Nei paleisti, nei pakarti – taip apie likusių penkių Vaikutėnų dvaro sodybos pastatų savininkus atsiliepė ūkininkas iš Vaikutėnų Stanislovas Vaškevičius, valdantis trejetą sodybos statinių – karvides, kumetyną ir arklides. Laiko rykščių plakamos ir jau pradėjusios byrėti akmeninės sienos, girdėjusios ne vienos kartos žingsnius, jautusios ne vienos pavargusios rankos prisilietimus, nyksta. Investuoti į Kultūros vertybių registre surašytus dvaro sodybos likučius nemato prasmės nei savininkai, nei valstybė.

Vaikutėnų dvaro sodybos fragmentai yra 7 km nuo Utenos link Zarasų. Utenos krašto enciklopedijoje rašoma, kad 1880 m. dvarą valdė Reutai (palaidoti Utenos parapijos kapinių centre, prie koplyčios). Dvarui priklausė du šalia Vaikutėnų pūpsantys kaimai – Degučiai (buvo Skubeikiai) ir Dičiūnai. 1889 m. dvaro savininke buvo Ona Bortkevičienė. Ji valdė 446 dešimtines žemės, iš jos 204 dešimtines miško (dešimtinė – 1,0925 ha). Bortkevičiai buvo visoje Lietuvoje paplitę dvarininkai. Šiek tiek anksčiau, 1853 metais, Vaikutėnų dvarą valdė Domininkas Vildzevičius. Tuomet dvare gyveno daug vietinių valstiečių. Iš viso buvo 22 gyventojai, iš kurių 17 – samdiniai.
Vaikutėnai 19 a. buvo vadinami Veikutėnais. 1889 m. šiame užkabory gyveno Viktoras Jankovskis, 1897 m. dvare buvo apsistojusios 16 šeimų (iš viso 62 gyventojai). Kadangi 19 a. dvarą valdė administratoriai, patys dvarininkai čia negyveno.
Dvarą administravo Vildzevičius, Juozas Višomirskis, dvaro ūkvedžiu buvo Vincas Randomanskas, kuris vėliau nupirko dvaro centrą (80 ha). 1925 m. dvaras buvo parceliuotas. V. Randomanskui mirus, ūkį paveldėjo dukra Janina. Tarpukario metais dvaro žemė buvo išnuomota uteniškiams, tarp kurių – ir sovietinio partizano Huberto Borisos tėvai.
1939 m. 40 ha miško buvo parduota žydams.
1984 m. dvaro žemėje ir pastatuose susikūrė Vaikutėnų žemės ūkio kooperatyvas. Dvaro rūmuose tarpukario metais dar buvo mokykla, vėliau – minėto kooperatyvo administracija. Paskui gyvenamasis pastatas buvo nugriautas.
Šiandien pastatai gilią senovę mena tik išlikusiais architektūriniais elementais: akmeninės sienos, skiedromis, kurias slepia šiferio lapai, dengtas stogas, maži langeliai… Šalia augantys šimtmečius skaičiuojantys medžiai byloja čia buvus gražaus parko.
Negrįžtamai pastatų istorinę vertę sumenkino 20-ojo amžiaus įvykiai. Sovietų sąjungos laikais dvaro statinių durys buvo platinamos, atsirado priestatai, išdygo nauji statiniai, kurie šiandien taip pat apleisti ir tik dar labiau pabrėžia kažkada gyvybe alsavusios sodybos vietoje likusią tuštumą, kurią kartas nuo karto užpildo viename iš pastatų ūkininko S. Vaškevičiaus laikomi arkliai.
„Tame kampe buvo stalių dirbtuvės, ten – obuolius laikė, per vidurį buvo prieangis, dvejos durys, viršuje žoles laikydavo”, – rodydamas į vieną iš likusių statinių pasakojo S. Vaškevičius. Jis sakė pirkęs pastatus su žeme tuomet, kai dar laikė nemažai galvijų, reikėjo jiems pastogės, norėjo įsirengti mechanines dirbtuves. „Gavau baudą, kad neprižiūriu kultūros paveldo. Aš jiems (Utenos rajono savivaldybei – J. P.) siūliau padovanoti, bet neima, – gūžčiojo pečiais ūkininkas. – Buvo atvažiavę specialistai iš Vilniaus. Pavaikščiojo, pažiūrėjo. Mato, kad mano patvarkyta, bet istorinė vertė yra labai sumenkusi, todėl investuoti niekas nenori.” S. Vaškevičius sakė, kad nėra nei pinigų – gyvena tik iš pensijos, nei sveikatos ką nors daryti. „Siūliau imti vaikams, bet nenori. Turi savo gyvenimus, namus, nereikia ir jiems”, – apgailestavo vyriškis. Jis teigė žinąs, kad po jo mirties pastatais turės pasirūpinti paveldėtojai, tačiau griūvantys ir beverčiai akmeniniai vaiduokliai ateities, anot vyro, neturi.
S. Vaškevičius, tris Vaikutėnų dvaro sodybos pastatus pirkęs iš paskutinio savininko Andriaus Rondomanskio, tvirtino, kad pastatų savininkai yra įspausti į kampą. „Štai ten buvo jauja (jauja – klojimo dalis arba atskiras pastatas, skirtas javams, linams, kanapėms džiovinti – J. P.). Bendrovė krovė šieną. Pro šalį ėjo nepilno proto žmogus ir padegė. Paskui ant kalno atsistojęs žiūrėjo, kaip dega. Dabartinis savininkas nupirkęs norėjo padaryti medžio apdirbimo dirbtuves. Susivežė medžiagas, pradėjo darbus… Valdžia nedavė leidimo – sako, daryk, kas buvo anksčiau. O laikai tai jau nebe tie. Kas dabar augina linus? Tai žmogus džiaugėsi, kad pinigų nesukišė. Liko griuvėsiai”, – pasakojo S. Vaškevičius.
Utenos rajono savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vyr. specialistas Arvydas Mitalas teigė, kad išsaugoti dar visiškai nesugriuvusius pastatus galima. „Atiduoti ar padovanoti pastatą būtų keblu, nes kartu su jais yra pirka ir žemė. Galbūt atsirastų koks entuziastas, kuris nupirkęs visus ar vieną statinį vykdytų kokią nors veiklą”, – sakė specialistas. Jis tikino, kad visą laiką ūkinę paskirtį turėję pastatai šaindien gali tapti muziejais, parodų salėmis… „Respublikoje yra ne vienas pavyzdys, kaip iš sandėlio ar tvarto renovuoti pastatai tampa turistiniais objektais. Pavyzdžiu galėtų būti ir Utenos dailės mokykla – buvusiose ratinėse šiandien puikiausiai vykdoma šviečiamoji veikla”, – sakė A. Mitalas. Anot specialisto, tik visiškai sugriuvę statiniai, kaip yra su Vaikutėnų dvaro sodybai priklausiusia jauja, gali būti pripažinti jau nesaugotinais objektais – savininkui tereikia parašyti prašymą.
Atgims Vaikutėnų dvaro sodybos fragmentai ar sunyks – laiko klausimas. O laikas šiuo atveju – negailestingas. Vis labiau yrant amžių išbandymus išlaikiusioms sienoms, mažėja ir noras jas išsaugoti. Net ir šimtamečiai medžiai, kažkada jaunomis liaunomis šakomis puošę dvaro aplinką, šiandien nebepriekaištauja – patys stovi sukiužę ir laukia savo lemties – stipresnės vėtros.

Jurgitos Pavilonienės nuotr.