1847 m. inventorizuojant Užpalių dvaro sodybą buvo aprašyta 10 statinių, tarp kurių, be pagrindinio – administratoriaus – namo, minimas ir ūkinis pastatas, kuriame glaudėsi ir žmonės, ir gyvuliai. Šiandien šia pastatas yra išlikęs, tačiau nenaudojamas. Pastato savininkė – garsi Užpalių krašto žirgininkė Viktorija Jovarienė.

V. Jovarienė teigė Kultūros paveldo registre esantį pastatą pirkusi už 12 tūkst. litų. „Anais laikais tai buvo dideli pinigai. Reikėjo ir paskolą pasiimti”, – pasakojo V. Jovarienė tvirtindama, kad kažkada norėjo pastate įkurdinti žirgus, nes turėjo jaunųjų žirgininkų būrelį. „Viltis – didelė iliuzija, o pabuvimas su žirgais padeda ir ligotiems, ir sveikiems žmonėms, padeda atgauti dvasinę pusiausvyrą, patikėti gyvenimu”, – sakė žirgų mylėtoja.
Knygoje „Lietuvos valsčiai. Užpaliai” rašoma, kad 1847 m. atliktoje inventorizacijoje minimas šalia administratoriaus namo stovintis kvadrato formos (apie 20,6 x 21,6 sieksnių) diendaržis, sumūrytas iš lauko riedulių, dengtas malksnomis. Ji buvo įvertintas 450 rublių. Pastate yra penki kambariai ekonomui ir tarnautojams, sandėlis, arklidė ir šeši gyvulių tvartai. Kambariai turi septynis dvigubus langus, stovi dvi plytų krosnys; minimos dvejos durys su vidaus užraktais ir keturios be užraktų. Arklidėse ir tvartuose – ketveri dvivėriai vartai.
Pedagogas Giedrius Indrašius pasakojo, kad Užpalių dvaro sodybą 1800 m. įsigijus Pranciškui Sapiegai, imtasi statyti naujus dvaro pastatus. „Be gyvenamojo namo, pastatyto 1809 m. iš plytų, minimas „abaras” (oficina), pastatytas iš akmenų su piliastrais, karnizais, bokšteliais, su dviem butais flygelių galuose. Šis „abaras” vėliau vadinamas palivarko pastatu”, – sakė G. Indrašius.
Tvartas stovi priešais administratoriaus namą, kitoje gatvės pusėje, arčiau upės. Knygoje „Lietuvos valsčiai. Užpaliai” rašoma, kad apie 1870 m. pietų korpuse iškirsti didesni langai, užstatytas antrasis aukštas, sumūrytos krosnys ir įrengta mokykla. Po 1890 m. gaisro atstatyta vienaukštė mokykla, kiemo pietvakarių kampe sumūrytas plytų priestatas. 1920–1944 m. šiame korpuse buvo valsčiaus administracija, viršaičio butas, arklidė ir „daboklė”. Tvartas vienaukštis, pusiau uždaro „U” raidės plano, su diendaržiu, atgręžtu į rytus; patalpos išdėstytos viena eile. Cokolis ir sienos akmens mūro, vietomis su raudonų plytų ir tinko intarpais; dvišlaitis stogas dengtas šiferiu. Tvartas monumentalaus tūrio, fasadai ištęstų proporcijų, asimetriški; sienų ir stogo aukščių santykis apie 1:1. Originaliausi – atgręžti į rytus šoninių korpusų galiniai fasadai. Juose derinamas akmens mūras, raudonos plytos, rustuotos mentės ir vainikuojantys mediniai trikampiai frontonai, pagyvinti pusapskričiais langeliais, dekoruotais riestiniais apvadais. Šiuose fasaduose liko fryzo ir menčių dekoro fragmentai – jų skaidymas vertikaliomis įrėžomis (panašus į administratoriaus namo). Kituose išorės fasaduose (šiaurės, pietų ir vakarų) dominuoja akmens mūro sienos (vietomis skaidomos mentėmis), su įvairiais atstumais išdėstytais langais, apjuostais raudonų plytų apvadais su platesne viršutine dalimi. Vidaus kiemo fasadai lygūs, netinkuoti, su stačiakampiais langais.
Šiandien šis pastatas, liaudyje vadinamas arklidėmis, stovi tuščias. Už nepriežiūrą V. Jovarienei buvo paskirtos baudos. „Žinau, kad privalau pasirūpinti Kultūros paveldo registre įrašytu pastatu. Kreipiausi į savivaldybę, kad paremtų, bet sakė – nėra lėšų, o europinės paramos taip pat negavau, – „Utenos dienai” atskleidė V. Jovarienė. – Gal tikrai kažkam tų pinigų reikia labiau?..”
Kol statinio savininkė svarsto, kaip pasirūpinti istorinę reikšmę turinčiu pastatu, šis lyg sustingęs anų laikų liudininkas slepia už storų akmeninių sienų kažkada ten skambėjusius įvairių tautybių ir amžiaus žmonių balsus, už užkaltų langų ir jau nebevarstomų durų nekantriai trypčiojančių žirgų kanopų gaudesį… O aplink – piktžolės, vėjo suneštos ar čia pat neatsakingo žmogaus numestos šiukšlės, sudužę stiklai ir nuorūkos… Samanojančios sienos laukia atgimimo.

Jurgitos Pavilonienės nuotr.