Šiais laikais Lietuvoje gausu įvairios srities menininkų. Vieni piešia, kiti mezga ar velia, treti fotografuoja. Atokiame Gimžiškių kaime (Kuktiškių sen.) su šeima gyvenanti ir kurianti amatininkė Edita Kušleikienė, atrodo, puikiai sugeba viską. Ji mielai sutiko „Utenos dienai” papasakoti apie savo kūrybinį kelią.

Edita gimė ir augo Gimžiškiuose. Iki devintos klasės mokėsi Kuktiškių pagrindinėje, vėliau baigė sustiprintą kursą Utenos aukštesniojoje technikos mokykloje. Supratusi, kad nori savo ateitį sieti su amatais, 2009 metais įstojo į Utenos kolegiją ir įgijo siuvimo technologės specialybę. Kaip sakė Edita, studijos jai davė išties daug – ji ne tik išmoko įvairių siuvimo technikų, bet ir įgijo informacinių technologijų žinių, ėmė labiau pasitikėti savo jėgomis. Studijuodama kolegijoje Edita pradėjo lipdyti interjero lėles. „Prisipažinsiu – būtent lėles man kurti mieliausia, nors šis darbas atima daugiausia laiko. Utenoje gyvenau ir dirbau dešimt metų. Ištekėjusi ir susilaukusi sūnaus supratau, kad noriu su šeima grįžti gyventi į gimtuosius Gimžiškius. Dabar esu įsitikinusi, kad niekada nebenorėčiau gyventi mieste”, – tvirtino moteris.
Vaikystėje Edita teigė buvusi tikra padauža – jai nerūpėjo jokios lėlės, žaidė su šautuvais ir draugavo tik su berniukais. Būdavo dienų, kai išeidavo iš namų ankstyvą rytą, o grįždavo vėlai vakare, kada visi jau kalbėdavo poterius. Paauglystėje moteris mėgo maištauti. Jai visuomet viską norėjosi daryti kitaip, nei yra įprasta. Jau tada rengdavosi išskirtiniais drabužiais ir, nors sulaukdavo įvairių aplinkinių replikų, – jos Editai nerūpėjo. „Galima sakyti, kad buvau tikra šarka – man patiko blizgučiai, smulkūs niekučiai, ryškus makiažas. Nežinau, kas mane taip pakeitė, tačiau dabar esu visai kitokia. Mane žavi natūralumas, makiažą darausi tik ypatingomis progomis, namuose vaikštau plaukus surišusi į kasą. Grįžusi gyventi į kaimą supratau, kodėl man čia taip gera – labai myliu gimtinę. Kai tik turiu laisvą minutę, pasiimu fotoaparatą ir drauge su sūnumi patraukiu į gamtą”, – atviravo Edita. Fotografija – nauja moters aistra. „Utenos dienos” pašnekovė prisipažino, kad mažiausių gėlių žiedelių, žaliuojančių medžių ar laukais lakstančių stirnų, lapių fotografavimas jai teikia didelį malonumą.
Paklausta, kada prasidėjo Editos, kaip amatininkės, kelias, moteris teigė niekada nesvajojusi būti menininke. Jai labai gerai sekėsi sportuoti, o didžiausia svajonė buvo tapti policininke. Kad nori ir gali kurti, Edita suprato dar būdama septintoje klasėje. Nors tėvai ir neleido mergaitės į dailės mokyklą, jos pirmieji darbai buvo paveikslai. „Pradėjau piešti ant paprasčiausio kartono naudodama guašą, dabar prisijaukinau drobę ir tapau akriliniais dažais. Labiausiai mėgstu tapyti gamtą, tik gaila, kad šiais laikais tokie darbai mažai kam įdomūs…” – sakė Edita. Menininkė su šypsena prisimena, kaip prieš 15 metų dalyvavo Kaziuko mugėje Vilniuje. Tada visus jos piešinius nešte išnešė. Dabar moteris sako nedalyvaujanti panašiuose renginiuose, nes tam reikia ilgai ruoštis, turėti daug pagamintų darbų, o pas Editą jie ilgai neužsibūna, greit randa naujus namus.
Jauna moteris kuria daugybę įvairių rankdarbių: mezga, velia iš vilnos, siuva išskirtines sages, lipdo interjero lėles, gamina papuošalų dėžutes, dekoruoja puodelius, nuotraukų albumus ir pan. Šios veiklos amatininkė vis dar nevadina darbu, jai tai – širdžiai mielas užsiėmimas. Tiesa, pasitaiko dienų, kai norisi nuo visko pailsėti.
2010 metais draugės paraginta Edita susikūrė savo profilį socialiniame tinkle. Iš pradžių į viską žvelgusi skeptiškai, moteris įsitikino, kad tai buvo puiki jos, kaip verslininkės, karjeros pradžia. „Pradėjusi paskyroje publikuoti savo darbus, supratau, kad labai svarbu tinkamai juos pateikti. Rankdarbių nuotraukos turi būti meniškos, todėl įsigijau profesionalesnį fotoaparatą, išmokau naudotis nuotraukų redagavimo programomis”, – kalbėjo Edita.
Rankdarbių kūrėja teigė paskutiniu metu vos spėjanti suktis. Užsakymų ji turi iki pat Kalėdų. Klientai, žinodami, kokia moteris užimta, rankdarbius užsisako dar prieš pusmetį. Tiesa, pasitaiko labai įnoringų užsakovų, kurie nori iki smulkmenų vadovauti kūrybos procesui. Galbūt todėl Editai lengviausia kurti darbus dar nežinant, kam jie priklausys, nes taip amatininkė gali nevaržyti savo fantazijos. Kadangi lėlės kūrėjai – pačios brangiausios, kartais būna labai sunku jas „išlydėti”. Pašnekovė užtikrino, kad geriau jaučiasi, kai mėnesį po pagaminimo interjero lėlytė praleidžia savuose namuose.
„Turiu nuolatinių klientų, kurie kreipiasi jau ne pirmą kartą, norėdami įsigyti vieną ar kitą mano rankomis sukurtą darbą. Štai – viena Anglijos lietuvė taip susižavėjo mano kūryba, kad ne tik nupirko daugybę darbų, bet ir atvyko į Uteną tam, jog sudalyvautų mano edukacinėje pamokoje, kurios metu mokiau kurti interjero lėles. Nemaža dalis užsakymų siunčiami svetur. Išties smagu, kai žinai, kad tavo kūriniai iškeliavo ne tik į Europos šalis (Angliją, Airiją, Prancūziją, Švediją, Norvegiją, Andorą), bet ir už Atlanto. Širdis džiaugiasi, kai sulaukiu padėkų ar nuotraukų, kuriose matau, kaip mano rankomis sukurtas daiktas papuošia gražius namus”, – sakė kūrėja.
Amatininkė Edita Kušleikienė vedė edukacinius užsiėmimus Utenos Kristaus Žengimo į dangų parapijos globos namuose, Kuktiškių moterų klube, Utenos švietimo centre. Kūrėjos darbų parodos buvo surengtos Utenos kraštotyros muziejuje, Utenos kolegijoje, Vytauto Valiušio keramikos muziejuje, Kauno kartų namuose. „Prieš Kalėdas sulaukiau skambučio su prašymu paskolinti savo kurtą lininių drabužių kolekciją Utenos kolegijos verslo praktinio mokymo firmai „Siluetas”. Utenos kolegija mano kolekciją pristatė tarptautinėje parodoje Čekijoje ir užėmė antrą vietą”, – didžiuodamasi kalbėjo moteris.
Edita džiaugėsi, kad kūryba jai padėjo atrasti save, suburti naujų draugų būrį. Vasarą į jos sodybą suvažiuoja įvairūs šalies menininkai, su kuriais smagu vakaroti. Amatininkė sakė esanti tikrų tikriausia Lietuvos patriotė. Ją žavi tautodailininkų darbai, tačiau pati save vadinti viena iš jų – nedrįsta. Moteris prisipažįsta, kad šiuo metu jos didžiausia svajonė – turėti pagonišką kostiumą. „Labai mėgtu žalvarinius papuošalus, baltų kultūrą, o jei turėčiau dar ir pagonišką kostiumą, galėčiau juo pasipuošusi šokti prie Joninių laužo. Be abejo, galiu be vargo tokį apdarą įsigyti, tačiau aš noriu, kad prie jo kūrimo prisiliestų ir mano rankos”, – sakė Edita.