašnekovas. – Kai pamatėme nutapytą Saldutiškio dvarą, tapo aišku, kad stogas turi būti raudonas." Šiuo metu dvaro pastatas jau nebeprimena landynės, kolūkiečių menamos valgyklos ar bendrabučio. Rekonstruotos menės alsuoja oria aristokratiška didybe. Pasak A. Svitojaus, šiuo metu jau rekonstruota ir atkurta pusė patalpų.

Tikslas – atkurti dvarą ir visuomeniškumą

Dvaro šeimininkams įnikus į jo atkūrimo darbus, čia pragyvenimo šaltinį galėtų rasti ne vienas miestelio gyventojas. Tačiau A. Svitojus pastebėjo, kad dirbti nori retas, o dabartiniame kaime įsigalėjo norma ir nuostatos, kad dirbti yra neprotinga ir nereikalinga. „Ateina žmogus, padirba pusę dienos, nes ilgiau kaime jie dabar dirbti nepratę. Ir pradingsta, – stebėjosi su darbininkais rūpesčių patiriantis G. Svitojus. – Jie dirbti nenori. Pasitaiko, kad paskambina žmogus šeštadienį per pietus ir paprašo darbo, nes vakare žmogui reikia atšvęsti. Paprašau ateiti pirmadienį ir išgirstu atsakymą, kad pirmadienį jis dirbti jau negalės, o gal nenorės..." A. Svitojus akcentavo, kad jis sau iškėlė tikslą ne tik atkurti dvarą, bet ir keisti žmonių požiūrį į gyvenimą kaime. Jis pastebėjo, kad Saldutiškis jau keičiasi, gerokai sumažėjo vagysčių, pozityviai veiklai aktyvinamas jaunimas, bendruomenė tampa visuomeniškesnė.
Naujasis dvaro šeimininkas tikino neketinantis išpuoselėti ir laikyti nenaudojamo dvaro bei jo teritorijos. Jau dabar čia kone kas savaitę vyksta daug renginių, kai kurie jų, tokie kaip avikirpio šventė, tampa tradiciniais. Dvaras ypač masina vestuvininkus, tačiau jų A. Svitojus įsileisti nenorėtų po nemalonios patirties, kai kruopščiai rekonstruotos palangės ir sienos buvo supilstytos gėrimais. Dabar orientuojamasi į kultūrines, edukacines veiklas dvare. Tokias veiklas A. Svitojus supranta kaip įsipareigojimą visuomenei, vietos gyventojams. Dvaro savininkų misija – telkti bendruomenę, paskatinti bendrai veiklai ir savišvietai. Jau netrukus A. Svitojus pakvies kaimų lyderius į seminarą „Gyvenu kaime, žinau savo vertę" padiskutuoti apie pilietiškumą, lyčių lygybę, diskriminaciją, žmonių teises. Pasimokę bendruomenių atstovai galės žinias perduoti ir naują požiūrį skiepyti savo kasdienėje gyvenamojoje aplinkoje.

Neringos Jonavičienės nuotr.

Paveikslėlių galerija

Susiję įrašai (pagal žymę)

traffix.lt