Prisiminimuose – pasivaikščiojimai su dvarininku (V)

Tęsinys. Pradžia Nr. 26
Griūvančios senų klojimų sienos, tarp aukštų žolių vėjo gairinami akmeniniai pamatai, supilti nauji kauburėliai su kryžiaus ženklu – laikas negailestingai pasiima savo. Nykstantys kaimai, viensėdžiai, tuštėjančios sodybos – tokia modernėjančio pasaulio kaina. Žvelgdami į ateitį, neretai pamirštame savo istoriją. Nebevertiname ir nebesaugome to, ką reikėtų išsaugoti, dėl ko galime didžiuotis savo kraštu. Skaičiai negailestingi – iš 119 dvarų Utenos rajone liko tik 15. Ir didelė dalis jų stovi pamėkliški, virkauja prabėgusių dienų gyvybės, taikydamiesi su yrančių sienų šaltumu ir užkaltų langų tamsybe. Buvusios didybės neliko ir Jotaučių dvaro sodyboje.

Jotaučių dvaro sodyba, buvusi vieno žmogaus rankose, puoselėta ir auginta, šiandien išdalyta keliems valdytojams. Vieni statiniais rūpinasi ir įgyvendindami savo sumanymus negaili tam nei laiko, nei pinigų, kiti gi pripažįsta, kad prieš daugelį metų įsigytas objektas – lyg šuniui penkta koja. Kultūros vertybių registre regitruotiems statiniams galioja ypatingi reikalavimai, todėl savivaliauti šeimininkai negali.
Kol dvaras buvo Kozielų-Poklevskių giminės rankose, čia netrūko įvykių, istorijų, išlikusių žmonių atmintyje. Pačių išgyventas ar jau tik tėvų, senelių papasakotas anų dienų realijas padeda atskleisti jotaučiškė Sefanija Zabulienė. Moteris pasakojo, kad buvęs Jotaučių dvaro sodybos šeimininkas Tamošius Koziela-Poklevskis buvo bendraujantis žmogus, nesibodėjo prastesnių kaimo gyventojų. „Vis ateidavo pas mano senelį Stasį Vainiušį, gyvenusį pamiškėj link Norvaišių. Ypač paskutinėmis dienomis (prieš paliekant dvarą ir išvykstant į Lenkija – J. P.) daug nervinosi ir nerimavo”, – pasakojo S. Zabulienė. Ji teigė, kad dvarininkas bijodavo vienas pareiti namo, tai senelis turėdavo jį palydėti. „Pravaikščiodavo taip visą naktį vienas kitą belydėdami”, – juokėsi jotaučiškė.
S. Zabulienė teigė, kad jų šeimai teko gyventi ir ūkiniame, ir pagrindiniame Jotaučių dvaro sodybos pastate. „Pačiame dvare buvo apgyvendinta daug šeimų, su kuriomis minėdavome įvairias šventes. Ne viena veselia čia sušokta, ne vienas žmogus čia išėjo anapilin. Ir mano močiutė mirė dvare”, – prisiminė moteris. Anot S. Zabulienės, dvaras nė kiek nepasikeitė: koks buvo, toks ir liko. „Žinoma, keitėsi funkcija – kažkada buvo kontora, valgykla, parduotuvė, kultūros namai, keitėsi žmonės”, – tikino pašnekovė. Jotaučių kaimo gyventoja atminė ir mamos pasakotą istoriją apie brolio iškrėstą pokštą: „Dvare buvo apsistoję vokiečiai. Mama vis nešdavo jiems uogienės. Tačiau mėlynės netikdavo, nes neva nešvarios, o avietes laikė kirmelėtomis, todėl jiems reikėdavo tik žemuogių uogienės. Taigi kartą gerokai įkaušo mamos brolis. Nebesuvokęs savo veiksmų, jis apsivilko rusišką kareivio uniformą, užsidėjo šalmą ir atėjo pas vokiečius, kurie tuo metu prausėsi. Šie pusnuogiai tuoj čiupo už ginklų, manydami, kad ateina rusas. Mama tada taip išsigando, kad nušaus brolį. Puolė prie jo, nutraukė šalmą, pradėjo mušti ir šaukti „drinken šnaps, drinken šnaps”. Vadino durniumi ir keikė už kvailystes”, – pasakojo S. Zabulienė.
Jotaučiškė prisipažino kažkada buvusi kultūros namų, veikusių dvare, vadove. Ji pasakojo, kokia griežta tvarka anuomet buvo. „Reikėdavo organizuoti renginius, dirbti su žmonėmis. Jeigu neparuošdavome vietinių žmonių, kviesdavomės iš kaimyninių apylinkių kolektyvus”, – tikino moteris. Ji prisiminė, kad anuomet čia vyko diskotekos, rodydavo kiną. „Po kai kurių seansų moterys išeidavo raudodamos”, – juokėsi S. Zabulienė ir apgailestavo, kad Jotaučiuose jau daug metų vyrauja sąstingis. „Jaunimas išsivažinėjo, žmonės nebeturi kuo užsiimti laisvalaikiu. Gal todėl šiais laikais taip piktnaudžiaujama alkoholiu – iš neturėjimo ką veikti. O juk galėtų pastatyti kokį teniso stalą, paskirtų su jaunimu dirbantį žmogų…” – svarstė S. Zabulienė.
Kad dvarininkas T. Koziela-Poklevskis mielai bendraudavo su žmonėmis, prisiminė ir kita Jotaučių kaimo gyventoja – Ona Bernotienė. „Ateidavo jis pasiskolinti tai to, tai ano. Dvarininkai nebuvo turtingi”, – tikino senolė. Moteris prisiminė, kaip jos tėvelis Petras sutaisė ponams sulūžį skėtį. „Dvarininkas labai gyrė tėvelio darbą”, – šypsojosi O. Bernotienė pridurdama, kad atėjusį pasisvečiuoti poną jos gimdytojas lydėdavo namo.
Žurnalistų apsilankymu apsidžiaugusi O. Bernotienė dėliojo prisiminimus ir lyg apiplyšusius voratinklius iš kampų vyniodama stengėsi sulipdyti mintis į vieną pasakojimą. Prasiveržė giliai širdyje slėpta nuoskauda dėl patirtų išgyvenimų ir karo baisumų. Sunkiai sekėsi suvaldyti užliejusią praeities vaizdinių bangą. Pasakojimą apie karą keitė pasakojimas apie dvarą. „Iki šiol prisimenu antrame dvaro aukšte buvusias gražias duris”, – šypsojosi pašnekovė. O. Bernotienė teigė, kad dvare kurį laiką vyko šokiai. „Pono dukterys irgi šokdavo, bet joms bet koks jaunikis netikdavo. Išsirinkdavo rimtesnį. Aišku, visada buvo stebimos tėvo”, – atskleidė senolė ir parodė stalą, kuris, išvažiavus dvarininkams, atsidūrė jos namuose.

Jurgitos Pavilonienės nuotr.

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas