Šventupio kaimo istorija ir jo žmonių likimas (II)
ProjektaiŠventupio kaimo istorija ir jo žmonių likimas (II)
2019 lapkričio 06, Trečiadienis 10:29

Šventupio kaimo istorija ir jo žmonių likimas (II)

Šventupio kaimo istorija ir jo žmonių likimas (II)
  • Andrejus ZELEVAS

Važiuojant keliu Utena–Kupiškis, tik įvažiavę į Anykščių rajono teritoriją, lygiu keliuku pralekiame atkarpą, po kurios, už posūkio, staiga atsiveria nepakartojamas vaizdas. Slėnyje teka upė, per kurią nutiestas Vaižganto tiltas, o kairėje pusėje matosi atstatytas malūnas. Vaizdas užburiantis. Tačiau grįžkime atgal. Mes pravažiavome net nepastebėję dešinėje pusėje įsikūrusio Šventupio kaimo.

Šalia kelio „karčema"...

Dar vienas svarbus žingsnis tais laikais buvo žengtas blaivinant liaudį. 1845 m. Nikolajus I pradėjo Kiseliovo reformą, kuri numatė laipsnišką perėjimą nuo licencinio prekiavimo svaigalais link valstybinio degtinės monopolio. XIX a. vidurio literatūroje Kauno gubernijos bažnyčios pozicija laikoma pavyzdine ir sektina. Carinei valdžiai nesisekė lietuvių surusinti, bet blaivybės judėjimą palaikė. Valstiečiai, užuot gėrę degtinę, praturtėjo, pradėjo pirkti knygas, šviestis, leisti vaikus į mokslus.
Kalbant apie Šventupį negalima nepaminėti šalia (maždaug už 200 m) esančio Žaliosios kaimo, kadangi kaimai susieti įvairiausiais ryšiais. Kaimas nedidelis: buvo 11 sodybų ir apie 50 gyventojų. Tačiau Žaliojoje buvo malūnas, įvairių prekių parduotuvė, ten buvo paštas ir gyveno felčeris, pas kurį susirgus kreipdavosi pirmiausia. Žaliosios kaimo pavadinimas kilo nuo „karčemos", kurios durys buvo nudažytos žaliai. Būtent aptariamu laikotarpiu „karčemą" ir laikė žydas. Šventupio vyrai buvo įpratę dažnai apsilankyti šioje „karčemoje". Kaip pasakoja seni žmonės, kaimo moterys slapta „karčemą" padegė ir daugiau ji nebuvo atidaryta.

Utenos apylinkių sukilėliai

1861 m. Aleksandras II (valdė 1855–1881 m.) paskelbtame manifeste panaikino baudžiavą, bet dvarininkams liko jų žemė, kurią valstiečiai turėjo išsipirkti. Tai valstiečius nuvylė ir sukėlė pasipriešinimų protrūkį.
Iš valstiečių kilęs Kazimieras Lukošiūnas su apie 70 vyrų būriu veikė daugiausia Daugailių, Dusetų ir Užpalių apylinkėse. Dalyvavo kautynėse prie Kamajų, buvo užėmęs Dusetų miestelį, o liepos 11 d. susirėmė su pulkininko Šolco baudėjais.
Anykščių ir Utenos apylinkėse veikė Povilo Červinskio-Sowa (Pelėda) būrys. P. Červinskis buvo kilęs iš bajorų, mokėsi Sankt Peterburgo universitete. 1863 m. kovo mėnesį atvyko į Vitebsko guberniją, įstojo į Kulčickio sukilėlių būrį. 1863 m. balandžio mėnesį būrys buvo sumuštas, jis suimtas, kalintas Daugpilio tvirtovėje. 1863 m. rugpjūčio mėnesį pabėgo. Lietuvoje įstojo į E. Vžesnevskio būrį, kuris veikė Troškūnų, Siesikų miškuose. Iš pradžių buvo eiliniu, vėliau – puskarininkiu, dar vėliau pats vadovavo būriui, veikusiam Anykščių, Utenos, Užpalių apylinkėse. P. Červinskio būriui 1863 09 27 užpuolus karinę gurguolę vieną kareivį nukovė, du sužeidė, atėmė penkis šautuvus, 20 puskailinių, penkias milines, 30 porų apavo. Spalio 8 d. kovėsi prie Vosgėlių netoli Anykščių, lapkričio 11 d. prie Debeikių. 1864 m. sausio 3 d. prie Pakalnių, netoli Utenos, jo būrys buvo atakuotas ir išblaškytas. Tada rusų kareiviai pradėjo lipti jo būriui ant kulnų. 1864 m. kovo mėnesį baudėjų persekiojamas P. Červinskio būrys (22 raiteliai ir 20 pėstininkų) apsistojo šalia Vilkabrukių kaimo esančiame viensėdyje. Esaulas Grekovas su 30 kazokų pasivijo sukilėlius. Kai šie pasislėpė daržinėje, baudėjai daržinę padegė. Kautynėse žuvo 14 sukilėlių, 16 buvo suimta. P. Červinskis buvo sužeistas, bet su keliais draugais pabėgo. Kitą dieną P. Červinskis vis tik pateko Dono kazokams į nelaisvę. Nuteistas mirties bausme, šis 26 m. patriotas 1864 m. kovo 19 d. pakartas Užpaliuose. Po kartuvėmis iškasta duobė, į kurią, nupjovus virvę, įmestas kūnas, žemė sulyginta arklių kanopomis.

„Savižudžiai" vagys

Po 1863–1864 m. sukilimo nuslopinimo rusų valstiečiams buvo leista keltis į valstybines ir iš sukilėlių rekvizuotas žemes. Be to, buvo suteikta ir mokesčių lengvatų – trejiems metams atleisti nuo mokesčio už žemę ir nuo visų kitų piniginių bei natūrinių rinkliavų, rekrutų prievolės. 1864 m. pabaigoje Kauno gubernijoje buvo paduota per 3 000 pareiškimų žemei gauti. Nuo 1866 m. šiomis lengvatomis galėjo naudotis visi rusai. Kauno gubernijoje įsikūrė 165 rusų gyvenvietės. Jose gyveno 1 205 šeimos, kurioms teko 18 738 dešimtinių žemės, buvo suteikta 109 825 rublių piniginė pašalpa, paskirta miško. 1873 m. šis įkurdinimo planas buvo nutrauktas.
Be abejo, į atėjūnus kolonizatorius vietiniai žmonės žiūrėjo įtariai ir net priešiškai. Negana to, Vyžuonų apylinkėse prasidėjo arklių, kurie būdavo išvaromi parduoti į Rusiją, vagystės. Kaime jau buvo pavogti keli arkliai, todėl, norėdami sugauti arkliavagius, pas vieną valstietį, turėjusį geresnį arklį, penki valstiečiai surengė pasalą. Du arkliavagiai atėję pradėjo rakinėti geležinius pančius, tada juos ir sučiupo. Užlaužę rankas, surišo ir užkimšę burnas atsivedė pas vieną valstietį pasitarti, ką daryti. Paleisi – vėl vogs, primuši – kerštaudami gali ir kaimą sudeginti, paduosi teisman – neaišku, kaip rusai teisėjai nuteis, užmuši – atsakysi prieš Dievą. Tada vienas gudrus kaimietis sugalvojo – nustumti nuo Žaliosios tilto surištomis rankomis. Sakė, didelės nuodėmės nebus – mes tik nustūmėme, o prigėrė tai patys. Kaip tarė, taip ir padarė. Naktį surištomis rankomis nustūmė nuo tilto. Nuo to laiko arklių vagystės baigėsi.

Gaisras

Neatsitiktinai Šventupio kaime kilo gaisras. Iš senelių pasakojimų žinoma tik tiek, kad tai atsitiko 1870 m. per Žolinę, kuri minima rugpjūčio 28d. Žolinės šventė reiškė žemės ūkio darbų pabaigą. Pagal to meto tradicijas dauguma kaimo gyventojų išvyko į Paežerių kaimą. Ten gyveno giminaičiai, vykdavo „kermošiai", arkliais važiuoti reikėdavo pusę dienos, todėl dažnai ten vykdavo su nakvyne. Gaisras prasidėjo nuo cerkvės. Visas kupeta stūksojęs sentikių kaimelis supleškėjo. Žemės sklypas vėliau atiteko Vyžintui. Cerkvėje sudegė visi ten saugomi metraščiai, bažnytinės knygos, kiti svarbūs dokumentai. Žmonėms liko tik atmintis apie protėvius, jų šaknis, rašytinių dokumentų neišliko. Bendruomenei buvo padaryta nepataisoma žala. Žmonės, būdami prietaringi, nesiryžo toje pačioje vietoje atstatyti cerkvės, todėl pasitarę nusprendė statyti naujus maldos namus už trijų kilometrų į rytus esančiame Stalnioniškio kaime.
Iš Stalnioniškio kaimo į Samaros guberniją buvo ištremtos Juozapo Buitvydo, Rapolo Buitvydo, Martyno Guobio ir Juozapo Putrimo šeimos. Iš keturių sentikių šeimų, atsikėlusių gyventi į Stalnioniškį, žinomos Afanasjevų, Fedotovų šeimos, kitos – Aleksandrovų, Skorochodovų, Levčenkų, Purkinų ir Murnikovų atsirado gerokai vėliau.

Kaimo cicilikai

Po gaisro Šventupyje buvo kuriama jau trečia kaimo gyvenvietė, kuri išlikusi iki šių dienų. 1910 m. pagal Stolypino reformą kaimas buvo išdalytas į vienkiemius – viensėdžius. Pačiame kaime liko tik šeši ūkininkai, kuriems ir paliktas valakas žemės. Išsikėlusiems į galulaukes valakas buvo padidintas keliais hektarais, rėžių sistema buvo panaikinta. Šeimos būdavo gausios, žemės visiems ir po nedidelį lopinėlį nepakako, tad rusai uoliai dirbo sunkiausius darbus – kirto mišką, kasė griovius, rankiniais pjūklais pjovė lentas, gamino ratus, kubilus, lenkė lankus, skaldė ir tašė akmenis. Neapsieita kaime ir be nuotykių. 1905 m. Rusijoje vyravo revoliucinės nuotaikos, buvo reikalaujama pagerinti sąlygas darbininkams. Juos vadino socialistais, kaime paprasčiau – cicilikais. Šventupyje pas vieną ūkininką tarnavo samdinys, vadinamas bernas, pas kitą – pusbernis. Abudu pasivadino cicilikais ir ėjo gerinti svieto. Vieną naktį pasibeldė į šalia esančios Žaliosios kaimo „karčemos", priklausančios žydui, duris. Žydas iš už durų klausia:
– Kas čia?
– Mes – cicilikai, svieto gerintojai, daryk duris.
– Kam atidaryt, aš tave girdžiu, tu mane girdi ir galim kalbėt.
– Pas tave tarnauja tarnaitė?
– Tarnauja.
– Tai klausyk: ją reikia kelti ne anksčiau kaip 5 valandą ryto. Pusryčiams turi būti blynai su bulviniu padažu. Pietums viralas uždažytas (su riebalais). Per savaitę duoti penkis kartus mėsos, vakarienei – „zacirka" užbalinta.
– Ui, jeigu taip reikia, tai taip ir bus, – atsakė žydas.
Paskatinti tokios sėkmės nuėjo cicilikai pas ūkininką, pas kurį tarnavo bernas. Įtūžęs ūkininkas, kad cicilikai neduoda naktį ramiai miegoti ir dar kelia kvailų reikalavimų, apkūlė juos naščiais. Įsižeidę cicilikai skolingi neliko – išdaužė ūkininko namų langus. Kitą dieną ūkininkas nuvažiavo į Vyžuonas ir atsivežė urėdą. Urėdas apskaičiavo nuostolius ir pasirodo, kad padaryta žala (stiklas tada buvo brangus) tokia, koks pusbernio atlyginimas tarnaujant visus metus. Urėdas prisakė pusbernio šeimininkui mokėti ne pusberniui, o ūkininkui, kurio buvo išdaužyti langai. Sužinojęs apie tai pusbernio tėvas, nors ir būdamas neįgalus, ramentais gerokai aptalžė sūnų, taip žiauriai nuslopindamas revoliucines idėjas ir cicilikų judėjimą Šventupyje.
Praėjus karo negandoms, nepriklausomybės kovoms, krašto gyvenimas stabilizavosi. Šventupio kaimas didėjo, plėtėsi, 1923 m. kaime jau buvo 39 sodybos – 196 gyventojai, nemenką jų dalį sudarė sentikiai.

Reforma po reformas

Nepriklausomoje Lietuvoje 1926 m. buvo įgyvendinta dar viena žemės reforma. Atvykęs „kamarnikas" (matininkas) paskirstė žemę. Tiems, kurie neturėjo natūralių pievų ar gyveno vienkiemiuose, Šventosios upės kilpoje paskyrė plotus. Žinoma, buvo ir nepatenkintų, kažkam atiteko ir nederlingos, smėlingos žemės plotai, tačiau su tuo reikėjo taikytis. Buvo paskirti plotai žvyrui, moliui kasti, kritusiems gyvuliams laidoti. Tarpukario Lietuvoje kaimo žmonės gyveno ramiai, taikiai, niekas nerakindavo savo namų. Buvo ir naujovių – kelyje Utena–Kupiškis per Šventąją ties Žaliosios kaimu 1938–1939 m. buvo pastatytas 54 m ilgio ir 8 m pločio gelžbetoninis tiltas. Tai buvo ne tik gera žinia vietiniams, bet ir papildomas uždarbis šio tilto statyboje dalyvavusiems sentikių meistrams iš aplinkinių kaimų.
Prasidėjus pirmajai okupacijai 1940 m. Vyžuonų valsčiuje buvo daug simpatizuojančių Sovietų Rusijai, ir ne tik tarp rusų bei žydų. Dauguma, kurie mokėjo rusų kalbą, greit pritapo prie sovietų okupantų – tapo vedėjais, instruktoriais, dirbo kitose struktūrose. Buvo net įstojusių į komjaunimą, tarp tokių – Bronius Kėblys-Ūsas, vėliau tapęs partizanu, Beržo kuopos vadas; Jonas Kvyklys, partizanas; iš Šventupio kaimo komjaunuoliu buvo ir Jegoras Zubovas. 1940 m. Vyžuonų valsčiuje buvo aštuonios seniūnijos. Jos okupantų buvo pavadintos apylinkėmis ir įkurti apylinkių vykdomieji komitetai. Vyžuonų valsčių sudarė aštuonios apylinkės: Maželiškių, Melaikių, Sprakšių, Šiaudinių, Šventupio, Varniškių, Vyžuonų ir Zablūdavos. Pačiame Vyžuonų miestelyje gyveno apie 1 400 gyventojų.

Neramūs laikai

1940 07 18 tėvų namuose, Bėdžių k., buvo suimtas Pranas Saladžius (1935–1940 m. Lietuvos šaulių sąjungos vadas, pulkininkas), išvežtas į Utenos kalėjimą, vėliau buvo laikomas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime iki 1941 m. birželio, kol iš ten, prasidėjus vokiečių okupacijai, buvo išlaisvintas. 1940 08 25 suimtas Petras Keblys (gim. 1881 m.), Vyžuonų vls. viršaitis; kalintas Utenoje, 1940 10 22 paleistas; 1941 m. bolševikai iš valsčiaus į Sibirą ištrėmė keturių ūkininkų šeimas (15 žmonių), mokytojo B. Putrimo penkių asmenų šeimą, vieną pasienio policininką ir vieną mokytoją, iš viso 22 žmones.
Karui prasidėjus, vyžuoniškiai sukilo, atstatė savivaldybę. Į viršaičio pareigas buvo sugrąžintas P. Keblys. Šaulys Petras Šileikis subūrė partizanus, kuriems vėliau vadovavimą perėmė mokytojas atsargos vyr. ltn. Juozas Marcinkevičius, sukilėlių grupes sujungęs į vieną kuopą. Štabo viršininku buvo paskirtas iš bolševikinio 29 korpuso pabėgęs Kazys Tuskenis. Štabe dirbo ir patyrę policininkai Antanas Eimutis bei Petras Kazickas. Sukilėliai budėjo keliuose, saugojo tiltus per Šventąją ir Vyžuoną, nuginkluodavo pakrikusias raudonarmiečių grupes ir pavienius karius. Daug kur žmonės ir patys rodė iniciatyvą. Štai Šventupio kaimo sukilėliai Stasys Kažukauskas, Vincas Kažukauskas, Vincas, Juozas ir Jonas Juzelskiai nuginklavo penkis raudonarmiečius bei suėmė ir sušaudė Jevdokimą Zubovą ir jo sūnų komjaunuolį Jegorą Zubovą. Antanas Žvirblis nuginklavo šešis raudonarmiečius, paskui atvarė dar 13 rusų kareivių.

Dėmė visam laikui

Šventupio kaimui liko ir juoda dėmė – keturi jo vyrai dalyvavo šaudant žydus. Vyžuonų žydai buvo suregistruoti (tuo metu gyveno 49 žydų šeimos), paskui suvaryti į tvoromis aptvertą teritoriją prie sinagogos. Greitai juos pradėjo šaudyti. Buvo kelios mirties ir palaidojimų kryptys – pirma partija buvo sušaudyta prie Vyžuonų kapų, antra prie Vilkabrukių, trečia Šventupyje, ten, iš kur buvo kilusi dauguma baltaraiščių, tų, kurie Pakštų namuose buvo įsirengę savo štabą. 1941 m. rugpjūčio vienos dienos popietę dalis žydų buvo suvaryti į Juozo Kažukausko mūrinį klojimą, o daiktus liepta palikti, nes jie čia bus neva apnakvindinti. Pirmoji grupė pasmerktųjų sušaudyta pušynėlyje netoli Žaliosios, prie Kriokšlio upelio, ten ir palaidota. Didžioji dauguma pasmerktųjų atvaryti į Jononių šilą. Šūviai girdėjosi plačioje apylinkėje.
Po sušaudymo žydšaudžiai išvarė Žaliosios kaimo vietinius rusus, kad kūnus užkastų. Daiktus išsidalijo budeliai. Po daugelio metų kartais pasigirsdavo žmonių pasakojimų apie iš karto neužkastus, nušautus, tiesiog į kamuolėlius susirietusius vaikus, kūdikius, apie bėgusią su vaiku ant rankų ir nušautą miške moterį. Toje vietoje išaugusi pušis su dviem gumbais.

Kokia valdžia, tokia ir tvarka

1941 m. gruodžio mėnesį ūkininkams buvo dalijami vokiečių paimti rusų karo belaisviai. Belaisviai buvo atvežti į turgaus aikštę ir kiekvienas ūkininkas laisvai galėjo pasirinkti. Šventupyje pas Antaną Vyžintą buvęs belaisvis Ivanas stebino savo darbštumu, kruopštumu ir sąžiningumu, jis prižiūrėjo nemenką ūkį – šėrė ir melžė šešias karves, šėrė tris arklius, keturias kiaules, tris avis ir dvi telyčias, pasikūrendavo krosnį ir pasigamindavo valgyti. Ūkininkai belaisvius ėmė ne tikėdamiesi kokios nors naudos, o daugiau norėdami jiems padėti. Sekmadieniais belaisviai susirinkdavo pas kurį nors ūkininką ir dainuodavo ilgesingas rusiškas dainas. Belaisviams atsigavus, pasveikus, buvo įsakyta visus suvežti į Uteną, iš ten jie buvo išvežti į Vokietiją darbams.
Vokiečių okupacijos metais buvo uždėtos duoklės: nuo karvės per metus reikėjo duoti 400 kg pieno, grūdų ir mėsos. Dauguma žmonių kaime buvo sotūs, nes užrašydavo tik dalį turimų gyvulių. Aišku, tai priklausė ir nuo vietinės valdžios – seniūnų, policijos valdininkų. Tai neliko nepastebėta. Vėliau NKGB agentas „Čekalis" pranešė, kad viršaitis P. Keblys nuo vokiečių valdžios gaudavo padėkas už savalaikiai įvykdomas visas prievoles. „Buožėms" ar buvusiems sukilėliams skirdavo labai mažas prievoles arba visai jų neskirdavo, visą naštą suversdavo „biedniokams". Su P. Keblio parašu patvirtintais sąrašais žmonės buvo vežami darbams į Vokietiją. Su jo pritarimu gestapas su vietiniais policininkais sudegino raudonųjų partizanų rėmėjo S. Frolovo namus su devyniais gyvais žmonėmis ir sušaudė Abukauskienę bei Kutkienę.
Šventupio kaime policininku tuo metu buvo sukilėlis Jonas Kažukauskas, todėl prievolės irgi buvo paskirstytos atitinkamai. Kaip žmonės pasakojo, dėl neaiškios karo baigties, nusivylimo niekas nieko nestatė, nieko nekūrė, o iš neturėjimo ką veikti varė „samagoną" ir gėrė, o gėrė visi: jauni ir seni.

Susiję įrašai (pagal žymę)

  • Šventupio kaimo istorija ir jo žmonių likimas (III)

    Važiuojant keliu Utena–Kupiškis, tik įvažiavę į Anykščių rajono teritoriją, lygiu keliuku pralekiame atkarpą, po kurios, už posūkio, staiga atsiveria nepakartojamas vaizdas. Slėnyje teka upė, per kurią nutiestas Vaižganto tiltas, o kairėje pusėje matosi atstatytas malūnas. Vaizdas užburiantis. Tačiau grįžkime atgal. Mes pravažiavome net nepastebėję dešinėje pusėje įsikūrusio Šventupio kaimo.

  • Šventupio kaimo istorija ir jo žmonių likimas (I)

    Važiuojant keliu Utena–Kupiškis, tik įvažiavę į Anykščių rajono teritoriją, lygiu keliuku pralekiame atkarpą, po kurios, už posūkio, staiga atsiveria nepakartojamas vaizdas. Slėnyje teka upė, per kurią nutiestas Vaižganto tiltas, o kairėje pusėje matosi atstatytas malūnas. Vaizdas užburiantis. Tačiau grįžkime atgal. Mes pravažiavome net nepastebėję dešinėje pusėje įsikūrusio Šventupio kaimo.

  • Šventupys – kaimas šalia Šventosios (III)

    Ne vienam tikriausiai kilo nuostaba pamačius kaimo, apie kurį rašome šį kartą, pavadinimą: kodėl Šventupys?.. Juk jis nepriklauso Utenos rajonui... Tiesa paprasta – bene šešioliktą amžių menančio kaimo šaknys prasideda Utenos valsčiuje. Tik sovietmečiu, perskirstant Lietuvą apskritimis ir rajonais, Šventupys atiteko Anykščių rajonui, nors parapija taip ir liko Vyžuonų. Palei vieną Šventosios upės krantą išsidriekusiame kaime (kitapus – jau Žalioji) kažkada draugiškai sugyveno lietuviai, rusai ir čigonai, dabar ištuštėjusiose gatvėse retai bepamatysi pravažiuojantį automobilį, dar rečiau – praeinantį žmogų. Gyvybė sodžiuje pamažu gęsta ir nežinia, ar kada bus taip, kaip buvo anksčiau.

  • Šventupys – kaimas šalia Šventosios (II)

    Ne vienam tikriausiai kilo nuostaba pamačius kaimo, apie kurį rašome šį kartą, pavadinimą: kodėl Šventupys?.. Juk jis nepriklauso Utenos rajonui... Tiesa paprasta – bene šešioliktą amžių menančio kaimo šaknys prasideda Utenos valsčiuje. Tik sovietmečiu perskirstant Lietuvą apskritimis ir rajonais Šventupys atiteko Anykščių rajonui, nors parapija taip ir liko Vyžuonų. Palei vieną Šventosios upės krantą išsidriekusiame kaime (kitapus – jau Žalioji) kažkada draugiškai sugyveno lietuviai, rusai ir čigonai, dabar ištuštėjusiose gatvėse retai pamatysi pravažiuojantį automobilį, dar rečiau – praeinantį žmogų. Gyvybė sodžiuje pamažu gęsta ir nežinia, ar kada bus taip, kaip buvo anksčiau.

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

UAB „Utenos Diena“,
Maironio g. 34, LT-28144, Utena.
Įm. kodas: 301537159
PVM k. LT100003891115

A.s.: LT535014500014000334
Utenos kredito unija

Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

utenosdiena.lt redakcijai rašykite adresu reklama@utenosdiena.lt

Visos teisės saugomos. © 2008 -  2019
UAB „Utenos diena“.
Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Utenos diena“ sutikimą.

test_gemius

LANKYTOJŲ STATISTIKA

Šiandien apsilankė:9357
Vakar apsilankė:8411
Šią savaitę apsilankė:9357
Šį mėnesį apsilankė:164742
Viso (nuo 2015-02-16):11659437
Šiuo metu naršo:
96
2019-11-18
MENŲ KALVĖ - Utenos regiono kūrėjai ir jų darbai!