Daugailiai: žvilgsnis į krašto praeitį

Pirmoji informacija apie Daugailių krašto archeologinius paminklus siekia XIX a. vidurį. Bene anksčiausiai paminėtas Šikšnių piliakalnis (Starožytna, 1946, 279), kuris vėliau kuriam laikui buvo primirštas. F. Pokrovskio sudarytame Kauno gubernijos archeologijos žemėlapyje paminėtas Maneičių piliakalnis (Sudeikių vardu) bei nedidelė kalvelė prie Radeikių, kurioje būta daug akmenų, panaudotų tiesiant Sankt Peterburgo–Varšuvos traktą. Pats F. Pokrovskis spėjo ten buvus pilkapių vietą (Pokrovskis F. V., 1899, 101–102). Jis taip pat nurodęs akmeninio kirvelio bei žmonių kaulų prie Giedrio ežero (vėliau paaiškėjo, jog tai kaimo kapinės) radimvietes Ruklių vietovėje (Pokrovskis F. V., 1899, 103). Ruklių piliakalnis buvo žinomas vyskupui Motiejui Valančiui (Valančius M., 1906, 59). Vėliau tie patys archeologiniai paminklai bei radiniai minimi ir Petro Tarasenkos darbe (Tarasenka P., 1928, 227, 239).

Tyrinėjimai

XX a. pradžioje pasirodė pirmoji informacija apie krašto centro vardo Daugailių piliakalnį (Didžiulienė L., 1910). Lietuvos Respublikos laikais išspausdintos trumpos žinutės apie Daugailių (Aukštaičių, 1933; Šiožinys J., 1933), Antilgės (Juknėnų vardu) (Obuolėnas K., 1934), Gatelių (Mūsų, 1933; Zarasai, 1933) piliakalnius. Iki pat XX a. vidurio dažniausiai minimi Daugailių krašto piliakalniai. Vienintelė išimtis – didelį susidomėjimą sukėlę radiniai iš kapų Žadavainių apylinkėse (Įdomus, 1933; Puzinas J., 1938, 226, pav. 40:8; Moora H., 1938, 116, 295; Kulikauskas P., 1941, 47–48, lent. XI:6).
Realiai krašto archeologiniai paminklai buvo gerokai geriau žinomi, ką byloja žemės vardyno anketos ir Valstybinės archeologinės komisijos duomenys. Čia sukaupta vertinga informacija tiek apie jau pagarsintus, tiek apie vėliau išaiškintus paminklus: Antilgės piliakalnį (Juknėnų vardu), Brinkliškių piliakalnį, Gatelių pilkapius, Noliškio piliakalnį ir dvarvietę, Nuodėgulių piliakalnį, Ruklių senkapį, etc.; taip pat nuorodos į, deja, jau sunaikintus objektus (pvz., Radeikių pilkapyną). Šios užuominos tapo atspirties tašku nuo XX a. 6-ojo dešimtmečio prasidėjusiam intensyviam krašto moksliniam pažinimui. Pirmoji archeologinė žvalgomoji ekspedicija, kurios metu Lietuvos istorijos instituto (toliau – LII) archeologai aplankė Daugailių kraštą, įvyko 1958 metais (Kuncienė O., 1958). 1970 m. Daugailiuose apsilankė net kelių įstaigų (LII ir MMT – Mokslinės metodinės kultūros paminklų apsaugos tarybos) darbuotojai (Daugudis V., 1970; Tautavičius A., 1970). Kai kurie paminklai buvo pakartotinai žvalgyti 1977 ir 1980 metais (Tautavičius A., 1977; Balčiūnas J., 1980). Dar kartą krašto paminklai nuodugniai žvalgyti 1985 metais, kuomet buvo renkami nauji duomenys ir tikslinama ankstesnė informacija (Zabiela G., 1985). Paskutinį kartą Daugailių kraštą archeologai žvalgė 2000 metais, kuomet dėmesio centre buvo iki tol nelankyti mitologiniai objektai (Vaitkevičius V., Zabiela G., 2002).
Archeologiniai kasinėjimai Daugailiuose vyko nedažnai. Archeologo Mykolo Michelberto vadovaujami tyrinėjimai Žadavainių apylinkėse 1966 metais ilgą laiką buvo vieninteliai profesionalų atlikti kasinėjimai (Michelbertas M., 1966; 1966a). Archeologiniai tyrimai suintensyvėjo tik paskutiniame praeito amžiaus dešimtmetyje. 1988 metais pradėti ir iki 1998 m. (netyrinėta 1992 m.) truko Utenos kraštotyros muziejaus (toliau – UKM) darbuotojo Daliaus Riboko vadovaujami Ruklių senkapio kasinėjimai (Ribokas D., 1990; 1992; 1994; 1996; 1998; 2000). Mažesne ar didesne apimtimi kasinėta piliakalnyje Daugailių miestelyje, 1990 m. (Zabiela G., 1990); Maneičių piliakalnio papėdėje, 1996 m. (Baubonis Z., Dakanis B., 1998) ir spėjamame kapinyne, 2000 m. (Balčiūnas J., 2000), Noliškio dvarvietėje, 2000 m. (Ivanauskas E., 2000) bei Bajoriškių senkapyje, 2002 (Kraujalis R., 2004).

Piliakalnių kraštas

Daugailių kraštas Rytų aukštaičių aukštumoje užima Tauragnų kalvyno šiaurinę dalį. Piliakalniai kalvotose apylinkėse yra neatsiejama kultūrinio kraštovaizdžio dalis. Neatsitiktinai Daugailių krašte žinoma net 14 piliakalnių. Pastaruoju metu visi Lietuvos piliakalniai buvo dar kartą aplankyti ir aprašyti apibendrinant ankstesnę informaciją naujai pasirodžiusiame Lietuvos piliakalnių tritomyje (LPA, 2005). Šiuo atlasu vadovaujantis žemiau trumpai pristatyti ir Daugailių krašto piliakalniai.
Antilgės piliakalnis įrengtas atskiroje kalvoje, Sylio ežero ŠV krante. Šlaitai statūs, 8–25 m aukščio. Piliakalnio aikštelė pailga R–V kryptimi, 85 x 47 m dydžio, iškiliu viduriu. Joje rasta akmeninių kirvių su skyle kotui dalių, kaulinė yla, brūkšniuotosios, lygiosios ir grublėtosios keramikos. Piliakalnis datuojamas I tūkst. pr. Kr.–I tūkst. po Kr. viduriu (LPA, 2005, t. III, 210).
Bajoriškių piliakalnis įrengtas kalvoje, Liminėlio ežero ŠR krante. Šlaitai nuo ežero pusės statūs, apie 21 m aukščio. Iš Š pusės šlaitai siekia vos kelis metrus. Aikštelė pailga R–V kryptimi, 45 x 15 m aukščio. Piliakalnis datuojamas I tūkst. pr. Kr.–I tūkst. po Kr. pradžia (LPA, 2005, t. III, 212).
Brinkliškių piliakalnis įrengtas prie Brinkliškio ežerėlį su Ilgio ežeru jungiančio upelio, atskiros kalvos aukščiausioje dalyje. Aikštelė ovali, 28–14 m dydžio. Šlaitai vidutinio statumo, 4–6 m aukščio. P šlaite, 1 m žemiau aikštelės, yra 20 m ilgio ir 10 m pločio terasa. Piliakalnis datuojamas I tūkst. pr. Kr.–I tūkst. po Kr. pradžia (LPA, 2005, t. III, 216).
Daugailių I piliakalnis su papėdės gyvenviete Daugailių miestelio ŠR pakraštyje įrengtas atskiroje kalvoje. Šlaitai statūs, 10–12 m aukščio. PR šlaite, 3 m žemiau aikštelės, yra 21 m ilgio ir 10 m pločio terasa. Aikštelė ovali, pailga PR–ŠV kryptimi, 46 x 30 m dydžio. Aikštelė apardyta joje prieš 1685 m. pastačius bažnyčią (stovėjo iki 1766 m.) ir šventoriuje buvusių kapinių. ŠV ir R pašlaitėse yra papėdės gyvenvietė, užimanti maždaug 0,3 ha plotą. Piliakalnis datuojamas I tūkst. pr. Kr.–I tūkst. po Kr. pradžia (LPA, 2005, t. III, 218).
Daugailių II piliakalnis. 1,2 km į P nuo Daugailių I piliakalnio yra II piliakalnis. Piliakalnis įrengtas kalvoje, aukštumos krašte. Šlaitai statūs, iki 18 m aukščio. Aikštelė ovali, 50 x 35 m aukščio. Piliakalnis datuojamas I tūkst. pr. Kr.–I tūkst. po Kr. pradžia (LPA, 2005, t. III, 218).
Garnių I piliakalnis su papėdės gyvenviete. Piliakalnis įrengtas atskiroje kalvoje, prie Kriaukės upelio. Šlaitai statūs, maždaug 17 m aukščio. Aikštelė 45 x 42 m dydžio. Ji greičiausiai buvo apjuosta 2 grioviais ir pylimais tarp jų, tik iš jų nieko nelikę, PV aikštelės gale išlikęs 0,5 m aukščio ir 8 m pločio pylimas, ŠR gale – 1,5 m aukščio ir 10 m pločio pylimas. Šlaitų viršutinė dalis išlyginta. ŠR ir V šlaite 3–7 m žemiau aikštelės yra kelios maždaug 15 m pločio terasos. Piliakalnio P šlaite rasta brūkšniuotosios keramikos. Brūkšniuotosios keramikos rasta ir papėdės gyvenvietėje, užimančioje maždaug 1 ha plotą. Piliakalnis datuojamas I tūkst. po Kr. (LPA, 2005, t. III, 224).
Garnių II (arba Garnių dvaro) piliakalnis su papėdės gyvenviete yra 2 km į PV nuo Garnių I piliakalnio. Piliakalnis įrengtas kalvos aukštesniame ŠV gale, netoli Kriaukės upelio ištakų. Šlaitai 4–17 m aukščio. Aikštelė 35 x 19 m dydžio. V šlaite 3 m žemiau aikštelės yra 2 m pločio terasa. Piliakalnio P, Š ir R papėdėse, 2 ha plote yra papėdės gyvenvietė, kurioje rasta lygiosios keramikos. Piliakalnis datuojamas I tūkst. po Kr. (LPA, 2005, t. III, 226).
Gatelių piliakalnis įrengtas atskiroje kalvoje, Ilgės upelio dešiniajame krante. Piliakalnio aikštelė 25 x 17 m dydžio, o jos R krašte iškastas 5 m pločio ir 1 m gylio griovys. Šlaitai gana statūs, maždaug 10 m aukščio. R šlaite, keli metrai žemiau aikštelės yra 33 x 18 m dydžio terasa. Piliakalnis datuojamas I tūkst. po Kr. pradžia (LPA, 2005, t. III, 228).
Kubilių piliakalnis įrengtas didelėje kalvoje, bevardžio upelio krante. Aikštelė 120 x 87 m dydžio. Vieni šlaitai statūs, iki 20 m aukščio, kiti nuolaidūs, vos kelių metrų aukščio. Piliakalnis datuojamas I tūkst. po Kr. pradžia (LPA, 2005, t. III, 236).
Maneičių piliakalnis dar žinomas Sudeikių vardu. Piliakalnis įrengtas atskiroje kalvoje, 150 m nuo Alaušo R kranto. Šlaitai statūs, 10 m aukščio. Aikštelė 30 x 18 m dydžio, pailga Š–P kryptimi. Joje rasta brūkšniuotosios ir grublėtosios keramikos. Piliakalnis buvęs įtvirtintas. Stipriausiai įtvirtinta P piliakalnio dalis, kur tebėra matoma konstrukcijų sistema: trys 0,3–0,4 aukščio ir 5–7,5 pločio pylimai, trys 4,5–6 m pločio ir 0,2 m gylio grioviai, 9 m pločio terasa. Iš sausumo pusės, R piliakalnio dalyje minimas pylimų apsaugotas įvažiavimas į piliakalnio aikštelę. Aplink piliakalnį buvusi 7 ha dydžio papėdės gyvenvietė, kurioje 1996 m. tyrinėjimų metu rasta židinių, lipdytosios keramikos, molio tinko. Piliakalnis datuojamas I tūkst. po Kr.–II tūkst. po Kr. pradžia (LPA, 2005, t. III, 242).
Noliškio piliakalnis įrengtas netoli Taurokšnės upelio atskiroje kalvoje stačiais 6–10 m šlaitais. Piliakalnio viršuje yra 100 x 46 m dydžio aikštelė. Piliakalnis datuojamas I tūkst. po Kr. (LPA, 2005, t. III, 250).
Nuodėgulių piliakalnis dar vadinamas Gikiškio kalnu, įrengtas kalvoje Vinkšninės pelkės V pakraštyje. Aikštelė nedidelė, 20 x 10 m dydžio. Šlaitai iki 12 m aukščio. Š šlaite, 4 m žemiau aikštelės yra 10 x 10 m terasa. ŠV papėdėje 0,3 ha plote aptikta kultūrinio sluoksnio pėdsakų, kur rasta keli akmeniniai kirviai, titnaginis gremžtukas, lygiosios keramikos. Piliakalnis ankstyvas, datuojamas I tūkst. pr. Kr. (LPA, 2005, t. III, 250).
Ruklių piliakalnis (Kliedakalnis) įrengtas atskiroje kalvoje su 25 x 16 m dydžio aikštele jos viršuje ir 15 m aukščio stačiais šlaitais. PR šlaite, keli metrai žemiau aikštelės, yra trikampė 16 x 16 m dydžio terasa. Piliakalnio Š papėdėje yra 0,5 ha dydžio papėdės gyvenvietė, kurioje rasta lygiosios keramikos. Piliakalnis datuojamas I tūkst. pr. Kr.–I tūkst. po Kr. pradžia (LPA, 2005, t. III, 254).
Šikšnių piliakalnis įrengtas atskiroje kalvoje, kurios viršuje yra apvali 55 m skersmens aikštelė. Šlaitai vidutinio statumo, 20 m aukščio. P šlaite, 7 m žemiau aikštelės krašto, įrengta 22 m pločio terasa. Piliakalnis datuojamas I tūkst. po Kr. pradžia (LPA, 2005, t. III, 268).

Dr. Andra SIMNIŠKYTĖ

Tęsinys.

Piliakalniai buvo įrengti vadinamosios Brūkšniuotosios keramikos kultūros, gyvavusios II tūkst. pr. Kr. pabaigoje–I tūkst. po Kr. pradžioje, laikais. Piliakalniai buvo įrenginėjami kalvose pasirenkant aukščiausiai iškilusias, patogiausias ir saugiausias gyventi jų dalis. Kalvos pertvarkymai ir sutvirtinimai tuo metu dar buvo minimalūs. Palyginami tik aikštelės pakraščiai, kur sukonstruojamos piliakalnį saugojusios medinės tvoros. Jų pėdsakai išoriškai nepastebimi ir aptinkami tik tyrinėjimų metu. Tiesa, net 9-iuose Daugailių krašto piliakalniuose išoriškai matomos konstrukcijos: kartais pylimai, grioviai, bet dažniausiai terasos, kurios yra praeityje šlaitus tvirtinusių pylimų-griovių linijų liekanos. Vis dėlto, jas skirti laikams iki Kristaus gimimo reikėtų su tam tikromis išlygomis, kadangi nė vienas Brūkšniuotosios keramikos kultūros piliakalnis Daugailiuose nėra tyrinėtas, taigi netikslus ir jų datavimas.

Brūkšniuotosios keramikos kultūros buityje dominavo akmens ir kaulo-rago dirbiniai, keramika brūkšniuotu paviršiumi (brūkšniavimas suformuotas indų paviršių trinant žolių gniūžtėmis). Daugailių krašto piliakalniuose pavienių atsitiktinių radinių žinoma iš Antilgės (kaulinė yla ir akmeninis kirvelis) ar Nuodėgulių (akmeniniai kirveliai) piliakalnių. Muziejuose saugomus ir literatūroje minimus akmeninius kirvelius iš Bajoriškių, Daugailių, Garnių, Maneičių, Ruklių taip pat reikėtų sieti su tose vietovėse stūksančių piliakalnių bendruomenių ūkine, o gal ir ritualine veikla.
Kirveliai yra vienas dažniausiai dirbamuose laukuose aptinkamų to laikmečio dirbinių. Daugailių apylinkėse daugiausiai rasta kirvių su skyle pentys. Tik keli kirveliai iš Drąsėnų ir Daugailių buvo įtveriamieji. Nedidelis, gražaus darbo 7,4 cm ilgio Drąsėnų kirvelis galėjo būti naudojamas kaip kaltelis.
Kai kurie kirveliai smarkiai nusidėvėję ar sugadinti. Tačiau net ir tokius įrankius jų savininkai vertino ir neskubėjo išmesti. Apie tai būtų galima spręsti pagal, pvz., labai atbukusiais ašmenimis ir nulūžusia pentimi Maneičių kirvelį, kurį bandyta taisyti: išgręžti naują skylę. Šio neįgyvendinto sumanymo pėdsakai ryškūs kirvelio paviršiuje.
Dažniausiai piliakalniuose aptinkama pavienių keramikos šukių brūkšniuotu ir lygiu paviršiumi (pvz.: Antilgėje, Daugailiuose I, Garniuose I, Maneičiuose, Rukliuose), tačiau jos nėra išvaizdžios, visuomenėje kelia mažiau susidomėjimo, tad ir muziejus pasiekia ne visuomet.
Vienas retesnių ir pro tyrinėtojų akis praslydusių radinių – formelės, skirtos lieti žalvariniams įmoviniams kirveliams, labai panašiems į švediškus Meliaro tipo kirvelius, vos 3×3,5 cm dydžio fragmentas iš Garnių I piliakalnio. Formelė buvo pagaminta iš molio su daug smėlio priemaišų. Jos fragmento vidinėje pusėje matyti keli lygiagretūs grioveliai, kurie kirvelyje atsispaudę kaip voleliai. Tokio tipo dirbiniai žinomi labai plačiai: nuo Danijos, Norvegijos ir Švedijos vakaruose ir šiaurėje iki Volgos–Kamos tarpupio rytuose. Lietuvoje kirvelių aptikta vos keli ir datuojami jie VIII–VII a. pr. Kr. Ne ką daugiau žinoma ir formelių radimviečių. Iki šiol jų buvo rasta tik Vosgėliuose, Narkūnuose bei Sokiškiuose. Taigi Garnių radinys patenka į pagrindinį šių kirvelių gamybos arealą.
Brūkšniuotosios keramikos kultūros piliakalniuose galėjo gyventi 20–30 porinių šeimų, iki 100 žmonių. Žinoma, piliakalnių bendruomenės nebuvo vienodo dydžio. Pusė piliakalnių buvo su mažomis aikštelėmis (Bajoriškiai, Brinkliškiai, Gateliai, Garniai II, Maneičiai, Nuodėguliai, Rukliai). Jose vienu metu galėjusios tilpti gerokai mažesnės bendruomenės nei piliakalniuose su didesnėmis aikštelėmis, kurios priskiriamos stambesnių bendruomenių gyvenamosioms vietoms (Antilgė, Daugailiai, Garniai I, Noliškis, Šikšniai). Didžiausia aikštelė buvusi Kubilių piliakalnyje. Tačiau sunku pasakyti, ar piliakalnio aikštelės dydis iš tiesų tiesiogiai proporcingas jame gyvenusios bendruomenės dydžiui ir jos įtakingumui. Piliakalniai išsidėstę gana tolygiai: vidutiniškai vieną nuo kito skyrė 2–3 km. Vadinasi, vienos piliakalnio bendruomenės poreikiams teko 1–1,5 km spindulio, arba 3–7 kv. km teritorija. Skaičiuojant kitaip maždaug 200 kv. km ploto Daugailių krašte vieno piliakalnio, kurių buvo 14, bendruomenės žinioje buvo apie 14 kv. km zona. Tačiau realiai intensyvi kasdieninė veikla, susijusi su gyvulininkyste ir žemdirbyste, koncentravosi kur kas siauriau, turint omenyje ūkiniu požiūriu nenaudojamas ir neintensyviai naudojamas ekologines nišas (pelkės, balos, miškai). Šie skaičiai daug skiriasi nuo kitų kraštų apskaičiavimų, jog vieno ūkinio vieneto reikmėms patenkinti geležies amžiuje reikėjo maždaug 0,5–1 km spindulio teritorijos (be abejo, tai priklausė nuo to vieneto dydžio).
Ilgą laiką Brūkšniuotosios keramikos kultūros gyvenimas koncentravosi piliakalnių aikštelėse (neneigtinos, bet, deja, mažai žinomos ir tyrinėtos vadinamosios atviros gyvenvietės). Ilgainiui veikla intensyvėjo, keitėsi ir gyvenviečių pobūdis. Erų sandūroje ar kiek anksčiau, t. y. baigiamajame kultūros etape, atsirado papėdžių gyvenvietės. Daugailiuose jų rasta prie 6-ių piliakalnių (Daugailiai, Garniai I ir II, Maneičiai, Nuodėguliai, Rukliai). Didžiausią įtaką jų atsiradimui turėjo geležies gavybos ir gamybos įgūdžių atsiradimas. Šiuo amatu užsiimti piliakalniuose buvo nepatogu (jau vien dėl nuolatinio vandens poreikio gamybai) ir pernelyg rizikinga (didelio gaisro pavojus). Galbūt su geležies gamyba susijusių žmonių šeimos ir įkūrė pirmąsias sodybas piliakalnių papėdėse. Perpratus geležies gavybos ir gamybos paslaptis, bendruomenė galėjo apsirūpinti tobulesniais darbo įrankiais, tai savo ruožtu lėmė ūkinės veiklos intensyvumo ir produktyvumo augimą. Kintančios gyvenimo sąlygos veikė demografinę situaciją. Gausėjančioms bendruomenėms piliakalnių aikštelės tapo per ankštos ir persikėlimas į jos papėdę buvo vienas iš sprendimo būdų.

Andra SIMNIŠKYTĖ

Tęsinys

Maždaug II–III a. riboje Brūkšniuotosios keramikos kultūra sunyko. Lietuvos rytinėje dalyje ją pakeitė Rytų Lietuvos pilkapių kultūra, taip pavadinta pagal būdingus iš žemės piltus sampilus, kuriuose laidoti sudegintų mirusiųjų palaikai.
Daugailiuose kultūriniai pokyčiai neatsiejami nuo jau paminėtų permainų gyvenviečių struktūroje, taip pat ir visame apgyvendinimo tinkle. Sprendžiant pagal paminklų geografiją ir topografiją bei atitinkamą ryšį su geomorfologiniais rajonais, galima teigti, jog I tūkstantmetyje gerokai pasikeitė gyvenimui ir ūkininkavimui pasirenkamų sąlygų kriterijai. Anksčiau tankiai piliakalniais nubarstytos aukštumos tapo retai gyvenamos. Sunykus Brūkšniuotosios keramikos kultūrai I tūkstantmečio pėdsakai aptikti vos keliuose Daugailių krašto piliakalniuose (Garniai I ir II, Maneičiai). Tuo metu atsiradę laidojimo paminklai plito nebe aukštumose (nors po vieną kitą jų būta), bet žemiau plytinčiose vietovėse (pvz., Antalieptės marių rajone), didesnių upių slėniuose (palei Šventosios upę). Ar ši paminklų slinktis tiesiogiai sietina su visuotinu gyventojų persikėlimu dėl ūkinių motyvų, ar tai ideologinio pobūdžio permainos, o gal pokyčių esmė glūdi apgyvendinimo struktūros pasikeitimuose, kai koncentruotą (todėl labiau pastebimą, greičiau aptinkamą) gyvenimą piliakalniuose pakeitė pavienių sodybų dispersiškas tinklas? Atsakyti sudėtinga, kadangi kol kas nežinoma vienalaikių laidojimo paminklams gyvenviečių, o būtent jos yra pagrindinis raktas daugeliui kultūrinių permainių mįslių. Beje, Ruklių senkapio vietoje aptiktos I tūkstantmečiui būdingos grublėtosios keramikos šukės patvirtina, jog tokių gyvenviečių būta. Juknėnų apylinkėse rastas geležies šlakas, jei jis nėra sietinas su Antilgės piliakalniu, taip pat netiesiogiai byloja čia buvus gyvenvietę.
Daugailių apylinkėse pastebėti reiškiniai nebuvo unikalūs. Paminklų slinktis būdinga visai Lietuvai, tačiau ypač raiški ji aukštumų rajonuose.
Kokios bebūtų priežastys, Daugailiuose kultūrinė kaita nevyko nuosekliai iš Brūkšniuotosios keramikos kultūros į Rytų Lietuvos pilkapių kultūrą. Dar prieš pradedant pilti lietuviško tipo pilkapius, čia trumpam susiformavo labai specifiška kultūrinė aplinka. Daugailių apylinkėse šiam epizodui atstovauja dirbiniai iš Žadavainių. 0,5 km į šiarę nuo kelio Daugailiai–Salakas, 100 m į pietvakarius nuo Karklinio ežero, maždaug 200×50–90 m dydžio kalvoje ją ariant ilgą laiką buvo randama žmonių kaulų ir įvairių dirbinių. 1966 m. čia vyko archeologiniai tyrimai, kurių metu užfiksuoti jau sunaikinto paminklo likučiai. Jiems vadovavęs archeologas Mykolas Michelbertas, ištyręs 12 perkasų, rado žmogaus kaukolės fragmentų ir žalvarinius antsmilkinius. Rasti dirbiniai papildė jau žinomą, po muziejus išbarstytą ir privatiems asmenims atitekusią kolekciją. Būtent pastaroji Žadavainius išgarsino visoje Lietuvoje ir už jos ribų.
Visų pirma paminėta žalvarinė emaliuota juosta su piramidės formos varpeliu. Tokio tipo varpeliai yra romėniškas dirbinys, į Lietuvą patekęs mainų ar dovanojimo keliu. Kol kas tai vienintelis egzempliorius Lietuvoje, datuojamas III–IV a. Varpelis prikabintas prie vietos meistrų pagamintos emaliuotos juostos, kurios išlikęs fragmentas byloja apie aukštą meistriškumo lygį. Juosta pagaminta savitu stiliumi, apjungiančiu kelis dekoravimo elementus: ažūrą, emaliavimą bei dirbinio puošybą specifinėmis ataugėlėmis.
Emaliu bei ataugėlėmis puošta ir Žadavainiuose rasta žalvarinė pasaginė segė, kokios archeologinėje literatūroje datuojamos IV a. po Kr.
Šiek tiek skirtingo stiliaus ataugėlės puošė ir kelis pusmėnulio tipo kabučius, Lietuvoje gausiai išplitusius II a. po Kr. Neįprasta tai, jog kabučiai buvo užkabinti ant antsmilkinių – rato formos 4–8 cm dydžio papuošalų iš apvalaus ar ovalaus skerspjūvio vielos. Paprastai tokie kabučiai aptinkami apvarose, pavieniai arba pritvirtinti prie antkaklių ar smeigtukų grandinėlių. Labai tikėtina, jog ant antsmilkinių užverti kabučiai – radėjų fantazijos rezultatas.
Antsmilkinių Žadavainių kolekcijoje buvo 18. kelių jų lankelis buvo su nedidelėmis apvijomis arba į sraiginę įviją susuktu vienu galu. Anksčiau antsmilkiniai buvo datuojami IV–V a. viduriu. Pastaruoju metu manoma, jog žiediniai antsmilkiniai Lietuvoje išplito gerokai anksčiau – bent jau III a. po Kr., t. y. Buvo vienalaikiai su pusmėnulio formos kabučiais.
Tarp kitų radinių paminėtos 2 antkaklės kūginiais galais, kuriomis dažniausiai puošėsi IV a. ir gal net šiek tiek vėliau. Žadavainių dirbinių kolekcijoje yra ir viena keturkampio pjūvio siaurėjančiais galais apyrankė. Jos Lietuvoje pasirodė I–III a., o dažniausiai randamos II–III a. kapuose. Taip pat rasti ir keli romėniškam periodui būdingų formų siauraašmeniai pentiniai kirviai.
Išvardinti dirbiniai byloja čia gyvenus turtingą ir kūrybingą bendruomenę, palaikiusią tiesioginius ar netiesioginius ryšius su tolimesniais kraštais. Tačiau net ir atlikus kasinėjimus nepaaiškėjo, kokio pobūdžio paminklas (pilkapynas ar kapinynas) buvęs Žadavainiuose. Tokių neiššifruotos laidosenos atvejų, dar apibūdinamų pavienių plokštinių kapų sąvoka, gausu visoje rytinėje Lietuvos dalyje. Dažniausiai šie paminklai buvo skiriami Rytų Lietuvos pilkapiams su nuardytais sampilais. Dėl paminklo tipo ginčytis nėra netikslinga, tačiau negalima neatkreipti dėmesio į Žadavainių dirbinių savitumą. Jau anksčiau tyrinėtojai pastebėjo Šiaurės Rytų Lietuvoje paplitusį specifinį puošybos stilių (emaliavimas ir puošimas ataugėlėmis). Emaliuotų dirbinių ir, visų pirma, pasaginių segių Lietuvoje gausu, ypač jos pietinėje ir rytinėje dalyje. Tačiau Žadavainių tipo segės su ataugėlėmis itin populiarios šiaurryčių Lietuvoje. Saviti žiediniai antsmilkiniai iš apvalaus ar ovalaus skerspjūvio vielutės, rasti ne tik Žadavainiuose, bet ir daugelyje Šiaurės Rytų Lietuvos paminklų, skyrėsi nuo rytinėje Lietuvos dalyje randamų antsmilkinių pagamintų iš rombinio pjūvio vielutės. Kitiems Žadavainių dirbiniams – antkaklėms kūginiais galais, juostinei apyrankei, pusmėnulio formos kabučiams analogijų gausu Vidurio, Šiaurės Lietuvoje ar Pietų Latvijoje. Tačiau ankstyvajai Rytų Lietuvos pilkapių kultūrai jie nebūdingi. Čia dažniau aptinkamos antkaklės kilpelianiais ar šaukštiniais galais, drabužius puošę cilindrėliai, kokių nepasitaikė Šiaurės Rytų Lietuvoje, tarp jų ir Žadavainiuose.
Šių požymių visuma ir leidžia kalbėti apie savitą kultūrinį arealą Antalieptės–Sartų rajone, gyvavusį III a. ar III–IV a. po Kr. Žadavainių dirbinių kompleksas yra vienas ryškiausių šio trumpalaikio epiozodo etalonų.

Dr. Andra Simniškytė

Tęsinys.

Mūsų eros pradžios kultūriniai poslinkiai paliko pėdsaką tolimesnėje krašto apgyvendinimo raidoje. Dalis Daugailių aukštumų bendruomenių, patraukusių Antalieptės marių rajono link, įsiliejo į lietuvių gentis. Šiaurinę Šventosios upės kryptį pasirinkusios ir per upę persikėlusios bendruomenės galėjo pritapti prie sėlių genčių. O pačios artimiausios Daugailių apylinkės nėra itin raiškios etninės priklausomybės požiūriu.

Daugailių krašte bei gretimose apylinkėse paplitę Noliškio vietovardžiai siejami su lietuvių (nalšėnų) ir sėlių paribiu. Neretai šis kraštas skiriamas sėliams, mat XIII a. dokumentuose sutinkami vienos iš Sėlos žemių – Thovraxe, Theuraxe, Thovrage – paminėjimai siejami su Tauragnais, – miesteliu į pietus nuo Daugailių. Todėl ir geografai daugailiškių gyvenamas aukštumas pavadinę Sėlos aukštumomis.
Archeologiniai duomenys šį teiginį savaip koreguoja, bent jau laikotarpiui iki valstybės susikūrimo. Sėlos žemės buvusios anapus Šventosios. O Daugailių apylinkėse gyventojai netruko pradėti laidoti pagal lietuviams skiriamos Rytų Lietuvos pilkapių kultūros laidosenos papročius. Pradžioje nedeginti mirusieji buvo laidojami sampiluose su juos juosiančiais akmenų vainikais ir (ar) duobėmis / grioviais. Vienas tokių paminklų – Juknėnų pilkapynas, dar žinomas Antilgės vardu. Pilkapynas buvęs pakilumoje dabar jau užlygintos žvyrduobės vietoje, maždaug už 0,5 km į šiaurės vakarus nuo Antilgės piliakalnio ir 0,2 km į šiaurę nuo Sylio ežero. Šioje vietoje spėjama buvus kelis ankstyvus, t. y. I tūkstantmečio vidurio pilkapius su akmenų vainikais ir griautiniais palaidojimais. Čia rasta ir keli atsitiktiniai to meto dirbiniai: pentinis siauraašmenis kirvis bei ietgalis, saugomi Utenos kraštotyros muziejuje. Greičiausiai vienalaikis pilkapynas buvęs Radeikiuose. Pilkapynas buvo apie 0,8 km į šiaurės rytus nuo plento Utena–Zarasai ir kelio Radeikiai –Antandraja sankryžos, apie 0,25 km į vakarus nuo Vinkšninės upelio kairiojo kranto. Akmenų vainikais apjuosti sampilai nuskleisti XIX a. Tikslesnis pilkapių skaičius neaiškus. Rasta žmonių kaulų, geležinių siauraašmenių kirvių, ietigalių ir kt. dirbinių.
Inhumacija bei pilkapiai su akmenų vainikais būdingi tiek sėlių, tiek lietuvių ankstyvajai laidosenai, todėl lengva apsirikti dėl netyrinėtų I tūkst. po Kr. vidurio Daugailių apylinkių paminklų etninės priklausomybės. Vis dėlto tarp atsitiktinių dirbinių dažni ginklų ir kirvių, o ne papuošalų paminėjimai yra lietuvių laidojimo paminklams būdingas bruožas.
Netrukus inhumaciją pakeitė kremacijos paprotys, o pilkapių sampilus dažniau nei akmenų vainikai juosė iškastos duobės ir grioviai. Vienas tokių paminklų – Ažualaušio arba Antandrajos pilkapynas. Tai labiausiai į šiaurės rytus-šiaurę nutolęs Rytų Lietuvos pilkapių kultūros laidojimo paminklas. Šis Nalšios žemės šiaurinio pakraščio „riboženklis” yra 0,6 km nuo Alaušo ežero rytinio kranto, abipus kelio Maneičiai–Antandraja, Ažualaušio miško pakraštyje. Pilkapyne yra 28 pilkapiai, kurių sampilai 4–10 m skersmens, iki 1,5 m aukščio. Dalies pilkapių pagrindus juosia duobės. XX a. pirmoje pusėje smalsuoliams kasinėjant sampilus rasta balno kilpų. Pilkapynas datuojamas IX–XII a. Dar vienas pilkapynas yra Daugailių pietryčių apylinkėse. Gerokai vėlyvesnis už to paties vardo piliakalnį Gatelių pilkapynas yra 0,8 km į pietvakarius nuo Gatelių kaimo, Balčių girininkijos Kuronų miške. Pilkapyne yra 30 pilkapių, išsidėsčiusių ant kalvos 400×230 m dydžio plote. Griovių juosiami 6–12 m skersmens, iki 1,3 m aukščio sampilai vienas nuo kito nutolę per 2–100 m. XX a. pr. pilkapiuose rasta geležinių kirvių, ietigalių, balno kilpų, žąslų. Pilkapynas datuojamas IX–XII a.
Iki šiol ne daug ką galima pasakyti apie pilkapynų vienalaikes gyvenvietes. Tuo metu gyvenama ir keliose piliakalnių papėdėse. Didžiausia, net 7 ha dydžio, gyvenvietė aptikta prie Maneičių piliakalnio. Joje 1996 m. tyrimų metu rastas 0,1–0,8 m storio kultūrinis sluoksnis su keramikos šukėmis lygiu bei gruoblėtu paviršiumi ir keliais geležies šlako gabalėliais. Pagal radinius gyvenvietė datuota I tūkstantmečio antra puse, o piliakalnio gynybinės konstrukcijos byloja, jog šis archeologinis kompleksas galėjęs gyvuoti dar ir II tūkstantmečio pradžioje. Galbūt su juo sietinos ir prie Antandrajos bei Maneičių kaimų ribos rastos trinamosios girnos. Utenos rajone didžiausio Alaušo ežero rytiniame pakraštyje įrengto Maneičių piliakalnio bendruomenė, matyt, kontroliavo ne tik apyežerį, bet ir į rytus nuo jo nusidriekusias aukštumas. Čia jos interesai galėję susidurti su Garnių piliakalnių ir jų apylinkių gyventojais. Garnių archeologiniai kompleksai yra dviejų geomorfologinių zonų tarpribyje. Padėtis tarp skirtingų ekologinių nišų sudarė palankias sąlygas antropogeninei veiklai augti ir plėtotis. Iki šiol tebėra išlikusios 1–2 ha dydžio gyvenvietės abiejų Garnių piliakalnių papėdėse. Garnių I piliakalnio pietinėje papėdėje ariant lauką rastas žalvarinis raktas. Piliakalnių bei gyvenviečių sluoksniuose jie randami jau XIII–XIV a. Tačiau dažniausiai tokie raktai aptinkami XIV–XVI a. moterų ir mergaičių kapuose, kur jie, manoma, simbolizavo moters pareigas, statusą ir turtą.
Taigi Daugailių krašte vėlyvojoje priešistorėje egzistavo bent kelios piliakalnių apygardos su centrais Maneičiuose ir Garniuose. Kalbant apie teritorinį-administracinį krašto valdymą II tūkst. pradžioje, iškyla krašto centro vardo Daugailių piliakalnio klausimas. Enciklopedinio pobūdžio leidiniuose rašoma, jog Daugailių pilaitė pirmą kartą minima 1254 m. (kartais nurodoma 1234 m.). Taip teigęs ir iš šio krašto kilęs Bronius Kviklys. Lieka neaišku, kuo remiantis nurodoma tokia ankstyva Daugailių paminėjimo data, kadangi ją patvirtinančių šaltinių nėra žinoma.
Versijos apie čia stovėjusią kovų su Livonijos ordinu pilaitę nepatvirtino ir nedidelio masto žvalgomieji archeologiniai tyrimai. 1990 m. rasti iš akmenų krauti apdegę bažnyčios pamatų akmenys, vėlyvas kapas ir XVIII a. moneta. Statant bažnyčią ir buvo sunaikintas piliakalnio kultūrinis sluoksnis. Sprendžiant pagal muziejuose saugomus akmeninius kirvelius iš Daugailių, piliakalnis, visų pirma, buvo gyvenamas ankstyvais, ikikristiniais laikais. Jokių ryškių kovų su kalavijuočiais laikų pėdsakų čia neaptikta.
Dažniausiai Daugailių miestelio vardas siejamas su Staškūniškio (kartais vadinamo Daškūniškiu) dvarininku Daugėla (XVIII a. pradžia). Todėl noras matyti tolimus kunigaikščių laikus siekiančią miestelio pradžią grindžiamas etimologiškai, su žodžiu „gailės”: esą pelkėtose Daugailių apylinkėse buvę daug gailių, nuo ko ir kilo pavadinimas.

Tęsinys. Pradžia Nr. 80

Daugiau rašytinių žinių apie Daugailius yra nuo XVII–XVIII a. 1735 m. Daugailiai jau vadinami miesteliu. Dar anksčiau – XVII a. ant Daugailių piliakalnio pastatyta pirmoji bažnyčia, o jai sudegus ir antroji, kol 1766 m. perstatyta dabartinėje bažnyčios vietoje. Šalia bažnyčių įrengtos ir kapinės, veikusios iki XIX a. (pokario metais jose vėl laidota). Tačiau valstybės laikų Daugailių krašto istorijos fragmentai užfiksuoti ne tik rašytiniuose, bet ir archeologiniuose šaltiniuose. Pastarųjų geografija byloja, jog XV ar XVI a. gyvenimas jau buvo sugrįžęs į iki tol rečiau gyvenamas aukštumas.

Antandrajos senkapis
Antandrajos senkapis yra 400 m į pietvakarius nuo Indrajų ežero pietvakarinio kranto, Antandrajos gyvenvietės pietinėje dalyje, dirbamame lauke pailgoje 3 m aukščio kalvelėje, kurios šiaurės rytų gale yra vėlesnės kaimo kapinaitės. Centrinėje senkapio dalyje rasta žiestos keramikos šukių. Iš šio senkapio į Utenos kraštotyros muziejų yra patekęs amuletas – žalvariu kaustytas meškos nagas. Senkapis datuojamas XV–XVIII a.

Bajoriškių senkapis
Bajoriškių senkapis yra Indrajų ežero vakariniame pusiasalyje, ties siauriausia ežero sąsmauka. Senkapis įrengtas apie 50×30 m dydžio masyvios kranto kalvos šlaito dalyje, nuolaidėjančioje į šiaurės rytų pusę. 2000 m. žvalgant senkapį rasta kelios geležinės vinys, ovalo formos skiltuvas, geležinės diržo sagties fragmentas, žiestos keramikos šukių. Gavus informacijos, jog senkapį terioja radinių ieškotojai, 2002 m. ežero skalaujamame šiauriniame pakraštyje atlikti tyrinėjimai. Ištyrus apie 70 kv. m čia aptikti 24 griautiniai kapai ar jų liekanos, iš kurių tik 8 kapai išlikę kiek geriau. Daugumoje kapų aptikta radinių: geležinių peilių, sagčių, grandžių, žiedų, auskarų, segių, monetų, piniginės apkalėlių. Remiantis iškasta medžiaga, senkapis datuojamas XV–XVII a.
XVI a. 2 pusės–XVII a. vidurio Noliškio dvarvietė buvusi 250 m į pietryčius nuo Noliškio piliakalnio ir 250 m į vakarus nuo Prūdo ežero. 2000 m. ištyrus 30 kv. m aptiktos 3 pastatų vietos, atkasta dalis vieno pastato pamatų. Tyrinėjimų metu rastos 4-ios XVII a. monetos, kulkų liejimo formelės pusė, stiklinio indo šukė bei beveik pusšimtis puodų ir koklių fragmentų.

Nuodėguliai
Nuodėguliuose buvo rasti keli monetų lobiai. Vienas lobis su XVII–XVIII a. įvairių kraštų monetomis lokalizuotas 2,1 km į šiaurės rytus nuo plento Utena–Zarasai bei kelio Noliškis–Rukliai sankryžos, 1,5 km į vakarus nuo Nuodėgulių piliakalnio, 350 m į pietryčius nuo Nuodėgulių tvenkinio pietrytinio kranto, Nuodėgulių kaimo pietinėje dalyje, neaukštoje 50 m skersmens kalvelėje. Šio apie 1980 m. išarto lobio (kaip manoma, sudėto į stiklinį indą) monetos pasklido tarp kolekcionierių ir muziejų nepasiekė.

Ruklių senkapis
Daugailių krašte išsamiausiai tyrinėtas XV / XVI–XVII a. Ruklių senkapis, vadinamas Milžinkapiais, kurio kasinėjimai truko dešimtmetį. Senkapis yra kaimo pietrytinėje dalyje, didelės kalvos pietinėje dalyje, apie 100×100 m plote, prie Šėšėlių miško. Statant dabar jau panaikintą fermą buvo rasta žmonių griaučių ir įvairių radinių. 1988–1998 m. (netyrinėta 1992 m.) Dalius Ribokas senkapyje ištyrė bendrą 1 210 kv. m plotą, rado 157 kapus su įvairiomis įkapėmis. Tyrinėjimų rezultatai trumpai paskelbti informacinio pobūdžio leidiniuose. Tokio masto tyrinėjimų, teikiančių peno įvairių sričių tyrinėjimams, neįmanoma aptarti apžvalginio pobūdžio straipsnyje. Žemiau tik probėgšmiais, pasitelkus tyrinėjimų ataskaitas ir glaustai paskelbtą informaciją „Archeologiniuose tyrinėjimuose Lietuvoje”, pažvelgiama į keletą charakteringų paminklo bruožų.
Ankstyviausi senkapio kapai datuoti XV a. pabaiga–XVI a. 1 puse (16,5 proc. kapų). Beje, jame laidota ir ankstėliau, kaip galima spręsti pagal atsitiktinai rastą XIV–XV a. pradžios geležinį plačiaašmenį kirvį. Pati gausiausia buvo XVI a. vidurio–XVII a. pradžios kapų grupė (72 proc. visų kapų). Negausūs vėlyviausi kapai (9 proc.) byloja, jog senkapis egzistavo iki XVII a. pabaigos.
Kapai aptikti 0,2–0,8 m gylio duobėse. Kai kuriuose kapuose užfiksuoti karsto fragmentai, o keliuose – aptikta paukščio kaulų.
Mirusieji dažniausia laidoti galvomis į vakarų pusrutulį, rečiau – į rytus ar į šiaurę. Rečiausiai laidota galvomis į pietus. Beje, rytų–šiaurės rytų kryptis kiek dažniau pasitaikė tarp ankstyvesnių kapų.
Pagal neblogai išlikusią kaulinę medžiagą nustatyta, jog senkapyje palaidoti 77 suaugę asmenys (41 vyras ir 36 moterys) bei 57 vaikai (tarp jų ir 14–16 metų paaugliai). Likusiuose kapuose lyties nustatyti nepavyko.
Vaikų mirtingumas Rukliuose didžiausias buvo kūdikystėje ir ankstyvojoje vaikystėje. Iki 2 m. amžiaus mirė 33 proc. vaikų (iš 55 vaikų su preliminariai nustatytu amžiumi). Dar 24 proc. mirė sulaukę 3–5 m. amžiaus. Taigi vaikų iki 5 m. mirtingumas sudarė 57 proc. vaikų kapų, arba apie 24 proc. visų antropologiškai analizuotų kapų. Tiek pat buvo ir vyresnių – 10–16 metų (atitinkamai 20 proc. ir 8 proc.) vaikų kapų.
Suaugusiųjų mirtingumas tarp skirtingos lyties atstovų skyrėsi. Vyrų mirtingumas skirtingose amžiaus grupėse įvairavo nežymiai. O tarp moterų jis itin išaugo sulaukus 30-ies. Tą reikėtų sieti su daugkartinių nėštumų ir gimdymų komplikacijomis bei vėlesnėmis pasekmėmis. Viena 30–35 m. amžiaus moteris mirė būdama nėščia.
Kaip minėta, Ruklių senkapis gyvavo maždaug 200 metų. Per tą laiką laidojimo tradicijos keitėsi, dėl to skirtingų generacijų laidojimas gerokai skyrėsi.
Beveik visi ankstyvosios grupės kapai buvo su įkapėmis. Kapuose dažniausiai randama 1–3 skirtingos paskirties daiktai. O XVI a. 2 pusės–XVII a. pr. su įkapėmis buvo 38 proc. kapų ir net 62 proc. – be įkapių, kiek daugiau nei pusę jų sudarė vaikų kapai. Vėlyviausioje grupėje apie 70 proc. kapų buvo su įkapėmis, tačiau dažniausiai į kapus buvo dedamos vien monetos.

Pinigai ir piniginės
Ruklių senkapyje rasti odiniai kapšeliai. Kadangi to meto drabužiai buvo be kišenių, šiose prie juostos ar diržo kabinamose piniginėse buvo nešiojami įvairūs smulkūs daiktai: monetos, galąstuvai, ylos ir t. t. Po rentgenografinių tyrimų kelios smulkios monetos (Aleksandro denarai) rastos ir Ruklių kapo Nr. 100 kapšelyje. Kapšeliai su įvairių tipų ir jų variantų apkaustais dažnai randami viduramžių senkapiuose. Rukliuose 6 kapšeliai aptikti tik vyrų (nors kituose Lietuvos senkapiuose jų būta ir moterų, ir vaikų kapuose) ir tik ankstyvuose kapuose, t. y. daugiau nei pusė tuo laikotarpiu mirusių vyrų buvo palaidoti su kapšeliais.
XVI a. 2 pusės–XVII a. pradžioje odinių piniginių jau nerasta. Tačiau net keliasdešimtyje kapų aptikta pinigėlių. Dažniausiai tai Žygimanto Augusto denarai ir dvidenariai, Aleksandro Jogailaičio denarai ir pusgrašiai. Daugiau nei pusėje kapų aptikta po 1 pinigėlį, keliuose po 2 ar 3. Ir tik trijuose kapuose rasta po 6 ir 7 monetas. Jei kapšeliai, kaip minėta, pasitaikė tik vyrų kapuose, tai kapų su pinigėliais proporcijos vienodos vyrų (7 kapai), moterų (6 kapai) ir vaikų (6). Pastaruosiuose dažniausiai buvo tik po 1 monetą.
Vėlyviausioje kapų grupėje pusė mirusiųjų buvo palaidoti vien su monetomis. Dažniausiai to laikotarpio kapuose aptinkami Žygimanto Vazos šilingai ir dvidenariai, taip pat Jono Kazimiero šilingai. Monetų skaičius kape išaugo. Viename kape neretai aptinkama po keliolika monetų. Beje, keliuose kapuose užfiksuoti tekstilės fragmentai, manoma, buvo medžiaginio kapšelio likučiai.
Priešingai anksčiau vyravusiam požiūriui į monetas kapuose kaip į pagonybės reliktų simbolį, pastaruoju metu akcentuojama priešinga, krikščioniškoji jų prasmė. Krikščioniškajame pasaulyje monetos dėjimo į kapus paprotys reiškė mokestį šv. Petrui, saugojusiam įėjimą į rojų.

Ruklių raštininkas
Kape Nr. 104 rastas elnio (?) rago smaigalys. Tai rašybai ant vaškinių lentelių skirtas grifelis arba stilius. Su šiuo stiliumi buvo palaidotas jaunas 20–25 m. vyras, kuriam įrankis geležine grandine buvo pritvirtintas prie juosmens dešiniajame šone. Kauliniai stiliai reti Lietuvos senkapiuose, iš viso jų žinoma tik iš 8 vietovių. Ruklių raštininko kape dar rastas peilis medinėmis žalvariu kaustytomis briaunomis, o jo drabužiai ties kaklu susegti metaliniais užsegimais, kokių nė viename kitame Ruklių kape neaptikta. Kapas pagal 2 sidabrinius Žygimanto II Augusto dvidenarius datuotas XVI a. Būtent tada Lietuvoje išauga raštininkų paklausa, kadangi 1566 m. įsteigus pavietų teismus gerokai padaugėja jiems darbo. Beje, spėjama, jog dar vienas su raštu susijęs asmuo buvo palaidotas kape Nr. 102, kurio odiniame kapšelyje, manoma, galėjo būti vaškinės lentelės detalės dėklas.

Papuošalai
Iš papuošalų grupei priskiriamų dirbinių Rukliuose aptikta auskarų ir žiedų (beje, šios papuošalų rūšys niekados nepasitaikė kape kartu). Auskarai rasti 7 kapuose. 5-iuose iš jų (kiti antropologiškai neanalizuoti) buvo palaidotos suaugusios (nuo 25 m.) ir pagyvenusios moterys. Auskarais, kurių Rukliuose aptikta keletas tipų (žiediniai, kilpeliniai, klaustuko formos), moterys puošėsi iki maždaug XVI a. vidurio. Vėliau vienintelė papuošalų grupė liko vien žiedai. Jų rasta 14-oje, dažniausiai moterų, rečiau vaikų / paauglių kapų. Tai Lietuvos senkapiuose dažnai sutinkami jaunuolių juostiniai ar paplatinta vidurine dalimi žiedų tipai. Taip pat rasti keli žiedeliai su akutėmis, kurių vienas buvo paauksuotas.

Aprangos detalės
Gausiausią aprangos detalių grupę sudaro sagtys bei grandys. Sagčių rasta 25 kapuose. Jos vienodai būdingos tiek vyrų, tiek moterų kapams. Dauguma jų geležinės, keturkampės formos. Sagtys buvo skirtos diržams ar juostoms susegti, tačiau tiksliau jų paskirtį atskleisti gali išsami radinių ir jų padėties kape analizė. Grandimis prie juostų ar diržų buvo tvirtinami įvairūs kabinami daiktai (kapšeliai, peiliai ir t. t.).
Puošnių žalvarinių diržo apkaustų reta. Vienas jų buvo puoštas įspaustų širdelių eilute. Tokių apkaustų Lietuvoje nedaug ir žinoma tik 12 kapų iš 8 kapinynų. Manoma, jog tokie apkaustai buvo naudojami ne diržams, bet perpetėms, o jų dekoro motyvas siejamas su jėzuitų kontrreformacijos pradžioje skleistu Dievo Kūno kultu, kuris buvo vienas iš pagrindinių klausimų jėzuitų ir protestantų polemikoje.

Darbo įrankiai
Keliuose ankstyvuose vyrų kapuose rasti akmeniniai galąstuvai ir vienas geležinis skiltuvas, rastas kartu su titnago skelte. Moterų kapuose aptikta adatų, adatinė ir akmeninis galąstuvas. Gausiausią įkapių grupę sudarė peiliai. Iki XVI a. vidurio buvo populiarūs tiek įtveriamieji, tiek kriauniniai peiliai. Jų rasta kas antrame kape, tiek suaugusių, tiek vaikų palaidojimuose. Vėliau su peiliais laidoti daugiausia suaugę individai. Visi peiliai buvo kriauniniai, įtveriamųjų peilių tuo metu jau nebenaudojo.
Daugailių apylinkės slepia dar ne vieną paslaptį, dar ne visi archeologiniai paminklai surasti, o kiek jų sunaikinta. Objektų (nors ne kartą lankytų ar net tyrinėtų) kultūrinė vertė, paskirtis, chronologija ar išlikimas neretai lieka, o gal ir liks iki galo neišaiškinti. Todėl kiekviena praeities detalė, smulkmena yra svarbi siekiant nubraukti storus amžių klodus ir pažvelgti į tolimą krašto senovę.
Pabaiga

 

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas