Dvarininkų tikslas – atkurti Saldutiškio dvarą ir žmonių orumą I

Saldutiškio dvaras, minimas nuo 18 a. pab., vadintas Stul­giškių arba Šilgudiškio dvaru. Jo įkūrėju, lėmusiu Saldutiš­kio suklestėjimą, laikomas Antanas Jaloveckis, kurio sūnui Mečislovui po tėvo mirties pasitraukus į Lenkiją dvaras ėjo iš rankų į rankas: jame veikė saleziečių vienuolynas, karo ligoninė, stribų štabas, mokykla, bendrabutis… Kiekvienas naujas šeimininkas savaip keitė dvaro pastatą ir teritoriją, todėl dabartiniams jo šeimininkams – Arūno Svitojaus šei­mai – teko nelengva užduotis iš šykščių istorijos nuotrupų atkurti buvusio dvaro autentiką su kadaise sklandžiusia di­dinga dvasia ir turininga kultūrine veikla.

Įsigijo nuniokotą Rožių dvarą

Dvaro pastatas buvo ne kartą rekonstruotas, keistas jo erdvių išsidėstymas, o nepriklausomybės metais jis stovėjo apleistas ir nenaudojamas. 2005 metais dvarą įsigiję naujieji šeimininkai rado jį užkaltais langais, įlūžusiu stogu, paverstą šiukšlynu. „Pirmą kartą aš čia atvažiavau 2004 metais, kai tėvas tvarkė dvaro įsigijimo dokumentus, – prisiminė A. Svitojaus sūnus Gediminas Svitojus. – Vaizdas buvo prastas, iš pradžių net mąstėme suremontuoti dvarą dalimis, bet vėliau nusprendėme rekonstruoti jį visą.” Saldutiškiečiai, pasak A. Svitojaus, buvo įpratę dvaro teritorija naudotis lyg viešu sąvartynu, todėl ir dabar jo sūnus kasdien surenka po porą glėbių šiukšlių ir tuščių butelių – kai kurie jų mena net sovietinius metus, kai istorinio paveldo objektai vertinami nebuvo. Saldutiškio dvaras tuomet tarnavo ir kaip valgykla, ir kaip bendrabutis. Dvaro erdvės buvo perstatytos – patalpos sumažintos, padalytos į mažesnius maisto ruošimo, indų plovimo kambarėlius. Nugriovus senuosius laiptus buvo pastatyti kiti, sovietinio stiliaus. Vietoje 60 buvo padaryta 80 patalpų. Visos gaubtų formų arkos buvo išlygintos ir užtinkuotos. „Nuo kelio pusės priešais dvaro pastatą buvo pastatyta mokykla, kad ta „gėda”, kaip tuometinė valdžia traktavo dvarą, nesimatytų važiuojantiems komunistų partijos nariams, – baisėjosi A. Svitojus. – Buvo išplėštos aštuonių centimetrų pločio grindys, jos paliktos tik vienoje patalpoje, kur buvo laikomos malkos. Saldutiškiečiai pasakojo, kaip nešėsi tas lentas, naudojo jas statyboms.” 1965 m. tuometinės valdžios nurodymu buvo nukapoti visi karnizai, „rozetės”, visos detalės – kad neliktų jokio „buržuazijos” ženklo. Rūsiai buvo užkasti, todėl dabar naujieji dvarininkai triūsia juos atkasinėdami ir džiaugiasi radę vis senesnių dvaro istoriją menančių detalių. A. Svitojus aiškino, kad Saldutiškio dvaras, valdomas Jaloveckių, buvo vadinamas Rožių dvaru dėl išpuoselėtų rožynų, šalia kurių, įspūdžiui sustiprinti, buvo statomi veidrodžiai. Dabar po detalę atkuriant istorinius sienų piešinius, daug kur randamas rožės simbolis.

Atkasė istoriją

Lietuvai atgavus nepriklausomybę prasidėjo grobstymai – iš dvaro pastato žmonės tempė ką tik galėjo, todėl A. Svitojus nerado čia ne tik bent kiek vertingesnių kilnojamų daiktų, bet ir menkiausio dvare buvusių dvidešimt keturių pečių ženklo, tik keletą dekoro ir plytelių fragmentų. Tam tikras kontingentas saldutiškiečių nesidrovi Svitojams pasididžiuoti „žygdarbiais”, pasakodami, kaip buvo padegę neprižiūrimą pastatą arba kaip daužydami ant stogo tupinčius balandžius įgriovė stogą…
Dvaro pastato sales bei interjero detales Svitojai atkuria pagal lenkišką, dar iki Pirmojo pasaulinio karo nubraižytą, planą, kuris labai skiriasi nuo ne kartą perstatyto dvaro patalpų išdėstymo. Net durų arkos buvo pakeistos, pavyzdžiui, viena jų perdaryta į langelį maistui paduoti, o ten, kur dabar jau atkurta siena, buvo padarytos durys. „Pradėję tvarkyti dvaro pastatą mes radome dar vieną istoriją – bent šimtu metų senesnę nei aprašo rašytiniai šaltiniai, – pasakojo A. Svitojus. – Radom, kad jau aštuonioliktame amžiuje dvaras priklausė Antanui Valiuliui, jo sūnui, taigi, bekapstinėdami radome dvaro istoriją dar prieš Jaloveckius.”
Dvaro restauracija – sudėtingas procesas. Baldai, interjeras, dekoro fragmentai atkūriami iš detalių, archyvuose randamų fotografijų. Pasak jo šeimininkų, uteniškė restauratorė Lina Katinaitė, stengdamasi atkurti buvusias dvaro sienų spalvas ir dekoracijas sluoksnis po sluoksnio nuiminėdama dažus, suskaičiavo net aštuoniolika jų atspalvių. O atkasinėjant rūsius buvo rasti ne tik užslėpti langai, retos skliautuotos lubos ir kone keturių metrų storio sienos, bet ir požeminis urvas, kuriuo buvo patenkama į geležinkelio stotį. „Čia prieš 300 metų buvo senasis dvaras. Vėliau jį plėtė ne kartą, dvaro pastatas kilo į viršų, – aiškino A. Svitojus. – Šie rūsiai nėra nurodyti jokiuose dokumentuose.” Šalia – ledainė, tarnavusi vietoje šiuolaikinio šaldytuvo. Atvežtus didžiulius ledo luitus senieji dvaro gyventojai sluoksniuodavo su pjuvenomis ir taip sukurdavo ypač šaltą patalpą, kurioje saugodavo maisto produktus. Rūsiuose buvo ir mėsinė, ir pieninė, kur buvo gaminami mėsos produktai, sūriai.

Autorės nuotr.

 

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas