Mirusio senojo kaimo neapleidžia gyva atmintis (II)
ProjektaiMirusio senojo kaimo neapleidžia gyva atmintis (II)
2020 kovo 16, Pirmadienis 15:12

Mirusio senojo kaimo neapleidžia gyva atmintis (II)

Mirusio senojo kaimo neapleidžia gyva atmintis (II)
  • Visvaldas KULAKAUSKAS
  • 7 foto
  • Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Nuo Utenos nutolęs 25 kilometrus, tarp Linskio kaimo (Užpalių sen.) ir Kušlių miško buvo įsikūręs senasis Abromiškio kaimas (Užpalių sen.). Buvusio kaimo gyventojai, įnoringo likimo išblaškyti po visą Lietuvą, tik savo pasakojimais gali atskleisti, kokia buvo jų gimtinė, kokie žmonės čia gyveno. Abromiškyje yra išlikusios tik Samulių ir Kemeklių sodybos. Pirmoji, atnaujinta, turi nuolatinį gyventoją, kuris gražiai tvarko senąją sodybą. Antrojoje jau kone 20 metų niekas negyvena, ūkiniai trobesiai baigia sunykti, o dviejų galų trobos laukia neaiškus likimas. Šioje straipsnių ciklo apie Abromiškį dalyje – Neringos Špukaitės-Mamasalijevos pasakojimas apie prosenelį Joną Kemeklį.

Prie kelio į Linskį prigludus sodyba,

Apaugusi medžiais senais.

Senovinis kryžius dar budi sargyboj,

Pakviečia užsukti čionai.

Iš buvusio kaimo šešėlis belikęs,

Troba, kuri mena laikus,

Senelis kai dirbo,

motutė mylavo

Mažus basakojus vaikus.

Abromiški mielas,

tu niekad negrįši

Iš savo puikios praeities.

Kemeklio sodyba prie skubančio kelio

Prabėgusį laiką minės.

Arūnas JANULIS, 2020 m.

Kaip lietuviai už carą nenorėjo kariauti

Anot Šiauliuose gyvenančios N. Špukaitės-Mamasalijevos, Kemeklių sodybą 1863 metais statė Petras Mierkis, o ją padidino žentas Jonas Kemeklis, gimęs 1887 metais. Jis atėjo į Abromiškį užkuriom iš Vaineikių (Rokiškio r.).
Pašnekovės duomenimis, J. Kemeklis dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare. Iš Vaineikių į carinę armiją jis buvo pašauktas 1914 metų vasarą. Fronte buvo sužeistas, tačiau namo nepaleistas – paskirtas dirbti geležinkelio taisymo darbus netoli Smolensko (Rusija). Čia jis susipažino su Domu Vanagu, būsimu Užpalių viršaičiu, ir dar vienu lietuviu Jonu. Carinę Rusiją ėmus draskyti revoliucijai, jauni vyrai pavargo nuo nežinomybės, prašėsi vyresnybės paleidžiami namo, tačiau sutikimo negavo. Netoliese gyveno iš Lietuvos per karą pasitraukusi kraštotyrininko Antano Namiko šeima. Išsilavinimą Rusijoje gavęs A. Namikas dirbo Pabėgėlių komitete. Pas jį patarimo ir atėjo prašyti trys caro kareiviai. Būsimas Utenos muziejaus įkūrėjas patarė tautiečiams į kareivines nebegrįžti, apgyvendino pas save. Kiekvienas sau pasigamino po vežimą, gavo arklius ir taip parvažiavo į Užpalius dar prieš pasibaigiant karui.
Grįžęs iš karo J. Kemeklis įstojo į nepriklausomos Lietuvos šaulių sąjungą. Tačiau buvęs kareivis priklausė ne artimiausiam Abromiškiui Užpalių, o Kauno skyriui (J. Kemeklio priklausymą Kauno skyriui įrodo „Trimite" 1927 metų sausio 27 dieną (Nr. 4) išspausdintas pranešimas). Į laikinąją sostinę broliui padėjo patekti sesuo Akvilė Kemeklytė, kuri dirbo „gaspadine" pas prelatą Stanevičių.

Porcelianinė šeimininkė

Kaip jau minėta, atėjęs užkuriomis J. Kemeklis Mierkių ūkį praplėtė iki 50 hektarų. Laikė daug gyvulių. Per metus samdė tris ar keturis tarnus. Ne tik šeimininkai rinkdavosi tarnus, bet ir tarnai rinkdavosi šeimininkus. Pasak N. Špukaitės-Mamasalijevos, Ona Mierkytė iš Stadalių kaimo (Užpalių sen.) pas Kemeklius tarnavo net ketverius metus iš eilės. Anot moters, turbūt tai buvo susiję su tuo, kad J. Kemeklis labai vertindavo savo šeimynykščius: „Patiekus maistą, pirmiausia prie stalo sodindavo bernus, mergas – toks buvo šeimininko nurodymas. Tik jiems pasistiprinus ir išėjus prie savo darbų, prie stalo susirinkdavo J. Kemeklio vaikai, žmona. Pats šeimininkas maitindavosi įvairiai: jei kur nors skubėdavo, pavalgydavo kartu su tarnais, kartais pasilikdavo drauge su šeima."
Pasak N. Špukaitės-Mamasalijevos, nors Mierkiai buvo pasiturintys žmonės, jų dukra Veronika, ištekėjusi už J. Kemeklio, „tapo aristokratiška moterimi, ir ne bet kokia, o beveik porcelianine: pati savo vaikų nežiūrėjo – J. Kemeklis samdė tarnaitę, kuri rūpinosi ir prižiūrėjo jo atžalas." Tarnaitė O. Mierkytė pasakojo: „Šeimininkė ryte atsikeldavo, apsirengdavo, lengvu, neskubiu žingsneliu pereidavo per kambarį, atsidarydavo langą (kai šiltas oras), pasidėdavo prie jo suolelį, susidėdavo koją ant kojos, sėdėdavo ir žiūrėdavo, gamta grožėdavosi. O vaikais rūpindavosi tarnaitė."
Beje, kalbant apie J. Kemeklio bajorišką kilmę, kalbinta šiaulietė Rusijos imperijos XVIII amžiaus bajorų sąrašuose rado Lauryną Kemeklį iš Vilkmergės (dabar – Ukmergė) pavieto, Jokūbo, kuris, tikėtina, galėjo būti J. Kemeklio protėvis.

Į šutintuvą tilpo pusseptintos karvės

Pasak N. Špukaitės-Mamasalijevos, J. Kemeklis nuomojosi valtį ir Momenio ežerą. Visą tinklą su sugautais vėžiais dėdavo į vežimą. Grįžęs namo važiuodavo tiesiai į klojimą, kur žnypliakojus išpurtydavo iš tinklo. Prastesnius vėžius pasilikdavo sau, o geresnius veždavo parduoti žydo restoranui į Užpalius.
Pašnekovė pasakojo, kad J. Kemeklis, turėjęs savo kalvę, gamindavo šutintuvus, skirtus gyvulių ėdalui šutinti. Jų būdavo skirtingų dydžių, galėdavo tilpti bulvių maišas ar net du. Šutintuvas taip pat turėjo atskiras geležines kojas. Statinaitę būdavo galima kilnoti. Ja buvo įmanoma naudotis ir viduje, jei buvo kur pastatyti ne ant degaus pagrindo. J. Kemeklis veždavo šutintuvus parduoti į Duokiškio (Rokiškio r.), Utenos turgus. Šutintuvas kainavo 500 litų. Jeigu šutintuvas po kiek laiko imdavo leisti vandenį, meistras pirkėjui jį pataisydavo nemokamai. Beje, šutintuvą galėjo įsigyti toli gražu ne bet kas. Palyginti – tuo metu karvė kainavo 75, bekonas – 35 litus. Pasak E. Kemeklio, 500 litų per metus galėjo uždirbti tik geras bernas.
E. Kemeklis atsiminė, kad tėvas sėdavo daug grikių, žirnių ir javų. Turėjo plotelį kanapėms, rugiams, kviečiams. Augino dideles pupas. Kai papjaudavo paršą ar kokį prieauglį, veždavo parduoti į Rygą.

Kaimo šviesulys

„Tai, kad J. Kemeklis žinojo prancūzų algebros pradininką Evaristą Galua, manau, rodo, jog jis buvo apsišvietęs, išsilavinęs. Nors tikslių žinių apie J. Kemeklio išsilavinimą neradau, bet visi jį pažinoję žmonės kalbėjo, kad buvo labai apsišvietęs (kaip ir Nikodemas Svilas). Gerai mokėjo lietuvių ir rusų kalbas", – kalbėjo N. Špukaitė-Mamasalijeva.
Pašnekovė teigė, kad Abromiškio kaime J. Kemeklio ir N. Svilo namai buvo kultūros židiniai. To net gretimame Linskyje – didesniame kaime – nebuvo. Abiejų ūkininkų namuose buvo diegiama aukšta kultūra: laikraščiai, knygos, bent keli prabangūs indai, tik baltos spalvos staltiesės ir patalynė, gražios lovatiesės.
„J. Kemeklis ir N. Svilas labai daug skaitydavo. Jie prenumeruodavo bent po porą laikraščių, tad kaimą pasiekdavo keturi skirtingi leidiniai. Vyrai, perskaitę savus, kaimyniškai pasikeisdavo. J. Kemeklis, turėjęs vaikų, užsakydavo ir laikraštį vaikams ,,Saulutė", – sakė N. Špukaitė-Mamasalijeva.
Anot moters, J. Kemeklio kalvė irgi atliko kultūros židinio vaidmenį. Čia užsukdavo net ir tie vyrai, kuriems nereikėjo nieko taisyti. Jie ateidavo aptarti laikraštyje perskaitytų naujienų. O atvažiavę remontuoti, namo sugrįždavo ir daiktą pasitaisę, ir vyriškoje kompanijoje padiskutavę.
V. Kemeklienės brolio dukra gerai mokėsi ir panoro studijuoti mediciną. Tai nebuvo pigu, J. Kemeklis kartą per metus savo žmonos giminaitę remdavo 100 litų suma. Kai J. Kemeklis gulėjo Užpalių ligoninėje, minėta mergina kaip tik atliko joje praktiką, lankė savo geradarį. Deja, jo nespėjo nudžiuginti mokslų baigimo diplomu – vyras mirė anksčiau. Pasak N. Špukaitės-Mamasalijevos, tai dar vienas įrodymas, kad J. Kemeklis tikrai buvo pasiturintis žmogus.
Pasak pašnekovės, J. Kemeklis mirė 1932 metais. Jį laidojo ąžuoliniame karste Užpalių kapinėse. Sielvarto prislėgtas šešerių metų Evaristas šoko ant karsto į duobę. Tai buvo lyg vaiko nuojauta, kad jo laukia gerokai sunkesnis gyvenimas, kad patėvis jo nemylės taip, kaip mylėjo tikras tėvas.

Nepamirštas

N. Špukaitė-Mamasalijeva pasakojo, kad J. Kemeklio dukra Ona Kemeklytė 1982 metų rudenį Abromiškyje suorganizavo tėvo 50-ąsias mirties metines. Buvo didelis, dvi dienas trukęs paminėjimas, daug žmonių sukviesta. Iš toliau atvažiavę žmonės nakvojo Abromiškyje. Tada buvo paskelbta apie snukio ir nagų ligą. Aplink visi keliai buvo uždaryti, autobusai ne visur važiavo. Nepaisant to, visi kviesti žmonės atvyko paminėti J. Kemeklio mirties 50-ųjų metinių. Štai Danutė ir Valdas Vanagai iš Užpalių atvažiavo dviračiais, Laima ir Romas Špukai atvyko autobusu iš Šiaulių. Bilietus teko pirkti iki Utenos, nes arčiau namų esančioje Žaliosios stotelėje autobusai nestojo dėl minėtos ligos. Tiesa, anot pašnekovės, jos tėvai sugudravo: kai autobusas buvo visai netoli Žaliosios stotelės, mama suvaidino, kad ją pykina. Vairuotojui sustojus abu tėvai jau buvo pasiruošę iššokti iš autobuso ir nebelipti atgal. Mat iš Utenos pasiekti kaimą būtų buvę dar problematiškiau.

 

Susiję įrašai (pagal žymę)

  • Mirusio senojo kaimo neapleidžia gyva atmintis (V)

    Nuo Utenos nutolęs 25 kilometrus, tarp Linskio kaimo (Užpalių sen.) ir Kušlių miško buvo įsikūręs senasis Abromiškio kaimas (Užpalių sen.). Buvusio kaimo gyventojai, įnoringo likimo išblaškyti po visą Lietuvą, tik savo pasakojimais gali atskleisti, kokia buvo jų gimtinė, kokie žmonės čia gyveno. Abromiškyje yra išlikusios tik Samulių ir Kemeklių sodybos. Pirmoji, atnaujinta, turi nuolatinį gyventoją, kuris gražiai tvarko senąją sodybą. Antrojoje jau kone 20 metų niekas negyvena, ūkiniai trobesiai baigia sunykti, o dviejų galų trobos laukia neaiškus likimas. Šioje ciklo apie Abromiškį dalyje – Audronės Stanikienės (Paškonytės) pasakojimas.

  • Mirusio senojo kaimo neapleidžia gyva atmintis (IV)

    Nuo Utenos nutolęs 25 kilometrus, tarp Linskio kaimo (Užpalių sen.) ir Kušlių miško buvo įsikūręs senasis Abromiškio kaimas (Užpalių sen.). Buvusio kaimo gyventojai, įnoringo likimo išblaškyti po visą Lietuvą, tik savo pasakojimais gali atskleisti, kokia buvo jų gimtinė, kokie žmonės čia gyveno. Šiuo metu Abromiškyje yra išlikusios tik Samulių ir Kemeklių sodybos. Pirmoji, nors išoriškai ir atnaujinta, tačiau turi nuolatinį gyventoją, kuris gražiai tvarko senąją sodybą. To, deja, negalima pasakyti apie antrąją, kurioje jau kone 20 metų niekas negyvena, ūkiniai trobesiai baigia sunykti, o dviejų galų trobos laukia neaiškus likimas. Šioje ciklo apie Abromiškį dalyje tęsiame Neringos Špukaitės-Mamasalijevos pasakojimą apie kaimą savo senelių Bronės ir Evaristo Kemeklių lūpomis.

  • Mirusio senojo kaimo neapleidžia gyva atmintis (III)

    Nuo Utenos nutolęs 25 kilometrus, tarp Linskio kaimo (Užpalių sen.) ir Kušlių miško buvo įsikūręs senasis Abromiškio kaimas (Užpalių sen.). Buvusio kaimo gyventojai, įnoringo likimo išblaškyti po visą Lietuvą, tik savo pasakojimais gali atskleisti, kokia buvo jų gimtinė, kokie žmonės čia gyveno. Šiuo metu Abromiškyje yra išlikusios tik Samulių ir Kemeklių sodybos. Pirmoji, nors išoriškai ir atnaujinta, tačiau turi nuolatinį gyventoją, kuris gražiai tvarko senąją sodybą. To, deja, negalima pasakyti apie antrąją, kurioje jau kone 20 metų niekas negyvena, ūkiniai trobesiai baigia sunykti, o dviejų galų trobos laukia neaiškus likimas. Šioje ciklo apie Abromiškį dalyje – Neringos Špukaitės-Mamasalijevos pasakojimas apie kaimą savo senelio Evaristo Kemeklio lūpomis.

  • Mirusio senojo kaimo neapleidžia gyva atmintis (I)

    Nuo Utenos nutolęs 25 kilometrus, tarp Linskio kaimo (Užpalių sen.) ir Kušlių miško buvo įsikūręs senasis Abromiškio kaimas (Užpalių sen). Buvusio kaimo gyventojai, įnoringo likimo išblaškyti po visą Lietuvą, tik savo pasakojimais gali atskleisti, koks buvo jų gimtasis kaimas, kokie žmonės čia gyveno. Galimai nuo XVIII amžiaus savo pradžią skaičiuojanti vietovė, 2002 metais praradusi vienintelę gyventoją, kurį laiką buvo laikoma mirusia, tačiau prieš vienuolika metų 1900 metų Samulių sodybą įsigijęs vilnietis muzikantas Ričardas Bimbiras pastaruosius penkerius metus joje gyvena nuolat.

  • Senojo kaimo ramybę tebesaugo šimtametės liepos (V)

    Lygumoje tarp miškų Utenos rajono pakraštyje (Užpalių sen.) yra senas Linskio kaimas. Ši vietovė atgyja tik vasarą, o žiemą dažnai savo gimtojoje sodyboje lankosi tik uteniškis Laimantas Urbanavičius. Jis prižiūri ne tik savo sodybą – pravažiuoja ir pro tuščias trobas, tikrindamas, ar šios nenukentėjo nuo nelauktų svečių. Penktojoje ir paskutinėje straipsnių apie Linskį ciklo dalyje – buvusių kaimo gyventojų prisiminimai.

  • Senojo kaimo ramybę saugo šimtametės liepos (IV)

    Lygumoje tarp miškų Utenos rajono pakraštyje (Užpalių sen.) yra senas Linskio kaimas. Ši vietovė atgyja tik vasarą, o žiemą dažnai savo gimtojoje sodyboje lankosi tik uteniškis Laimantas Urbanavičius. Jis prižiūri ne tik savo sodybą – pravažiuoja ir pro tuščias trobas, tikrindamas, ar šios nenukentėjo nuo nelauktų svečių. Ketvirtojoje straipsnių apie Linskį ciklo dalyje – Petrauskų giminės atstovų prisiminimai.

  • Senojo kaimo ramybę saugo šimtametės liepos (III)

    Lygumoje tarp miškų Utenos rajono pakraštyje (Užpalių sen.) yra senas Linskio kaimas. Ši vietovė atgyja tik vasarą, o žiemą dažnai savo gimtojoje sodyboje lankosi tik uteniškis Laimantas Urbanavičius. Jis prižiūri ne tik savo sodybą – pravažiuoja ir pro tuščias trobas, tikrindamas, ar šios nenukentėjo nuo nelauktų svečių. Trečiojoje straipsnių apie Linskį ciklo dalyje – Garunkščių šeimos atstovų atsiminimai.

  • Senojo kaimo ramybę saugo šimtametės liepos (II)

    Lygumoje tarp miškų Utenos rajono pakraštyje (Užpalių sen.) yra senas Linskio kaimas. Ši vietovė atgyja tik vasarą, o žiemą dažnai savo gimtojoje sodyboje lankosi tik uteniškis Laimantas Urbanavičius. Jis prižiūri ne tik savo sodybą – pravažiuoja ir pro tuščias trobas, tikrindamas, ar šios nenukentėjo nuo nelauktų svečių. Antrojoje straipsnių apie Linskį ciklo dalyje – daug vasarų šiame kaime praleidusios moters prisiminimai.

  • Senojo kaimo ramybę saugo šimtametės liepos (I)

    Lygumoje tarp miškų Utenos rajono pakraštyje (Užpalių sen.) yra senas Linskio kaimas. Ši vietovė atgyja tik vasarą, o žiemą dažnai savo gimtojoje sodyboje lankosi tik uteniškis Laimantas Urbanavičius. Jis prižiūri ne tik savo sodybą – pravažiuoja ir pro tuščias trobas, tikrindamas, ar šios nenukentėjo nuo nelauktų svečių.

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

UAB „Utenos Diena“,
Maironio g. 34, LT-28144, Utena.
Įm. kodas: 301537159
PVM k. LT100003891115

A.s.: LT535014500014000334
Utenos kredito unija

Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

utenosdiena.lt redakcijai rašykite adresu reklama@utenosdiena.lt

Visos teisės saugomos. © 2008 -  2019
UAB „Utenos diena“.
Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Utenos diena“ sutikimą.

test_gemius

LANKYTOJŲ STATISTIKA

Šiandien apsilankė:4671
Vakar apsilankė:17259
Šią savaitę apsilankė:35512
Šį mėnesį apsilankė:4672
Viso (nuo 2015-02-16):13078837
Šiuo metu naršo:
198
2020-04-01
MENŲ KALVĖ - Utenos regiono kūrėjai ir jų darbai!