Ten, kur balti žirgai laigė, liko Baltakarčių kaimas (III)
ProjektaiTen, kur balti žirgai laigė, liko Baltakarčių kaimas (III)
2020 gegužės 20, Trečiadienis 08:29

Ten, kur balti žirgai laigė, liko Baltakarčių kaimas (III)

Ten, kur balti žirgai laigė, liko Baltakarčių kaimas (III)
  • Jurgita ULKIENĖ
  • 6 foto
  • Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Sudeikių seniūnijoje yra kaimas, kuris galbūt dar senesnis, nei prisimena, galima sakyti, paskutinis jo gyventojas. Baltakarčiai pasiramstę senais šakotais medžiais, pasirėmę į pašonėje stūksantį to paties vardo piliakalnį, šalia šio kaimo – senos kapinaitės. Kaimo trobose užaugo ne vienas gabus žmogus, netgi mokslininkas. Čia gimė miškininkas, kraštotyrininkas, pedagogas Jonas Gelaževičius, Lietuvos inžinierius elektromechanikas, habilituotas technologijos mokslų daktaras profesorius Vilius Antanas Geleževičius, rašytojas, miškininkas, publicistas, gamtininkas, žurnalistas Gediminas Petras Isokas, socialinių mokslų daktarė Vida Genovaitė Zapolskienė (Bertašiūtė), fizikos, matematikos mokslų daktaras Julius Jonas Kruopis, lituanistas, poetas, satyrikas, žurnalistas, publicistas Romualdas Katinas. Tik labai jau nekalbūs ir kuklūs šio krašto žmonės.

Nyko nunyko...

Utenoje šiuo metu gyvena ir Vanda Dunauskienė (Galvydytė) iš Baltakarčių. „Labai seniai kaimas buvo tikrai didelis, – pasakojimą pradėjo pašnekovė. – Mano vaikystėje jame buvo 17 sodybų, dabar belikusios penkios. Iš vaikystės nedaug ką prisimenu, nemažai man pasakojo tetutė Adelė Garūbienė. Pasakodavo, kad ten, kur dabar yra mūsų sodyba, buvo miškas. Jos su mano mama Marijona būdamos dar visai mažiukės – devynių–dešimties metų – ganydavo ten karves. Tetutė pasakojo, kad jų vaikystė buvo sunki. Po ganymo grįždavo sužalotomis kojomis namo, nes nebuvo kuo apsiauti. Kol močiutė aptvarstydavo kojas, ateidavo žadinti, kad vėl gyvulius ginti reikia." Pasak moters, dalis tuomečių sodybų buvo parduotos, kitos liko apleistos, neprižiūrimos ir sunyko.
Anot senolės, Baltakarčių kaimas kadaise buvo vien Geleževičių kaimas. Abu žymieji Geleževičiai ir net G. P. Isokas yra jos giminaičiai. „Mano senelis iš mamos pusės turėjo keturis brolius. Jis buvo penktas, – porino V. Dunauskienė. – Jie visi buvo Geleževičiai. Ir aš Geleževičiūtės vaikas. Trys iš brolių gyveno Baltakarčiuose, du išsikraustė į kitus kaimus." Kaip teigė moteris, anksti miręs jos senelis turėjo tris vaikus – sūnų iš pirmos santuokos ir dvi dukras. Jiems padalijo savo žemę taip: dešimt hektarų sūnui ir dešimt hektarų abiem dukroms kartu sudėjus (po penkis). Kadangi mirė, kai dukroms buvo vos apie dešimt metų, iš pradžių jų žemė atiteko močiutei, mamos mamai.

Našlaitės dalia

„Mano mama mirė per karą, – liūdnai atsiduso pašnekovė. – Aš buvau devynerių metų. Mamos tulžies pūslėje buvo akmenų, kurie sudegino kepenis. Kaune darė operaciją, bet pavėlavo..." Anot jos, po mamos mirties tėvas turėjo dar dvi santuokas ir dar du vaikus. Antra žmona mirė gimdydama, palikusi naujagimį sūnų. Su trečia sutuoktine vyras susilaukė dukters. „Su broliu Vidu mes nesusipykom nė karto gyvenime, nepasakėm vienas kitam nė vieno pikto žodžio, – pasakojo V. Dunauskienė. – Prieš kelis mėnesius jis mirė, aš jo labai gailiu. O štai su pamotės dukra Laima nesutarėme. Negalėčiau jos pavadinti seserimi."
„Savo mamytę po jos mirties sapnavau tik kartą, – susigraudino moteris. – Mano mama palaidota Kaune, nes niekas per karą jos mums neleido parsivežti. Kai jau atsiėmėme savo žemę kaime, atsimenu, nuėjau į kapines per Vėlines. Parėjau namo ir galvoju: aplankiau vieną kapą, kitą... Ką dabar man daryti? Ir parašiau: „Mamyte, aš sugrįžau į tėviškę, bet tavęs jau neberadau, nes tu labai seniai iš čia išėjai... Neturiu net kapo kauburėlio, ant kurio galėčiau uždegti žvakutę. Bet tave, mamyte, labai labai myliu. Sapne tave mačiau, tu buvai jauna, graži, balta suknele, ir tu man pasakei: „Taip, dukryte, aš viską žinau..."

Sunki našta nepalaužė

V. Dunauskienė sakė, kad jos vaikystė nebuvo lengva vien dėl to, kad teko augti su pamote. „Aš buvau jau didesnė, pamotės dukra jauniausia, o Vidukas nedidelis ir kaip berniukas – tai ten pešt, tai ten pešt, – pasakojo pašnekovė. – Tai pamotė ir sako: „Tai tokie ir anokie, mano vaiką skriaudžia." Net nenoriu garsiai sakyti tų baisių žodžių..."
Tačiau moteris nesileido sugniuždoma nelengvos vaikystės, siekė mokslų, stiebėsi aukštyn. Pradinę mokyklą ji lankė Kušnieriūnuose pas mokytoją Grudzinską, vėliau mokėsi Užpaliuose, vidurinę baigė Utenoje, tada gyveno pas tetą. Kaune raudonu diplomu baigė prekybos mokslus.

Saldainių fabrikas

Baltakarčių vaikai, nepaisant sunkaus pokario laikotarpio, vis tiek išliko vaikais. Anot V. Dunauskienės, ji prisimena, kaip pusberniai kitus vaikus mėgdavo apmėtyti kibiais varnalėšų graižais. „Gryčiukėje pakelėje einant pro ežerą gyveno iš Utenos atsikėlusi moteris su dviem dukromis, – prisiminė pašnekovė. – Jos gyveno ten ir užsiimdavo saldainių gamyba – virdavo, vyniodavo, prieidavo ir vaikų padėjėjų. Paskui veždavo parduoti. Ten buvo toks molinis tvartas, tai jos įsitaisė, susitvarkė ir ten dirbo. Deja, jų lemtis buvo tragiška. Kiek žinau, motiną ir vieną dukrą sušaudė, liko tik viena."
Kitoje „gryčelėje", anot pašnekovės, labai vargingai gyveno Švaikauskai. Namas, pasak jos, buvo padalytas per pusę – viename gale buvo vienas kambariukas ir „pečius", jame gyveno du sūnūs, dukra bei motina. „Nežinau, kur miegodavo, – kalbėjo moteris. – Gal visi ant pečiaus, nes vietos ir net lovos ten nebuvo. Kitam gale tokiam pat ankštam kambarėly gyveno kita Švaikauskų šeima. Viena iš Švaikauskų dukrų išvažiavo uždarbiauti į Kazachstaną, ten ir liko. Ištekėjo, turėjo tris sūnus. Kartais su vaikais ji parvažiuodavo į Lietuvą, bet kalbą pamiršo, vos vieną kitą žodį lietuviškai suregzdavo." Anot V. Dunauskienės, du šios moters sūnūs baigė aukštuosius mokslus ir gyvena Maskvoje, o trečias, jaunėlis, kaip jai pasakojo Edvardas Švaikauskas, labai norėjo grįžti į Lietuvą. „Vieną kartą man parvažiavus iš sodybos anūkas Tomas papasakojo, kad buvo atėjusi rusiškai kalbanti moteris, kuri teigė, kad matėsi su manim prieš penkiasdešimt metų, – kalbėjo moteris. – Paskui klausė Pakalnienės, irgi buvusios Geleževičiūtės. Tai anūkas ją nuvedė ten. Nubėgau pas Pakalnienę, o ta jau kitur išėjusi. Taip ir nebesusitikau. Kiek žinau, ji dabar Didžiasalyje nusipirko sodybėlę ir kaip gyvena, nežinau."

Tamsūs vakarai, kai baimė tyko už lango

Kaimo kapinėse, kaip sakė V. Dunauskienė, palaidoti keli Baltakarčių kaimo žmonės. Kiek ji atsimena, dar lankydama vidurinę mokyklą kartais nueidavo į kaimo kapines. Čia pat senolė susimąstė ir pasakė, kad, nors politika mokyklinukės nelabai domėjosi, bet buvo tokie laikai, kad net ir gerai visko nesuprasdamas ir nežinodamas jautei baimę ir nerimą. „Gyvenau tokiais laikais, kad net žiburio negalima būdavo vakare įžiebti", – atsiduso moteris.
Šalia kaimo, pasak jos, buvo Juliškio palivarkas, kuriame gyveno dvaro panelė. Ji buvo vienmetė su pašnekovės teta Adele ir jos abi draugavo. Teta, anot senolės, dažnai nueidavo į palivarką pas draugę. „Nueidavom ten ir mes, vaikai, – prisiminė pašnekovė. – Prisimenu kelis dvarelio pastatus. Gyvenamasis namas lyg ir buvo ne medinis. Palivarkas turėjo daug žemės, vėliau, kiek atsimenu, vienas žmogelis iš kaimo tą žemę nuomojo ir dirbo. O tarybiniais metais ten apsigyveno paprasti žmonės. Dabar, kiek žinau, palivarko nebeliko – vieni griuvėsiai."

Senosios sodybos istorija

Kaip prisiminė V. Dunauskienė, kaime buvo daug nagingų amatininkų – siuvėjų, batsiuvių, kalvių ir kitų. „Vieni pas kitus eidavo, talkos būdavo, padėdavo žemę apdirbti", – sakė ji. Kaip teigė senolė, visi kaimo žmonės buvo draugiški, gražiai sugyveno, nesipykdavo, nesipešdavo nei dėl žemės kąsnelio, nei dėl kažko kito. „Jeigu vardinės, apvainikuodavo vainikais tai Jonus, tai Petrus, tai Antanus, – sakė pašnekovė. – Užteko ir žemės visiems, net kai tarybiniais laikais visiems tik po šešiasdešimt arų davė." Pasak jos, paskui atėjo laikai, kai visus iškėlė į vienkiemius. Jos tėvas taip pat išsikėlė gyventi į vienkiemį. „Tėvas Jonas Galvydis buvo labai tvarkingas, užsodino prie namo didelį sodą, eglių, todėl dar ir dabar mūsų sodyba skęsta medžiuose, – į prisiminimus nugrimzdo V. Dunauskienė. – Netgi pasakyčiau, kad mūsų sodyba buvo tvarkingiausia kaime. Tėvas buvo labai nagingas, todėl prie senojo namo savo rankomis pasistatė priestatą, surentė tvartą, svirną, pirtį."
Vėliau, anot pašnekovės, tėvas sodybos pastatus (žemės sovietų laikais parduoti nebuvo galima) pardavė ir išsikėlė gyventi iš pradžių į Panevėžį, paskui – į Kauną. Tėvas Kaune ir mirė. „Vėliau atgavau tą žemę, nes ji priklausė mano mamai ir tetutei, – kalbėjo moteris. – Senasis mūsų namas kažkada atvežtas iš kaimo, kuriam dabar būtų gal koks šimtas metų, nugriuvo, nes, kai tėvas jį pardavė, ten apsigyveno senukas, kuris nieko netvarkė, tik kasė griovius ir pylė į juos pelenus. Nueidavo jis ryte į Uteną, parsinešdavo puslitriuką, kitą dieną ir vėl tas pats. Paskui atėjo kažkoks vyriškis iš miesto, prisitaisė karvių, kiaulių ir jos viską ten išgraužė." Dabar, pasak senolės, kai sodybą ir žemę atgavo, vietoje senosios trobos, padedama artimųjų, pasistatė naują ir pamažu tvarkosi, gražina. Kaip tikino pašnekovė, žentas pradėjo sodinti naują sodą, bet yra išlikę ir tėvo ugdytų obelų, eglių. Daug padeda tvarkytis ir dukra, ir anūkai. V. Dunauskienė džiaugėsi, kad anūkas sėkmingai įsikūrė Vilniuje, baigė teisės mokslus, o anūkė dirba Utenos ligoninėje gydytoja. „Taip gyvenimas ir eina, – atsiduso senolė. – Kaip aš sakau, tiktai sapnuose, o sapnai nesikartoja..."

Visvaldo Kulakausko ir autorės nuotr.

Susiję įrašai (pagal žymę)

  • Ten, kur balti žirgai laigė, liko Baltakarčių kaimas (II)

    Sudeikių seniūnijoje yra kaimas, kuris galbūt dar senesnis, nei prisimena, galima sakyti, paskutinis jo gyventojas. Baltakarčiai pasiramstę senais šakotais medžiais, pasirėmę į pašonėje stūksantį to paties vardo piliakalnį, šalia šio kaimo – senos kapinaitės. Kaimo trobose užaugo ne vienas gabus žmogus, netgi mokslininkas. Čia gimė miškininkas, kraštotyrininkas, pedagogas Jonas Gelaževičius, Lietuvos inžinierius elektromechanikas, habilituotas technologijos mokslų daktaras profesorius Vilius Antanas Geleževičius, rašytojas, miškininkas, publicistas, gamtininkas, žurnalistas Gediminas Petras Isokas, socialinių mokslų daktarė Vida Genovaitė Zapolskienė (Bertašiūtė), fizikos, matematikos mokslų daktaras Julius Jonas Kruopis, lituanistas, poetas, satyrikas, žurnalistas, publicistas Romualdas Katinas. Tik labai jau nekalbūs ir kuklūs šio krašto žmonės.

  • Ten, kur balti žirgai laigė, liko Baltakarčių kaimas (I)

    Sudeikių seniūnijoje yra kaimas, kuris galbūt dar senesnis, nei prisimena, galima sakyti, paskutinis jo gyventojas. Baltakarčiai pasiramstę senais šakotais medžiais, pasirėmę į pašonėje stūksantį to paties vardo piliakalnį, šalia šio kaimo – senos kapinaitės. Kaimo trobose užaugo ne vienas gabus žmogus, netgi mokslininkas. Čia gimė miškininkas, kraštotyrininkas, pedagogas Jonas Gelaževičius, Lietuvos inžinierius elektromechanikas, habilituotas technologijos mokslų daktaras profesorius Vilius Antanas Geleževičius, rašytojas, miškininkas, publicistas, gamtininkas, žurnalistas Gediminas Petras Isokas, socialinių mokslų daktarė Vida Genovaitė Zapolskienė (Bertašiūtė), fizikos, matematikos mokslų daktaras Julius Jonas Kruopis, lituanistas, poetas, satyrikas, žurnalistas, publicistas Romualdas Katinas. Tik labai jau nekalbūs ir kuklūs šio krašto žmonės.

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

UAB „Utenos Diena“,
Maironio g. 34, LT-28144, Utena.
Įm. kodas: 301537159
PVM k. LT100003891115

A.s.: LT535014500014000334
Utenos kredito unija

Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

utenosdiena.lt redakcijai rašykite adresu reklama@utenosdiena.lt

Visos teisės saugomos. © 2008 -  2019
UAB „Utenos diena“.
Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Utenos diena“ sutikimą.

LANKYTOJŲ STATISTIKA

Šiandien apsilankė:389
Vakar apsilankė:11112
Šią savaitę apsilankė:65526
Šį mėnesį apsilankė:344300
Viso (nuo 2015-02-16):13791366
Šiuo metu naršo:
160
2020-05-31
MENŲ KALVĖ - Utenos regiono kūrėjai ir jų darbai!