Šeduikių kaimo istorija – vietinių gyventojų lūpomis
ProjektaiŠeduikių kaimo istorija – vietinių gyventojų lūpomis
2019 birželio 12, Trečiadienis 08:32

Šeduikių kaimo istorija – vietinių gyventojų lūpomis

Šeduikių kaimo istorija – vietinių gyventojų lūpomis
  • Jurgita ULKIENĖ
  • 8 foto
  • Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Visai netoli Utenos, važiuojant Tauragnų kryptimi ir pririedėjus Alių kaimą bei jame pasukus į dešinę, už kelių kilometrų plyti Šeduikių kaimas, besiglaudžiantis prie Šeduikių ežero šono. Tiesa, anksčiau šis ežeras buvo vadinamas kitu vardu, o Šeduikių kaime negyvena nė vienas žmogus, turintis Šeduikio pavardę. Bet apie viską nuo pradžių...

Šiemet – jubiliejus

Kaip savo straipsnyje, išspausdintame žurnale „Sietuvos" (2011 m., Nr. 5), rašė iš Šeduikių kilęs filologas, žurnalistas, vertėjas Boleslovas Jauniškis, mokslininkų manymu, Šeduikių kaimo pavadinimas kilęs iš pavardės. Tačiau Šeduikiuose jau senokai tos pavardės nelikę nė kvapo, užtat Puodžiukų – nors vežimu vežk. Anot dabartinių Šeduikių gyventojų, tais laikais, kai kaimas dar buvo tikrai didelis, kiekvienas Puodžiukas turėjo savo pravardę (Pakapinis, Rėksnys, Gudelis), kad būtų lengviau susigaudyti, apie kurį kalbama, ir niekas dėl to nepykdavo. Pasak B. Jauniškio, kaimo vardas aptinkamas 1669 m. Tauragnų dvaro inventoriuje, taigi šiemet šeduikiškiai drąsiai gali švęsti solidų 350-ąjį savo sodžiaus gimtadienį.
O štai ežeras Smetonos laikų žemės planuose ir 1856 bei 1859 m. Politiškių valstybinio dvaro inventoriuose vadinamas Kriūta (spėjama, kad nuo žodžio „pakriūtė"). Kaip ir kodėl jis virto Šeduikių ežeru, sunku spėlioti, bet senieji gyventojai dar prisimena tikrąjį ežero vardą ir vadina jį būtent taip.

Anksčiau – judri vieta

Dabartinis Šeduikių kaimas išsidėstęs abipus palei ežerą einančios gatvelės, kita gatvelė kerta kaimą ties ežero galu. Sakoma, kad šis kelias kažkada vedė iš Utenos pro Nemeikščius į Tauragnus ir Ryliškius, o šalia jo, už kaimo, ant kalvelės, stovėjo „karčema", kurioje burnas suvilgyti sustodavo pakeleiviai. Uždaryta ji, anot šeduikiškių, prasidėjus vyskupo Motiejaus Valančiaus blaivybės sąjūdžio laikams. Vietą, kur galimai stovėjo ši užeiga, mums parodė Zenonas Maksimavičius, sakęs, kad jam šią nurodęs tėvas.
Kaip minėtame straipsnyje rašė B. Jauniškis, „pačiame jo (Kriūtos ežero – aut. past.) priekyje, pietinėje dalyje (man ją laikyti priekiu patogiau), – ilgiausias ežero atabradas. O kaip jis puikiai pasitarnavo žmonėms po daugelio amžių išvedus palei ežero galą kelią į Uteną pro Puodžius, Kryželius, Nemeikščius. Kelias ėjo pro pat vandenį – ir ne šiaip sau. Po ketvirtadienio turgų (sakydavo: „četvergas" – bobų vargas) visi šeduikiškiai, inkartiškiai, žebriškiečiai, Liegavietės ūkininkai grįždavo namo. Arkliai gerai pašerti, ištroškę – ūkininkai su vežimais pasukdavo tiesiog į ežero galą. Čia arkliai iki soties atsigerdavo, o šeimininkai neskubėdavo sukti iš vandens – brinkindavo ratus, kad ratlankiai neatstotų. Čia paprastai susirinkdavo daugiausia jaunimo, vaikų ir suaugusių maudytis, mokytis plaukti, apsiprausti, paišdykauti. Vanduo skaidrus, yra užtenkamai atabrado, krantas neužaugęs krūmais, tai ypač saulėtą dieną būdavo galima pasimėgauti maudynėmis."

Išdraskyti likimai

Pirmasis Šeduikiuose sutiktas Valdemaras (Valdas) Puodžiukas sakė, jog sodyba, kurioje jis šiuo metu apsistoja vasarą, buvo ne jo tėvų, o Jauniškių, išsikėlusių gyventi į Vilnių ir pardavusių savo gimtuosius namus. Pašnekovo gimtinė buvo kitoje kelio pusėje, šalia ežero, bet ją sugriovė melioruojant. „Nors nieko ir nedarė, tik suvertė visus pastatus su obelimis ir paliko po žemėm, – pasakojo šeduikiškis. – Bet sumokėjo pinigus taip, kaip priklausė." Vyras teigė girdėjęs, kad dar iki jam gimstant Šeduikių kaimas buvęs labai didelis, su daugybe sodybų ir jose įsikūrusių žmonių. Anot jo, kai senieji žmonės numirė, jaunieji išvažinėjo, likusias tuščias sodybas arba nuvertė, arba jos pačios sugriuvo. Pasak pašnekovo, kaimas jo jaunystės laikais buvo linksmas, jaunimas dažnai rengdavo gegužines. „Turėjau aparatūros, į mūsų šokius suvažiuodavo iš Utenos, Tauragnų, Biliakiemio", – prisiminė šeduikiškis ir pridūrė, kad dažniausiai šokiai būdavo rengiami aikštelėje šalia mokyklos.
Jis pats, baigęs mokyklą iš pradžių Šeduikiuose, paskui Tauragnuose (aštuonias klases), vėliau įgijo specialybę tuomečiame Utenos politechnikume (dabar Utenos kolegija) ir 30 m. dirbo bendrovėje „Utenos trikotažas". Sustreikavus sveikatai V. Puodžiukui buvo persodintas donoro inkstas ir, kaip pats sakė, šešerius metus jis gyvena ramiau.

Ežero pašonėje išaugo darbštūs žmonės

Šeduikių ežeras, V. Puodžiuko teigimu, yra gilus, vietomis jo gylis siekia 42–43 m. Vyras prisiminė, jog seni žmonės kalbėdavo, kad karo laikais ežere nuskendo ar tai kareiviai, ar tai partizanai. O jo močiutė, gimusi dar XIX amžiuje, porindavo, kad ar tai vokiečiai, ar tai rusai per karą numetė ant ežero bombą.
Paklaustas apie įžymius iš Šeduikių kaimo kilusius žmones V. Puodžiukas pabėrė net kelias pavardes. Anot jo, Juozas Jauniškis kažkada muzikavo ansamblyje „Lietuva", Petro Jauniškio sūnus ir dukra – gydytojai chirurgai Vilniuje. Alvydas Puodžiukas dirba Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos Mokyklų veiklos skyriaus vedėju, Egidijus Puodžiukas šiemet pretendavo tapti Utenos rajono savivaldybės meru, dabar yra Utenos rajono savivaldybės tarybos narys.

Karas praėjo pro šalį

Z. Maksimavičius gimė jau po karo, bet girdėjo daug savo tėvo Vinco pasakojimų apie karą ir pokarį. Anot šeduikiškio, tėvas per karą kurį laiką slapstėsi, kad jo nepaimtų į Sovietinę armiją, paskui kažkur susiveikė padirbtus dokumentus ir pasijaunino. Po kiek laiko vėl „atgavo" savo tikrąjį amžių – išsiėmė tikrus dokumentus. Pašnekovo tėvas pasakojo, kad per karą į kaimą buvo užsukę vokiečiai, bet nieko pikto nedarė, netgi priešingai – dalijo gyventojams maisto produktus, saldumynus, o iš jų pirkdavo sviestą, kiaušinius. „Tėvas sakė, kad žmonės buvo patenkinti, jog galėjo pinigų užsidirbti, – porino vyras. – Pasak mano tėvo, vokiečiai kiek pastovėjo kaime ir išvažiavo, todėl šeduikiškiai karo beveik ir nematė. Dar kartą karius Šeduikių kaimo gyventojai pamatė 1944 m., kai rusai per Lietuvą vijo vokiečius. Kažkur prie Sirvydžių apšaudę vokiečius rusai užvažiavo į Šeduikius. Du kariai buvo stipriai sužeisti ir greit mirė, tai ir palaidojo juos Šeduikių kapinaitėse."
Z. Maksimavičius papasakojo, kad kapinėse anksčiau laidodavo šeduikiškius, ir jo tėvo tik gimę ir mirę brolis bei sesuo čia ilsisi. Bet, anot vyro, niekas tų kapų neprižiūrėdavo, apaugdavo dilgėmis ir tiek. Tik po nepriklausomybės atgavimo, pašnekovo teigimu, kapinaitės buvo pradėtos tvarkyti, šienauti.

Ežero gelmių auka

Z. Maksimavičius buvo girdėjęs, kad Šeduikių ežere kažkada paskendo matininkas, bet tiksliai papasakoti visos istorijos negalėjo. Užtat gana tiksliai šis nutikimas aprašytas B. Jauniškio straipsnyje.
„Kaimo senolių atmintyje pirmoji ežero vandenų auka buvo 1932 m. (o gal 1931 m.). Sodžius buvo išdalytas vienkiemiais. Kaimas švenčia pabaigtuves. Prasidės naujas, viltingas, bet ir kupinas sunkiai įsivaizduojamų rūpesčių gyvenimas nebe „ant rėžių", bet savo žemėje, savo „kalionijoje", kur ypač iš pradžių trūks įprastos taip artimos kaimynystės. Mano tėvų kluonienoje surengiama gegužinė. Šoka, dainuoja, linksminasi jauni ir seni. Svarbiausi šventės „kaltininkai" – trys matininkai. Įsilinksminęs jaunimas patraukia pasiirstyti laiveliu. Sulipus į valtį, viena mergina pamato, kad ji prakiurusi, ir šaukdama puola kranto link, taip sujudindama valtį, kad matininkas žemyn galva nusmenga žemyn. Vyras nuskendo. Nardytojai nepasiekė, ištraukė tinklu, tačiau skenduolis buvo jau nebeatgaivinamas. Žmonės prisimena matininko pavardę – Dulevičius. Šitaip dramatiškai buvo apvainikuotos žemės matavimo pabaigtuvės."

Visvaldo Kulakausko ir autorės nuotr.

 

 

Susiję įrašai (pagal žymę)

  • Šeduikių kaimo istorija – vietinių gyventojų lūpomis (III)

    Visai netoli Utenos, važiuojant Tauragnų kryptimi ir pririedėjus Alių kaimą bei jame pasukus į dešinę, už kelių kilometrų plyti Šeduikių kaimas, besiglaudžiantis prie Šeduikių ežero šono. Tiesa, anksčiau šis ežeras buvo vadinamas kitu vardu, o Šeduikių kaime negyvena nė vienas žmogus, turintis Šeduikio pavardę.

  • Šeduikių kaimo istorija – vietinių gyventojų lūpomis (II)

    Visai netoli Utenos, važiuojant Tauragnų kryptimi ir pririedėjus Alių kaimą bei jame pasukus į dešinę, už kelių kilometrų plyti Šeduikių kaimas, besiglaudžiantis prie Šeduikių ežero šono. Tiesa, anksčiau šis ežeras buvo vadinamas kitu vardu, o Šeduikių kaime negyvena nė vienas žmogus, turintis Šeduikio pavardę. Bet apie viską nuo pradžių...

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

UAB „Utenos Diena“,
Maironio g. 34, LT-28144, Utena.
Įm. kodas: 301537159
PVM k. LT100003891115

A.s.: LT535014500014000334
Utenos kredito unija

Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

utenosdiena.lt redakcijai rašykite adresu reklama@utenosdiena.lt

Visos teisės saugomos. © 2008 -  2019
UAB „Utenos diena“.
Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Utenos diena“ sutikimą.

test_gemius

LANKYTOJŲ STATISTIKA

Šiandien apsilankė:1597
Vakar apsilankė:7642
Šią savaitę apsilankė:23835
Šį mėnesį apsilankė:144302
Viso (nuo 2015-02-16):11362149
Šiuo metu naršo:
74
2019-10-17
MENŲ KALVĖ - Utenos regiono kūrėjai ir jų darbai!