Prisiminimuose – pasivaikščiojimai su dvarininku (I)

Griūvančios senų klojimų sienos, tarp aukštų žolių vėjo gairinami akmeniniai pamatai, supilti nauji kauburėliai su kryžiaus ženklu – laikas negailestingai pasiima savo. Nykstantys kaimai, viensėdžiai, tuštėjančios sodybos – tokia modernėjančio pasaulio kaina. Žvelgdami į ateitį, neretai pamirštame savo istoriją. Nebevertiname ir nebesaugome to, ką reikėtų išsaugoti, dėl ko galime didžiuotis savo kraštu. Skaičiai negailestingi – iš 119 dvarų Utenos rajone liko tik 15. Ir didelė dalis jų stovi pamėkliški, virkauja prabėgusių dienų gyvybės, taikydamiesi su yrančių sienų šaltumu ir užkaltų langų tamsybe. Buvusios didybės neliko ir Jotaučių dvaro sodyboje.

Jotaučiai – kaimas 9 kilometrai į šiaurės rytus nuo Utenos. Kaip ir iki šiol aprašytose dvarvietėse, čia gyvenimus rikiuoja praeities šmėklos – ant kalvelės anų laikų didybę mena raudonų plytų statinys – buvęs Jotaučių dvaras.
Utenos krašto enciklopedijoje rašoma, kad 1671 m. Jotaučiuose buvo 4 gyventojai. 1897 m. gyveno 8 gyventojai (dvi šeimos). 1959 m. – 61, 1984 m. – 109, 1998 – 109 gyventojai. 1999 m. – 40 ūkių (114 gyv.). 2000 m. – 40 ūkių (107 gyv.). 2002 m. Sausio 1 d. gyveno 115 gyventojų.
17–19 a. Jotaučių dvarą kartu su Degsniu ir Kastulyne valdė Kozielos-Poklevskiai – bajorų giminė, kilusi iš Maskvos Didžiosios kunigaikštystės (istorinių šaltinių duomenimis, giminės pradininku laikomas Petras Kozlovas. Tikėtina, kad Kozlovas buvo ne prastos kilmės ir karalius Žygimantas Augustas jam suteikė Poklevo valdą Ašmenos paviete bei bajoro titulą. Todėl nuo XVII a. giminės pavadinimas siejamas su geografine vietove). Tuomet valdomą teritoriją sudarė 1 240 dešimtinių (dešimtinė – 1,0925 ha) žemės.
1853 m. palivarke buvo 9 gyventojai, 3 iš jų – samdiniai. Ūkvedys Mauricijus Vivulskis. 1869 m. – Mataušas Sokieškis su kumečiais, tarnais. Kozielai mirus, 1871 m. dvarą tvarkė ūkvedis Alfonsas Vivulskis.
19 a. pabaigoje Jotaučių dvarą valdė Adomas Koziela-Poklevskis. Jis palaidotas Sudeikiuose.
1897 m. dvaras priklausė Tamošiui Kozielai-Poklevskiui, o valdytojas buvo Adomas Šeduikis. 1897 m. buvo 11 šeimų (56 gyventojai). Dvare būdavo bent 4 kumečiai, daug tarnų, padienių darbininkų (gaudavo po 10 kapeikų su valgiu). 1914 m. karo metu, pasitraukdamas į Rusiją, ponas įsakė suvolioti javus, išparduoti gyvulius.
1914 m. dvarą užvaldė vokiečiai, rūmai tapo kareivinėmis, tvartai – arklių ligonine. 1919 m. Jotaučių dvarą valdė bolševikai, jame veikė jų komitetas.
1920 m. į Jotaučius grįžo T. Koziela-Poklevskis. Per žemės reformą dvaras išparceliuotas, savininkui palikta 80 ha žemės, kita paskirta savanoriams – Jonui Eismantui, Pranui Jovaišai, Labeikiui.
1940 m. T. Kozielai-Poklevskiui palikta 9 ha žemės, ji išdalyta 5 naujakuriams. 1941 m. užėjus vokiečiams žemė vėl grąžinta.
Po Antrojo pasaulinio karo žemė vėl buvo išdalyta. Ponui palikta 9 ha žemės. 1947 m. dvarininkas išvyko gyventi į Lenkiją. Jo žemė atiteko nuomininkui Broniui Gasiūnui.
Iki šių dienų išliko penki dvaro laikotarpio pastatai: rūmai, pastatas, trys tvartai bei parko fragmentai. Šiuo metu Jotaučių dvaro sodyba priklauso Utenos rajono savivaldybei ir privatiems asmenims.
1992 metais Jotaučių dvaro sodyba įregistruota Kultūros vertybių registre kaip saugomas objektas. Daugelio statinių būklė įvertinta patenkinamai.

Kozielų-Poklevskių giminės herbas. Šaltinis: http://lt.wikipedia.org
Jotaučių dvaro sodyba. Šaltinis: Kultūros vertybių registras

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas