ProjektaiDvarininkų tikslas – atkurti Saldutiškio dvarą ir žmonių orumą II
2015 birželio 16, Antradienis 09:13

Dvarininkų tikslas – atkurti Saldutiškio dvarą ir žmonių orumą II

Dvarininkų tikslas – atkurti Saldutiškio dvarą ir žmonių orumą II
  • Neringa JONAVIČIENĖ
  • 7 foto
  • Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Saldutiškio dvaras, minimas nuo 18 a. pabaigos, vadintas Stulgiškių arba Šilgudiškio dvaru. Jo įkūrėju, lėmusiu Saldutiškio suklestėjimą, laikomas Antanas Jaloveckis, kurio sūnui Mečislovui po tėvo mirties pasitraukus į Lenkiją dvaras ėjo iš rankų į rankas: jame veikė saleziečių vienuolynas, karo ligoninė, stribų štabas, mokykla, bendrabutis... Kiekvienas naujas šeimininkas savaip keitė dvaro pastatą ir teritoriją, todėl dabartiniams jo šeimininkams – Arūno Svitojaus šeimai – teko nelengva užduotis iš šykščių istorijos nuotrupų atkurti buvusio dvaro autentiką su kadaise sklandžiusia didinga dvasia ir turininga kultūrine veikla.

Istorija – lenkiškose knygose ir akvarelėse

Rekonstruotoje Saldutiškio dvaro bibliotekoje Svitojai verčia lenkiškas knygas, menančias dvaro ir su juo siejamų žymių žmonių istoriją. A. Svitojus didžiuodamasis pasakojo, kad iš Krokuvos ir Lenkijos ambasados neseniai sulaukė svečių, kurie čia ieškojo lietuvių kilmės lenkų dailininko ir architekto Stanislovo Vitkevičiaus pėdsakų. S. Vitkevičiaus sesuo buvo ištekėjusi už Boleslovo Jaloveckio, todėl dailininkas lankydavosi Saldutiškyje. B. Jaloveckis buvo labai turtingas žmogus, nes valdė didelę dalį Rusijos geležinkelių ir metalurgijos pramonės akcijų. Būtent B. Jaloveckio dėka miestelis buvo apsodintas liepomis ir juodosiomis tuopomis. Saldutiškio gyvenvietė pradėjo augti 1899 m., nutiesus siaurąjį geležinkelį, kurio tiesimui vadovavo pats B. Jaloveckis. Tarp siaurojo geležinkelio stoties ir dvaro buvo supiltas kelias, šalia geležinkelio – pastatytas vandentiekio bokštas. Rusijos Dūmos deputatas nuo Rytų Lietuvos karo inžinierius, Rusijos valstybės Dūmos narys, generolas B. Jaloveckis buvo didžiosios Lietuvos valstybės šalininkas, gausiai rėmė Lietuvos pabėgėlius Rusijoje Pirmojo pasaulinio karo metais, 1907 m. Vilniuje išleido knygutę lietuvių ir lenkų kalba „Lietuva ir jos reikalai: tautiškas Lietuvos katekizmas", bendradarbiavo laikraštyje „Litwa". B. Jaloveckio sūnus Mečislovas prieš Pirmąjį pasaulinį karą dirbo dvarų įkainotoju Vilniaus žemės banke, tad turėjo sąlygas keliauti po dvarus, juos aprašinėti. Aprašinėdamas, surašydamas visas dvarų vertybes, kartu juos ir įamžindavo akvarelėse, kurių sukaupė net pusantro tūkstančio.
Viena iš akvarelių A. Svitojui pasitarnavo rekonstruojant Saldutiškio dvaro gyvenamąjį pastatą. „Mes penkerius metus diskutavome, koks turi būti stogas, – prisiminė pašnekovas. – Kai pamatėme nutapytą Saldutiškio dvarą, tapo aišku, kad stogas turi būti raudonas." Šiuo metu dvaro pastatas jau nebeprimena landynės, kolūkiečių menamos valgyklos ar bendrabučio. Rekonstruotos menės alsuoja oria aristokratiška didybe. Pasak A. Svitojaus, šiuo metu jau rekonstruota ir atkurta pusė patalpų.

Tikslas – atkurti dvarą ir visuomeniškumą

Dvaro šeimininkams įnikus į jo atkūrimo darbus, čia pragyvenimo šaltinį galėtų rasti ne vienas miestelio gyventojas. Tačiau A. Svitojus pastebėjo, kad dirbti nori retas, o dabartiniame kaime įsigalėjo norma ir nuostatos, kad dirbti yra neprotinga ir nereikalinga. „Ateina žmogus, padirba pusę dienos, nes ilgiau kaime jie dabar dirbti nepratę. Ir pradingsta, – stebėjosi su darbininkais rūpesčių patiriantis G. Svitojus. – Jie dirbti nenori. Pasitaiko, kad paskambina žmogus šeštadienį per pietus ir paprašo darbo, nes vakare žmogui reikia atšvęsti. Paprašau ateiti pirmadienį ir išgirstu atsakymą, kad pirmadienį jis dirbti jau negalės, o gal nenorės..." A. Svitojus akcentavo, kad jis sau iškėlė tikslą ne tik atkurti dvarą, bet ir keisti žmonių požiūrį į gyvenimą kaime. Jis pastebėjo, kad Saldutiškis jau keičiasi, gerokai sumažėjo vagysčių, pozityviai veiklai aktyvinamas jaunimas, bendruomenė tampa visuomeniškesnė.
Naujasis dvaro šeimininkas tikino neketinantis išpuoselėti ir laikyti nenaudojamo dvaro bei jo teritorijos. Jau dabar čia kone kas savaitę vyksta daug renginių, kai kurie jų, tokie kaip avikirpio šventė, tampa tradiciniais. Dvaras ypač masina vestuvininkus, tačiau jų A. Svitojus įsileisti nenorėtų po nemalonios patirties, kai kruopščiai rekonstruotos palangės ir sienos buvo supilstytos gėrimais. Dabar orientuojamasi į kultūrines, edukacines veiklas dvare. Tokias veiklas A. Svitojus supranta kaip įsipareigojimą visuomenei, vietos gyventojams. Dvaro savininkų misija – telkti bendruomenę, paskatinti bendrai veiklai ir savišvietai. Jau netrukus A. Svitojus pakvies kaimų lyderius į seminarą „Gyvenu kaime, žinau savo vertę" padiskutuoti apie pilietiškumą, lyčių lygybę, diskriminaciją, žmonių teises. Pasimokę bendruomenių atstovai galės žinias perduoti ir naują požiūrį skiepyti savo kasdienėje gyvenamojoje aplinkoje.

Neringos Jonavičienės nuotr.

Susiję įrašai (pagal žymę)

  • Ilzenbergo dvaro istoriją primins tarptautinis renginys Rumunijoje

    Jei nežinai savo praeities, tau nėra kelio ateitin. Šią mintį istorikas dr. Kęstutis Gecevičius išsiveža į tarptautinį renginį Rumunijoje, kurio temų herojė - Livija Dimšienė Majoresku, buvusi Ilzenbergo dvaro (Rokiškio r.) valdytoja. Apie šią itin žinomo Rumunijos visuomenės veikėjo, premjero Tito Livijaus Majoresku dukrą ir Ilzenbergo dvarą dr. K. Gecevičius istorinėmis žiniomis dalinsis su simpoziumo „Karo aukos: lenkų pabėgėliai ir grafienė Livija Dimšienė Majoresku", kuris rengiamas Campulungo mieste rugsėjo 1-3 dienomis totalitarizmo aukoms atminti.

  • Lopų dvaras Sirutėnuose

    Sirutėnų dvaras buvo tik už trijų kilometrų į šiaurę nuo Utenos. Jau 1774 m. jį valdė Tomašas Lappo. Lopai šį dvarą valdė ir 1784 m.

  • Leliūnų dvaro Butleriai

    Parašęs savo penkiatomę autobiografinių knygų „Už ką?" seriją, jos autorius Vladas Butleris (1887 m. Civilske–1945 m. Čekijoje) pamini, kad jų giminė kilusi iš Irlandijos (Airijos) bajorų. Jo protėvis Valteris 17 amž. pirmoje pusėje įsikūręs Lietuvoje, Kauno gubernijos ribose, į kurias tuomet įėjo ir Ukmergės (Vilkmergės pavadinimu) apskričiai priklausiusi Utena su savo valsčiais.

  • Pomarnackių dvaras Avižieniuose

    Kauno plentu už Utenos, pasiekus Jasonis ir pasukus keliu į kairę, netoliese rasime Avižienius. Avižienių dvaras ir kaimas (Leliūnų sen.) buvo netoli nuo kito – Jasonių dvaro, valdytas Pomarnackių, čia turėjusių 139 dešimtines žemės. Dvaro savininkas buvo Tadeušas Pomarnackis.

  • Degsnėnuos – Kozielos-Poklevskiai

    Gražiausias Utenos krašto paežerių vietas išsirinko į Lietuvą atsidanginę svetimtaučiai iš Lenkijos, Rusijos pakampių – prie Alaušo, Indrajo ir kitų ežerų ir upių. Aplipo mūsų senolių žemė dvarais, kaip piktšašiais; siurbė jie lietuvėlius baudžiauninkus kaip erkės ne vieną amžių. Dvarai susigrobė šimtus ir tūkstančius dešimtinių miškų, vandenų, žemės. Krauzai, Poklevskiai, Križickiai, Pilsudskiai, Veriovkinai ir virtinės kitų. Buvo jie dauguma Romos katalikai ir bažnytinėse knygose, dokumentuose pasirašinėjo sudvigubintomis lenkiškomis, rusiškomis raidėmis fon kelles, Lappo, Kozzello pavardėmis, reikalaudami, skirtingai nuo valstiečių, prie jų pavardės visur įrašyti žodį dvarininkas.

  • Raimondas Černiauskas: „Degsnio dvaro vieta – išskirtinė“

    Daugailių seniūnijos pakraštyje, į pietus nuo Antandrajos, kairėje kelio Kaunas–Zarasai– Daugpilis atkarpos Utena–Zarasai pusėje, Degsnio kaime, niūriai kėpso Degsnio dvaras. Iš pro išdaužytus langus, nubyrėjusių sienų plyšius vėjo nešiojamos gyvenimų istorijos liko tik menkos žinios, tačiau nei tai, nei kritinė pastatų būklė neatbaidė dabartinio dvaro savininko Raimondo Černiausko, kuris nusipirko sodybą pasiryžęs prikelti dvarą naujam gyvenimui.

  • Tauragnų dvarininkų atminimui išblėsti neleidžia jų palikuonis

    Kadaise krašto šviesuliu ir kultūrinio bei tautinio gyvenimo lopšiu buvusio Tauragnų dvaro didybės likę tik pėdsakai – po karo, sovietų okupacijos ir kolūkiečių šeimininkavimo jis buvo kone nušluotas nuo žemės paviršiaus. Tačiau atkūrus Lietuvos nepriklausomybę protėvių žemę susigrąžinęs Tauragnus valdžiusių Gineičių palikuonis Rimantas Gineitis kantriai lyg dėlionę stengiasi atkurti šeimos istoriją, iš atminties ir istorinių archyvų vieną po kitos traukdamas svarbias datas bei pavardes, brėždamas giminės medžio šakas ir kabindamas ant jų vis naują lapelį su pavarde. Nuo kalno žvelgdamas į vaizdingas apylinkes ir po kojomis tyvuliuojantį Labės ežerą, tauragniškis smulkmeniškai pasakoja Gineičių šeimos istoriją, negrįžtamai pakeistą giminę užklupusių represijų ir tėviškės netekties.

  • Noliškio dvaras – vertę praradęs objektas turi savo istoriją

    Noliškis – kaimas Utenos rajone. Klausimas: apie kurį Noliškį eina kalba? Utenos rajone Noliškiai yra du: vienas –Leliūnų seniūnijoje, 4 km nuo Pakalnių, antras – Daugailių seniūnijoje, netoli Spitrėnų. Šį kartą – apie pastarąjį, kuriame anuomet stovėjo, augo, tačiau vėliau sunyko dvaras, ir šiandien tik likę griuvėsiai mena čia buvus vieną seniausių Utenos krašto dvarų.

  • Tauragnų dvaras: istorija nenutyli faktų...

    Apžvelgus keletą Utenos rajone esančių dvarų, žvilgsnis nukrypsta ir į Tauragnus, įsikūrusius didingo ežero, vadinamo Tauragnu, pašonėje. Gyvenimas ten įsisuko gerokai anksčiau, nei miestelis pradėjo skaičiuoti įkūrimo metus. Apie tai liudija įvairių tyrinėtojų radiniai. Ir nors praeitis apgaubta laiko migla, istorija nenutyli faktų apie kažkada ant Taurapilio kalno stovėjusią pilį ir dvarą, pūpsojusį ant gražios kalvos tarp Labės ir Tauragno ežerų.

  • Vyžuonėlių dvaro valdose

    Vyžuonos upės, atitekančios nuo Utenos tik kitu, Krašuonos pavadinimu, paliose, arti plento į Vyžuonas, medžiais apsodintas keliukas veda į garsiąsias mūsų krašte Vyžuonėles, į buvusį dvarą. Šią vietovę išgarsino didžiojo rusų dailininko Iljos Repino atvykimas 1893 metų spalio mėnesį, kai jis, važiuodamas į Vakarų Europą, užsuko čia pas savo mokinę dailininkę Marianą Veriovkiną, gyvenusią savo tėvo Vladimiro 1879 metais iš vieno turtingiausių Lietuvos dvarininkų Edvardo Čapskio įsigytame dvare, kurį Veriovkinai gavo kaip dovaną ir pavadino jį Blagodat vardu.

kurjeris2

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

UAB „Utenos Diena“,
Maironio g. 34, LT-28144, Utena.
Įm. kodas: 301537159
PVM k. LT100003891115

A.s.: LT535014500014000334
Utenos kredito unija

Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

utenosdiena.lt redakcijai rašykite adresu reklama@utenosdiena.lt

Visos teisės saugomos. © 2008 -  2017 UAB „Utenos diena“.
Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Utenos diena“ sutikimą.

LANKYTOJŲ STATISTIKA

Šiandien apsilankė:5206
Vakar apsilankė:9295
Šią savaitę apsilankė:55665
Šį mėnesį apsilankė:218670
Viso (nuo 2015-02-16):5842357
Šiuo metu naršo:
93
2017-07-22