Teatro legenda: Rūta – Barbora
ProjektaiTeatro legenda: Rūta – Barbora
2014 lapkričio 02, Sekmadienis 08:58

Teatro legenda: Rūta – Barbora

Teatro legenda: Rūta – Barbora
  • Birutė NENĖNIENĖ
  • Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Spalio mėnesį Utenos A. ir M. Miškinių viešojoje bibliotekoje buvo pristatyta žurnalisto Svajūno Sabaliausko sudaryta knyga „Rūta Staliliūnaitė. Aš esu Barbora. Atsiminimai apie scenos karalienę", sukvietusi pilną konferencijų salę neužmirštamos artistės talento gerbėjų.

Įspūdis – nepakartojamas
Retas kūrėjas, dar būdamas gyvas, pelno legendos vardą, nes tam reikia išskirtinio talento ir visus pakerinčių darbų. Nors kartais pakanka ir vieno... Taip nutiko Kauno dramos teatro aktorei Rūtai Staliliūnaitei, 1972 m. šio teatro scenoje režisieriaus Jono Jurašo pastatytame spektaklyje „Barbora Radvilaitė" pagal dramaturgo Juozo Grušo pjesę sukūrusiai pagrindinį Barboros Radvilaitės – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto žmonos, Lenkijos karalienės, vaidmenį, kuris savo grožiu ir įtaiga įaugo į jį mačiusiųjų sąmonę ir atmintį, užgoždamas visus išlikusius autentiškus XVI amžiuje gyvenusios moters atvaizdus. Kaip britai turi savo širdžių karalienę princesę Dianą, taip lietuviai turi savo grožio ir moteriškumo ikoną – Barborą Radvilaitę Rūtos Staliliūnaitės veidu, konkuruojančiu net su garsiąja Aušros Vartų Marija, kurios atvaizdas buvo naudojamas kuriant šį neeilinį savo drąsa vaidinimą, žadinantį lietuvybę. Po cenzūros įsikišimo Marijos atvaizdas dingo, tačiau į sceną įnešamų tuščių rėmų erdvę užpildė taurus ir kilnus sceninės Barboros veidas. Režisierius buvo priverstas išvykti į Ameriką, o spektaklis beveik dešimtmetį buvo vaidinamas perpildytose salėse. Laimingi – kas jį matė... Šių eilučių autorei taip pat nusišypsojo laimė 1978-ųjų vasario mėnesį pamatyti legendinę Barborą. Įspūdis – nepakartojamas.

Knygos sudarytojas – teatro žmogus
Šiuo metu Airijoje gyvenančiam ir kuriančiam žurnalistui ir meno vadybininkui Svajūnui Sabaliauskui teatras nėra svetimas. Prieš išvykdamas į užsienį jis dirbo Šiaulių dramos teatre literatūrinės dalies vedėju. Kaip prisipažino uteniškiams, darbas valstybės įstaigoje kartais pasirodydavo kiek nuobodokas, todėl užpildydamas laisvo laiko spragas jis parengė ir 2011 m. išleido dvi knygas: „Scenos riteris. Atsiminimai apie Praną Piauloką" ir „Šiaulių dramos teatras nuo 1931 m. rugsėjo 23 d.". Iki darbo Šiauliuose įvairių Kauno leidinių redakcijose darbavęsis vyras buvo pažįstamas ir su laikinosios sostinės teatro primadona R. Staliliūnaite, buvusia viena artimiausių ir tikriausių anapilin iškeliavusio Šiaulių teatro aktoriaus P. Piauloko draugų. S. Sabaliauskas pripažino, kad jį nustebino tiesiog mistinis šių išskirtinių aktorių, vadinusių save broliu ir sese, ryšys. „Kitą dieną po Prano laidotuvių Rūtai buvo diagnozuotas vėžys", – skaudžiomis bendravimo su R. Staliliūnaite akimirkomis dalijosi jis.
Negailestinga liga netrukus pasiglemžė artistės gyvybę, ir S. Sabaliauskas jautė galįs imtis dar vienos knygos, tačiau ilgai abejojo sėkme, nors buvo gavęs pusės metų Kultūros ministerijos stipendiją šiam darbui. Įveikti abejones jam padėjo apsilankymas Pašušvyje (Radviliškio r.), kur miestelio kapinėse, pačios aktorės sutvarkytoje šeimos kapavietėje, šalia tėvų atgulė balta urna su jos palaikais. Tiesiog atėjo supratimas, kad „knyga tikrai bus". O į šią kelionę autorių pakvietė keistas sapnas, kuriame jiedu su artiste vaikščiojo po pievas ir užsuko į namelį be grindų. Sapnuotojo nuostabą nutraukė Rūtos žodžiai: „Ne ten manęs ieško..." Knygos sudarytoją labiausiai paveikė tai, kad apsilankius Pašušvyje, „sapne matytas namelis buvo kaip tikras".
2014 m. pradžioje leidykloje „Obuolys" išleista knyga „Rūta Staliliūnaitė. Aš esu Barbora" Vilniaus knygų mugėje tapo perkamiausia knyga. Per pirmas dvi valandas buvo parduota daugiau kaip 300 egzempliorių, teko skubiai atvežti daugiau. Išpardavus visą tiražą, teko leisti pakartotinai. Šiuo metu yra išleista apie 4 tūkst. egzempliorių.

Vakaro viešnia – ir populiari dainininkė
Atsiminimais apie scenos legendą dalijosi ir kita viešnia – praeityje garsi ir populiari estrados dainininkė Nijolė Tallat-Kelpšaitė, kuri kartu su R. Staliliūnaite 1957 m. pradėjo mokytis Kauno Juozo Gruodžio aukštesniosios muzikos mokyklos teatro skyriuje. Po šių studijų bendramokslių keliai išsiskyrė: dainininkė tęsti mokslų išvyko į Leningrado (dabar – Sankt Peterburgas) teatro, muzikos ir kinematografijos institutą, o Rūta įstojo į Vilniaus konservatoriją (dabar – Muzikos ir teatro akademija). Dainininkė kolegę prisimena kaip gabią ir muzikalią studentę, labai gerą skaitovę. N. Tallat-Kelpšaitė sakė, kad tą pastebėjo ir pripažino visi, „tačiau tuomet dar negalėjome nuspėti, kad ji ne tik bus gera aktorė, bet ir pasieks tokių aktoriaus meistrystės aukštumų, kuriomis žavimės iki šios dienos".

Leidinio viršelyje – pati Rūta
Knygos sudarytojas prisipažino, kad būtų buvę lengviausia, o skaitytojams – aiškiausia, jei ant knygos „(...) Aš esu Barbora (...)" viršelio būtų visiems iki skausmo pažįstamas R. Staliliūnaitės Barboros Radvilaitės vaidmenyje atvaizdas, tačiau galiausiai pasirinktas jau vyresnės besijuokiančios artistės atvaizdas, kuris sulaukia nemažesnių pagyrų. Ypač jį, kaip tikrą ir neretušuotą, gyrė aktorė Virginija Kochanskytė, pasidalijusi ir atsiminimais apie kolegę. Be jos atsiminimų, knygoje surinkta daugiau kaip 50 R. Staliliūnaitę pažinojusių kolegų, rašytojų, režisierių, dailininkų, fotografų, gimtinės žmonių atsiminimų apie vieną iškiliausių Lietuvos teatro ir kino aktorių, publikuojama daug įvairių nuotraukų. Meninę knygos vertę ir materialią jos kainą didina kompaktinė plokštelė su įrašyta R. Staliliūnaitės skaitoma lietuvių poezija.
Baigiant norisi dar kartą grįžti prie to, nuo ko prasidėjo šis pasakojimas, – Barboros Radvilaitės, ir pacituoti poetės Aldonos Puišytės žodžius: „Iš tiesų įstabioji aktorė Rūta Staliliūnaitė buvo ne mūsų grubaus laiko gyventoja. Elegantiška, jaučianti savo talento vertę, ji buvo tarsi iš kito amžiaus atėjusi. Iš dvasios aristokratų genties, senosios dvasios aristokratijos Sesuo. Visa tai atsispindėjo jos elgsenoje, kalboje, net veido bruožuose. Jei tikėčiau reinkarnacija, sakyčiau, kad ji buvo antrąsyk gimusi Barbora Radvilaitė. Vienąsyk pasakiau, jog ji panaši į karalienę Barborą. Džiugiai nusijuokė: „Eik jau... Negali būti..." Parašiau jai skirto eilėraščio dedikacijoje Reginos vardą pirmąjį, nes to pageidavo pati Rūta. Rodos, taip buvo įrašyta jos metrikuose. O Reginos vardas lotynų kalba reiškia karalienę. Iš tiesų tada lemtingai skamba tie trys dedikacijos žodžiai: „Karalienei Rūtai Staliliūnaitei". Ji buvo paženklinta jau nuo gimimo karalienės vaidmeniui. Nesuvokiamas jos likimo slėpinys..."

Susiję įrašai (pagal žymę)

  • Eugenijus Vanagickas: metalas lyg nešlifuotas brangakmenis, iš kurio galima sukurti grožį

    Smulkutis, regis, visai nepanašus į daugelio įsivaizduojamą plačiapetį žaliūką kalvį tautodailininkas Eugenijus Vanagickas nedaugžodžiauja ir negražbyliauja. Panašu, kad už patį liaudies menininką kalba gausūs jo darbai ir kūriniai, kuriuose itin dažni gamtos motyvai. Iš miesto į nedidelį kaimelį išsikraustęs kūrėjas džiaugiasi supančia gamta ir tuo, kad gali daryti tai, kas jam patinka. Interneto platybėse savo darbų nereklamuojantis ir ypatingo populiarumo nesiekiantis kūrėjas tvirtino dirbąs savo malonumui, tačiau laisvo laiko, kaip ir sveikatos, – kuo senyn, tuo mažyn...

  • Keramikė Jovita Paukštytė: „Niekada nesilaikiau standartų“

    Utenos vaikų ir jaunimo užimtumo centro (buvusi Utenos jaunimo mokykla) neformaliojo švietimo mokytoja Jovita Paukštytė jos vadovaujamą keramikos būrelį lankančius vaikus bei jaunuolius supažindina su moliui būdingomis savybėmis, skatina išmėginti įvairias lipdymo technikas, formas, faktūras, moko dekoruoti pačių rankomis sukurtus keramikos dirbinius. Dar vaikystėje su moliu susipažinusios keramikės išugdyti mokiniai nuolat skina laurus įvairiose parodose, konkursuose, tad nenuostabu, kad mokytoja didžiausiu savo ilgametės kūrybinės veiklos įvertinimu vadina vaikų jai dovanojamas šypsenas. „Utenos diena" su iš Ignalinos kilusia kūrėja kalbėjosi apie atsidavimą darbui bei kūrybai, meilę gyvūnams, pomėgį kurti namų interjerą, modeliuoti ir siūti drabužius.

  • „...einu, kad pasodinčiau medį“

    Utenos rajone, Vyžuonų miestelyje, gyvena talentingas, maištingos sielos menininkas Algirdas Indrašius. Jo sodybos kiemas – nuostabių medžio skulptūrų, kompozicijų, stogastulpių muziejus, kuriame išstatyta daugiau nei 30 autorinių darbų, o namo viduje – mažoji grafika, tapyba, metalo plastika.

  • Irena Latonienė: skudučiai – nepopuliarus, bet saugotinas lietuvių liaudies instrumentas

    Adolfo Šapokos gimnazijos muzikos mokytoja Irena Latonienė jau dvidešimt metų vadovauja šios gimnazijos skudutininkų ansambliui „Kadijo". Pamėgusi lietuvių liaudies instrumentus dar vaikystėje, dirba su jais nuo devyniolikos metų. Ir žada šio darbo neapleisti tol, kol bus jėgų. O jų kol kas entuziastinga, jaunatviška ir šiltai bendraujanti ansamblio vadovė nestokoja. Kaip sako pati – jaunatviškumą ir energingumą ji gauna iš savo auklėtinių, o jiems atiduoda savo patirtį.

  • Tautodailininkė Odeta Tumėnaitė-Bražėnienė sukasi lyg voverė rate...

    Kas nors kiek domisi kultūriniu Utenos gyvenimu, lankosi renginiuose, seka feisbuko naujienas, tas negali nepastebėti įvairiapusės Odetos Tumėnaitės-Bražėnienės veiklos: ji dalyvauja parodose, rengia ir leidžia knygas, rengia mokymus, seminarus, o pastaruoju metu – dar ir daug keliauja po pasaulį su savo darbais. Sukasi it kokia voverė rate, tik moters ratas kitoks – ne uždaras, o su daugybe takų takelių. Tokio tautodailininkės veiklumo (ir rezultatų) galima tik pavydėti!

  • Senovėje žmonės baltus drabužius vilkėjo net dirbdami lauko darbus

    Valstiečių – gausiausio ir istorinėms bei socialinėms negandoms atspariausio luomo – tradicinis išeiginis kostiumas yra vienas svarbiausių lietuvių tautos dvasinės ir materialinės kultūros simbolių. Jis savo reikšme ne tik prilygsta, bet ir neretai pranoksta pagrindinius valstybingumo simbolius – vėliavą, himną. Nacionalinis liaudies kostiumas visos tautos šimtmečiais buvo kuriamas tradicijų persmelktose bendruomenėse. XX a. fenomenas – tautinis kostiumas – buvo ir yra kuriamas tradicinio liaudies kostiumo pagrindu patriotiškai nusiteikusių šviesuolių, visuomenininkų, mokslininkų, etnografų siekiant sutelkti tautą, pabrėžti jos išskirtinumą, identitetą (tapatybę). Todėl kostiumo rekonstrukcijos pavyzdžiu buvo pasirinkti ne kasdieniai, o išeiginiai, puošnūs XIX a. vidurio vasariniai pasiturinčio valstiečio drabužiai, kurie atrodė vertingi tautinio kostiumo kūrėjo akimis.

  • Kalvystės amato pramokęs daugailiškis muzikos instrumentus prikelia antram gyvenimui

    Daugailiškis Rolandas Mecelica – liaudiškai tariant, visų galų meistras. Kalvystės amato pramokęs jis visas vasaras leidžia dirbdamas su metalu, o ilgus žiemos vakarus atiduoda maloniam pomėgiui – remontuoja, restauruoja, gamina muzikos instrumentus. Nereikia pamiršti, kad dar yra ir tiesioginis vyr. energetiko darbas UAB „Dauniškis ir ko". Tarsi to būtų maža, laiko daugailiškis suranda ir koncertams – kartu su kapela „Indraja" (vadovas Petras Leleika) yra pabuvojęs ne viename Lietuvos mieste bei kaime.

  • Dalia Magylienė – folklorininkė iš prigimties

    Užpalių miestelyje augusią folklorininkę, etnomuzikologę, Utenos kultūros centro (UKC) vaikų ir jaunimo folkloro studijos bei sutartinių giedotojų grupės „Sėdauta" vadovę Dalią Magylienę muzika lydi nuo pat mažų dienų. Dar besimokydama pradinėse klasėse ji prisijaukino tradicinį lietuvių liaudies muzikos instrumentą – kankles – ir tapo bemaž ketvirtį amžiaus gyvuojančio Užpalių kanklininkų ansamblio „Pasagėlė" dalimi, paauglystėje, savarankiškai išmokusi groti gitara, džiugindavo savo bendraamžius dainomis prie laužo. Beveik du dešimtmečius Vilniuje praleidusi ir vos prieš metus į gimtinę grįžusi pašnekovė atskleidė, kad vaikystėje užgimusi meilė folklorui ją lydėjo net tada, kai dirbo su muzika nieko bendro neturintį darbą.

  • Valentas Trainys – Peterburgo armoniką virkdantis siuvimo mašinų meistras

    Praėjusio amžiaus pradžioje Peterburgo armonika buvo vienas populiariausių muzikos instrumentų Šiaurės bei Rytų Lietuvoje, muzikantus žavėjęs savo puošnia išvaizda ir unikaliu skambesiu. Šiandien armonikų, kurios liaudyje vadinamos „peterburgskomis", niekas nebegamina, o jomis groja vos kelios dešimtys mūsų šalies „armonikierių". Vienas tokių – septyniasdešimties metų slenkstį perkopęs uteniškis Valentas Trainys. Pakvietęs į individualaus namo rūsyje jaukiai įrengtą kambarėlį, kuriame vietą rado koncertus, varžytuves, išvykas į svečias šalis primenančios nuotraukos, padėkos raštai bei kitos su ilgamete muzikine veikla susijusios smulkmenos, armonikos virtuozas dalijosi atsiminimais ir su šypsena veide kalbėjo apie tai, kas jam teikia didžiausią džiaugsmą.

  • Utenos mėgėjų teatro kuopa

    Daugeliui žmonių bus įdomu sužinoti, kaip Utenoje vystėsi, plėtėsi mėgėjų teatro sambūris iki 1940 metų, kokius sunkumus teko įveikti ir džiaugtis kūryba, pasiektais laimėjimais ir kt. Mėgėjų teatro kuopos veikla skiriama į du laikotarpius. Pirmasis mėgėjų teatro etapas, prasidėjęs 1908 metais, tęsėsi iki 1927-ųjų. Antrasis veiklos laikotarpis, paženklintas nauju teatro pavadinimu – Utenos šaulių teatras, truko iki 1940 metų. Teatras Utenos mieste buvo vienintelė meno įstaiga, išskyrus kiną. Teatro branduolį sudarė nuolatinis dvidešimties aktorių kolektyvas.

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

UAB „Utenos Diena“,
Maironio g. 34, LT-28144, Utena.
Įm. kodas: 301537159
PVM k. LT100003891115

A.s.: LT535014500014000334
Utenos kredito unija

Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

utenosdiena.lt redakcijai rašykite adresu reklama@utenosdiena.lt

Visos teisės saugomos. © 2008 -  2019
UAB „Utenos diena“.
Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Utenos diena“ sutikimą.

test_gemius

LANKYTOJŲ STATISTIKA

Šiandien apsilankė:829
Vakar apsilankė:9784
Šią savaitę apsilankė:10614
Šį mėnesį apsilankė:165999
Viso (nuo 2015-02-16):11660694
Šiuo metu naršo:
132
2019-11-19
MENŲ KALVĖ - Utenos regiono kūrėjai ir jų darbai!