Biliakiemį garsina ne tik Puntukas
ProjektaiBiliakiemį garsina ne tik Puntukas
2019 vasario 13, Trečiadienis 15:58

Biliakiemį garsina ne tik Puntukas

Biliakiemį garsina ne tik Puntukas
  • Visvaldas KULAKAUSKAS
  • 6 foto
  • Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Biliakiemis minimas 1699 m. Kuktiškių santuokos metrikų knygoje, tačiau manoma, kad kaimo priešistorė gali siekti Jogailos laikus. Iki 1944 metų Biliakiemis buvo Bilekiemiu, o legenda byloja, kad kaimo pavadinimas kilo nuo elgetos, kuris ieškojo „bile kiemo“ nakvynei. Šiuo metu kaimą garsina 2016 metais atkastas Biliakiemio akmuo, pakrikštytas Puntuku. Turbūt ne daug kas žino, kad Aleksandros ir Napalio Vilūnų kieme auga, kaip jie patys sakė, baudžiavos laikus menanti liepa, o buvusio Biliakiemio kolūkio dirbtuvių įvažiavimą dar sovietmečiu papuošė Gediminaičių stulpai.

Bažnyčios statytojas

Iki 1926 m. Biliakiemis priklausė Kuktiškių parapijai, tada priskirtas Utenos parapijai. Nepaisant to, kad pagal naują vyskupijos potvarkį Biliakiemio kaimas jau priklausė Utenos parapijai, Kuktiškių klebonas Kazimieras Daukša nenorėjo su tuo sutikti ir iki 1929 m. oficialiai „prarastame" kaime „tebekalendravojo" (lankė parapijiečius). K. Daukša bažnyčiai buvo numatęs vietą su Biliakiemiu besiribojančiame Puodžių kaime, Kazimiero Jauniškio sodyboje. Tačiau šiems jo planams nebuvo lemta išsipildyti, nes, pasikeitus parapinei administracijai, Utenos parapijos klebonas Jonas Asminavičius pats nusprendė statyti bažnyčią, tiesa, ne Puodžiuose, o Biliakiemyje.
Statybos prasidėjo 1937 m. prie senųjų Biliakiemio kapinių, iš Juozapo Vilūno už 3 000 litų nupirktoje žemėje (buvo nupirkta 6 ha). Vėliau 1,5 ha bažnyčiai atrėžė ir Albertas Vilūnas (ši žemė už 600 litų buvo parduota), 4 000 litų paaukojo Teofilė Norkūnaitė, 3 000 litų Kotryna Ramonaitė, 1 500 litų – Benigna Trinkūnaitė. 600 litų paaukojo asmuo, norėjęs išlikti nežinomas. Puodžių kaimo ūkininkė Adelė Jasūdytė paaukojo visą savo ūkį – pastatus ir 11 ha žemės – su sąlyga, kad klebonijoje būtų išlaikoma iki gyvos galvos.
Trinavę medinę bažnyčią suprojektavo Zarasų apskrities inžinierius Pranas Indriūnas.
Kleboniją pastatė Biliakiemio kaimo meistras Jonas Ramelis su pagalbininkais, o pačią bažnyčią – gabus meistras biliakiemietis Jonas Grinius. Jis, pasitelkęs 3–5 statybininkus, darbus atliko nuo pradžios iki pabaigos. Pamatus mūrijo patyrę puodžiškiai akmenskaldžiai Jurgis ir Vincas Šinkūnai. Vietiniai ir aplinkinių kaimų gyventojai, turėję arklius, rąstus vežė ne tik iš apylinkių, bet ir iš Saldutiškio bei Labanoro krašto.
1940 m. pavasarį pagrindiniai bažnyčios darbai buvo baigti. Tų pačių metų birželio 15 d. rusams okupavus Lietuvą, J. Asminavičius, bijodamas, kad bolševikai pastato nepaverstų kino sale ar kultūros namais, paskubino statybas – sudėjo langus, paklojo grindis, nudažė lauko sienas, įstatė duris – ir ėmėsi priemonių, kad bažnyčia būtų pašventinta dar 1940 m. vasarą. Maldos namai tuo metu neturėjo jokio inventoriaus: vietoje varpo buvo sunkvežimio ratas su metaline šerdimi, o vietoje vargonų – Antalieptės meistro padaryta fisharmonija.
1940 m. rugpjūčio 11 d. Panevėžio vyskupo Kazimiero Paltaroko įgaliotas J. Asminavičius pašventino Biliakiemio bažnyčią Švč. Mergelės Marijos Vardu. Pirmąsias šv. Mišias laikė kunigas Petras Markevičius, iškilmėse dalyvavo Utenos „Saulės" gimnazijos kapelionas daktaras Leonas Lukošiūnas.
Biliakiemio bažnyčios pirmuoju kunigu iškart po pašventinimo tapo jos statytojas J. Asminavičius. Bažnyčia buvo nešildoma, kunigo rūpesčiu zakristijoje pastatyta koklinė krosnis. J. Asminavičius taip pat organizavo žemių aplink bažnyčią išlyginimą bei šventoriaus apželdinimą medžiais, o gyvatvorę sodino pats, padedamas mišių patarnautojo. Vėliau, nusprendus aptverti bažnyčią, drebulinei tvorai medienos davė Gudėniškių kaimo ūkininkas Stasys Cibas (visų vadinamas miško Cibu), o dviejų karčių tvorą tvėrė sukviesti kaimo vyrai.
Pablogėjus J. Asminavičiaus sveikatai, jis Panevėžio vyskupo leidimu 1955 m. lapkričio 23 d. paskirtas Salako Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios bažnyčios altarista.

Vladas Kremenskas

Išvykus J. Asminavičiui, 1956 m. sausio mėnesį į Biliakiemį atvyko kunigauti Vladas Kremenskas. Jo rūpesčiu bažnyčios senasis jau nusidėvėjęs ir medinėms konstrukcijoms galintis pakenkti juodos skardos stogas buvo pakeistas cinkuota danga.
Perdengus stogą V. Kremenskas pradėjo ieškoti medienos didžiajam bažnyčios altoriui. Medienos aukojo žmonės. Pirmasis lentų geranoriškai atvežė Griniškio kaimo gyventojas Albertas Peluritis. Altorių projektavo inžinierius Vladas Čižauskas. Apylinkės tikintieji paaukojo 7 500 rublių, už kuriuos Šiauliuose buvo padarytas didysis altorius ir sakykla su keturių evangelistų gipsinėmis skulptūrėlėmis.
Iš Utenos senosios bažnyčios V. Kremenskas parsigabeno nebenaudojamas senas, dar kompozitoriaus Juozo Gruodžio tėvo darytas klausyklas, jas suremontavo ir pastatė vietoje laikinų klausyklų.

Ne tik kunigas

Kaip kunigas P. Markevičius atsidūrė Biliakiemyje, dvasininkas rašė savo dienoraštyje. Anot jo, V. Kremenskas, susitikęs su juo, t. y. P. Markevičiumi, pasiskundė, kad jam atsibodo nuolatiniai remontai Biliakiemio bažnyčioje, ir pasiprašė vyskupo iškelti į kitą parapiją, bet vyskupas vis nesurado kunigo į jo vietą. P. Markevičius pajuokavo, o V. Kremenskas suprato, kad P. Markevičius gali pakeisti jį, ir tuojau paskambino vyskupijos kurijai, o vyskupijos valdytojas kunigas Povilas Bakšys 1964 m. balandžio 10 d. paskyrė P. Markevičių į Biliakiemio bažnyčią. Vėliau P. Markevičius prisipažino: „Nemaniau, kad juokas – dalykas rimtas." Taip P. Markevičius „pusmečiui" buvo atkeltas į Biliakiemio bažnyčią, o tas pusmetis tęsėsi iki 1987 m., t. y. iki kunigo mirties.
P. Markevičiaus pastangomis iš Butrimonių bažnyčios (Alytaus r.) atsivežti „Kristaus kelio" (stacijų) ant popieriaus spausdinti paveikslai (jie buvo nukentėję, reikėjo restauruoti), padaryti ir pastatyti du šoniniai altoriai, įsigytas varpas, iš Užpalių bažnyčios perimta 20 bažnytinių suolų, iš išorės nudažyta bažnyčia.
Be tiesioginio kunigo darbo ir visų rūpesčių bažnyčios reikalais, P. Markevičius sukūrė apie 4 000 eilėraščių, daug novelių, dramų, poemų, epigramų, pasakų. Vien Biliakiemyje dirbdamas nutapė per 400 paveikslų. Paveikslų kunigas niekam nedovanojo ir nepardavė, laikė tikėdamasis, kad ateis laikas, kai galės juos parodyti visuomenei. P. Markevičius mirė 1987 m. balandžio 25 d. Palaidotas Utenos bažnyčios šventoriuje. Laidotuvėse dalyvavo per 100 kunigų.
Po P. Markevičiaus mirties išleistos jo eilėraščių knygelės, rengiamos jo tapytų paveikslų parodos.
„Utenos dienos" kalbintas Algirdas Žukas prisiminė, kad kunigas P. Markevičius buvo šiek tiek keistas. Nenorėdavo jis laukti autobuso su visais žmonėmis, tai taip ir likdavo vienas stovėti. Pro šalį važiuodamas A. Žukas jį paimdavo pavėžėti. „Kaip tu manęs ir nebijai vežti?" – stebėdavosi dvasininkas. „O tu nieko nebijok!" – drąsindavo kunigą kolūkio pirmininkas, kviesdavęs jį ir į visuotinius susirinkimus, ir į šventes. A. Žukas prisiminė, kai kartą kunigas atėjo į šventę. Tuomet dvasininkas buvo be „uniformos", nedrąsiai stoviniavo prie Biliakiemio kolūkio pirmininko. Atvykę „Aukštaičių" vyrų vokalinio ansamblio nariai sveikinosi su pažįstamu A. Žuku ir pastebėję naują žmogų šalia (tuo metu buvo įprasta, kad kolūkio partinės organizacijos sekretorius stovėdavo greta kolūkio pirmininko) klausė: „Ar jau kitas partijos sekretorius?", o sužinoję, kad tai klebonas, tik kraipė galvas: „Biliakiemyje ir klebonas šventes pasitinka!"
A. Žukas, ir pats turintis P. Markevičiaus tapytų bei jam dovanotų paveikslų, sakė, kad su klebonu sutarė gerai. Jam buvo gaila, kad oficiali valdžia vis ieškojo priekabių prie Biliakiemio dvasininko. A. Žukas padėjo remontuoti bažnyčią, už 2 000 rublių atstatė Biliakiemio koplytstulpį. Ar nebijojo gauti pylos iš „aukščiau"? Pašnekovas juokėsi ir sakė, kad neįsivaizduoja, kas tai yra. Valdžia, anot jo, „skriaudė tuos, kurie daug rėkavo ir nieko nedirbo, o tie, kurie dirbo ir tylėjo, galėjo viską padaryti". Taip niekas „nepastebėjo" ir betoninių Gediminaičių stulpų virš įvažiavimo į buvusias Biliakiemio kolūkio dirbtuves, vestuvių bažnyčioje ir vaikų krikšto.
Beje, A. Žukas buvo sumanęs apmūryti bažnyčią, bet atsirado pasipriešinusiųjų tokiam planui, o ir pats tuometinis kunigas P. Markevičius, nenorėdamas dar didesnio triukšmo, šio klausimo plačiau nenagrinėjo. Vėliau dabartinis Biliakiemio Švč. Mergelės Marijos Vardo parapijos administratorius Povilas Klezys, sužinojęs apie buvusią galimybę medinius Dievo namus paversti ilgaamžiškesniais, anot A. Žuko, labai apgailestavo ja nepasinaudojus.

Sovietų kankinys

2016 m. Vytauto Prano Katino išleistoje knygoje „Biliakiemio Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčiai 75 metai" autorius rašo: „Vos tik paskirtas į Biliakiemio bažnyčią P. Markevičius buvo iškviestas pas tuometinį Utenos rajono Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoją Bronislovą Linartą ir supažindintas su kulto įstatymais: negalima katekizuoti vaikų, giedoti lydint numirėlį keliu, vaikams draudžiama patarnauti šv. Mišiose, dalyvauti procesijose ir t. t.
Nuo tos dienos ir prasidėjo kunigo vargo dienos Biliakiemyje. Nuolatiniai skundikai buvo kolūkio partijos sekretoriai ir uolus religijos priešininkas buvęs kolūkio pirmininkas. Buvo skųsta dėl smulkmenų: dėl to, kad pamatė betonuojant laiptą prie bažnyčios šoninių durų vietoj buvusio akmens; dažomos bažnyčios durys be leidimo; sodinami medeliai dalyvaujant moterims pensininkėms, atseit trukdo sėjos darbams; kad procesijos metu mergaitės barstė gėles; kad vardo dienos proga buvo jaunimo pasveikintas kunigas P. Markevičius; kad laidojant mokinę mergaitę, dalyvavo klasės draugės, kurias atvykusi auklėtoja išvedė iš bažnyčios; dėl bažnyčios dažymo ir t. t. Dėl kiekvieno skundo kun. P. Markevičius buvo kviečiamas pas Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoją aiškintis ir išklausyti priekaištus. Už neklausymą ir nevykdymą jo nurodymų primindavo kunigų Alfonso Svarinsko ir Sigito Tomkevičiaus likimą.
Nenuostabu, kad dėl nuolatinių kvietimų, kaltinimų, grasinimų ir aiškinimosi 1984 m. spalio 12 d. Petrą Markevičių ištiko infarktas. Pasveikęs po infarkto iš ligoninės jis sugrįžo į Biliakiemį".

Antroji šventoriaus tvora

Toliau V. P. Katinas rašo: „Laikui bėgant drebulinių karčių šventoriaus tvora, statyta pirmtako V. Kremensko, supuvo ir reikėjo ją pakeisti. 1966 m. P. Markevičius sukvietė kaimo vyrus ir buvo pradėjęs tverti šventorių naujomis kartimis. Tai pamatė pravažiuojantys kolūkio pirmininkas su partijos sekretoriumi. Ir prasidėjo telefoniniai skambučiai, skundai valdžios atstovams, apylinkės pirmininkui, Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojui, miškininkams ir milicijai. Rytojaus dieną vyrai būtų baigę tverti tvorą, bet skundai sujudino visas instancijas. Atvažiavę miškininkai matavo miško medžiagą, iškirstą be leidimo, milicija ieškojo kaltininkų. Apylinkės pirmininkė, kolūkio pirmininkas ir partijos sekretorius įsirėžę ardė pastatytą tvorą ir, apmatavę medžiagą, traktoriumi išvežė į kolūkio kontorą.
Dėl šio nusikaltimo buvo teismas. Buvo priteistas nuostolių (130 rublių) atlyginimas už miško medžiagą. Taip šventorius ir liko be tvoros. Vėliau vietoje tvoros šventorius buvo apsodintas dekoratyviniais medeliais, gyvatvore.
1974 m. liepos 6 d. Biliakiemyje privačiu vizitu apsilankęs Panevėžio vyskupas Romualdas Krikščiūnas P. Markevičiui išpranašavo: „Jūs būsite čia paskutinis, kol išsilaikysite."

Bronius Simsonas

Mirus P. Markevičiui trumpai (1988–1991 m.) Biliakiemio bažnyčioje kunigavo vyresniosios kartos kunigas Bronius Simsonas. Per savo neilgą veiklą ypatingai pasižymėti nespėjo, bet vis tik sugebėjo nupirkti ir pakabinti šviestuvus, kurių bažnyčioje dar nebuvo. B. Simsonas sirgo, todėl dėl ligos kartais nukentėdavo pareigos bažnyčioje. Dvasininkas buvo išsilavinęs ir galėjo bendrauti bei kalbėtis įvairiomis temomis su kaimynais.

Energingas dvasininkas iš Spitrėnų

Iškėlus iš Biliakiemio B. Simsoną, nuo 1992 m. Biliakiemio bažnyčios tikinčiuosius aptarnauja P. Klezys. Jis – pirmas Biliakiemio kunigas, kuris negyvena prie Biliakiemio bažnyčios – atvažiuoja iš Spitrėnų. Be Biliakiemio, P. Klezys kunigauja Sudeikių ir Spitrėnų bažnyčiose bei Radeikių koplyčioje.
P. Klezys, susitvarkęs savo gyvenamąją vietą ir bažnyčią Spitrėnuose, ėmėsi Biliakiemio bažnyčios reikalų. Pirmiausia pasirūpino bažnyčios aukotojams skirtu gyvenamuoju namu, kuris, tarybinei valdžiai atėmus kleboniją, buvo ir kunigo gyvenamoji vieta. Nesant gyventojų ir neremontuojant, namas pradėjo nykti. Parapijiečiai, kurių kaime nedaug beliko, patys būdami neturtingi, negalėjo pasirūpinti jo remontu, todėl P. Klezys jį pardavė.
1999 m. P. Klezio rūpesčiu Biliakiemio bažnyčios lauko sienos buvo apkaltos naujomis lentomis. 2004 m. šios lauko sienos buvo nudažytos rudos spalvos dažais. 2008 m. pakeisti visi apatiniai bažnyčios langai. 2010 m. bažnyčios vidaus sienos buvo iškaltos gražiomis medinėmis lentelėmis. Lenteles kalė specialistai, kurie suteikė sienoms dekoratyvinį vaizdą. Kalant sienas bažnyčioje atlikta ir daugiau pakeitimų. Jau anksčiau buvo nuimtos Dievo stalo grotos su medinėmis tekintomis detalėmis ir įsigytas stalas šv. Mišioms aukoti, kunigui stovint atsigręžus į žmones.
Prieš sienų kalimą lentelėmis buvo išnešti šoniniai dar P. Markevičiaus pastatyti savadarbiai altoriai. Jų vietoje, kairėje pusėje, pastatyta specialiai pagaminta daili spintelė, ant kurios pastatyta Švč. Mergelės Marijos statulėlė, dešinėje pusėje – tokia pat spintelė, o virš jos, ant sienos, pakabintas P. Markevičiaus pieštas šv. Aloyzo paveikslas. Pakeistos Kryžiaus kelio stotys.
Po šių pakeitimų bažnyčia tapo labai šviesi ir jauki. Gal dėl to į bažnyčią pradėjo atvažiuoti vis daugiau tikinčiųjų.
Minint Lietuvos tūkstantmetį tuomečio Biliakiemio kultūros centro kieme buvo pastatytas paminklinis akmuo, kurį pašventino P. Klezys.
2012 m. P. Klezio iniciatyva ir rūpesčiu buvo naujai nušlifuotas senas, 1928 m. pavasarininkų statytas granitinio akmens kryžius. Pastačius kleboniją kryžius atsidūrė prie pat klebonijos. Sovietmečiu atėmus kleboniją ir joje įrengus mokyklą, valdžiai nepatiko, kad prie pat mokyklos stovi kryžius, todėl įsakė jį nugriauti. Tikintieji jį pagarbiai nukėlė nuo pamato ir parnešė į šventorių. Šį kryžių pastatė kairėje šventoriaus vartų pusėje prie gyvatvorės.
Kryžiuje įrašai: viršuje
„1928
Lietuvos Nepriklausomybės
10-mečiui
Biliakiemio Pavasario Kuopa
žemai:
Renovuotas 2012 m."
Šio kryžiaus pirminis pamatas ir šiandien tebestovi tarp išaugusių, jau didelių medžių, prie įvažiavimo į kleboniją.

Autoriaus, Vytauto Ridiko nuotr., Algirdo Žuko asmeninio archyvo nuotr.

 

Paveikslėlių galerija

  • Click to enlarge image Du mons.jpg
  • Click to enlarge image Gediminaii stulpai.jpg
  • Click to enlarge image banyia.jpg
  • Click to enlarge image kapas.jpg
  • Click to enlarge image kunigas su ostija.jpg
  • Click to enlarge image paveikslas.jpg
  •  

Susiję įrašai (pagal žymę)

  • Biliakiemį garsina ne tik Puntukas

    Biliakiemis minimas 1699 m. Kuktiškių santuo­kos metrikų knygoje, tačiau manoma, kad kaimo priešistorė gali siekti Jogailos laikus. Iki 1944 metų Biliakiemis buvo Bilekiemiu, o legenda byloja, kad kaimo pavadinimas kilo nuo elgetos, kuris ieško­jo „bile kiemo" nakvynei. Šiuo metu kaimą garsina 2016 metais atkastas Biliakiemio akmuo, pakrikš­tytas Puntuku. Turbūt ne daug kas žino, kad Alek­sandros ir Napalio Vilūnų kieme auga, kaip jie pa­tys sakė, baudžiavos laikus menanti liepa, o buvusio Biliakiemio kolūkio dirbtuvių įvažiavimą dar sovie­tmečiu papuošė Gediminaičių stulpai.

  • Biliakiemį garsina ne tik Puntukas

    Biliakiemis minimas 1699 m. Kuktiškių santuokos metrikų knygoje, tačiau kaimo priešistorė, manoma, gali siekti net Jogailos laikus. Iki 1944 m. Biliakiemis buvo Bilekiemiu, o legenda byloja, kad kaimo pavadinimas kilęs nuo elgetos, kuris ieškojo „bile kiemo“ nakvynei. Šiuo metu kaimą garsina 2016 m. atkastas Biliakiemio akmuo, jau spėtas pakrikštyti Puntuku. Tačiau turbūt ne visi žino, kad Aleksandros ir Napalio Vilūnų kieme auga, jų teigimu, baudžiavos laikus menanti liepa, o buvusio Biliakiemio kolūkio dirbtuvių įvažiavimą dar sovietmečiu papuošė Gediminaičių stulpai.

  • Biliakiemį garsina ne tik Puntukas

    Biliakiemis minimas 1699 metų Kuktiškių santuokos metrikų knygoje, tačiau manoma, kad kaimo priešistorė gali siekti Jogailos laikus. Iki 1944 metų Biliakiemis buvo Bilekiemiu, o legenda byloja, kad kaimo pavadinimas kilo nuo elgetos, kuris ieškojo „bile kiemo" nakvynei. Šiuo metu kaimą garsina 2016 metais atkastas Biliakiemio akmuo, pakrikštytas Puntuku. Turbūt ne daug kas žino, kad Aleksandros ir Napalio Vilūnų kieme auga, kaip jie patys sakė, baudžiavos laikus menanti liepa, o buvusio Biliakiemio kolūkio dirbtuvių įvažiavimą dar sovietmečiu papuošė Gediminaičių stulpai.

  • Gyventojai dosniai parėmė Biliakiemio Švč. Mergelės Marijos Vardo parapiją

    Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – AVMI) informuoja, kad lapkričio 15-a yra paskutinė diena, iki kada įvairiems paramos gavėjams, politinėms partijoms ir meno kūrėjams pervedama gyventojų skirta parama.

  • Linksmybės Biliakiemyje – vasarą vainikuojanti šventė

    Praėjusį šeštadienį Utenos seniūnijos gyventojai skubėjo į Biliakiemį – čia vyko Žolinė – kaimynų šventė. Bendruomeniškumu pasižyminčios seniūnijos žmonės po šv. Mišių Biliakiemio Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčioje rinkosi kieme prie laisvalaikio salės. Čia parapijos administratorius kun. Povilas Klezys susirinkusiuosius vaišino ledais, buvo pagerbti garbingo amžiaus sulaukę senoliai, seniūnijos sportininkai, vyko kitos veiklos.

  • Mockėnų komanda švenčia pergalę

    Biliakiemio sporto aikštyne prasidėjo Utenos seniūnijos kompleksinės sporto varžybos jaunimui iki 17 metų – jie kovojo dėl Utenos seniūnijos seniūno įsteigtos pereinamosios taurės. Jaunimas varžėsi penkiose sporto šakose, dalyvavo Biliakiemio komanda (vadovas Deimantas Žalnierius) ir Pačkėnų komanda (vadovė Dana Žigienė). Varžyboms teisėjavo Raimondas Katinas. Kova tarp komandų vyko įtempta. Krepšinio rungtyje Biliakiemio jaunimas įveikė Pačkėnų komandą.

  • Biliakiemio bibliotekoje skambėjo Rūtos Mikulėnaitės-Jonuškienės poezijos posmai

    Poetė, tautodailininkė, žurnalistė Rūta Mikulėnaitė-Jonuškienė Biliakiemio bibliotekoje susitiko su šio kaimo žmonėmis, su kuriais nuoširdžiai ir atvirai kalbėjosi apie praeitį ir dabartį. Viešnia skaitė eiles iš naujausios savo poezijos knygos „ Papartynų aitvaras", kurią ji skyrė savo Motinos atminimui. Tai jau ketvirtoji R. Mikulėnaitės-Jonuškienės poezijos knyga – prieš kelias dienas už aukštaitiškos dvasios išsaugojimą poezijoje poetė tapo A. ir M. Miškinių literatūrinės premijos laureate.
    Lyriškas ir svajingas dainas biliakiemiečiams padovanojo Audronė Misiukaitė-Driskiuvienė.

    Utenos seniūnijos inf.

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

UAB „Utenos Diena“,
Maironio g. 34, LT-28144, Utena.
Įm. kodas: 301537159
PVM k. LT100003891115

A.s.: LT535014500014000334
Utenos kredito unija

Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

utenosdiena.lt redakcijai rašykite adresu reklama@utenosdiena.lt

Visos teisės saugomos. © 2008 -  2019
UAB „Utenos diena“.
Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Utenos diena“ sutikimą.

test_gemius

LANKYTOJŲ STATISTIKA

Šiandien apsilankė:6538
Vakar apsilankė:7724
Šią savaitę apsilankė:21134
Šį mėnesį apsilankė:141601
Viso (nuo 2015-02-16):11359448
Šiuo metu naršo:
106
2019-10-16
MENŲ KALVĖ - Utenos regiono kūrėjai ir jų darbai!