Užpalietis generolas Jonas Galvydis-Bykauskas – kariuomenės kūrėjas
ProjektaiUžpalietis generolas Jonas Galvydis-Bykauskas – kariuomenės kūrėjas
2014 gruodžio 03, Trečiadienis 08:54

Užpalietis generolas Jonas Galvydis-Bykauskas – kariuomenės kūrėjas

Užpalietis generolas Jonas Galvydis-Bykauskas – kariuomenės kūrėjas
  • Gintautas SURGAILIS

Gruodžio 3 dieną, sukako 150 metų, kai Utenos apskrities Užpalių valsčiaus Degėsių kaime gimė vienas žymiausių Utenos krašto žmonių generolas Jonas Galvydis-Bykauskas.

J. Galvydis-Bykauskas 1884 metais baigęs vidurinę girininkų mokyklą dirbo girininko padėjėju Novgorode, vėliau – Stara Rusoje. 1885 metais įstojo savanoriu į 86-ąjį pėstininkų pulką ir po kelių savaičių buvo nusiųstas į Peterburgo junkerių mokyklą. Mokyklą baigė labai gerai ir už pavyzdingą mokslą buvo apdovanotas Miliutino premija. 1886 m. gavo pirmąjį karininko laipsnį ir buvo nusiųstas tarnauti į 87-ąjį pėstininkų pulką. 1905 metais jis – jau kuopos vadas. 1909 m. baigė Orienbaumo karininkų mokyklą, gavo kapitono laipsnį ir 1911 m. pradžioje buvo perkeltas į 18-ąjį šaulių Sibiro pulką. Tarnaujant šiame pulke prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. Kartu su pulku J. Galvydis-Bykauskas buvo permestas į frontą. Už narsą mūšiuose su vokiečiais ties Varšuva 1914-ųjų rudenį pakeltas pulkininku ir po metų paskirtas pulko vadu. Tačiau kautynėse prie Lodzės Lenkijoje buvo sužeistas ir pateko vokiečiams į nelaisvę.
Po Spalio perversmo Rusijoje prasidėjus suirutei, Rytų frontas Vokietijai tapo nebepavojingas. Rusijos kariuomenės belaisviai, kilę iš Vokietijos užimtų teritorijų, buvo paleisti atostogų. 1918 m. pradžioje atostogų parvyko ir J. Galvydis-Bykauskas. Grįžęs į tėvų namus sužinojo apie 1918 m. vasario 16 d. aktą ir nieko nelaukdamas išsiruošė į Vilnių savanoriu į Lietuvos kariuomenę. Kadangi kariuomenės dar nebuvo, palikęs savo adresą sugrįžo į namus. Nesulaukęs iškvietimo, rudenį vėl atvyko į Vilnių. Ten jo jau laukė, nes spalio 9 dieną Apsaugos komisija buvo įpareigota formuoti Lietuvos kariuomenę.
Nuo to laiko J. Galvydis-Bykauskas energingai ėmėsi kariuomenės organizavimo darbo. Krašto apsaugos komisijoje, vadovaujamoje J. Kubiliaus, jam patikimos Tiekimo skyriaus viršininko pareigos. 1918 m. spalio 16 dieną į Vilnių atvyko pirmieji Lietuvos savanoriai – 11 žmonių. Veikla dar labiau suintensyvėjo, tačiau karas ir nelaisvė atsiliepė J. Galvydžio-Bykausko sveikatai – jis susirgo. Apie gydymąsi negalvojo, nes reikėjo dirbti.
J. Galvydis-Bykauskas parengė Lietuvos kariuomenės formavimo projektą, tačiau jo neklausė.
Vis dėlto 1918 m. lapkričio 23 d. ministras Apsaugos ministerijai išleidžia įsakymą Nr. 1 dėl kariuomenės formavimo, kuriuo J. Galvydis-Bykauskas paskiriamas 1-ojo pulko vadu. Tą pačią dieną jis atleidžiamas iš ankstesnių pareigų.
Organizuoti pulką Vilniuje 1918 m. gruodžio mėnesio pradžioje buvo labai sunku, beveik neįmanoma. Karininkų, ypač viceministro K. Kondratovičiaus proteguojamų rusų ir baltarusių, nestigo, tačiau labai trūko ūkio pareigūnų. Jų ieškota net per spaudą.
Kai lapkričio mėnesį Lietuvą pasiekė žinia, jog Sovietų Rusijos kariuomenė žygiuoja paskui besitraukiančius vokiečius, Lietuvos vyriausybė nusiuntė į Gardiną delegaciją pas vokiečių 10-osios armijos vadą gen. E. Falkenhainą (Falkenhayn). Kariams delegacijoje atstovavo karininkas B. Giedraitis.
Su gen. Falkenhainu Lietuvos vyriausybės atstovai tarėsi Lietuvos gynimo, kariuomenės apginklavimo bei kitais klausimais. Generolas atvirai ir aiškiai pasakė dėl vokiečių kariuomenės demoralizacijos Lietuvai veiksmingai padėti negalįs.
Tai sužinojęs J. Galvydis-Bykauskas ėmė rūpintis pulką kuo greičiau perkelti į Alytų. Pulkas buvo dar tik pradėtas formuoti ir jam pervežti būtų užtekę 6–7 vagonų, o kelionė būtų užtrukusi porą valandų, tačiau Krašto apsaugos ministerija delsė duoti įsakymą pulkui keltis į Alytų.
Pagaliau įveikus visas kliūtis, 1918 m. gruodžio 17 d., 9 val. 30 min., traukinys su 1-ojo pėstininkų pulko kariais pajudėjo Alytaus link. Į Alytų išvyko 25 karininkai, 3 karo valdininkai ir 59 savanoriai kariai. Pulkas vežėsi 300 rusiškų šautuvų, kurie buvo suslėpti lagaminuose.
Iš stoties pulkas nužygiavo į vokiečių jiems perleistas pionierių (caro laikais buvusias Saratovo) kareivines. Pulko priekyje žygiavo vadas.
Apsitvarkęs kareivinėse, J. Galvydis-Bykauskas nuvyko pas vokiečių komendantą, vokiečių karių bataliono, dislokuoto Alytuje, vadą. Su vokiečiais užsimezgė gana draugiški santykiai. Formuojant lietuvių pulką jie pažadėjo teikti visokeriopą paramą.
Sugrįžęs pulko vadas karininkams papasakojo apie vokiečių kareivinių švarą bei tvarką ir pareiškė norįs karininkus nusiųsti asmeniškai susipažinti su vokiečiais, kad vėliau visa tai būtų įdiegta ir lietuvių pulke. Tai, aišku, nepatiko daugumai karininkų. J. Galvydžiui-Bykauskui buvo tiesiai pasakyta, kad jie sugebėsią susitvarkyti ne blogiau už vokiečius.
Atsižvelgdamas į tokį karininkų nusistatymą, pulko vadas iš batalionų vadų sudarė komisiją karių mokymo programai rengti. Darbui vadovauti ėmėsi pats. Svarbiausias pulko vado rūpestis buvo telkti savanorius.
1918 m. gruodžio 30 d. J. Galvydis-Bykauskas gavo krašto apsaugos ministro įsakymą, jog yra skiriamas visų karinių dalių, veikiančių Vilniaus srityje, vadu. Taip pat įsakoma ginti Vilnių nuo artėjančios rusų kariuomenės. Tačiau pradėti vykdyti šios užduoties J. Galvydžiui-Bykauskui neteko. Vilnius buvo paliktas.
Pulkui sparčiai didėjant, iškilo puskarininkių problema. Buvo suorganizuota mokomoji kuopa, kurios vadu J. Galvydis-Bykauskas paskyrė sumanų bei energingą karininką J. Musteikį.
Pulko vadui kasdien iškildavo vis naujų problemų. Savanoriai buvo mokomi gana intensyviai, tačiau nesistemingai. Nors ir buvo parengta bendra programa, karininkų kvalifikacija nebuvo vienoda, todėl kiekvienoje kuopoje tie patys dalykai būdavo mokomi skirtingai. Be to, pasitaikydavo ir nesusipratimų su vokiečiais. J. Galvydžio-Bykausko nuomone, su vokiečiais reikėjo palaikyti kuo geriausius santykius, o kai kurie pulko karininkai buvo kategoriškai nusiteikę prieš, nenorėdavo nusileisti net smulkmenose, kurios kartais vos neišaugdavo į ginkluotus susirėmimus. Pulko vadas sugebėdavo užbėgti tokiems įvykiams už akių.
Apskritai J. Galvydžiui-Bykauskui Alytuje buvo labai sunku.
Sausio 21 dieną J. Galvydis-Bykauskas išvyko į Berlyną, o 25-ą jau buvo paskirtas Karo mokyklos viršininku. Naujas pareigas pradėjo eiti vasario 27 dieną, grįžęs iš Berlyno.
Karo mokykla buvo įsteigta Kaune, namuose, esančiuose K. Donelaičio ir Gedimino
gatvių sankryžoje. Pirmieji Karo mokyklos auklėtiniai susirinko kovo 8 dieną. Užsirašė 124 vyrai, daugiausia – vyresniųjų klasių mokiniai, abiturientai, studentai. Visi buvo savanoriai. Mokslai prasidėjo kovo 11 dieną. Oficialiai mokykla buvo atidaryta balandžio 1-ą. Karo mokyklos viršininkui ir pedagogų personalui iškilo gana sudėtingų uždavinių. Viską, pradedant mokymo programomis ir baigiant rikiuotės pratimais, reikėjo kurti patiems. O iš visų pradėjusiųjų dirbti profesionalas buvo tik mokyklos viršininkas. Taigi jam ir teko dėstyti svarbiausius dalykus: lauko statutą, šaudymo teoriją ir visų rūšių ginklų rinktinių veiksmus kovos lauke. Darbo ir mokymosi sąlygos nebuvo lengvos: patalpos Karo mokyklos reikalams nepritaikytos, viename kambaryje gyveno po 10–12 kursantų, stovėjo tik geležinės lovos, ant kurių buvo padėtos lentos ir šiaudiniai čiužiniai. Daugiau jokių baldų. Valgykloje tilpo 120 žmonių. Pavalgius čia pat vykdavo teorijos pamokos. Mankšta būdavo daroma mažame kieme, rikiuotės pamokos ir taktiniai pratimai vedami Vytauto kalne, Ąžuolyne.
Labai menkos buvo ir mokymo priemonės. Salėje buvo pastatytos kelios rašomosios lentos, vokiečių išleisti pasaulio ir Lietuvos žemėlapiai, šautuvas, kastuvėlis, rusiškas „Maksim" sistemos kulkosvaidis, kelios rankinės granatos. Kiek vėliau buvo atgabenta rusiška patranka. Dėstytojai aiškino, rašė lentoje, o klausytojai užsirašinėjo. Mokslas vyko lietuvių kalba, tik kavalerijos paskaitas totorius plk. Kalina dėstė rusiškai, o mankštą bei gimnastiką prancūzų karinės misijos karininkai – prancūziškai.
1919 m. liepos 6 dieną buvo išleista pirmoji Karo mokyklos kursantų laida. Parengti 96 pėstininkų, artilerijos, kavalerijos ir inžinerijos karininkai. Tada Lietuvos kariuomenėje dar nebuvo karinių laipsnių. Kad kuo nors išsiskirtų iš kitų karininkų, jiems buvo parinktas karužo vardas, kuris 1919 metais rudenį buvo pakeistas į leitenanto laipsnį.
Išleidus pirmąją laidą, tuoj buvo surinkta antroji. Dalis kursantų buvo savanoriai, kiti – mobilizuotieji. 1919 m. gruodžio 16 d. mokyklą baigė dar 224 karininkai.
1919 m. rugpjūčio 29 d. iš Kauno įgulos viršininko pareigų atleidus 1-ojo raitelių pulko vadą J. Jackevičių, naujuoju viršininku buvo paskirtas J. Galvydis-Bykauskas. Šias pareigas jis ėjo iki 1920 m. sausio 1-ios. Tai nebuvo vien garbės pareigos. Kaune ir jo apylinkėse buvo dislokuota nemažai kariuomenės. Ją reikėjo rengti kovos veiksmams, viskuo aprūpinti. Tiesiogiai šiais reikalais rūpinosi dalių vadai, tačiau didžiulė atsakomybė gulė ir ant įgulos viršininko pečių.
1919-ųjų spalio mėnesį Lietuvos kariuomenėje grąžinus karinius laipsnius, spalio 18 dieną J. Galvydžiui-Bykauskui buvo suteiktas generolo leitenanto laipsnis.
J. Galvydis-Bykauskas vėliau prisipažino, kad, būdamas rikiuotės karininku, Karo mokykloje jautėsi kaip ne savo sferoje, tad kai gen. S. Žukauskas jam pasiūlė divizijos vado pareigas, su malonumu sutiko. Išleidus antrąją karininkų laidą, 1920 m. pradžioje J. Galvydis-Bykauskas buvo atleistas iš Karo mokyklos viršininko pareigų ir paskirtas 3-iosios divizijos vadu. Divizijos štabas buvo įsikūręs Pastoratėje (netoli Eglaitės, Latvijos teritorijoje).
1920 m. vasario 7 d. J. Galvydis-Bykauskas faktiškai pradėjo vadovauti Daugpilio grupės kariuomenei, nes 3-iajai divizijai buvo priskirtos visos dalys, buvusios Daugpilio fronte.
Kadangi aktyvių karo veiksmų nebuvo, kiekvieną atokvėpio valandėlę J. Galvydis-Bykauskas stengėsi išnaudoti karių rengimui bei mokymui. Tačiau padėtis buvo nestabili. Lenkai ypač dažnai griebdavosi įvairiausių provokacijų, kurios labai greitai galėjo peraugti į naujus susirėmimus visame fronte. J. Galvydžiui-Bykauskui prireikė nemažai pastangų, kad būtų išvengta tokių situacijų. Beveik kiekviename savo įsakyme Daugpilio grupės kariams jis pabrėždavo, kad „grupės padėtis ir politinė situacija reikalauja ypatingo atsargumo ir didelio takto su latviais ir ypač su lenkais", kadangi lietuvių pozicijos buvo įsiterpusios tarp lenkų ir latvių kariuomenių.
1920 m. balandžio 9 d. J. Galvydis-Bykauskas, be savo tiesioginių pareigų, buvo paskirtas laikinai eiti vyriausiojo kariuomenės vado pareigas vietoj į atostogas išėjusio S. Žukausko.
Tuo metu J. Galvydžio-Bykausko kandidatūra užimti šį postą buvo tinkamiausia. Jam nestigo nei patyrimo, nei darbštumo.
Nuo pat pirmos dienos J. Galvydis-Bykauskas uoliai ėjo šias garbingas pareigas. Be to, artėjo rinkimai į Steigiamąjį seimą, į kurį buvo iškeltas kandidatu, todėl prisidėjo naujų rūpesčių. 1920 m. balandžio 15 d. Utenos VI rinkimų apygardoje jis buvo išrinktas Steigiamojo seimo nariu.
Susirinkus Lietuvos steigiamajam seimui, J. Galvydis-Bykauskas 1920 m. liepos 7 d. iš vyriausiojo kariuomenės vado pareigų buvo atleistas.
Steigiamajame seime J. Galvydis-Bykauskas atstovavo Ūkininkų sąjungos frakcijai. Jis buvo išrinktas Krašto apsaugos komisijos pirmininku.
Dirbdamas Steigiamajame seime, dalyvavo ne tik sprendžiant karinius klausimus, bet ir aptariant kitas Lietuvai svarbias problemas. Kartais nevengdavo ir stipriau pasiginčyti su oponentais.
1920 m. spalio 23 dieną, susikomplikavus padėčiai lenkų fronte, J. Galvydis-Bykauskas buvo paskirtas laikinai eiti 2-osios divizijos vado pareigas.
Darbą Steigiamajame seime teko nutraukti. Generolas išvyko iš Kauno, nes divizijos štabas buvo fronte. Ir tik 1920 m. lapkričio 30 d. su Želigovskiu pasirašius sutartį dėl karo veiksmų nutraukimo, J. Galvydis-Bykauskas, išdėstęs savo dalis palei demarkacinę liniją, divizijos štabą perkėlė į Kauną.
1921 m. vasario 1 d. J. Galvydis-Bykauskas iš 2-osios divizijos vado pareigų buvo atleistas ir vėl pasinėrė vien tik į Steigiamojo seimo darbą.
1921 m. gruodžio 18 d. Steigiamojo seimo narys J. Galvydis-Bykauskas sutiko, kad krašto apsaugos ministras J. Šimkus jį vėl skirtų Karo mokyklos viršininku.
Antrą kartą sugrįžęs į mokyklą, generolas leitenantas pradeda naują mokyklos istorijos etapą. Karo mokykla reformuojama iš esmės. Ji pertvarkoma į tikrą taikos meto karininkų mokyklą.
Iki tol Karo mokyklos auklėtiniai buvo vadinami mokiniais, o neoficialiai – junkeriais. J. Galvydžiui-Bykauskui tai nepatiko. Pasitarus su kalbininkais, buvo parinktas kariūno vardas.
1922 m. gruodžio 6 dieną Karo mokykla iš Kauno buvo iškelta į Aukštąją Panemunę, į kareivines, o 1923 m. gruodžio 24-ą ten pat perkelta į naujas patalpas. Čia ir veikė iki 1940 metų.
Nuo 1922 m. sausio 1 dienos Karo mokyklos viršininkas, be tiesioginių pareigų, buvo paskirtas ir Kauno įgulos viršininku. Juo buvo iki 1923 m. rugsėjo 1-os. Pablogėjus sveikatai, paties prašymu 1926 m. rugpjūčio 28 dieną J. Galvydis-Bykauskas buvo išleistas į atsargą. Tos pačios dienos Lietuvos prezidento aktu jam buvo suteiktas generolo laipsnis.
1940 m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, jau liepos 4 d. NKVD darbuotojai J. Galvydžiui-Bykauskui, kaip aktyviam Krikščionių demokratų partijos veikėjui ir buvusiam Lietuvos kariuomenės generolui, sufabrikavo bylą. Buvo areštuotas ir tardomas, tačiau birželio 22 d. prasidėjęs SSRS-Vokietijos karas įvykius pasuko kita vaga – saugumiečiams teko skubiai sprukti. Kadangi turėjo daug svarbesnių reikalų, J. Galvydį-Bykauską jie, matyt, užmiršo ir į Kauną įžygiavę vokiečiai, atidarę saugumo rūsius, generolą išlaisvino.
Karo pabaigos generolas nesulaukė – 1943 m. liepos 16 d. mirė Kauno savitarpinės pagalbos ligoninėje. Pašarvotas buvo Įgulos bažnyčioje. Karstas su velionio palaikais buvo nuvežtas į Raudondvario bažnyčią. Prie karsto į sargybą stojo karo invalidai.
Generolo Jono Galvydžio-Bykausko nuopelnai įvertinti šiais apdovanojimais: Vyties kryžiaus II rūšies 1-ojo laipsnio ordinu (1926 m.), Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino 2-ojo laipsnio ordinu (1928 m.), Lietuvos Nepriklausomybės 10-mečio medaliu (1928 m.), Lietuvos kariuomenės savanorių kūrėjų medaliu (1940 m.), Latvijos išsivadavimo karo 10-mečio medaliu (1929 m.); Rusijos kariuomenėje – Šv. Vladimiro 4-ojo laipsnio, Šv. Anos 3-iojo ir 2-ojo laipsnių, Šv. Stanislovo 3-iojo ir 2-ojo laipsnių ordinais, taip pat Bulgarijos ir Persijos ordinais.

Susiję įrašai (pagal žymę)

  • Eugenijus Vanagickas: metalas lyg nešlifuotas brangakmenis, iš kurio galima sukurti grožį

    Smulkutis, regis, visai nepanašus į daugelio įsivaizduojamą plačiapetį žaliūką kalvį tautodailininkas Eugenijus Vanagickas nedaugžodžiauja ir negražbyliauja. Panašu, kad už patį liaudies menininką kalba gausūs jo darbai ir kūriniai, kuriuose itin dažni gamtos motyvai. Iš miesto į nedidelį kaimelį išsikraustęs kūrėjas džiaugiasi supančia gamta ir tuo, kad gali daryti tai, kas jam patinka. Interneto platybėse savo darbų nereklamuojantis ir ypatingo populiarumo nesiekiantis kūrėjas tvirtino dirbąs savo malonumui, tačiau laisvo laiko, kaip ir sveikatos, – kuo senyn, tuo mažyn...

  • Keramikė Jovita Paukštytė: „Niekada nesilaikiau standartų“

    Utenos vaikų ir jaunimo užimtumo centro (buvusi Utenos jaunimo mokykla) neformaliojo švietimo mokytoja Jovita Paukštytė jos vadovaujamą keramikos būrelį lankančius vaikus bei jaunuolius supažindina su moliui būdingomis savybėmis, skatina išmėginti įvairias lipdymo technikas, formas, faktūras, moko dekoruoti pačių rankomis sukurtus keramikos dirbinius. Dar vaikystėje su moliu susipažinusios keramikės išugdyti mokiniai nuolat skina laurus įvairiose parodose, konkursuose, tad nenuostabu, kad mokytoja didžiausiu savo ilgametės kūrybinės veiklos įvertinimu vadina vaikų jai dovanojamas šypsenas. „Utenos diena" su iš Ignalinos kilusia kūrėja kalbėjosi apie atsidavimą darbui bei kūrybai, meilę gyvūnams, pomėgį kurti namų interjerą, modeliuoti ir siūti drabužius.

  • „...einu, kad pasodinčiau medį“

    Utenos rajone, Vyžuonų miestelyje, gyvena talentingas, maištingos sielos menininkas Algirdas Indrašius. Jo sodybos kiemas – nuostabių medžio skulptūrų, kompozicijų, stogastulpių muziejus, kuriame išstatyta daugiau nei 30 autorinių darbų, o namo viduje – mažoji grafika, tapyba, metalo plastika.

  • Irena Latonienė: skudučiai – nepopuliarus, bet saugotinas lietuvių liaudies instrumentas

    Adolfo Šapokos gimnazijos muzikos mokytoja Irena Latonienė jau dvidešimt metų vadovauja šios gimnazijos skudutininkų ansambliui „Kadijo". Pamėgusi lietuvių liaudies instrumentus dar vaikystėje, dirba su jais nuo devyniolikos metų. Ir žada šio darbo neapleisti tol, kol bus jėgų. O jų kol kas entuziastinga, jaunatviška ir šiltai bendraujanti ansamblio vadovė nestokoja. Kaip sako pati – jaunatviškumą ir energingumą ji gauna iš savo auklėtinių, o jiems atiduoda savo patirtį.

  • Tautodailininkė Odeta Tumėnaitė-Bražėnienė sukasi lyg voverė rate...

    Kas nors kiek domisi kultūriniu Utenos gyvenimu, lankosi renginiuose, seka feisbuko naujienas, tas negali nepastebėti įvairiapusės Odetos Tumėnaitės-Bražėnienės veiklos: ji dalyvauja parodose, rengia ir leidžia knygas, rengia mokymus, seminarus, o pastaruoju metu – dar ir daug keliauja po pasaulį su savo darbais. Sukasi it kokia voverė rate, tik moters ratas kitoks – ne uždaras, o su daugybe takų takelių. Tokio tautodailininkės veiklumo (ir rezultatų) galima tik pavydėti!

  • Senovėje žmonės baltus drabužius vilkėjo net dirbdami lauko darbus

    Valstiečių – gausiausio ir istorinėms bei socialinėms negandoms atspariausio luomo – tradicinis išeiginis kostiumas yra vienas svarbiausių lietuvių tautos dvasinės ir materialinės kultūros simbolių. Jis savo reikšme ne tik prilygsta, bet ir neretai pranoksta pagrindinius valstybingumo simbolius – vėliavą, himną. Nacionalinis liaudies kostiumas visos tautos šimtmečiais buvo kuriamas tradicijų persmelktose bendruomenėse. XX a. fenomenas – tautinis kostiumas – buvo ir yra kuriamas tradicinio liaudies kostiumo pagrindu patriotiškai nusiteikusių šviesuolių, visuomenininkų, mokslininkų, etnografų siekiant sutelkti tautą, pabrėžti jos išskirtinumą, identitetą (tapatybę). Todėl kostiumo rekonstrukcijos pavyzdžiu buvo pasirinkti ne kasdieniai, o išeiginiai, puošnūs XIX a. vidurio vasariniai pasiturinčio valstiečio drabužiai, kurie atrodė vertingi tautinio kostiumo kūrėjo akimis.

  • Kalvystės amato pramokęs daugailiškis muzikos instrumentus prikelia antram gyvenimui

    Daugailiškis Rolandas Mecelica – liaudiškai tariant, visų galų meistras. Kalvystės amato pramokęs jis visas vasaras leidžia dirbdamas su metalu, o ilgus žiemos vakarus atiduoda maloniam pomėgiui – remontuoja, restauruoja, gamina muzikos instrumentus. Nereikia pamiršti, kad dar yra ir tiesioginis vyr. energetiko darbas UAB „Dauniškis ir ko". Tarsi to būtų maža, laiko daugailiškis suranda ir koncertams – kartu su kapela „Indraja" (vadovas Petras Leleika) yra pabuvojęs ne viename Lietuvos mieste bei kaime.

  • Dalia Magylienė – folklorininkė iš prigimties

    Užpalių miestelyje augusią folklorininkę, etnomuzikologę, Utenos kultūros centro (UKC) vaikų ir jaunimo folkloro studijos bei sutartinių giedotojų grupės „Sėdauta" vadovę Dalią Magylienę muzika lydi nuo pat mažų dienų. Dar besimokydama pradinėse klasėse ji prisijaukino tradicinį lietuvių liaudies muzikos instrumentą – kankles – ir tapo bemaž ketvirtį amžiaus gyvuojančio Užpalių kanklininkų ansamblio „Pasagėlė" dalimi, paauglystėje, savarankiškai išmokusi groti gitara, džiugindavo savo bendraamžius dainomis prie laužo. Beveik du dešimtmečius Vilniuje praleidusi ir vos prieš metus į gimtinę grįžusi pašnekovė atskleidė, kad vaikystėje užgimusi meilė folklorui ją lydėjo net tada, kai dirbo su muzika nieko bendro neturintį darbą.

  • Valentas Trainys – Peterburgo armoniką virkdantis siuvimo mašinų meistras

    Praėjusio amžiaus pradžioje Peterburgo armonika buvo vienas populiariausių muzikos instrumentų Šiaurės bei Rytų Lietuvoje, muzikantus žavėjęs savo puošnia išvaizda ir unikaliu skambesiu. Šiandien armonikų, kurios liaudyje vadinamos „peterburgskomis", niekas nebegamina, o jomis groja vos kelios dešimtys mūsų šalies „armonikierių". Vienas tokių – septyniasdešimties metų slenkstį perkopęs uteniškis Valentas Trainys. Pakvietęs į individualaus namo rūsyje jaukiai įrengtą kambarėlį, kuriame vietą rado koncertus, varžytuves, išvykas į svečias šalis primenančios nuotraukos, padėkos raštai bei kitos su ilgamete muzikine veikla susijusios smulkmenos, armonikos virtuozas dalijosi atsiminimais ir su šypsena veide kalbėjo apie tai, kas jam teikia didžiausią džiaugsmą.

  • Utenos mėgėjų teatro kuopa

    Daugeliui žmonių bus įdomu sužinoti, kaip Utenoje vystėsi, plėtėsi mėgėjų teatro sambūris iki 1940 metų, kokius sunkumus teko įveikti ir džiaugtis kūryba, pasiektais laimėjimais ir kt. Mėgėjų teatro kuopos veikla skiriama į du laikotarpius. Pirmasis mėgėjų teatro etapas, prasidėjęs 1908 metais, tęsėsi iki 1927-ųjų. Antrasis veiklos laikotarpis, paženklintas nauju teatro pavadinimu – Utenos šaulių teatras, truko iki 1940 metų. Teatras Utenos mieste buvo vienintelė meno įstaiga, išskyrus kiną. Teatro branduolį sudarė nuolatinis dvidešimties aktorių kolektyvas.

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

UAB „Utenos Diena“,
Maironio g. 34, LT-28144, Utena.
Įm. kodas: 301537159
PVM k. LT100003891115

A.s.: LT535014500014000334
Utenos kredito unija

Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

utenosdiena.lt redakcijai rašykite adresu reklama@utenosdiena.lt

Visos teisės saugomos. © 2008 -  2019
UAB „Utenos diena“.
Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Utenos diena“ sutikimą.

test_gemius

LANKYTOJŲ STATISTIKA

Šiandien apsilankė:2926
Vakar apsilankė:9784
Šią savaitę apsilankė:12711
Šį mėnesį apsilankė:168096
Viso (nuo 2015-02-16):11662791
Šiuo metu naršo:
108
2019-11-19
MENŲ KALVĖ - Utenos regiono kūrėjai ir jų darbai!