Spitrėnai – kaimelis tarp žemės ir dangaus
ProjektaiSpitrėnai – kaimelis tarp žemės ir dangaus
2019 kovo 20, Trečiadienis 08:45

Spitrėnai – kaimelis tarp žemės ir dangaus

Spitrėnai – kaimelis tarp žemės ir dangaus
  • Jurgita ULKIENĖ
  • 6 foto
  • Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Spitrėnai – tarp miškų pasislėpęs Utenos seniūnijos kaimelis, 11 kilometrų nutolęs nuo Utenos ir esantis į pietryčius nuo Vaikutėnų. Jo šaknys siekia XVIII amžių, kai čia įsikūrė dvarelis. Dabar čia gyvena ramūs, darbštūs ir geraširdžiai žmonės, menantys didelį, triukšmingą kaimą, kuriame buvo linksminamasi, šokama, dainuojama, juokaujama. Aplankėme ir pakalbinome šio tykaus bažnytkaimio gyventojus.

Giminės šaknys – Spitrėnuose

Vienoje iš pirmų sodybų įvažiuojant į Spitrėnus nuo Minčios kelio gyvena darni šeima – Julijona Dangutė ir Juozapas Židanavičiai. Jau 60 metų žmonos gimtinėje gyvenantis vyras juokėsi, kad yra nevietinis, kilęs iš Prienų, į Spitrėnus atėjęs užkuriomis. Čia gimusi ir augusi J. D. Židanavičienė (buvusi Bukytė ir visų vadinama Danguole) visą laiką, kol Spitrėnuose veikė biblioteka, buvo bibliotekininke, tik paskui, kai ši įstaiga persikėlė į Vaikutėnus, dirbo ten, o nuo 1993 metų nebedirba ir, kaip pati juokėsi, mezga proanūkiams kojines.
Aštuoniasdešimt trečius gyvenimo metus skaičiuojanti spitrėniškė sakė dar prisimenanti buvusius dvaro savininkus, bet labiau – Joną Baleišą vyresnįjį, o jo žmona Elena atmintyje neišliko. Moteris pasakojo, kad jos brolis labai draugavo su beveik vienmečiu Jonu Baleiša jaunesniuoju ir kai 1941 metais buvo išvežti netoli esančio Noliškio dvaro savininkai Žuliai, abu berniukai bėgo pasižiūrėti į likusią tuščią sodybą – gal ras paliktą kokį dviratuką. „Buvo ankstyvas pavasaris, gal brolis buvo netinkamai apsirengęs, – prisiminimais dalijosi pašnekovė. – Gal sušalo, o gal peršilo, bet susirgo smegenų uždegimu ir tų pačių metų vasarą mirė. Jam tebuvo devyneri. Gal būtų ir išgyvenęs, bet juk buvo karas..."
Kaip atskleidė garbaus amžiaus spitrėniškė, čia gyveno ir jos tėvai, ir seneliai. Anot moters, tėvas su savo seserimi anksčiau gyveno pačiuose Spitrėnuose dviejų galų troboje – vienas su savo šeima vienam, kitas – kitam gale, tik vėliau brolis sugalvojo su šeima išsikelti į atskirą būstą ir prieš Antrąjį pasaulinį karą pasistatė nuosavą namą kaimelio pakraštyje, kur jau stovėjo jų tvartai. J. D. Židanavičienės teigimu, jos tėvas turėjo nemažai žemės, labai mėgo arklius ir juos augino, bet turėjo skolų, todėl bankas iš varžytinių pardavė 10 hektarų jo žemių, kurias nusipirko buvęs malūno Rašėje savininkas Pranas Kaušylas. Tose žemėse malūnininkas pasistatė raudonų plytų namą, iki šiol stovintį sankryžoje su Minčios keliu. Moteris atskleidė, kad P. Kaušylas į šį namą šalia Spitrėnų atsikraustė tada, kai malūne žuvo jo sūnus.

Ilgaamžiai senoliai

Paklausta, ar atsimena kokių istorijų apie Spitrėnų kaimą ar žmones, pašnekovė juokėsi, kad jos tėvas buvo didelis „pasakorius", o ji pasakoti nemoka. „Mano tėtis nueidavo pas kaimyną Kazimierą Juzėną ir sakydavo: „Tu, Kazimierai, klausyk, kų aš sakau. Kai aš numirsiu, tu viskų papasakasi kitiem", – porino spitrėniškė.
Dar vieną nutikimą iš savo atminties gilumų ištraukusi moteris pasakojo, jog partizanai ateidavo į jų tvartą kaip į savo, pasikinkydavo arklį ir važiuodavo, kur jiems reikia. Žirgo negrąžindavo po dvi– tris paras. O apsimetėliai, kurie dėdavosi partizanais, anot J. D. Židanavičienės, kartą išsivedė didžiulį veršį, papjaudavo ir išsiveždavo kiaules. Beje, abu moters tėvai buvo ilgaamžiai – tėvas mirė sulaukęs devyniasdešimt aštuonerių, mama – šimto šešerių. „Mama mirė būdama sveiko proto, iki paskutinės minutės vaikščiojo, – susigraudino pašnekovė. – Trumpam išvažiavau parsivežti dujų baliono – senasis buvo pasibaigęs – ir grįžusi radau ją gulinčią sukryžiuotomis ant krūtinės rankomis, tyliai ir be skausmo užgesusią."
Kai J. D. Židanavičienė buvo jauna, anot jos, kaimas buvo linksmas, gyvas ir nemiegantis – buvo mokykla, kur klegėdavo mokiniai, gyveno nemažai mokytojų, viename kaimo pastate veikė biblioteka, paštas, ambulatorija, kolūkio kontora. Moters teigimu, visi bendrai ruošdavo visokius vakarus, susiėjimus, renginius.
Anot J. D. Židanavičienės, Spitrėnuose sodybos išlikusios kone tos pačios kaip ir jos vaikystėje, tik dabar beveik visos tuščios – jei ir gyvenamos, tai rastum daugiausia po vieną senolį ar senolę. O ir pats bažnytkaimis aptilęs, apmiręs – nieko čia beveik nebevyksta.

Visas gyvenimas – ant ežero kranto

Prie Vaikeso ežero Našloniškio kaimelyje gyvenanti Vanda Kazakevičienė (buvusi Dačinskaitė) yra kilusi iš Mieliškių viensėdžio – gimtoji jos tėvų sodyba dar tebestovi Spitrėnų piliakalnio pašonėje, dabar ten, anot moters, gyvena jos brolio sūnus. Pašnekovė sakė, kad lankė mokyklą Spitrėnuose, kartu su visais spitrėniškiais dalyvaudavo bažnytkaimyje vykdavusiuose renginiuose, todėl šis jai – kaip antrieji namai.
V. Kazakevičienės tėvas Mieliškėse įsikūrė tada, kai kaip savanoris gavo valaką žemės. Šeima augino keturis vaikus – tris sūnus ir pagrandukę dukrą. Vyresnysis moters brolis buvo pradėjęs mokytis vargonininku, bet pokariu jo mokytoją ištrėmė į Sibirą – mokslai taip ir liko nebaigti. Bet, senolės teigimu, vis tiek šį įgytą sugebėjimą Pranas Dačinskas panaudojo – kurį laiką vargonavo Spitrėnų bažnyčioje, vėliau, kai persikėlė gyventi į Uteną, ėmėsi kiek kitokios profesijos – dirbo medžio apdirbimo įmonėje. Iš kitų dviejų brolių vienas buvo statybininku, kitas – elektriku. Visų trijų moters brolių šiandien jau nebėra, o aštuoniasdešimt šeštus gyvenimo metus skaičiuojanti senolė namuose viena – vyras pernai mirė, vaikai išsilakstę po Lietuvą. Visą amžių čia gyvenanti moteris, baigusi mokyklą, iš pradžių dirbo Jotaučių kolūkyje traktorių brigados apskaitininke, vėliau tarybiniame ūkyje buhaltere, galiausiai – sekretore, 1989 metais, būdama penkiasdešimt penkerių, išėjo į pensiją.
Paprašyta prisiminti vaikystę, tuomečius Spitrėnus, ilgaamžė sakė, kad bažnytkaimis tuo metu buvo judrus – veikė mokykla, paštas, ambulatorija, parduotuvė. „Dabar pereik per visus Spitrėnus – nesusitiksi nė vieno žmogaus", – liūdnai atsiduso pašnekovė.

„Šposininkai"

Visko Spitrėnuose nutiko pokario metais. Anot moters, bažnytkaimį itin sukrėtė įvykis, kai buvo nušauti du spitrėniškiai – Juzėnas ir Kazakevičius, jos vyro tėvas. V. Kazakevičienė negalėjo tiksliai paaiškinti, už ką vyrus sušaudė rusai kareiviai, nes tuo metu dar buvo maža ir gerai neprisimena.
Nepaisant retkarčiais įvykdavusių liūdnų nutikimų, spitrėniškiai, pasak senolės, buvo linksmi, mėgdavo juokauti ir vienas kitą draugiškai pašiepti. Anot moters, nuolat būdavo ruošiamos vakaronės ar gegužinės, kartą jai teko plaukti valtimi į ežero salą, kur Spitrėnų mokyklos direktorius kompanijai žmonių buvo suorganizavęs pasibuvimą. „Susitarėm Jonines švįst, nuplaukėm keliais laiveliais tinai, ir žuvis ti kepėm, viskų", – prisiminė pašnekovė. Seniau, dar tais laikais, kurių ji pati neprisimena, jaunimas saloje dažnai rengdavo šokius. „Ir šiaip žmonės buvo linksmi, dainingi, – prisiminė V. Kazakevičienė. – Būdavo, išeini pavakarį į lauką ir klausyk – tai vienoj, tai kitoj pusėj dainuoja..."
Anot moters, jos vaikystėje į tėvų sodybą kažkas iš giminių atvežė radijo imtuvą „Philips". Senas buvo, apgraužtas pelių. Stasys Jurelė iš Vidžiūnų kaimo, pasak pašnekovės, mokėjo gerai taisyti įvairius prietaisus – išardė, vėl surinko ir radijas gerai veikė. Susirinkdavo tėvų namuose kiekvieną vakarą daugybė žmonių klausyti radijo. „Taip būdavo linksma... Pilna kaime vaikų, kurie žiemą su slidėmis nuo piliakalnio važinėdavosi, – pasakojo V. Kazakevičienė. – Ir aš įsidrąsinau bei prisijungdavau prie jų."
Pasak pašnekovės, tais neramiais pokario laikais, kai miškuose būdavo pilna partizanų, nutiko vienas linksmas įvykis. Žiemą du jos broliai ir jų namuose tuo metu gyvenęs Jackūnas susiruošė paslidinėti. Kaimynystėje gyvenantis Povilas Mikšys šviečiant mėnesienai ėjo pas Dačinskus į svečius. Pamatė tris slidininkus, pasiėmė po ranka pasitaikiusį pagalį ir šūktelėjo bečiuožiantiems pro šalį: „Stokit!" Tie sustojo – galvojo, kad su šautuvu juos kažkas stabdo. P. Mikšys liepė apsigręžti ir pasisakyti pavardes. „Dačinskas. Dačinskas", – prisistatė broliai, o trečias tyli. Užpuolikas klausė: „O tu ko tyli?" „Jackūnas", – nenoromis atsakė ir trečiasis slidininkas. Liepė apsimetėlis partizanas vaikinams vienam paskui kitą čiuožti namo, o pats iš paskos su pagaliu. Varė P. Mikšys išsigandusius slidininkus beveik iki namų, kol nebeištvėrė ir susijuokė. Pažino broliai kaimyną, o tada jau gerokai kliuvo jam pačiam – buvo išpraustas sniege ir kelnės sniego privarytos.

Giminėje – geri kalviai

Spitrėnų pakraštyje, ant kalniuko, yra graži Našlėnų sodyba. Čia gyvena Stanislovas Našlėnas, kuris sakė, kad jo vaikystėje Spitrėnai buvo didelis kaimas. „Kaip sakydavo mana senale, – porino vyras, – ant Spitrėnų piliakalnia vykdavo visa kaima gegužinės. Ana sakė, kad ant piliakalnia buva pastatytas „majokas", ant to „majoko" užlipys grodavo muzikontas, a anys šokdava."
„Mana sanelis Mykolas Našlėnas buva labai smagiai stipras, didelis vyras, vadindavo jį Silku, kavolis buva geras, – sakė visą gyvenimą Jotaučių tarybiniame ūkyje traktorininku dirbęs vyras ir mostelėjo ranka lango link. – Ti buva klaimas, dabar jau sugriuvįs, tai anas tų klaimų vienas pastate. Pasimdava, būdava, medį ant pečią ir nešas." Tolėliau vienkiemyje, anot S. Našlėno, gyveno jo dėdė Ksaveras Našlėnas, kuris taip pat buvo labai geras kalvis, žinomas visoje apylinkėje. „Jam nereikėja nei suvirinima aparata, nei prasriegiuot, nei tekintaja, atėja su ratais ar su kuo – anas viskų turėja, visus sava įrankius pasdirbys buva, – prisiminimus liejo vyras. – Visi sregikliai, įrankiai buva sava darba. Anas vežimus dirbdava, arklius kaustydava."
Karo metu, kai traukėsi vokiečiai, kaip pasakojo S. Našlėnas, nuo fronto bėgo septyni latviai, kovoję vokiečių pusėje. Spitrėniškiai juos priėmė, pamaitino, perrengė civiliniais rūbais. Pašnekovo tėvas, anot jo, nešė kareiviams kibirą blynų prikepęs. Kai išsiruošė į tolimesnę kelionę namo, latviai kiekvienam, padėjusiam persirengti civiliniais drabužiais, padovanojo po savo šautuvą, taigi septyni Spitrėnų gyventojai gavo po ginklą. „Latviai pėsti parėjo namo, – sakė vyras. – Atrašė paskui tokiems Motiejūnams laišką, kad gyvi ir sveiki sugrįžo gimtinėn."

Spitrėnų įžymybės

Be šimtametės medinės bažnyčios, Spitrėnuose yra ir keli kiti lankytini objektai. Sutuoktinių Židanavičių žemėse, dešinėje keliuko pusėje, kėpso didžiulis akmuo, vietinių pravardžiuojamas Spitrėnų Puntuku. Anot jų, šį storulį mėgino išsivežti vienas Sėlėje gyvenantis kaunietis. Atsigabeno galingą techniką, atkasė didžiūną iš visų pusių, bandė iškelti, bet akmuo – nė iš vietos. Židanavičiai svarstė, kad, matyt, dar daug jo žemėje likę, o pagal jų skaičiavimus, šis riedulys turėtų sverti per septyniasdešimt tonų. Moters teigimu, kol nebuvo pabandyta pajudinti iš vietos, akmens dydžio nebuvo gerai matyti – jis visas slypėjo po žemėmis, paviršiuje kyšojo tik nedidelė viršūnė, ant kurios žaisdavo vaikai.
Taip pat Spitrėnų kaime yra ir dubenuotasis akmuo, priglaudęs šoną šalia V. Tvarijono gatvelės ir įsitaisęs prie koplytstulpio, anksčiau stovėjusio Našlėnų sodybos kieme, kitame bažnytkaimio gale.

Amatininkų kraštas

Nors kaimas dabar aptilęs, anksčiau, vietinių gyventojų teigimu, jame gyveno nagingi ir darbštūs žmonės. Anot J. D. Židanavičienės, buvo Spitrėnuose tokios seserys Juzėnaitės, Veronika ir Elena. Jos labai gražiai ausdavo ir parduodavo arba dovanodavo savo darbus – lovatieses, staltieses ir kitką – visiems norintiems.
Gyvena Spitrėnuose Vytautas Juzėnas, anksčiau droždavęs iš medžio velniukus ir kitokias skulptūrėles liaudies kūrybos gaminių susivienijime „Minija". Jo darbai, nors, kaip pats sakė, masinės gamybos, bet pasklisdavo po visą Lietuvą. Deja, dabar vyras turi sveikatos problemų, todėl drožimo malonumo teko atsisakyti.

Susiję įrašai (pagal žymę)

  • Spitrėnų dvarininkas iki šiol mena savo vaikystės vietas

    Spitrėnai – tarp miškų ir kalvų pasislėpęs Utenos seniūnijos kaimelis, 11 kilometrų nutolęs nuo Utenos ir esantis į pietryčius nuo Vaikutėnų. Jo šaknys siekia XVIII amžių, kai čia įsikūrė dvarelis, iš pradžių keliavęs iš rankų į rankas vis kitam savininkui, kol XIX amžiaus pabaigoje jį įsigijo Ksaveras Baleiša (1834–1899 m.). Nuo tada dvaras priklausė Baleišų giminei ir kaip kiekviename tokio tipo kaime būrė aplink save vietos bendruomenę. K. Baleišos anūkas Jonas Baleiša prisiminė savo vaikystę, praleistą Spitrėnų dvare, tėvus, aplink gyvenusius žmones ir dvaro ūkį. Vyras ne tik papasakojo ne vieną su kaimu, šio žmonėmis ir jo paties gyvenimu susijusią istoriją, bet ir pasidalijo savo nostalgiškais kūriniais apie gimtąjį kraštą.

  • Spitrėnų dvarininkas iki šiol mena savo vaikystės vietas

    Spitrėnai – tarp miškų ir kalvų pasislėpęs Utenos seniūnijos kaimelis, 11 kilometrų nutolęs nuo Utenos ir esantis į pietryčius nuo Vaikutėnų. Jo šaknys siekia XVIII amžių, kai čia įsikūrė dvarelis, iš pradžių ėjęs iš rankų į rankas vis kitam savininkui, kol XIX amžiaus pabaigoje jį įsigijo Ksaveras Baleiša (1834–1899 m.). Nuo tada dvaras priklausė Baleišų giminei ir kaip kiekviename tokio tipo kaime būrė aplink save vietos bendruomenę. K. Baleišos anūkas Jonas Baleiša prisiminė savo vaikystę, praleistą Spitrėnų dvare, tėvus, aplink gyvenusius žmones ir Spitrėnų Švč. Mergelės Marijos, Taikos Karalienės, bažnyčios statybas. Vyras ne tik papasakojo ne vieną juokingą su bažnyčios statybomis, kaimu ir jo žmonėmis susijusią istoriją, bet ir pasidalijo savo nostalgiškais kūriniais apie gimtąjį kraštą.

  • Spitrėnai aplenkė iškiliu save laikantį Vilnių

    Per trumpą laiką nedidelis Utenos seniūnijos kaimas – Spitrėnai – nuveikė tokius darbus, kurių gali pavydėti mūsų žilasis Vilnius. Neseniai kunigui Povilui Kleziui šventinant paminklą, kurį savo tėviškėje pastatė skulptorius Valentinas Šimonėlis, kilo idėja tokį pat paminklą su Vyčiu pastatyti ir prie Spitrėnų bažnyčios. Šiuo metu panašūs V. Šimonėlio sukurti paminklai Utenos rajone stovi ne tik Spitrėnuose, bet ir Leliūnuose bei Sudeikiuose.

  • 100-metį švenčianti Spitrėnų bažnyčia sulaukė vyskupo dėmesio

    Sekmadienį visi keliai vedė į Spitrėnų bažnytkaimį. Iš šių apylinkių kilę, gyvenantys ar į svečius atvykstantys šio krašto žmonės gausiai sugužėjo į 100 metų švenčiančią Spitrėnų Švč. Mergelės Marijos, Taikos Karalienės, bažnyčią, išpuoštą ir išdabintą bei svetingai atvėrusią duris kiekvienam tikinčiajam. Ryškiausias šios šventės akcentas – Panevėžio vyskupo Lino Vodopjanovo sutiktuvės ir šv. Mišių aukojimas.

  • Ilga kelionė į Spitrėnų bažnyčios šimtmetį

    Šiandien Spitrėnų Švč. Mergelės Marijos, Taikos Karalienės, parapijos parapijiečių namuose nuo pat ryto plevens su jauduliu sumišęs artėjančios šventės džiugesys. Rytoj bažnytkaimyje neeilinis įvykis – Spitrėnų bažnyčios ir parapijos šimtmečio jubiliejus, kurio švęsti žmonės suplauks ir suvažiuos iš daugelio Lietuvos kampelių. Šventės laukimo diena ir vakaras skleisis pamažu lyg rasotas gėlės pumpuras. Moterys keps pyragus, skins ir merks gražiausius žolynus, trauks iš spintos savo ir vyrų išeigines eilutes, vyrai gražins namų aplinką, o vakare visi sudės rankas kasdienei maldai. Rytoj bus visko: daug džiaugsmo, pakylėjimo, graudulio, apsikabinimų ir klegesio.

  • Į šimtmetį švenčiančią Spitrėnų bažnyčią atvyks vyskupas L. Vodopjanovas

    Liepos 1 dieną (sekmadienį) 13 val. bus švenčiamas Spitrėnų Švč. Mergelės Marijos, Taikos Karalienės, bažnyčios 100 metų jubiliejus ir dėkojama Dievui bei geradariams parapijiečiams už visas suteiktas malones. Šv. Mišias aukos Panevėžio vyskupas Linas Vodopjanovas. Uteniškiai kviečiami į Spitrėnus kartu pasimelsti.

  • Dviračiais – ir į darbą, ir namo, ir aplink ežerus, ir į Sirutėnus

    Utena, vienintelis miestas Lietuvoje, savo teritorijoje turi du ežerus: Dauniškio ir Vyžuonaičio. Dauniškio ežero, esančio pačioje miesto širdy, prieigos sutvarkytos jau prieš dešimtmetį. Šiuo metu permainų laukia Vyžuonaičio ežeras: aplink jį įkurtas parkas taps ramių pasivaikščiojimų ir ramaus poilsio vieta.

  • Spitrėnuose išrinkta seniūnaitė

    Lapkričio 26 dieną Spitrėnuose buvo surengtas gyventojų susirinkimas, kurio metu vyko Spitrėnų seniūnaitijos seniūnaičio rinkimai. Vienbalsiai išrinkta visų pažįstama Spitrėnų kaimo gyventoja Justina Kaleckienė. Ji nuo 2015 metų dirba Spitrėnų krašto Vaikutėnų pašto laiškininke, o nuo 2017 m. birželio mėnesio – mobiliojo kaimo laiškininke, aptarnaujančia ne tik Spitrėnų kraštą, bet ir dalį Tauragnų seniūnijos. J. Kaleckienė pažįsta visus gyventojus, žino jų bėdas ir rūpesčius, tad spitrėniškiai tikisi, kad išrinkta seniūnaitė dar daugiau prisidės prie vietinių žmonių gerovės, padės spręsti iškylančias problemas.

  • Parapijiečių meilę ir pagarbą kunigas užsitarnavo savo paprastumu bei nuoširdumu

    Prieš tris dešimtmečius į nedidelę ir atokią Spitrėnų Švč. Mergelės Marijos, Taikos Karalienės, parapiją atvykęs vos penkerių metų kunigystės patirtį turintis kunigas Povilas Klezys rado gerokai apleistą kleboniją su langus gožiančiais krūmokšniais ir žolėmis apsivijusiu taku, vedančiu prie vandens versmės – šulinio. Tačiau tai neišgąsdino jauno dvasininko: jis pamažu kūrėsi Spitrėnų bažnytkaimyje, susidraugavo su vietos gyventojais, kuriuos iki šiol vadina pačiais geriausiais parapijiečiais pasaulyje.

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

UAB „Utenos Diena“,
Maironio g. 34, LT-28144, Utena.
Įm. kodas: 301537159
PVM k. LT100003891115

A.s.: LT535014500014000334
Utenos kredito unija

Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

utenosdiena.lt redakcijai rašykite adresu reklama@utenosdiena.lt

Visos teisės saugomos. © 2008 -  2019
UAB „Utenos diena“.
Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Utenos diena“ sutikimą.

test_gemius

LANKYTOJŲ STATISTIKA

Šiandien apsilankė:4045
Vakar apsilankė:6417
Šią savaitę apsilankė:4045
Šį mėnesį apsilankė:187127
Viso (nuo 2015-02-16):10474790
Šiuo metu naršo:
83
2019-06-24
MENŲ KALVĖ - Utenos regiono kūrėjai ir jų darbai!