Lukošiūnų kaime – ryškūs praeities pėdsakai (III)
ProjektaiLukošiūnų kaime – ryškūs praeities pėdsakai (III)
2019 liepos 17, Trečiadienis 08:56

Lukošiūnų kaime – ryškūs praeities pėdsakai (III)

Lukošiūnų kaime – ryškūs praeities pėdsakai (III)
  • Visvaldas KULAKAUSKAS
  • 9 foto
  • Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Kaip ir daugelis Lietuvos kaimų, Lukošiūnai (Tauragnų sen.) irgi gerokai sumažėję. Senieji gyventojai suskaičiuoja tik pusę buvusių sodybų, o nuolatinių lukošiūniškių liko vos penki. Prie gana didelio Peštikio ežero dėl jo dumblotų krantų žmonės negali prieiti, o kaimo kapinaites primena tik akmeninė tvora ir trys kryžiai. Karo ir pokario baisumai vis dar stipriai įsirėžę į žmonių atmintį, tačiau jie prisimena ir linksmų atsitikimų, praskaidrindavusių nelengvą gyvenimą.

Nuskendusi kumelė

Uteniškė Janina Šeduikienė (Vaičiūnaitė), vasaras tebeleidžianti gimtajame Lukošiūnų kaime, suskaičiavo, kad iš 18 sodybų teliko 11. Pašnekovė keturmetę mokyklą baigė Antabaltėje (Tauragnų sen.), septynmetę – Bajoruose (Tauragnų sen.), vienuolika klasių – Tauragnuose, technikumą – Kaune.
Kaip ir kiti kalbinti Lukošiūnų kaimo gyventojai, J. Šeduikienė nežinojo gimtojo kaimo pavadinimo kilmės. Kartą, sako, kažkoks Lukošiūnas buvo užvažiavęs į Lukošiūnų kaimą sąsajų ieškoti, bet išvažiavo nieko nepešęs. Beje, pašnekovė sakė tik neseniai sužinojusi, kad jos gimtinės ežeras turi Peštikio vardą – visi jį žinojo kaip Lukošiūnų ežerą.
Pasak moters, į bažnyčią vaikai eidavo basi, nešdamiesi sportbačius, kuriuos nubalindavo kreida, rankose. Maldos namų aplinkui netrūko, tik bėda, kad visi jie buvo gana toli – Daugailiuose, Vajasiškyje (Zarasų r.), Tauragnuose, Spitrėnuose (Utenos sen.).
Anot J. Šeduikienės, kai valdžia atėmė iš žmonių gyvulius, savų pastatų kolūkiai iš pradžių neturėjo, todėl laikė juos didžiausiuose kaimo klojimuose. Vieni tokių, pašnekovės teigimu, buvo Viščių ir Mačiulių klojimai. Galvijus pamainomis ganydavo po du vaikus. Beje, Mačiuliai buvo ištremti į Sibirą, o jų namas pervežtas į Tauragnus tapo vaistine.
Pašnekovė atsiminė, kad jos tėvas Peštikio ežere vėžius gaudydavo. Kad būtų kas nuskendęs, moteris sakė neatsimenanti, tačiau yra girdėjusi, kad Juozapo Dumbravos kumelė ežere galą gavo: „Brido brido brido ir prapuolė."

Duonos maišai

Kad Antanas Petravičius buvo geras meistras kaimo senbuviui J. Dumbravai antrino J. Šeduikienė: jai gryčios langus padarė, sau namą pasistatė. Anot pašnekovės, gabi ne tik audėja, bet ir šeimininkė (tarnavo pas kunigus) buvo Lipinskienė.
Viščiaus kalnas, taip pramintas dėl netoliese gyvenusių Viščių, anksčiau stūksojo miške. Ištiesinus kelią, jis dabar driekiasi tiesiai per kalną. J. Šeduikienė sakė, kad kaimo vaikai lenktyniaudavo, kas užmins dviračiu ant to kalno.
J. Šeduikienė atsiminė, kad Mačiulių šienaujamas pievas vadino Mačiuliške. Netoli Vaičiūnų sodybos bujojo viksvynas, vadinamas Stirtalam (Stirtelėm). Pievų trūko, todėl šlapią kemsynę pjaudavo rankomis, arklys vos išklampodavo iš to raisto. „Kad dabar iš kapų senoliai atsikeltų ir matytų, kaip niekas nieko nedirba, tai numirtų antrąkart", – juokėsi aštuntos dešimties vidurį perkopusi moteris. – Kaip ramu būdavo vaikščioti tais takais. O dabar viskas apžėlę..."
1948 metais Lukošiūnuose susikūrus kolūkiui kaimo gyventojai, praradę savo žemę, ėmė stigti duonos. Anot pašnekovės, nuėjęs į Uteną 20 kilometrų tuo metu tegalėjai gauti kepaliuką duonos. Todėl lukošiūniškiai pro Daugailius traukdavo į Daugpilį (Latvija). „Atveždavo maišą apskritų bandelių", – juokėsi moteris.
J. Šeduikienė sakė, kad jos tėvas Andrius Vaičiūnas yra prisidėjęs prie naujosios Lukošiūnų pieninės statybos. Jis taip pat su elektrine kuliamąja, vadinamąja „dampe", eidavo uždarbiauti į aplinkinius kaimus.

Partizanų gaudynės

J. Šeduikienė teigė dar visai maža buvusi, kai per karą su pagalvėmis slėpėsi miške, duobėje. Labiausiai pašnekovei įsiminė partizanų gaudymas 1949 metais. Grįždama iš mokyklos Antabaltėje kaip įprasta trumpino kelią, kirsdama Sūrakalnį. Vos tik ant jo užlipusi net nutirpo: šalia kelio vienas prie kito stovėjo rusų kareiviai, gaudė partizanus. Šiaip ne taip įsidrąsinusi grįžo į namus, kurie ją pasitiko tuštuma ir atvertomis durimis. Kas buvo toliau, moteris neatsimena, bet žino, kad tąkart žuvo keturi partizanai. Jų kūnai buvo atvežti prie Viščiaus kalno ir sumesti kluone.

Graužynė, Pustynė, Genauka...

1946 metais Lukošiūnuose gimęs Algirdas Stundžia baigė Antabaltės pradinę mokyklą, vėliau – Bajorų septynmetę ir keturiolikos metų išvyko mokytis į Vilnių.
A. Stundžia iš vaikystės atsiminė, kad Lukošiūnų kapinaitėse buvo palaidotas kažkieno vaikas. Mirę vietiniai būdavo vežami į Balčius (Tauragnų sen.) arba Tauragnus. Meistras A. Petravičius, nors buvo išvykęs gyventi į Panevėžį, po mirties palaidotas Balčių kapinaitėse.
Pasak A. Stundžios, žiemą pagrindinis jo motinos užsiėmimas buvo audimas ir verpimas. Derinti nyčių (ant dviejų lazdelių suverti dvigubi siūlai su kilpelėmis audeklo metmenims suverti) ji eidavo pas labiau patyrusią Medenienę į Sirvydžius (Tauragnų sen.).
A. Stundžia tikino, kad prie Dumbravų sodybos vienintelis maudynėms tinkamas žvyringas Peštikio ežero atabradas buvo vadinamas Graužyne. Sovietmečiu žiemą atvykdavo žvejų artelė ar koks žuvininkystės ūkis, kuriam žvejoti padėdavo vietiniai gyventojai. Jiems būdavo mokama žuvimi.
Anot pašnekovo, Pustyne buvo vadinama vietovė visai netoli Plachotno paminklo, važiuojant keliu į Balčių pusę. Sovietmečiu tai buvo septyni hektarai dirbamos žemės, kurioje sėdavo javus. Ankstyvaisiais kolūkių laikais, kai žmonės visus laukų darbus dirbdavo rankomis, vyrui, kuris tuo metu dar buvo vaikas, teko rankomis statyti pėdus į gubas. Šiuo metu šis laukas jau virtęs mišku.
Anot A. Stundžios, Velniaraisčiu Lukošiūnuose vadintas nedidelis raistas prie Dolotovienės sodybos. Už Stundžių sodybos yra raistas, vadinamas Genauka. Ten Stundžios pjaudavo viksvas gyvuliams. Genauka ribojasi su Stirtelėmis.

Kaip Tilvytis varė samagoną...

A. Stundžia pasakojo, kad kai 1941 metais vokiečiai vydami rusus ėjo pro Lukošiūnus, netoli kelio jo tėvas su Teofiliu Tilvyčiu varė „samagoną". A. Stundžios gimdytojas išsigandęs norėjo bėgti slėptis į slėptuvę, kurią buvo kartu su kaimynais Vaičiūnais įsirengę miške. Vis tik, dėl per silpnų rąstų ar per didelio juos dengusio žemės sluoksnio įlūžo slėptuvės perdanga. Laimei, tuo metu slėptuvėje žmonių nebuvo.
Anot A. Stundžios, geležinis kryžius su akmeniniu pagrindu prie buvusio Lukošiūnų pieno supirkimo punkto yra pastatytas Mačiulių. Mačiuliai buvo ištremti, o jų didelės sodybos šiuo metu nėra, tačiau tėviškės aplankyti iki šiol atvažiuoja tremtinių sūnus, kuris kryžių prižiūri, padeda prie jo gėlių.
Kaip sakė pašnekovas, kryžius buvo ir pas Lipinskus. Prie jo vykdavo gegužinės pamaldos.
Šokiai būdavo pas Vaičiūnus, tačiau su dviračiu jaunasis A. Stundžia apsukdavo ir aplinkinių kaimų šokius.

Sklandžios įkurtuvės

Pasak A. Stundžios, kai Lukošiūnai iš kolūkio tapo „mišku" (miško ūkiu), Stundžios kaip tik ruošėsi savo naujojo namo įkurtuvėms. Be giminaičių, kaimynų Vaičiūnų, Lipinskų, Šinkūnų, prisidėjusių prie naujojo pastato įrengimo, taip pat dalyvavo buvęs kolūkio pirmininkas, partinės organizacijos sekretorius, Tauragnų kunigas ir naujasis girininkas. Nepaisant ateistinės valdžios ir religinės konfesijos atstovų sunkiai įsivaizduojamo dalyvavimo kartu, anot pašnekovo, įkurtuvės praėjo sklandžiai ir be nereikalingų debatų.
A. Stundžia prisiminė, kad jų sodyboje susirinkdavo Dumbravų, Lipinskų, Vaičiūnų, Šinkūnų, Širvinskų, Babrauskų vyrai palošti kortomis, išgerti naminės degtinės. Pasak pašnekovo, kaimo žmonės dažnai ir be jokios progos susibėgdavo į būrį.
A. Stundžia sakė, kad jo tėvą Antaną Antaninių proga kaimo gyventojai pagerbdavo taip: išvakarėse nupindavo ilgą vainiką, kuriuo apjuosdavo durų staktą. Rytojaus dieną A. Stundžia sukviesdavo kaimo gyventojus į suėjimą.

Uodegom papuoštas kareivio kapas

A. Stundžia pasakojo, kad jo motinos brolis Antanas Mačiulis dar prieš tremtį gyveno Vilniuje, tačiau dažnai parvažiuodavo į tėviškę. Kartą vienos viešnagės metu jis kartu su A. Stundžios tėvu nuėjo pas Mačiulius, kurie gyveno visai netoli Sirvydžių kaimo. Abu Antanai pašventę susiruošė namo. Kaip po tokių linksmybių nepadainuosi... Ne pačius prasčiausius balsus turėję vyrai užtraukė: „Maskauka (Maskva – aut. past.) papuoš kareivio kapą baltom teliokų uodegom."
Garsas vasaros vakarą sklido labai gerai. A. Stundžios motina, suprasdama, kad tokie žodžiai tikrai nepamalonins tuo metu gana rusiško Sirvydžių kaimo, nebesitikėjo sulaukti nei brolio, nei vyro. Laimei, abu Antanai grįžo namo niekam neužkliuvę.

Autoriaus nuotr.

 

 

Susiję įrašai (pagal žymę)

  • Lukošiūnų kaime – ryškūs praeities pėdsakai (II)

    Kaip ir daugelis nūdienos Lietuvos kaimų, Lukošiūnai (Tauragnų sen.) irgi gerokai sumažėję. Senieji kaimo gyventojai suskaičiuoja tik pusę buvusių sodybų, o nuolatinių lukošiūniškių liko vos penki. Prie gana didelio Peštikio ežero dėl jo dumblotų krantų žmonės negali prieiti, o kaimo kapinaites primena tik akmeninė tvora ir trys kryžiai. Karo ir pokario baisumai vis dar stipriai įsirėžę į žmonių atmintį, tačiau jie prisimena ir linksmų atsitikimų, praskaidrindavusių nelengvą gyvenimą.

  • Lukošiūnų kaime – ryškūs praeities pėdsakai (I)

    Kaip ir daugelis nūdienos Lietuvos kaimų, Lukošiūnai irgi gerokai sumažėję. Senieji kaimo gyventojai suskaičiuoja tik pusę buvusių sodybų, o nuolatinių lukošiūniškių liko tik penki. Prie gana didelio Peštikio ežero dėl jo dumblotų krantų žmonės negali prieiti, o kaimo kapinaites primena tik akmeninė tvora ir trys kryžiai. Karo ir pokario baisumai vis dar stipriai įsirėžę į žmonių atmintį, tačiau jie prisimena ir linksmų atsitikimų, praskaidrindavusių nelengvą gyvenimą.

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

UAB „Utenos Diena“,
Maironio g. 34, LT-28144, Utena.
Įm. kodas: 301537159
PVM k. LT100003891115

A.s.: LT535014500014000334
Utenos kredito unija

Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

utenosdiena.lt redakcijai rašykite adresu reklama@utenosdiena.lt

Visos teisės saugomos. © 2008 -  2019
UAB „Utenos diena“.
Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Utenos diena“ sutikimą.

test_gemius

LANKYTOJŲ STATISTIKA

Šiandien apsilankė:231
Vakar apsilankė:9489
Šią savaitę apsilankė:27771
Šį mėnesį apsilankė:115897
Viso (nuo 2015-02-16):11878089
Šiuo metu naršo:
110
2019-12-12
MENŲ KALVĖ - Utenos regiono kūrėjai ir jų darbai!