Šeduikių kaimo istorija – vietinių gyventojų lūpomis (II)
ProjektaiŠeduikių kaimo istorija – vietinių gyventojų lūpomis (II)
2019 birželio 19, Trečiadienis 08:34

Šeduikių kaimo istorija – vietinių gyventojų lūpomis (II)

Šeduikių kaimo istorija – vietinių gyventojų lūpomis (II)
  • Jurgita ULKIENĖ
  • 10 foto
  • Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Visai netoli Utenos, važiuojant Tauragnų kryptimi ir pririedėjus Alių kaimą bei jame pasukus į dešinę, už kelių kilometrų plyti Šeduikių kaimas, besiglaudžiantis prie Šeduikių ežero šono. Tiesa, anksčiau šis ežeras buvo vadinamas kitu vardu, o Šeduikių kaime negyvena nė vienas žmogus, turintis Šeduikio pavardę. Bet apie viską nuo pradžių...

Apie Smėliakalnį ir... Velnio pėdą

Įdomių vietų yra Šeduikių kaime. Viena jų – Smėliakalnis, kuriame anksčiau visi šeduikiškiai kasdavo duobes ir laikydavo bulves. Iš monografijos „Lietuvos valsčiai. Tauragnai" (Vilnius „Versmė", 2005 m.): „Aplink – priemolio su smėliu žemė, jaura. O čia nemažas lopinys giliausiai nueinančio gryno smėlio. Tokia smėlio kepurė su šone žaliuojančiu beržynėliu, kurį Levanų šeima, būdavo, taip iššvarina, kad atrodydavo kaip darželis. Beje, jame būdavo ir grybų, ir pakraščiais žemuogių. Tai Smėliakalnis. Kalnu jis atrodo žvelgiant iš rytų pusės, iš ten jis tikrai kalnas su papėdėje nusidriekusia nemaža pieva, o važiuojant keliu iš pietvakarių jo nė nepastebėsi. Ilgoką laiką <...> ne vienas arčiau jo gyvenantis kaimietis čia žiemą laikydavo sėklines bulves. Buvo iškastos gilios duobės, kurias pripildavo bulvių ir parengdavo žiemoti. Pavasarį, atėjus bulviasodžiui, kaimiečiai jas su arkliukais parsiveždavo namo. Kad darbas sparčiau vyktų, kol žmogus suvažinės ten ir atgal, dažniausiai vienas likdavo toliau rinkti. Ir štai vieną 1938 ar 1939 metų pavasarį atvažiuoja žmogus prie Jurgio Medinio duobės ir mato – jos šonai suvirtę į vidų! Jėzau Marija, nėra Ievutės! Toks šauksmas sukvietė ir daugiau kaimo žmonių, kurie, šiurpdami nuo įvykusios nelaimės, atkasė moteriškę ir bandė ją visaip gaivinti. Deja, smėlis buvo užgesinęs jos gyvybę. <...> O Smėliakalnyje įvykusi tragedija labai sukrėtė visus kaimo žmones, ir nuo to laiko kalno bulvių saugykla buvo naudojama labai atsargiai ir jau visai neilgai."
Anot Zenono Maksimavičiaus, važiuojant keliuku link Politiškių kaimo, netoli Politiškių ežero, auga senas ir labai storas beržas, kurį apsikabindavo jėgų įgauti norėdavę į ir iš Tauragnų bažnyčios pėsčiomis pėdindavę Šeduikių sodiečiai.
Marytė Gylienė prisiminė, kad važiuojant iš Šeduikių į Gudelius kažkur šalia kelio yra akmuo, Velnio pėda vadintas. „Nemažas akmuo, – sakė moteris. – Sakoma, kad velnias jį nešė ir pametė. Kažkaip ir pėdos žymę akmenyje paliko." Anot pašnekovės, tas akmuo dabar apžėlęs krūmynais, vargiai pasisektų jį rasti.

Apie kaimo kryžius

Aldona Teresė Puodžiukaitė buvo nelabai kalbi, tik papasakojo, kad ją, dar mažutę aštuonerių metų mergaitę, su tėvais išvežė į Sibirą vien už tai, jog „neišpylė pyliavų". Josifui Stalinui mirus visi grįžo į savo sodybą Šeduikių kaime, bet tėvai Lietuvoje išgyveno jau nebeilgai. Ji su broliu dirbo kolūkyje.
Kita šeduikiškė – Vida Kurlavičienė – prisiminė, kad jaunystėje su draugais siausdavo per aplinkinių kaimų – Alių, Puodžių, Inkartų, Klykių, Katlėrių – ir net Tauragnų miestelio šokius. „Eidavom pėsčiomis, paskui motociklus instaisem, – pasakojo pašnekovė. – Būdavo linksma ir Šeduikiuose: prie mokyklos – gegužinės, žiemą kurioje nors „kamaroje" – šokiai. Dažniausiai insprašydavom pas Bučenską, Puodžiuką." Muzikuodavo, pasak moters, tie muzikantai, kuriuos prisiprašydavo, vienas jų – „peterburgskos" armonikos virtuozas Valentas Trainys. Anot pašnekovės, švęsdavo šeduikiškiai ir kitas šventes, o sovietmečiu kartu būtinai paminėdavo Kalėdas bei Velykas. Paklausta, ar nebuvo draudžiamos šios šventės, moteris atrėžė trumpai ir aiškiai: „Niekas jų neklausdavo, mes – kaimo žmonės. Tėvai švęsdavo ir mes švęsdavom."
Paklausta apie nagingus šeduikiškius pašnekovė prisiminė, kad gretimame name gyvenęs Jonas Jauniškis meistraudavo labai gražius kryželius iš degtukų.
Du kryžiai šiandien puošia Šeduikių kaimą. Medinis netoli ežero stovintis didelis kryžius, pasak V. Kurlavičienės, buvo pastatytas nepriklausomybės laikais. Akmeninis, moters teigimu, vadintas Jaunimo kryžiumi ir kažkada stovėjęs tolėliau, kažkur ant kalniuko šalia Tauragnų kelio, buvo atkeltas į dabartinę vietą kelių sankryžoje.

Grįžusi namolio

Jadvyga (Puodžiukaitė) Trumpienė pasakojo, kad jos tėvai augino šešis vaikus, laikė nemažai gyvulių. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje gimusi moteris atsiminė, koks neramus buvo pokaris, kai vieną naktį ateidavo vieni, kitą – kiti ir visiems reikėjo duoti valgyti. „Mama pasakojo, kad nešdavo maistą į mišką dažniausiai partizanams, būdavo pasakyta, kuriuo laiku į kurią vietą atnešti, – kalbėjo šeduikiškė. – Mama sakė, kad eidavo bulvių krepšiuose maisto prisidėjusi. Sunkūs ir baisūs buvo metai."
Pradinę mokyklą Šeduikiuose lankiusi, paskui tris kilometrus iki Biliakiemio kiekvieną dieną pėdindavusi J. Trumpienė tikino, jog buvo nelengva – ne tik kiekvienos dienos kelionės pirmyn atgal vargindavo, bet ir grįžus iš mokyklos ūkyje tėvams reikėdavo padėti. Būdama dvidešimties pašnekovė išsikraustė į Uteną, ten pragyveno iki pensijos, o dar trejus metus padirbėjusi grįžo gyventi į gimtinę.

Patys geriausi – Šeduikių žmonės

Kaimo „ulyčioje" gyvenančios M. Gylienės troboje sutikome besisvečiuojantį kaimyną V. Puodžiuko brolį Romualdą Puodžiuką. Abu šeduikiškiai prisiminė M. Gylienės uošvį Petrą Gylį, kuris, anot moters, buvo „aukso kaladė". R. Puodžiukas juokėsi, kad P. Gylys keikdavosi kaip „šiaučius". Tiesa, anot jo, gražiai, lietuviškai – „rūpuže, gyvate tu". Pasak kaimynų, išmokydavo keiktis visus kaimo vaikus. Kaip pasakojo M. Gylienė, jos uošvis buvo be galo taikus, darbštus ir nagingas žmogus, gabus stalius, galima sakyti, visų galų meistras. Kaimynai jį kviesdavo į pagalbą, jei reikėdavo ką nors patarti, padėti ar sugalvoti. „Anas padainuot, grot lūpine armonikėle mokėjo... Labai gražiai abu sudainuodavom dainą „Gromatėlę parašiau". Ryte, būdavo, atsikelia – iškart tvartan, jo pašerta, pagirdyta, karvės sutvarkyta, – sakė moteris. – Aš jam sakydavau: „Tėte, neik." Kai mirė, labai liūdėjau ir tais metais vilkėjau tik gedulo rūbus."
Visi Šeduikių žmonės, pašnekovės nuomone, labai draugiški ir geraširdžiai. „Geri žmonės – ar bėdoj, ar „rodoj" prisišauksi bet kurį, – susigraudino M. Gylienė. – Reikia tik duoti „zvaną"... Va ir Romo brolis Valdas – aukso žmogus. Paprašysi nuvežt – nuveš ir net pinigų neims. Kad jam šimtas metų be šių metų!"

Vestuvininkams – „bromų" kliūtys

Abu pašnekovai teigė, kad Šeduikių kaimo žmonės buvo ir yra labai kaimyniški bei linksmi. Ne tik susirinkdavo bendruose šokiuose ar gegužinėse, bet ir kartu švęsdavo kitas šventes – Jonines, Kalėdas, Naujuosius metus, Velykas ir t. t. Joninių šeduikiškiai susirinkdavo švęsti prie ežero – kūrendavo laužus, muzikuodavo, dainuodavo, šokdavo. „Šeduikiai – Jonų kraštas, yra kam švęsti ir ką sveikinti", – šypsojosi R. Puodžiukas. Kūčias ir pirmą Kalėdų dieną, anot M. Gylienės, sodiečiai švęsdavo namuose, artimųjų apsuptyje, o antrą dieną visi susirinkdavo kur nors pas kaimynus. Naujuosius metus pasitikti kaimynai taip pat dažniausiai tariasi pas kažkurį vieną, kartu šaudo fejerverkus. Galima šeduikiškių tradicija vadinti „bromus", kuriuose prigalvodavo jauniesiems visokių „šposų". „Vienąkart pasakiau, kad paprašytų „brome" „soskės" su pienu, – prisiminimus bėrė pašnekovė. – Tai kol ją surado, ant kryžkelės jaunieji beveik valandą stovėjo."
M. Gylienė šypsojosi, kad užaugino visus kaimo vaikus, mat pas juos į namus dažnai ateidavo mažieji šeduikiškiai. „Pas mane viso kaimo vaikai „ant gryčios" gyveno, – sakė buvusi kolūkio buhalterė ir partijos sekretorė. – Viena mergaitė aiškino mamai, kad nemoka plauti galvos – Marytė išplaus. Dar mano vyras buvo gyvas, kai susirinkdavom čia televizoriaus žiūrėti, žaisdavom šaškėmis, „Vilko ir avelės", lošdavom sprigto, vaikai persirenginėdavo rūbais, juokaudavom. Tai mano vyras su šepečiu į antro aukšto grindis – dunkt dunkt. „Nustokit", – bardavosi. Aptylam kuriam laikui ir vėl viskas iš naujo. Rytą mamos ateidavo vaikų ieškoti."

Apie šį bei tą...

R. Puodžiukas pasakojo, jog kaime buvo nagingas kalvis Kazimieras Mačerauskas, visų šeduikiškių vadintas Kavoliu. Anot M. Gylienės, Kavolis buvo labai nagingas ir geras specialistas – darydavo namų ūkio bei daržo įrankius (pas keletą šeduikiškių radome jo rankų darbo kauptukų), plūgus, kaustydavo arklius. R. Puodžiukas pritarė kaimynei, kad arklius darbščiam kaimynui atvarydavo iš kažin kokių tolybių. „Jeigu būtų blogas specialistas, taip nebūtų buvę", – svarstė šeduikiškis.
Visko buvo Šeduikių kaime: ir linksmų, ir liūdnų akimirkų. Pašnekovas prisiminė, kaip jam besimokant ketvirtoje klasėje žuvo jo tėtis. „Nešes benzina bakų ir neuždare gerai. Ėja pas kaimynų paprašyt, kad kiaulį kitoj dienoj papjautų, – liūdną istoriją prisiminė pašnekovas. – Deges cigaretį, nu ir... A kas gi – benzinas..." Anot vyro, gydytojai dar bandė gelbėti apdegusiojo gyvybę, bet greitai tėtis ligoninėje Vilniuje mirė.

Susiję įrašai (pagal žymę)

  • Šeduikių kaimo istorija – vietinių gyventojų lūpomis (III)

    Visai netoli Utenos, važiuojant Tauragnų kryptimi ir pririedėjus Alių kaimą bei jame pasukus į dešinę, už kelių kilometrų plyti Šeduikių kaimas, besiglaudžiantis prie Šeduikių ežero šono. Tiesa, anksčiau šis ežeras buvo vadinamas kitu vardu, o Šeduikių kaime negyvena nė vienas žmogus, turintis Šeduikio pavardę.

  • Šeduikių kaimo istorija – vietinių gyventojų lūpomis

    Visai netoli Utenos, važiuojant Tauragnų kryptimi ir pririedėjus Alių kaimą bei jame pasukus į dešinę, už kelių kilometrų plyti Šeduikių kaimas, besiglaudžiantis prie Šeduikių ežero šono. Tiesa, anksčiau šis ežeras buvo vadinamas kitu vardu, o Šeduikių kaime negyvena nė vienas žmogus, turintis Šeduikio pavardę. Bet apie viską nuo pradžių...

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

UAB „Utenos Diena“,
Maironio g. 34, LT-28144, Utena.
Įm. kodas: 301537159
PVM k. LT100003891115

A.s.: LT535014500014000334
Utenos kredito unija

Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

utenosdiena.lt redakcijai rašykite adresu reklama@utenosdiena.lt

Visos teisės saugomos. © 2008 -  2019
UAB „Utenos diena“.
Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Utenos diena“ sutikimą.

test_gemius

LANKYTOJŲ STATISTIKA

Šiandien apsilankė:582
Vakar apsilankė:7255
Šią savaitę apsilankė:30373
Šį mėnesį apsilankė:133231
Viso (nuo 2015-02-16):10657033
Šiuo metu naršo:
108
2019-07-19
MENŲ KALVĖ - Utenos regiono kūrėjai ir jų darbai!