Senovinis Tarvydžių kaimas vis dar kvėpuoja gyvybe (IV)
ProjektaiSenovinis Tarvydžių kaimas vis dar kvėpuoja gyvybe (IV)
2019 gruodžio 18, Trečiadienis 09:50

Senovinis Tarvydžių kaimas vis dar kvėpuoja gyvybe (IV)

Senovinis Tarvydžių kaimas vis dar kvėpuoja gyvybe (IV)
  • Jurgita ULKIENĖ
  • 11 foto
  • Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Tarp kalvų, tvarkingų arimų ir miškų šiaurės vakarinėje Utenos rajono dalyje glūdi mažai pravažiuojamas Užpalių seniūnijos Tarvydžių kaimas. Mažai pravažiuojamas todėl, kad pro čia besidriekiantis keliukas, ko gero, į jokius reikšmingus objektus neveda, juo galima pasiekti tik kelis aplinkinius kaimelius. Tiesa, visi tarvydiškiai žino, kad kaimo pavadinimas turėtų būti Tervydžiai, tik laikui bėgant liko iškraipytas. Tačiau nuostabiausia tai, kad šiais laikais, kai dauguma Lietuvos kaimų miršta, Tarvydžiai išlieka gyvybingi. Čia ne tik savo veiklą vysto keli stambūs ūkininkai, bet ir kone visose sodžiaus trobose verda gyvybė, o neretame name apsigyvena iš kitų miestų ar kaimų į gimtinę sugrįžę sodiečiai.

Tegul išlieka...

Vienos Tarvydžių sodybos kieme pristatyta daug medinių skulptūrų. Čia gyvena Teresės Palskienės (Visockaitės) šeima. Medinukai – T. Palskienės rankų darbas. Be to, moteris domisi Tarvydžių kaimo istorija, todėl pripasakojo daug jai žinomų nutikimų.
Tarvydžių gyventojos rankomis pagamintas kryžius dabar žymi ir kaimo kapines, jos iniciatyva išdrožta knyga, kurioje surašytos ten palaidotų tarvydiškių pavardės. Pašnekovė ėjo pas Užpalių Švč. Trejybės parapijos kleboną Joną Bučelį, vartė išlikusias bažnytinių metrikų knygas, rinko duomenis. „Prieš mirtį man mamytė pasakė: „Neapleiskit, neparduokit kaimo, prižiūrėkit, kad man būtų ramu." Mamytei mirus galvojau, kuo papuošti sodybą. Labai mėgstu gėles. Sakiau – jei galėčiau, išdrožčiau kryžių. Bet nemoku. Tėvelis labai norėjo prie namo kryžiaus, bet bijojo, kad Sibiran neišvežtų", – pasakojo T. Palskienė.
Anot moters, 2004 metais ji išdrįso ir išdrožė sau pirmąjį kryžių. Paskui buvo kiti mėginimai: rūpintojėlis, voverė ir t. t. O 2014 metais, nupjovus sodyboje tris trukdžiusius ąžuolus, iš vieno jų išdrožė kryžių kapinėms. „Aš dar atsimenu, kaip kapinėse stovėjo trys kryžiai, – pasakojo pašnekovė. – Paskui liko tik vienas. Aš Reginai Kubiliūnienei sakau: „Turiu kryžių. Ar reikia? Galiu padovanoti." Ji pažadėjo paklausti brolio Eugenijaus Keramino, ar galima. Pasakė, kad galima. Mes jį 2012 metais pastatėme. Valdas Rimas padėjo nuvežti ir pastatyti."

Kapinės, menančios senus laikus

Vėliau tarvydiškei parūpo, kas gi palaidotas tose kapinėse, todėl ji kreipėsi į kleboną J. Bučelį. „Bevartydama bažnytines knygas sugalvojau, kad reikia išdrožti knygą ir įrašyti ten sulaidotų šeimų pavardes, – sakė T. Palskienė. – Išdrožiau tą knygą ir man vis tiek dar dūšioj neramu, kad ne viską atlikau. Buvau nuvažiavusi ir archyvan (Lietuvos centrinis valstybės archyvas – aut. past.), nes kunigas turi ne visas knygas. Pas kunigą paprasčiau – čia krikšto, čia – laidotuvių knyga. Nuvažiavus į archyvą kelioms valandoms, tai tik lašas jūroje. Bet radau ir užsirašiau kelias pavardes. Dar kartą ėjau pas kunigą ir įdėjau iškritusį iš knygos lapą su papildomomis pavardėmis."
Tarvydiškė archyvuose iškapstė, kad senosiose kaimo kapinėse palaidota 90 vaikų ir 60 suaugusiųjų. Kapinėse, anot jos, pradėta laidoti 1776 metais (pirmas laidojimo įrašas užfiksuotas tų metų liepos 17 dieną), nustota – maždaug prieš 1900 metus.
T. Palskienės giminių iš mamos pusės Grižų šaknys, remiantis archyvais, driekiasi nuo 1679 metų. Visose senosiose knygose, pasak moters, kaimas vadinamas Tervydžiais, o ne Tarvydžiais.
Kapinėse, pašnekovės teigimu, anksčiau augo erškėtrožės. Jos buvo pasodintos Butkio seserų. Iš vieno krūmelio kapinių pakraštyje, kaip teigė kalbinta tarvydiškė, jos tiek išsikerojo per visą plotą, kad tekdavo ravėti. Paskutinis kryžius, kurį pakeitė T. Palskienės drožtas, buvo statytas Povilo Butkio tėvo brolio Jurgio, nes paskutinis tarvydiškis, laidotas prieš 1900 metus, buvo Butkys. Vyras palaidotas Tarvydžių kapinėse todėl, kad buvo užmuštas, ir kunigas neleido jo laidoti Užpalių kapinėse.
Beje, T. Palskienė žino visą šio liūdno nutikimo istoriją, papasakotą jai senolės Onutės Juškaitės, gyvenusios šalia Tarvydžių kapinių. „Karčemoj" susitiko keli žydai, Butkys ir Paškonis, kurį vadindavo Blešoku. Paškonis susipyko su žydais. Butkys su Paškoniu išėjo iš „karčemos", o žydai ėmė vytis. Paškonis pasislėpė po Šventosios tiltu, o Butkys ėjo namo į Tarvydžius. Butkį žydai pasivijo iki drebulių, augančių šalia dirbtuvių, kur ėjo senas kelias, ir užmušė.

„Išverstaskūris" kaimynas

Lyguma už kapinių, pasak pašnekovės, vadinama Lygiąja, kalnas Meiliakalniu arba Skardžiumi. Tolyn nuo kapų, kaip aiškino T. Palskienė, yra tiltas, vadinamas Varelių tiltu. Anksčiau, anot jos, pro Noviko, Indriulionio, Masijauskaitės, Keblių sodybas ėjo tiesesnis kelias iki Užpalių, įsukdavęs į bandokelį.
„Man mamytė pasakojo, mamytei – jos mama, kurią mes vadindavom moma, – dėstė pašnekovė. – Moma Konstancija Grižienė (Ingaunytė) turėjo brolį Jurgį Ingaunį. Pirmojo pasaulinio karo metais kaimynas įdavė Jurgį vokiečiams. Prikalbėjo atseit nuvežti duoklę vokiečiams ir jis su kitu žmogum nuvežė. Tada vokiečiai jį suėmė. Tiksliai nežinau, už ką ir kaip, bet vokiečiai pririšo jį prie arklio uodegos ir tempė iki Varelių."
Anot T. Palskienės, Pajedos kumetyne, kuriame dabar gyvena Valdas Rimas, iki 1958 metų, kol pasistatė savo namus, gyveno jos tėveliai. „Šito kumetyno apačioje buvo Konstancijos ir Jurgio nameliai, – pasakojimą tęsė pašnekovė. – Nežinau, kada juos nugriovė, bet šalia yra bala, vadinama Lukštyne. Sudaužytas žmogus – kur anas begyvens. Daktarų tai nėra. Ir mirė. Prieš pat jo mirtį atėjo to kaimyno, kuris įskundė, žmona ir paprašė: „Jurgi, dovanok!" Tada sesuo paklausė: „Jurgi, ar dovanosi?" O jis atsakė: „Jeigu ir tu prašai, tai dovanosiu." Nusisuko į sieną ir mirė." Tarvydiškė tiksliai negalėjo pasakyti, už ką įskundė jos močiutės brolį, bet jie labai „biednai" gyveno, o skundikas buvo pasiturintis ūkininkas.

Senovinė linmarka

Kai T. Palskienės tėvai Anelė (Grižaitė) ir Pranas Visockai atsikėlė į savo sodybą, tėvas, pašnekovės teigimu, pasodino šimto obelų sodą. Jo teta Barbora gyveno tuomečiame Leningrade (dabar – Sankt Peterburgas), todėl jis svajojo prisiauginti obuolių ir važiuoti ten juos parduoti. „Bandžiau atkurti sodą, – sakė moteris. – Atkūriau – pasodinau šimtą tris obelis. Paskui pagalvojau: geriau kokius augalus auginsiu. Prisodinau aplink namus daugiau kaip pusantro šimto visokių krūmelių, per du šimtus gėlių."
Palskių sodybos pakraštyje yra penkios kūdros, greičiausiai kažkada priklausiusios ūkininkui Pajedai. Anot T. Palskienės, viena jų – pagrindinė – labai sena, tikriausiai per šimto metų senumo, linmarka. Kai ji su vyru valė tą kūdrą, pastebėjo, kad jo dugnas grįstas akmenimis, aptiko sukaltų ąžuolinių kuolų, linų kuokštų ir arklio griaučių. Pasak moters, tie mediniai basliai buvo puikiai išsilaikę. „Tam, kad linai būtų geri, buvo įmestas nudvėsęs arklys, – pasakojo pašnekovė. – Mamytė sakė, kad baisiai smirdėjo tą vasarą, kol tas arklys supuvo. Toks gal buvo prietaras..."
Penkias balas it griovius, anot tarvydiškės, ji buvo radusi ir kitoje vietoje. Moteris spėliojo, kad taip buvo žymimi žemės „rubežiai". „Kai tėveliai statė namus, buvo planuojama, kad kaimas plėsis, – tikino pašnekovė. – Net mūsų „gonkai" atsukti į priešingą nei kaimas pusę, į Bindrės mišką."

Darbštūs žmonės

Ten, kur dabar gyvena R. Kubiliūnienės tėvas Povilas Keraminas, anot T. Palskienės, anksčiau buvo Indrašių namai. Ten gyveno brolis ir sesuo Vinca ir Barbora Indrašiai. Moteris sakė, kad Barbora padėjo partizanams, todėl atėję skrebai ją nušovė. Tai nutiko 1948 metais. „Mano sesuo lapkričio 16 dieną gimė, o Barborą tuo metu nušovė, – pasakojo tarvydiškė. – Tada keturias dienas neleido niekur eiti, todėl ir užrašyta, kad sesuo gimusi lapkričio 20 dieną. O tas Vinca paskui apkurto. Atsimenu, kartą tėtė atnešė iš jo obuolių „grapšteinų". Jau gyvenome naujuose namuose, mūsų sodas dar buvo visai nedidelis. Kaip mes juos valgėm, koks jų kvapas buvo... Atrodo, ir dabar menu
tuos obuolius..."
Pasak T. Palskienės, jos tėtis buvo ir batsiuviu, ir bitininku, ir sodininku, ir staliumi. Mokėjo padirbti spintas, stalus, kitus baldus. Darydavo ir karstus visiems aplinkinių kaimų mirusiesiems. Anot moters, paskutinį karstą padarė Povilo Keramino tėvui apie 1960 metus. Dar P. Visockas mokėjo atkalbėti – burtažodžiais pagydyti – rožę.
Pašnekovė sakė, kad jos mama labai gražiai siuvinėjo, audė, mokėjo dailiai verpti. Dar rišo iš šiaudų sodus. „Mamytė plėšydavo plunksnas, kurių atsiveždavo iš žydo, gyvenusio Užpaliuose, – prisiminė T. Palskienė. – Jį vadino Kalmonu, tik aš nežinau, ar čia vardas, ar pavardė. Paskui vokiečiai jį sušaudė."
Mamos mama K. Grižienė, moters teigimu, buvo žolininkė – žinojo daug žolelių, jas rinkdavo ir džiovindavo, išmanė, kokios žolelės tinka vienai ar kitai ligai gydyti. Senelis Dominykas Grižas mirė nuo šiltinės. Jo žmona liko su trimis mažais vaikais.
T. Palskienė prisiminė, kaip lietuviai net ir rusų priespaudoje saugojo lietuvybę. Moma K. Grižienė, kaip pasakojo kalbinta tervydiškė, besikeičiant laikams, iš Lietuvos vėliavos pasiuvo impilą pagalvei ir supylė ten plunksnas. „Ta pagalvė buvo pas mus, – kalbėjo pašnekovė. – Keisdama pagalvės užvalkalą mamytė primindavo mums, vaikams, kad čia – Lietuvos vėliava. Išsaugojom. Išardžiau tą impilą ir vėl padariau vėliavą."

Apie mokyklą ir kaimą...

Moteris pasakojo, jog elektrą Tarvydžiuose įvedė 1961 metų rudenį. Tų pačių metų vasarą senuoju keliu Utena–Užpaliai–Bėkinčiai–Duokiškis nustojo kursuoti autobusas. Užtat, kai pašnekovė jau lankė Užpalių mokyklą, 1967 metais, per Tarvydžius autobusas pradėjo važinėti net keturis kartus per dieną.
Kaniūkų pradinę mokyklą lankiusi tarvydiškė prisiminė mokytojus Baniūnus. T. Palskienė iki šiol pamena, kaip Baniūnienė ją pavadino menininke. „Trejus metus į mokyklą ėjau, nors buvau nepriregistruota, – pasakojo moteris. – Gimiau lapkričio mėnesį, todėl manęs priregistruoti negalėjo. Priregistravo tik ketvirtoje klasėje. Jei kas tikrindavo, mane ir Algirdą Samsonovą paleisdavo namo." Mokytojai, pasak tarvydiškės, buvo tikrai geri, duodavo mokiniams valgyti.
T. Palskienė pasakojo, jog kaime jos vaikystėje buvo trys fermos: viena medinė kiaulių, kitoje pusėje – karvidės, paskui pastatė ir trečią. Medinėje fermoje vėliau buvo įrengtos arklidės.
Anot moters, trys Tarvydžių kaimo šeimos – Gabriai, Butkai ir Stukai – buvo išvežtos į tremtį. Kai grįžo atgal ir dirbo kolūkio kalvėje, pasak pašnekovės, Jonas Stukas kartą paprieštaravo Norvaišių tarybinio ūkio pirmininkui, tai tas jam pagrasino: „Vėl nori baltas meškas pamatyt?" T. Palskienės teigimu, kai atvežė iš Sibiro į gimtinę Butkius, jos tėtė nuėjo pas juos su duonos kepalu. „Kai mano tėtė mirė, Genovaitė Butkienė laidotuvėse buvo gaspadine, – kalbėjo moteris. – Visur ji su Juškos Onute eidavo gaspadinaut. Jos tada sukosi ir šnekėjo: „Negailėkim, visko dėkim, buvo geras žmogus. Atėjo pas mus su duonos kepalu, nebijojo, kai niekas daugiau nepadėjo."

Kaimo pramogos ir maldos

Pašnekovė prisiminė, kad kaimo vaikai savarankiškai ruošdavo vaidinimus ir per Kalėdas rodydavo juos kolūkio kontoroje. Anot jos, vaidindavo Genė Gabrytė, Katrė Samsonova, Stepas Garunkštis, jos sesuo Stasė Visockaitė, Juozas Grižas, Milda Indriulionytė.
Trečiadieniais, kaip teigė moteris, į kaimą atveždavo ir kontoroje rodydavo kiną. „Muziką paleisdavo jau nuo pusės dienos – skambėdavo per visą kaimą, – šypsojosi pašnekovė. – Vakare eidavome žiūrėti filmų. Rodydavo dažniausiai apie karą, kartą rodė indų filmą apie meilę."
Kaime, kaip sakė T. Palskienė, būdavo ruošiamos sudėtinės Mišios – egzekvijos – kiekvienais metais kituose namuose. „Giedodavo, melsdavosi už viso kaimo mirusiuosius, – tikino pašnekovė. – Pagrindiniai giedotojai buvo Ona Vanagienė, Zabulienė, mano tėtė Pranas Visockas, Feliksas Gaidys, Pranas Varnas."
Gegužės mėnesį, pasak moters, būdavo meldžiamasi Švč. Mergelei Marijai („mojava"). „Pas dėdę Praną Grižą seklyčioje buvo įrengtas altorėlis, primerkta žydinčių ievų, – prisiminė tarvydiškė. – Pavakarį susirinkdavo visas kaimas ir melsdavosi. Pas jį seklyčioje stovėjo didžiulės audimo staklės. Labai gražiai, ypač lovatieses, mokėjo austi dėdės žmona Bronė Grižienė."

Autorės nuotr.

Susiję įrašai (pagal žymę)

  • Senovinis Tarvydžių kaimas vis dar kvėpuoja gyvybe (III)

    Tarp kalvų, tvarkingų arimų ir miškų šiaurės vakarinėje Utenos rajono dalyje glūdi mažai pravažiuojamas Užpalių seniūnijos Tarvydžių kaimas. Mažai pravažiuojamas todėl, kad pro čia besidriekiantis keliukas, ko gero, į jokius reikšmingus objektus neveda, juo galima pasiekti tik kelis aplinkinius kaimelius. Tiesa, visi tarvydiškiai žino, kad kaimo pavadinimas turėtų būti Tervydžiai, tik laikui bėgant liko iškraipytas. Tačiau nuostabiausia tai, kad šiais laikais, kai dauguma Lietuvos kaimų miršta, Tarvydžiai išlieka gyvybingi. Čia ne tik savo veiklą vysto keli stambūs ūkininkai, bet ir kone visose sodžiaus trobose verda gyvybė, o neretame name apsigyvena iš kitų miestų ar kaimų į gimtinę sugrįžę sodiečiai.

  • Senovinis Tarvydžių kaimas vis dar kvėpuoja gyvybe (II)

    Tarp kalvų, tvarkingų arimų ir miškų šiaurės vakarinėje Utenos rajono dalyje glūdi mažai pravažiuojamas Užpalių seniūnijos Tarvydžių kaimas. Mažai pravažiuojamas todėl, kad pro čia besidriekiantis keliukas, ko gero, į jokius reikšmingus objektus neveda, juo galima pasiekti tik kelis aplinkinius kaimelius. Tiesa, visi tarvydiškiai žino, kad kaimo pavadinimas turėtų būti Tervydžiai, tik laikui bėgant liko iškraipytas. Tačiau nuostabiausia tai, kad šiais laikais, kai dauguma Lietuvos kaimų miršta, Tarvydžiai išlieka gyvybingi. Čia ne tik savo veiklą vysto keli stambūs ūkininkai, bet ir kone visose sodžiaus trobose verda gyvybė, o neretame name apsigyvena iš kitų miestų ar kaimų į gimtinę sugrįžę sodiečiai.

  • Tarvydžių kaimas vis dar kvėpuoja gyvybe (I)

    Tarp kalvų, tvarkingų arimų ir miškų šiaurės vakarinėje Utenos rajono dalyje glūdi mažai pravažiuojamas Užpalių seniūnijos Tarvydžių kaimas. Mažai pravažiuojamas todėl, kad pro čia besidriekiantis keliukas, ko gero, į jokius reikšmingus objektus neveda, juo galima pasiekti tik kelis aplinkinius kaimelius. Tiesa, visi tarvydiškiai žino, kad kaimo pavadinimas turėtų būti Tervydžiai, tik laikui bėgant liko iškraipytas. Tačiau nuostabiausia tai, kad šiais laikais, kai dauguma Lietuvos kaimų miršta, Tarvydžiai išlieka gyvybingi. Čia ne tik savo veiklą vysto keli stambūs ūkininkai, bet ir kone visose sodžiaus trobose verda gyvybė, o neretame name apsigyvena iš kitų miestų ar kaimų į gimtinę sugrįžę sodiečiai.

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

UAB „Utenos Diena“,
Maironio g. 34, LT-28144, Utena.
Įm. kodas: 301537159
PVM k. LT100003891115

A.s.: LT535014500014000334
Utenos kredito unija

Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

utenosdiena.lt redakcijai rašykite adresu reklama@utenosdiena.lt

Visos teisės saugomos. © 2008 -  2019
UAB „Utenos diena“.
Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Utenos diena“ sutikimą.

test_gemius

LANKYTOJŲ STATISTIKA

Šiandien apsilankė:4561
Vakar apsilankė:17259
Šią savaitę apsilankė:35402
Šį mėnesį apsilankė:4562
Viso (nuo 2015-02-16):13078727
Šiuo metu naršo:
210
2020-04-01
MENŲ KALVĖ - Utenos regiono kūrėjai ir jų darbai!