Daugailių seniūnijoje esantis Šiožinių kaimas įsikūrė prasidėjus 1557 m. valstiečių žemėvaldos ir žemėtvarkos valakinei reformai Lietuvoje. Čia pirmosios atsikėlė Šiožinių šeimos, o 1915 m. liepos 9 d. gimė poetas Jonas Šiožinys. Šiuo metu kaime gyvena dešimt deklaruotų nuolatinių gyventojų, šalia plyti Pelakio ežeras, ant kalnelio – senos nebeveikiančios kapinaitės. Kadaise ypač balsingi buvę šiožiniškiai dabar jau mieliau ne skambiomis dainomis virpina kaimo padangę, bet dalijasi prisiminimais.

Džiaugėsi puikia atmintimi

Šalia poeto J. Šiožino gimtinės yra kitos Šiožinių šeimos namai, kuriuose gyvena vyriausia kaimo gyventoja – 95 metų Angelė Šiožinienė. „Nors jau prastai girdžiu ir matau, be pagalbos nevaikštau, tačiau mano atmintis – puiki”, – aiškino moteris, kuriai akis dengianti migla nesutrukdė vieną po kito iš praeities lentynų ištraukti ir pasakoti jaunystės prisiminimus, nubraukus nuo jų lyg storų dulkių metų sluoksnį. A. Šiožinienė, gimusi netoli Degučių, suskaičiavo šiame kaime nugyventus jau 65 metus. Į Šiožinius ji, tada besipuošusi Dainytės pavarde, atitekėjo pas vyrą, prieš 33 metus iškeliavusį amžinybėn ir palikusį ją vieną rūpestingai lyginti nelengvo gyvenimo prisiminimų klostes.
Senutės vyras anuomet čia gyveno su broliu, kuris vėliau nusipirko namą paežerėje. „Kai aš čia atėjau gyventi, kaimynystėje gyveno dar nevedęs poetas J. Šiožinys, vėliau jis išvažiavo į Vilnių, tačiau atvažiuodavo lankyti Šiožiniuose gyvenusios mamos. Vėliau ją palaidojo kapinaitėse ant kalno, – pasakojo ji, vardydama kitus kadaise kaime gyvenusius žmones ir iš atskirų jų gyvenimų fragmentų dėliodama senųjų Šiožinių istoriją. – Toliau gyveno vienas Knyva, kitas Knyva, paskui atėjo jo žentas Julius Maniušis su žmona, kitame name – toks Valiulis su žmona ir vaiku, dabar ten gyvena Minutka, dar kitame – Valiulienė, jos vyras buvo ištremtas į Rusiją, bet numirti grįžo čia.” Moteris prisiminė, kad kaime prieš šešis dešimtmečius gyveno nemažai gyventojų ir nepailsdama vardijo jų pavardes.

Šiožiniuose rado prieglobstį

A. Šiožinienė tekėjo ir į jos pavarde vadinamą kaimą atsikraustė ieškodama ramybės ir prieglobsčio neramiais pokario metais, o dar smetoninėje Lietuvoje tarnavo ne vienam šeimininkui. „Jaunystėje aš ištarnavau pana pas ūkininkus dešimt metų, o vokiečių laikais – ketverius metus malūne, taip vadintoje Čertaukoje, netoli Antalieptės. Labai sunku buvo pas ūkininkus Velaikių kaime, šeimininkas buvo komunistas. Man sakydavo: užeis rusas, tai bus tau dar sunkiau, neturėsi kur dėtis. Dirbau pas jį daug, bet buvome sutarę nemenką algą – 300 litų. Ir užėjo rusas – be karo, be nieko, tykiai.” Senolė lyg šiandien prisiminė apkartusią tarnystę ir jai vietoje sutarto atlygio sumokėtus varganus septyniasdešimt litų.
A. Šiožinienė netruko atsisveikinti su ją apgavusiu ūkininku ir apsigyveno Gateliuose – 75 metų apykurčio ūkininko Meidaus šeimoje. Anuomet buvo valdžios nustatytas mokestis „už galvą”, o moteris ūkininko šeimoje buvo neregistruota, todėl bijojo visų – ir rusų, ir lietuvių partizanų. Jei rusai klausdavo šeimininkų, kas ji tokia, šie aiškindavo, kad giminaitė. Tačiau kartą A. Šiožinienei teko patirtį baimę ne tik dėl mokesčio „už galvą”, bet ir dėl grėsmės nuosavos galvos netekti. Tąkart į trobą užėjo lietuvis partizanas, okupantų vadintas banditu. Merginai davė keletą obuolių. Jam išėjus prisistatė rusai ir ėmė klausinėti apie apsilankėlį, pagrasino nušausiantys, jei nepasakys tiesos, tačiau ji išsigynė su banditais nedraugavusi. Rusų budrumą šeimininkui užlipdžius didžiuliu dubeniu medaus, pastarieji, net nepažiūrėję į merginos pasą, paliko ją ramybėje. Tačiau tikros ramybės nebuvo – naktį ėjo partizanai, dieną rusai. Visą tarnystės tuose namuose laiką mergina tik ir žvalgėsi, kur galėtų išeiti ir rasti saugesnį prieglobstį, todėl neprieštaravo, kai buvo sulygta dėl jos vedybų. Kaip buvo įprasta tuo laiku, giminaičiai ir pažįstami pasirūpino piršlybomis ir vos po mėnesio nuo jų, nepažinojusi būsimo vyro, ji, būdama 29 metų, ištekėjo. „Kai mane kalbino tekėti, sakė, kad gyvensime dviejų galų name su vyro mama ir brolio, jau auginusio du vaikus, šeima. Tačiau atėjusi pamačiau, kad mums skirta tik kamarėlė, – dėstė senutė. – Šešerius metus visi naudojomės viena krosnimi, žiemą kamaroje buvo šalta, bet su brolio šeima sutarėme.” 1949 m. Šiožiniuose, jai atitekėjus, čia jau buvo kuriamas kolūkis, tokių didelių neramumų kaip Gateliuose patirti neteko, nors netoliese partizanų būta, būta ir ginkluotų susirėmimų, apšaudymų, tačiau šautuvo taikiklyje A. Šiožinienei atsidurti nebeteko.

Grįžo į gimtinę

Agronomas ir savamokslis poetas Vincas Minutka prieš dvi dešimtis metų apsigyveno name, kuriame kadaise sodybos šeimininkams – broliui ir seseriai Valiuliams – tarnavo jo žmonos tėvas. „Sesuo pusę ūkio užrašė pas ją tarnavusiam bernui, žmonos tėvui, o brolio dalis liko jų giminaitei, – pasakojo V. Minutka. – Vėliau nupirkus kitą dalį, visas ūkis tapo žmonos nuosavybe.” Garniuose gimęs V. Minutka 39 metus pragyveno Kaune. Baigęs mokslus jis dirbo Rokų kolūkyje, o mirus žmonai persikėlė į miestą. Antrąją žmoną Vandą Sofiją, su kuria ir dabar skaičiuoja laimingai gyvenamas dienas, jis sutiko Šiožiniuose. Po tragiškos vyro žūties jauna našle su trimis mažomis mergaitėmis likusi moteris atkreipė V. Minutkos dėmesį ir jis vedė 15 metų jaunesnę šiožiniškę. Po vedybų šeima išsikėlė į Kauną, tačiau nuolat lankydavo Šiožiniuose V. S. Minutkienės motiną ir svajojo patys čia apsigyventi. Svajonę įgyvendino tada, kai moteris išėjo į pensiją. V. S. Minutkienė džiaugėsi įsitaisiusi karvutę, arklį, avį. Dabar avių suskaičiuoja 30, o vienu metu rūpinosi net 60 garbanių būriu. „Mano mama augino karves ir avis, todėl ir aš visuomet norėjau gyventi ūkiškai ir laikyti gyvulius, – aiškino moteris. – Man tai didelis džiaugsmas.”

Neaplenkė karo baisumai

Netoli dabartinio Minutkų namo buvusiame V. S. Minutkienės vaikystės name veikė prieškario mokykla, kurios keturias klases lankė ne tik Šiožinių, bet ir aplinkinių kaimų vaikai – apie 25 vaikus. V. S. Minutkienė pasakojo, kad baisių nutikimų karo metais buvo daug, nes netoliese esančiame Voliškio kaime buvo vokiečių štabas, o Šiožiniuose gyvenusio Jono Malaiškos name, iškraustę šeimininkus, apsistojo rusai. 1944 metais, kai pašnekovė buvo vos trejų, buvo subombarduoti jos šeimos namai. Žuvo moters močiutės sesuo ir dvi jos dukros, moters mama, buvusi kitoje pusėje kelio, liko gyva. Sudegusiuose namuose neliko net šaukšto.
„Po mokyklos pastatu buvo rūsys. Antrojo pasaulinio karo metais Šiožiniai buvo atsidūrę vokiečių ir rusų apsuptyje, visai šalia vyko mūšiai. Prasidėjus rusų bombardavimui kaimo žmonės bėgo slėptis į tą rūsį, – dėstė V. Minutka. – Tai pastebėję rusai paleido torpedą. Dalį žmonių užmušė, daug sužeidė, o pastatai sudegė.”
Po karo prasidėjo trėmimai. Į Sibirą buvo išvežtas ne vienas Šiožinių gyventojas, tarp jų – ir V.S. Minutkienės tėvas, palaikęs draugiškus ryšius su „žaliūkais” – lietuviais partizanais. „Atostogų”, kaip pats vadina, išvežtas buvo ir V. Minutka. Jį okupacinė valdžia buvo nuteisusi kalėti 25 metus ir dar penkeriems metams „atėmė teises” – tai reiškė, kad jis tokiam laikotarpiui neteko visų pilietinių teisių, kokios okupantų buvo suteiktos sovietinėje Lietuvoje. Tokio nuosprendžio 1962 metais vyras sulaukė už Vasario 16-ąją siųstus draugams sveikinimo laiškus. Tačiau saugumo kalėjimuose jis praleido tik ketverius metus. „Po vieno sovietų suvažiavimo vyko teismas. Žiūriu – sėdi man matytas vyras, – pasakojo V. Minutka. – Pasirodo, mes prieš kelerius metus buvome kolegos. Jis mane prisiminė, liepė važiuoti namo ir daugiau patriotinių laiškų neberašyti.”
Kol žmona rūpinasi ūkiu, V. Minutka rašo eilėraščius – apie kaimą, apie gimtinę, apie Šiožinius. Tačiau savo kūrybos niekam nedemonstruoja. Nuo mažens eiles dėliodavęs vyras aiškino savęs poetu nevadinantis ir net primygtinai žmonos prašomas knygelių su rankraščiais neištraukė. Tik atmintinai padeklamavo keletą eilėraščių – sakė atsimenantis kiekvieną parašytą kūrinėlį, todėl anksčiau rankraščius kišdavęs į krosnį. Liovėsi tik žmonos subartas.

Džiaugėsi esanti jaunesnė

Pamiškėje esančioje sodyboje, paskutinėje kaimo troboje šeimininkaujanti 92 metų Virgilė Štukienė didžiavosi Šiožiniuose gyvenanti jau „nuo ruskio laikų”. Čia ji atvyko, kai ištekėjo, iš Dundulių, kur gyveno pas giminaičius anksti mirus tėvams. „Paskui mane prisvotujo (pripiršo – aut. pastaba) Antano Štukos, turėjusio tris sūnus, vienam sūnui – Jonui, po vestuvių apsigyvenome vyro tėviškėje, – dėstė guvi moteris. – Bet neilgai gyvenom. Dar prie ruskio jis žuvo dirbdamas kolūkyje, širdis sustojo. Likau viena su dviem mažais vaikais. Bet užauginau, nors sunkiai, ir dirbau kolūkyje su šakėm.” Moteris prisiminė, kad mirus vyrui buvo atvažiavusi sesuo iš Vilniaus, padėjo jaunai našlei keletą mėnesių. Tačiau kito vyro neieškojusi – pirmasis buvęs labai geras, todėl netikėjusi, kad kitą tokį gali rasti. Kolūkyje, pasak jos, daug dirbo. Jai apsigyvenus Šiožiniuose nebuvo elektros. Pasišviesdavo žibalinėmis lempomis, maistą gaminosi ant krosnelės, pati kepdavo duoną, pyragą. Paskui ruskis elektrą įvedė. Buvo didelė šventė.
V. Štukienė pasidomėjo, ar aplankėme kitapus kaimo gyvenančią A. Šiožinienę, su kuria draugaudavo jaunystėje ir paprašė suskaičiuoti abiejų senolių metus. Sužinojusi, kad ji trejais metais jaunesnė – apsidžiaugė. „Sakau, kad ji jau sena. O viena boba sakė, kad mes su Šiožiniene vienodo amžiaus, matai – griausmingai piktinosi ji. – Aš sakiau, kad esu jaunesnė, bet neperkalbėjau.”
Žvitri ir stebėtinai gyvybinga močiutė pripažino, kad didžiausia jos šiandieninė bėda – kad reikia vienai gyventi pamiškės gryčiutėje. Baisu gi, kad kas svetimas ir nedraugiškas, „žulikai” į senas duris nepasibelstų. O seniau net durų nerakindavusi. Ir labai nuobodu. „Reikės gal man važiuoti į miestą, – greitakalbe išpyškino ji ir pripažino, kad jau senokai ne tik mieste, bet ir Daugailiuose buvusi. – Ateina netoli gyvenanti kaimynė, ji mane lyg ir prižiūri, vandens padeda parsinešti, maisto nuperka, kartu ir pavalgom. Bet žmonių kaime mažai beliko – išmirė. O buvo labai draugiškas, geras kaimas, žmonės ne tokie kaip dabar.”

Vytauto Ridiko nuotr.