Sėlės kaime sėliai galbūt niekada ir negyveno (II)
ProjektaiSėlės kaime sėliai galbūt niekada ir negyveno (II)
2019 birželio 05, Trečiadienis 15:17

Sėlės kaime sėliai galbūt niekada ir negyveno (II)

Sėlės kaime sėliai galbūt niekada ir negyveno (II)
  • Visvaldas KULAKAUSKAS
  • Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Penki kilometrai už Tauragnų, važiuojant Kirdeikių link, yra galimai sėliškos kilmės vardu pavadintas kaimas – Sėlė. Ankstesniu pavadinimu vietinių tebevadinamo kaimo gyventojai atsimena anuometę Sėlą buvus ne tik didelę, bet ir linksmą, pilną jaunimo. Čia nuolat būdavo rengiami šokiai, lenktyniaujama Tauragno ledu. Mokytoja Jadvyga Bivainienė visoje apylinkėje buvo žinoma dėl rengiamų klojimo teatro vaidinimų.

Sodyba ant Kiaulės nugaros
Uteniškė Janė Stasiulionienė (Mačiulytė), vasaras praleidžianti savo tėviškėje Sėlėje, pasakojo, kad už kapinaičių yra didžiulis skardis, kuris šią gimtojo kaimo dalį skiria į Vyganą ir Liurdą. Pašnekovės gimtieji namai stovi gerokai aptuštėjusiame ir medžiais bei krūmais apžėlusiame Vygane, ant aukšto pailgo kalno, kurį Mačiuliai vadina Kiaulės nugara. Pirmą kartą ant jo atsidūrę giminaičiai, anot pašnekovės, galvoja patekę ant piliakalnio. Kadaise Vyganas „talpino" net 12 sodybų, iš kurių, deja, liko tik trys. Paklausta apie pavadinimo „Vyganas" reikšmę moteris aiškino, kad tai galėjo būti vieta, į kurią iš gyvenvietės buvo išvaryti gyventojai.
Tarpukariu J. Stasiulionienės senelis su tėvu, kuriam tada tebuvo 13 metų, didelį dviejų galų namą iš kaimo „ulyčios" (gatvės) perkėlė į Vyganą. Troba, anot pašnekovės, yra sena, daugiau nei šimto metų, statyta dar prieš jos senelį. Kiaulės nugarą tuomet dengė didelis alksnynas, kuris vėliau tėvo buvo iškirstas.
Pro trobos langą matydavosi Tauragno ežeras. Šiek tiek į rytus nuo Kiaulės nugaros stovėjo Mačiulių klojimas, o už jo – penki hektarai pievų, kurios sovietmečiu priklausė kolūkiui. Dabar ši žemė apžėlusi krūmais ir mišku.

Vežė ne vaikus, bet šieną
Pasak pašnekovės, kadangi kaime gyveno ne vieni Mačiuliai, tai jų šeimą nuo kažkurio protėvio vadino Motiejų pravarde. Kiti Mačiuliai, pavyzdžiui, buvo Petriokai, dar kiti – Napaliai, vieni Šimkūnai – Viktarai (Viktorai), dar kiti – Stasėnai, Augučius vadino Keršiais. J. Stasiulionienė pasakojo ir gyvenimišką anekdotą, susijusį su kaimo gyventojų pravardėmis. Kartą pravažiavus jos tėvui Vincui Mačiuliui, kažkas pasakė: „Pravažiavo Vincas su motiejukais." Kiti žmonės pagalvojo, kad pravažiavo V. Mačiulis su savo vaikais, o iš tikrųjų vyras vežė motiejukų šieną.

„Senobiška" močiutė
Pasak J. Stasiulionienės, jos močiutė Monika Mačiulienė (Rakauskaitė) buvo labai daininga moteris. Prieš bemaž 50 metų pas bobutę apsilankę tautosakos rinkėjai įrašė 103 dainas (vėliau sąrašą papildė dar 13). Pašnekovė atsimena savo bobutę dainavus nuolat. „Jei ne giesmės ir dainos, tai manęs jau tarp gyvųjų nebūtų", – sakydavo keturis savo vaikus palaidojusi M. Mačiulienė.
Senutė, pasak J. Stasiulionienės, buvo labai „senobiškas" žmogus. Ji nuolat juokaudavo, žinojo daugybę priežodžių, daiktus vadindavo keistais, specifiniais vardais. Pavyzdžiui, sakydavo: „Paimk kibirą ir atnešk vandenio." Vadinasi, turi nubėgti prie versmės ir atnešti geriamo vandens. O jei sako: „Paimk viedrą ir atnešk undenio", tada, suprask, reikia atnešti purvino, t. y. negeriamo vandens iš balos (kūdros). Jeigu senutė prašo atnešti „torielką", vadinasi, reikia paimti geležinę lėkštę, o jei prašo „pupuravinės", tai reikalauja keraminės lėkštės. „Videlca" senolė vadindavo didelę šakutę mėsai išgriebti. M. Mačiulienė bardavosi, jei anūkė vietoje „sklenyčios" atnešdavo stiklinę. „Sklenyčia" – plačiakraštis puodelis.
Anot pašnekovės, iš savo vyro Juozo Mačiulio dėdės, kuris buvo žolininku, M. Mačiulienė daug žinojo apie žolelių gydomąsias savybes.

Vaikams virdavo arbatą
J. Stasiulionienė atsiminė, kad žiemos būdavo labai gilios. Jos tėvas surinkdavo visų aplinkinių namų vaikus ir, atkasęs arkliui kelią, veždavo mažuosius sėliškius į mokyklą, į Tauragnus. Ten ir laukdavo, kol pamokos pasibaigs.
„Mokykloje būdavo labai gerai, – prisiminimais apie Sėlės mokyklą dalijosi moteris. – Sargas Apčelauskas arbatos vaikams išvirdavo, pečius pakūrendavo." Beje, Apčelauskų namai stovėjo visai netoli mokyklos, toje vietoje, kur dabar yra pieno supirkimo punktas. Jų namai vėliau buvo nupirkti ir išvežti į Rumšiškes (Kaišiadorių r.), Lietuvos liaudies buities muziejų.

Nuo išgąsčio neatlaikė širdis
Kartą per metus iki kapelių tenueinanti J. Stasiulionienė sakė, kad anksčiau kapines prižiūrėdavo jos mama su kaimynėmis Aleksandra Šimkūniene bei jos dukra Diana ir Emilija Kaukėniene, o dabar už šventos vietos priežiūrą atsako Tauragnų seniūnijos seniūnas.
Bobutė J. Stasiulionienei dar vaikystėje kapinaitėse rodė, kur palaidoti nežinomi partizanai. Pašnekovė įsitikinusi, kad laisvės kovotojai buvo vietiniai vaikinai, slapta palaidoti siekiant išvengti jų išniekinimo.
Apie pokarį J. Stasiulionienei pasakojo močiutė. Anot jos, buvo labai sunku gyventi. Pašnekovės tėvas slapstėsi, kad nepaimtų į Sovietinę armiją, tačiau jį slėptuvėje surado rusai (stribai) ir sumušė spygliuota viela, vėliau laikė uždarytą Bivainių namo rūsyje. „Kas ten vyko, vienas Dievas žino", – atsiduso moteris. Jos tėvas, nenorėjęs kalbėti apie tuos išgyvenimus, tąkart tepasakė: „Tokio pragaro niekada neužmiršiu." Brolio kankinimą matė pašnekovės teta Angelė. Jos širdis iš išgąsčio išsipūtė kaip jaučio. Aštuoniolikmetę vežė pas gydytojus, tačiau jos gyvybės išgelbėti nepavyko.

Ant Sėlės piliakalnio šoka ir indėnai
Anot J. Stasiulionienės, už piliakalnio Antrojo pasaulinio karo metais buvo kaimo žmonių slėptuvės. Žmonės atsimena kareivių pulkus kaime saliutus leidus.
Pasak pašnekovės, ant piliakalnio netoliese gyvenantys žmonės anksčiau buvo pastatę suoliukų, sūpynes, buvo praminti takai. Tai – buvusi kaimynų susiėjimo vieta. Kalbinta moteris ir jos šeima taip pat ten lankydavosi.
Sovietmečiu, vėliau ir Lietuvai atgavus nepriklausomybę Mačiuliams buvo pavesta prižiūrėti pusė piliakalnio: nupjauti žolę, surinkti krituolius, bet nevykdyti jokios kitos ūkinės veiklos. Dabar, anot pašnekovės, ant piliakalnio per medžių išlaužas sunku ir patekti. Neseniai ji bandė nueiti ant kalno pažemuogiauti, tai per šernų guolius ir lūžtves vos namo parsigavo.
Važiuojantieji arba ieškantieji piliakalnio dažniausiai vyksta pro J. Stasiulionienės sodybą. Ir ne tik todėl, kad kelias baigiasi ties senaisiais Mačiulių namais, – paslaugi moteris nežinantiesiems ir kelią parodo. Pašnekovė pasakojo, kad šiemet „šešetas dūšių", išsipaišiusių ir apsirengusių kaip indėnai, irgi keliavo ant Sėlės piliakalnio. Pernai buvo atvažiavęs mokyklinis autobusiukas su vaikais, tačiau labiausiai moteriai įsiminė iš Kauno atvykusi mergina, kuri su senu žemėlapiu rankose ieškojo Sėlės piliakalnio, Mirėlio ežerėlio, kaimo kapelių ir šaltinio, kuris pasirodė esąs Mačiulių sodybos geriamo vandens versmė. Beje, ja sausros metais anksčiau naudodavosi visi aplinkiniai žmonės, todėl J. Stasiulionienės tėvas, vesdamas jos mamą, sakė: „O ką, ar aš ne bagotas? Malkų – nors sudek, vandenio – nors paskęsk!"

Lelijų ežeras
Gal už kilometro į rytus nuo J. Stasiulionienės sodybos telkšo nedidelis apipelkėjęs ežeriukas Mirėlis. Anot moters, ėmus žydėti baltosioms vandens lelijoms beveik visas ežeriukas pasidengia jomis. „Toks grožis, kad aš nemoku apsakyti! Lelijų kilimas, lelijų laukas!" – liejo emocijas pašnekovė.
M. Mačiulienė anūkei yra sakiusi, kad prie ežeriuko gyveno kažkoks ponas Elis. Nuo jo vardo galėjo kilti ir vandens telkinio pavadinimas.
J. Stasiulionienė yra girdėjusi, kad prie Mirėlio buvo didelis rusų kaimas.

Gimė Sėloj, gyvena Sėlėj
„Gimėm, augom Sėlos kaime, o kai Lietuva stojo, padirbo Sėlės kaimą, – skundėsi Veronika Stundžienė. – Mano gimimo liudijime įrašytas Sėlos kaimas, lankėm Sėlos mokyklą. Niekas kitokios ir minties neturėjo. Dauguma vietinių buvo nepatenkinti nauju pavadinimu, bet padarė, tai padarė. Ką padarysi?.."
V. Stundžienė gimė Vygane, visai šalia Tauragno ežero, 1949 m. Apie 1962 m. baigė Sėlės septynmetę mokyklą. Ji atsimena, kad kitapus kelio ant kalniuko naujai pastatytame pastate buvo nuspręsta padaryti aštuonmetę mokyklą, bet mokslo įstaiga taip durų ir neatvėrė. Vėliau tame pastate įsikūrė kolūkio kontora.

Vaikas išgelbėjo trobą
1976 m. Stundžios iš vienkiemio atsikėlė į gyvenvietę. Dėl nuošalumo jų ir melioracija nebūtų kliudžiusi, bet labai sunku buvo taip toli nuo pagrindinio kelio gyventi. V. Stundžienė prisiminė, kad ypač būdavo sunku žiemą, kai net arklys iki pilvo klimpdavo pusnyse. Pavasarį vaikams tapdavo lengviau: šerkšnu (sušalusia sniego pluta) mažieji traukdavo į mokyklą ir iš jos tiesiai per laukus.
Pokarį netoli miško gyvenantys Stundžios pergyveno sunkiai, bet, laimei, be didesnių nelaimių. Kita vertus, ir gąsdinimų, ir mušimų neišvengė. Tik per plauką nesupleškėjo jų sodyba. V. Stundžienės vyras Julijonas pasakojo, kad žmonos tėvas buvo Juozas Šimkūnas. Atvažiavo kartą „pulkas skrebų" ir klausia šeimininko, kur jo sūnus. Šis aiškina, kad neturi jokio sūnaus. Skrebai remia šeimininką prie sienos, versdami prisipažinti, kad šis sūnų turįs, jie žiną. J. Šimkūnui tebesispyriojant ėmė „liaudies gynėjai" šeimininką mušti ir net namą jau buvo uždegę. Nežinia, kaip viskas būtų pasibaigę, bet atėjusi viena kaimynė pasakė, kad yra ir kitas Juozas Šimkūnas, kuris turi sūnų. Tuomet skrebai liepė pridaužytam žmogeliui rodyti kelią pas tą kitą Šimkūną. Nelaimėlio Šimkūno, turinčio sūnų partizaną, trobą skrebai iš tiesų supleškino, o V. Stundžienės tėviškę nuo raudono gaidžio išgelbėjo jos mamos pusbrolis, kuris nepasimetė ir skrebų nuo sienos nuplėštus bei uždegtus „abicus" (tapetus) užgesino.

Nuskendęs žydas ir kalne paslėpti pinigai
V. Stundžienė sakė, kad vaikystėje prie Mirėlio ir uogaudavo, ir vaikščiodavo, ir gyvulius ganydavo. Tuo metu ežeriukas nebuvo taip apipelkėjęs ir užaugęs mišku. Buvo gana didelės tarpumiškės, kurių egzistavimą užtikrindavo žmonių ganomi gyvuliai.
J. Stundžia iš savo sesers vyro Broniaus Šimkūno, gimusio apie 1930 m., yra girdėjęs pasakojimą, kad Mirėlio ežere nuskendęs žydas, pavarde Elis. Taip pamažu prigijęs naujas vardas, sudarytas iš žodžių junginio „mirė Elis".
Anot V. Stundžienės, anksčiau kiekvienas kalnelis turėjo savo pavadinimą. Vienas jų buvo vadinamas Starkalniu gal todėl, kad ant jo pušyje gandrai buvo susinešę lizdą. Kitas kalnelis visai netoli Sėlos piliakalnio buvo vadinamas Pinigine. Šeimininkai juokavo, kad gal toje vietoje iš tiesų kažkas pinigus užkasė, o gal ir atkasė. Netoli J. Stasiulionienės sodybos apaugęs pušimis stūkso Sidabrakalnis, kurio vardo kilmės vietiniai gyventojai nežino lygiai taip pat, kaip ir ne per toliausiai esančio Piliakalnėlio.

Tauragno pakrančių skambesiai
Anot V. ir J. Stundžių, kiekviena Tauragno pakrantė ir šalia esantis plotas turėjo savo pavadinimą: Gumbė, Atabradai, Murutė, Gila, Skaistula, Atavarų ragas, Praciūškės. V. Stundžienė prisimena kaimyną Antaną Šimkūną sakydavus: „Jei jaunimas vaikščioja pro Pračiūškes, tai jau ženysis." Į ežerą išsišovęs ilgas nendrėmis apaugęs pusiasalis buvo vadinamas Žųsino ragu, užliejama paežerės pieva – Liūline, molio kasimo vieta – Bestine, o duobė krante Skaistula. Krantą, kuriame augo didelė puslaukinė obelis, žvejai atpažindavo Paobelės vardu. Yra Katiliuko įlanka ir labai gili įlanka, praminta Varlynu, o pietinio Tauragno dalis lyg atskiras ežeriukas su sąsmauka į pagrindinį ežerą žinomas Gubos vardu.
Pašnekovė, gimusi ir augusi prie ežero, sakė, kad maudydavosi jame, bet prisipažino, jog vandens telkinys dėl kažkokios sunkiai nusakomos priežasties jai nebuvo mielas. „Kažin, jei toliau būčiau nuo ežero gyvenusi, ar būčiau ėjusi maudytis jame?" – juokdamasi spėliojo moteris.

Veronikų kaimas
Anot J. Stundžios, vietinis Antanas Gaidelis teigęs, kad apie 1933 m. Sėlos kaime gyveno apie 180 žmonių, o dabar Stundžios sakė kaime priskaičiuojantys tik per 20 nuolatinių gyventojų. „Kaime – dyka, dyka, dyka, – vardijo tuščius namus V. Stundžienė. – Kad ne ūkininkai, tai kaimą Raudonojon knygon rašyk!"
J. Stundžia sakė, kad jo vardas – Julijonas, tačiau visi jį vadina trumpiau – Juliumi. Negana, kad turi tokį ilgą vardą, dar ir „birmavotinį" (Sutvirtinimo sakramento) vardą gavo gana sudėtingą – Baltramiejus. „O koks man skirtumas... Vis tiek niekas taip nevadins", – šypsojosi dėl tokio kunigo vardo parinkimo vyras.
V. Stundžienė atskleidė, kad nebuvo patenkinta savo vardu, net mokykloje būdavo „sarmata" pasisakyti. Kita vertus, moteris sakė, kad jų šeimos aplinkoje Veronikos vardas buvo labai įprastas: Veronika vadinosi ir jos mama, ir anyta, ir moša (vyro sesuo). Be to, ir Sėlės kaime anksčiau bent 20 Veronikų suskaičiuodavo.

Janės Stasiulionienės asmeninio archyvo ir autoriaus nuotr.

Susiję įrašai (pagal žymę)

  • Galeliai – iš visų galų suvarytų žmonių kaimas (I)

    Prie Lukno ežero įsikūręs „iš visų galų“ suvarytas kaimas – Galeliai (Vyžuonų sen.). Čia trobų skaičius jau senokai nekinta, o gyventojų nedaugėja, atvirkščiai – jų vis mažiau. Vis dėlto Galeliuose dar yra žmonių, prisimenančių dūmines kaimo pirkias ir ankstesnį jo pavadinimą. Kaime gyveno garsus medžio drožėjas Stanislovas Karanauskas, vasaromis lankydavosi legendinis Lietuvos televizijos diktorius Vytautas Kybartas.

  • Žiezdrių kaime gyvena laumės ir velniai (II)

    Už Tauragnų plyti Žiezdrių kaimas, kuriame gyvena ne tik žmonės, bet ir bebrai, dvasios, laumės bei velniai. Tiesa, žmonių nebe marios – vieną sodybą nusipirkę užsieniečiai, kitose taip pat dažniausiai tik šiltuoju metų laiku lankosi vasarotojai. Keli likę vietiniai gyventojai išsibarstė vienišose sodybose, menančiose kažkada gyvenusias gausias šeimynas.

  • Sėlės kaime sėliai galbūt niekada ir negyveno

    Penki kilometrai už Tauragnų, važiuojant Kirdeikių link, yra galimai sėliškos kilmės vardu pavadintas kaimas – Sėlė. Ankstesniu pavadinimu vietinių tebevadinamo kaimo gyventojai atsimena anuometę Sėlą buvus ne tik didelę, bet ir linksmą, pilną jaunimo. Čia nuolat būdavo rengiami šokiai, lenktyniaujama Tauragno ledu. Mokytoja Jadvyga Bivainienė visoje apylinkėje buvo žinoma dėl rengiamų klojimo teatro vaidinimų.

  • Lietuvoje pradėtas įgyvendinti projektas „Naujos kartos interneto prieigos infrastruktūros plėtra“

    Europos ekonomikos pažangos strategijoje „Europa 2020“ ir pavyzdinėje iniciatyvoje „Europos skaitmeninė darbotvarkė“ įtvirtintas tikslas 2020 m. visiems europiečiams turėti galimybę naudotis didesnės kaip 30 Mb/s spartos interneto ryšiu. Siekdama šio tikslo viešoji įstaiga „Plačiajuostis internetas“ 2018 m. pabaigoje pradėjo įgyvendinti projektą „Naujos kartos interneto prieigos infrastruktūros plėtra“. Projektu siekiama sudaryti prielaidas gyventojams prisijungti prie naujos kartos prieigos tinklo teritorijose, kurių šiuo metu nedengia naujos kartos prieigos infrastruktūra ir minėtos infrastruktūros plėtra privačiomis investicijomis nėra numatyta.

  • Parama kaimo bendruomenėms mažina socialinę atskirtį

    „Gyvybingas kaimas ir stiprios vietos bendruomenės – vienas iš svarbiausių mūsų prioritetų“, – sakė žemės ūkio ministras Giedrius Surplys, tvirtindamas 2019 m. Nacionalinės paramos kaimo bendruomenių veiklai teikimo taisykles, nustatančias paramos sąlygas ir tvarką. Kaimo bendruomenių projektams finansuoti skirtas beveik milijonas eurų.

  • Europos Sąjungos parama Lietuvos kaimui ir žemės ūkiui

    2014–2020 m. Lietuvai iš viso skirta 8 353 mln. eurų Europos Sąjungos (ES) paramos lėšų. Iš jų 1 613 mln. eurų – kaimui ir žemės ūkio plėtrai. ES fondų investicijos yra svarbus Lietuvos ūkio ekonomikos variklis.

  • Verslo kūrimui ir plėtrai kaime – 19,4 mln. eurų

    Jau nuo rugpjūčio 1 dienos kaimo vietovėse veikiančios įmonės gali kreiptis dėl Europos Sąjungos paramos verslo plėtrai. Šiam paraiškų priėmimui skirta apie 19,4 mln. Eur, vienam pareiškėjui maksimali paramos suma – 200 tūkst. eurų.

  • Apsisprendimas gyventi kaime lėmė verslą

    Kretingiškiai Laima ir Marius Rimgailos sakė turėję ne vieną galimybę rinktis, kur jiems geriau sukti šeimos lizdą: ieškotis vietos gyventi mieste ar ant plyno lauko pradėti statybas Kretingos r., Petreikių kaime, netoli Laimos mamos tėviškės. „Kaimas vis dėlto nugalėjo“, – atviravo jie.

  • Kelią į kaimo širdį radęs keistuolis savo sodybos duris atvėrė režisieriui A. Puipai

    Senoji apleista Pagulbio kaimo (Molėtų r.) mokykla maždaug prieš dešimtmetį tapo menininkų traukos centru, o jau šį rudenį čia prasidės režisieriaus Algimanto Puipos režisuoto ilgametražio filmo „Kamanių medus" filmavimas.

  • Kunigiškių I kaime vyks popietė, skirta prof. Algirdui Juliui Greimui

    Spalio 7 dieną, šeštadienį, nuo 13 val. Kunigiškių I kaime (Anykščių r.) vyks popietė „Susiburkime Algirdo Juliaus Greimo vaikystės namuose", skirta pasaulinio garso mokslininko, semiotiko, kalbotyrininko, lietuvių mitologijos tyrinėtojo, eseisto profesoriaus Algirdo Juliaus Greimo 100-osioms gimimo metinėms.

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

UAB „Utenos Diena“,
Maironio g. 34, LT-28144, Utena.
Įm. kodas: 301537159
PVM k. LT100003891115

A.s.: LT535014500014000334
Utenos kredito unija

Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

utenosdiena.lt redakcijai rašykite adresu reklama@utenosdiena.lt

Visos teisės saugomos. © 2008 -  2019
UAB „Utenos diena“.
Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Utenos diena“ sutikimą.

test_gemius

LANKYTOJŲ STATISTIKA

Šiandien apsilankė:5059
Vakar apsilankė:5761
Šią savaitę apsilankė:43620
Šį mėnesį apsilankė:123789
Viso (nuo 2015-02-16):10877684
Šiuo metu naršo:
68
2019-08-18
MENŲ KALVĖ - Utenos regiono kūrėjai ir jų darbai!